Metu archyvas2020

ByAlvidas

Partijos lyderis bet kuriuo atveju atsako už savo partijos nesėkmę

Jeigu partijos vadovas negali laimėti nei vienų rinkimų, kurie vyko šiuos kelerius metus, tai rodo, kad kažkas negerai su lyderio charizma, su lyderio gebėjimų patraukti žmones. Vienintelis N. Puteikio tikslas ir kalba yra tik apie gaunamus pinigus- dotacija.  Kalbų apie vertybes negirdėti.  Matyt, ir pačiai partijai tampa rimtu klausimu, ar lyderis yra tikrai tas, kuris padeda partijai išryškinti  partijos ideologiją ar tas, kuris pristabdo partijos veiklą“.

Nuo to klausimo lyderiui nusišalinti, ar ieškoti kitų priežasčių, tokių kaip – „Rinkėjai suklydo“,   tikrai nederėtų.

Kiekvienas partijos lyderis turi atsakyti už partijos nesėkmę rinkimuose. Ne išimtis ir  Naglis Puteikis, kurio  vadovavimas Centro partijai – Tautininkai rekordiškai nesėkmingi.  Šių metų Seimo rinkimuose išleista beveik 300 000 (tris šimtus tūkstančių) eur., ir… nieko nelaimėta.

Lietuvoje lyderiai ir asmenybės yra labai svarbu. Šia prasme mes esame pakankamai primityvūs rinkėjai, kurie labai prisiriša prie konkrečių asmenybių ir viską vertina simpatijų – antipatijų kontekste, o ne žiūri į programų turinį.  Lyderis vienaip ar kitaip yra labai svarbu bet kuriai partijai, bet tai, kad Naglis Puteikis nebepadeda partijai, yra pakankamai aišku.

ByAlvidas

Nepriklausomybės sąsiuviniai. ROMUALDAS OZOLAS. LIETUVA: VEIKSMŲ KNYGA I dalis

Istoriniai tautos pradmenys

I skyrius

Žmogaus ir visuomenės apibrėžtys

 

Žmogus yra visų daiktų matas, žmogaus asmuo yra visų veiksmų atskaitos taškas. Tai ne propagandinė frazė, o dviejų tūkstančių metų Vakarų civilizacijos išdava, kurią šiandien (lengviau ar sunkiau, su kančiomis) perima visas pasaulis. Ir Lietuva.

Žmonės, kaip ir visi pasaulio daiktai, jungiasi pagal panašumą, kurio pats giliausias pamatas yra prigimtis. Taip randasi giminės, gentys, tautos. Tai irgi ne kokia nauja mintis, o pasaulio gyvenimo faktas.

Pasaulio istorija – tai žmonių gyvenimas, giminėms tampant gentimis, gentims – tautomis, tautoms – Pasaulio bendrija. Šis žmonių tapsmas Pasaulio bendrija – tai tūkstančių genčių ir tautų žuvimas, besitęsiantis ligi šiolei. XX amžius pasiekė žmogaus teisių gynimo visame pasaulyje. Tačiau dar nepasiekė tautų teisių gynimo. Esama stiprių politinių jėgų, kurioms žmogaus teisės atrodo vienintelis humanizavimo kriterijus, kurioms tautos teisės ir nebus reikalingos gynimo.

Stovime ties pasaulio be tautų riba, bet ar jis bus toks – nežinia.

XX amžiaus totalitarinės tvarkos buvo kuriamos tautų naikinimui įdiegti.

XX amžiaus demokratijos – tai žmogaus raiškos tautų ribose politiniai režimai.

Būdami atviri Pasaulio tautų bendrijos formavimuisi ir jame dalyvaudami, turime galvoti apie savo tautos įjungimą į Pasaulio bendriją.

Tą procesą gali garantuoti tik valstybė, kurią ir atkūrėme 1990 metais.

II skyrius

Tautos XX amžiaus slinktys

 

XX amžiaus pradžioje lietuvių tauta padarė trečią rimčiausią (pirmieji du – apsisprendimas kurti valstybę ir organizuoti gynybą nuo kryžiuočių okupacijos, realizuotas Mindaugo karūna, ir, antras, kovoje dėl išlikimo ieškoti bendradarbiavimo su Lenkija, pirmąkart esmingai tą nuostatą realizuojant Krėvos unija) savo istorijoje apsisprendimą: kurti nacionalinę valstybę, kurios ribos įsitektų lietuvių etninėse žemėse (tas apsisprendimas realizuotas Lietuvos ir Rusijos taikos sutartimi, nubrėžusia sienas tarp buvusios caro okupuotos Lietuvos ir carinės imperijos palikuonies bolševikinės Rusijos).

1918–1940 metais egzistavusi nepriklausoma Lietuvos Respublika buvo pirmoji Lietuvos istorijoje monoetninė valstybė (dalis jos rytinės teritorijos buvo okupuota Lenkijos). Kad ir kokia sudėtinga buvo jos plėtra tiek vidujai, tiek išoriškai, Respublikos rezultatas Lietuvai ir pasauliui akivaizdus: susiformavo aiški nacionalinė sąmonė su konstruktyviu ūkiu ir perspektyvia kultūra.

Patriotinė dvasia ir tautinė kultūra buvo bandytos sunaikinti 1940–1990 metų okupacijos laikotarpiu. Pasipriešinimas okupaciniam terorui (valstybės veikėjų naikinimas, inteligentijos ir pasiturinčiosios valstietijos naikinimas ir tremtys, valdysenos pakeitimas, ūkio struktūros sunaikinimas ir performavimas, kultūros cenzūravimas ir administravimas) pagimdė didžiulę emigraciją, ilgiausiai Europoje trukusį partizaninį karą (karą po karo), baisią rezignaciją ir pagaliau įvairias naujojo pasipriešinimo formas (Pasaulio lietuvių bendruomenės veikla, Helsinkio grupė, Katalikų bažnyčios kronika, Lietuvos laisvės lyga, pagaliau – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis).

Okupacijos nuostoliai buvo baisūs: pusei amžiaus iš normalios kapitalizmo plėtros išmuštas ūkis, visiškai pajungtas satelitiniam Rytų žaliavų perdirbimui ir tokiam pat Lietuvos žemių naudojimui; pusei amžiaus sustabdyta laisvos sąmonės laisvame gyvenime savivokos ir savitaigos formų ieškančios sąmonės branda; pusei amžiaus į visai kitų dvasinių vertybių sistemą, represyviai ją perteikiant, įmesta visuomenės dvasia. Taip, visa tai gimdė legalaus pasipriešinimo formas, tačiau jos buvo pažymėtos moralinio kompromiso arba akivaizdaus kolaboravimo žyme.

Atkūrus nepriklausomybę svarbiausiu darbu tapo atsiribojimas nuo buvusios okupantės Rusijos, kuri neprarado savo pretenzijų į Baltijos šalių bent kokio lygio kontrolę, ir įsijungimas į Vakaruose besiformuojančias tarptautines struktūras – visų pirma Europos Sąjungą, taip pat į gynybinę Šiaurės Atlanto organizaciją – NATO. Vidiniu valstybės rūpesčiu tapo valstybės turto pervedimo į privataus turto kategoriją problemos.

Atgimimo laikotarpiu (1988–1992) propaguotos ir teigtos savarankiškumo ir suverenumo nuostatos greitai buvo modifikuotos turto priklausomybės supratimų, vienų (kairiųjų) tempiant į dominuojančią valstybės turto padėtį, kitų (dešiniųjų) – į visišką jo išvalstybinimą. Masinis turto grobstymas ir kapitalo išplovimas užsienin pagimdė neviltį, kurią kraštutiniai kairieji suformulavo teze „prie ruso buvo geriau“, o dešinieji išreiškė Mažeikių naftos komplekso perdavimu amerikiečių monopolijai, už tai dar primokant porą milijardų litų iš valstybės biudžeto.

Ideologinėje ir finansinėje kovoje dėl pozicijų okupacijos paveikta ir Atgimimo nepakankamai sustiprinta sąmonė išryškino savo esmę: mes turime kažkam priklausyti. Klausimas tai sąmonei vienas: Rytams ar Vakarams.

Šios „Veiksmų knygos“ tikslas – ne tik suformuluoti alternatyvą abiem kapituliacijų variantams, bet ir parodyti, kokiu būdu įmanoma trečioji išeitis: mes jei ir priklausom, tai priklausom patys sau, jeigu kur nors integruojamės, tai ne išeinam iš Lietuvos žemės kaip emigrantai ar gastarbaiteriai, o Europos Sąjunga, NATO ateina čia ir veikia su mumis kaip su partneria

ByAlvidas

Nepriklausomybės sąsiuviniai ROMUALDAS OZOLAS. LIETUVA: VEIKSMŲ KNYGA

Tęsiame pažintį su unikaliu Romualdo Ozolo rankraštiniu palikimu, kurio didžioji dalis perduota ir tvarkoma Lietuvos centrinio valstybės archyvo specialistų. Skaitytojui pristatome dokumentą, pavadintą „Lietuva: veiksmų knyga“.

 Tai veikiausiai sumanytos knygos pradžia: numatytas turinys, parašyta pratarmė, įvadas ir du skyriai. Rašyta 2000 metų balandžio–liepos mėnesiais, deja, nebaigta. Greičiausiai, tai tuo metu ryškėjusios „naujosios politikos“ gaires formuluojantis dokumentas.

Lietuvai pasiekus imitacinės orientacijos į Vakarus piką („Williams International“ atėjimas į Mažeikius), išgyvenant pakvietimo tapti Europos Sąjungos nare entuziazmą, R. Ozolo rūpestis – išlikti, išsaugoti nacionalinio ūkio likučius, stiprinti tautinį ir kultūrinį savitumą. „Veiksmų knygos“ tikslas – „alternatyvi nacionalinio ūkio savarankiškumo Europos Sąjungos kontekste politika“.

Dokumento išliekamoji vertė – apmąstymai apie okupuotosios sąmonės palikimą ir jo įtaką Antrosios Lietuvos Respublikos politiniams sprendimams. R. Ozolo įžvalga dėl mūsų sąmonės orientacijos – „mes turim kažkam priklausyti“ – išlieka aktuali, apmąstant Lietuvos valstybės 30-mečio būvį.

Pratarmė

Ši „Veiksmų knyga“ yra lietuvių tautos plėtros nacionalinės programos metmenys.

Istorija čia apžvelgiama tiek, kiek būtina suvokti tautos kilmę, būdą ir gyvenimo tikslus.

Šiuolaikinio gyvenimo istorija dar labai trumpa – viso labo ne visas XX amžius. Ji formuoja mūsų šiandieninį ūkį, kultūrą ir interesus. Pagrindiniai to meto bruožai kaip mūsų išgyvenimo ir gyvenimo būdo parametrai tarnauja įvadine dalimi valstybės struktūrinio suskirstymo pagrindimui ir prioritetinių veiksmų tose valdymo srityse nustatymui.

Svarbiausia programos dalis yra valstybės valdymo struktūra ir jos padalinių veiksmai, kurie turėtų garantuoti saugią tautos ateitį.

Valstybės valdymo struktūra išskleidžiama: 1) pagrindžiant sistemą, 2) nurodant svarbiausias baro veiklos sritis, 3) išskiriant prioritetinius darbus ir 4) išryškinant toliau tirtinus klausimus.

Atskirai (III dalis) aptariami nacionaliniai uždaviniai, kuriuos turi spręsti visi valdžios lygmenys, visoms ideologijoms atstovaujančios politinės organizacijos, pagaliau – visuomenė kaip viešosios nuomonės, intelekto ir mentalumo vienovė.

2000 04 30, 13.49        R. O.

Įvadas

Istorijos palikimai

 

Lietuviai vis dar gyvena, nors jų jau nebeturėjo būti. Lietuvių sunaikinimu nuosekliai buvo užsiėmę vokiečiai, rusai ir lenkai, vykdydami karus ir okupacijas, tremtis, genocidus ir ekocidus, dementalizacijas ir asimiliacijas*. Demografinė pasekmė: daugiau kaip dešimt kartų mažesnis gyventojų skaičius lyginant su Lenkija šiandien, nors X amžiuje, kai Lietuvos ir Lenkijos valstybės dar tik ryškėjo, abiejų tautų gyventojų skaičius buvo beveik toks pat**.

Teritorinė pasekmė: nutautintos ir asimiliuotos baltų gentys teritorijose, kurios dešimt kartų didesnės už šiandieninę Lietuvos teritoriją***.

Kultūrinė pasekmė: keletą amžių lietuviai kūrė kultūros ir civilizacijos vertybes kitoms tautoms – gudams, lenkams, vokiečiams, rusams, prarasdami viduramžių, Renesanso ir klasikinio kapitalizmo epochas, į XX amžių įžengdami kaip mažai raštinga, pusiau nutautusi valstietiško mentaliteto tauta****.

Mentalinė pasekmė: nepasitikėjimas „užribiu“ ir naujovėmis, nacionalizmas arba kosmopolitizmas, pavydas ir klasta, gerumas ir žiaurumas, jusliškumas ir dar nedrąsus racionazmas.

Labai svarbūs Lietuvai specifiniai XX amžiaus palikimai.

Ištrūkusi iš 120 metų trukusios rusų vergovės XX amžiaus pradžioje, prieš didįjį totalitarinių režimų susidūrimą amžiaus viduryje, Lietuva paragavo laisvės skonio ir, nors tautos didžiuma neatlaikė išmėginimo ir pasidavė naujai okupacijai be pasipriešinimo, laisvės viltis gyvavo visus penkiasdešimt bolševikinės okupacijos metų. Laisvė ir toliau sąlygoja ir sąlygos Lietuvos savitaigos pobūdį: Nepriklausomybė aukščiau už viską!

Deja, per tuos penkiasdešimt okupacijos metų dėl totalitarinės ūkio tvarkymo sistemos Lietuvos žmonės buvo atjunkyti nuo savarankiško visuomeninio ir ūkinio gyvenimo, neteko santykio su turtu ir kapitalu, kas išsivadavus sudarė palankiausias sąlygas masiniam piktnaudžiavimui ir nusikalstamumui, atvedusiam į valstybės finansinį bankrotą, kurio pavidalus dabar ir bandome įveikti.

Esama ir specifinio Antrosios nepriklausomos respublikos istorinio palikimo: beveik visas tarybiniais metais sukauptas valstybinis ir „kolektyvinis“ turtas yra išgrobstytas arba išparduotas užsienio monopolijoms, beveik veidrodiškai pakartojančioms Lietuvos priklausomybės schemą, tik šįkart ne nuo Rytų, o nuo Vakarų. Įstojimas į Europos Sąjungą tą priklausomybę apiformins juridiškai.

Ši turto priklausomybės schema atspindėjo ir pagrindinius politinius buvusiųjų valdžių veiksmus. Bijodami opozicijos puolimų dėl galimų simpatijų Rusijai, kairieji su savo parlamentu ir vyriausybėmis rūpinosi tik ankstesniais dešimtmečiais sukurtų ūkio struktūrų ir jų valdymo nomenklatūros išsaugojimu, o dešinieji, argumentuodami integracijos į Vakarų struktūras sąlygomis, išpardavė visą tą turtą be ceremonijų ir skrupulų, jau dabar realizuodami Lietuvos ūkio visiškos priklausomybės nuo Vakarų monopolijų nuostatą.

Tai nuostatai alternatyvi yra nacionalinio ūkio savarankiškumo Europos Sąjungos kontekste politika. Į jos realizavimo galimybes ir apeliuoja ši „Veiksmų knyga“.

 

* Reikia sudaryti pagrindinių naikinimų schemas.

** Demografinių duomenų lentelės!

*** Teritorijos mažėjimo lentelės.

**** Svarbiausi kitoms tautoms kūrę žmonės ir paminklai.

ByAlvidas

N. Puteikis: rinkėjai suklydo

Centro partija-Tautininkai negalėjo atsilaikyti prieš ultraliberalias tendencijas, rinkėjai suklydo, teigia partijos pirmininkas Naglis Puteikis.

„Akivaizdu, kad Lietuva labai smarkiai liberalėja, rinkėjai renkasi vis liberalesnes partijas (…) Akivaizdu, kad prieš tokią tendenciją jokia tautininkų centristų partija negalėjo atsilaikyti, bet tai, kad mes vis dar turime virš dviejų procentų, rodo, kad rinkėjai mūsų nelaimėje nepaliko“, – pirmadienio naktį BNS sakė politikas.

„Vienmandatėse – lygiai tas pats, mane tiesiog pralenkė visų rūšių liberalai. Visur tas pats“, – teigė N. Puteikis.

Jis sakė, kad artimiausiuose partijos planuose yra galutinis susivienijimas su tautininkais ir kitų panašių pažiūrų partijų kvietimas vienytis, per artimiausius trejus metus tikimasi padvigubinti narių skaičių.

„Po trejų metų, manau, mes jau turėsime frakcijas savivaldybių tarybose, o po ketverių metų grįšime į Seimą“, – tvirtino partijos lyderis.

Nieko, visi klysta, rinkėjai irgi klysta, mes jiems išaiškinsime, kad jie suklydo“, – tvirtino jis.

Pats N. Puteikis, sakė nesvarstantis trauktis iš partijos pirmininko posto, tačiau tai padarys, jei partija pareikalaus.

„Na, balsų skaičiumi aš geriausias, nebent kolegos pasakytų, kad Nagli, pasitrauk (…) Jei dauguma nuspręs, kad dėl mano kaltės (pralaimėti rinkimai – BNS) ar reikalingas kitas, tai aišku, kad aš atsistatydinsiu“, – kalbėjo parlamentaras.

Suskaičiavus balsus 1616 apylinkių iš 1989, Centro partija-Tautininkai turi 2,65 proc. palaikymą. N. Puteikis Danės vienmandatėje rinkimų apylinkėje šiuo metu yra trečias, jį lenkia konservatorius Arvydas Pocius ir liberalas Saulius Budinas. 

KOMENTARAS

Kiek žmogus gali būti akiplėšiškas, nesusipratėlis,  kad gali rinkėjų pasirinkimą  kritikuoti, teikdamas, kad suklydo?

NESUSIPRATĖLIUI  – Tauta, visuomenė neklysta, jinai renkasi. Renkasi kas  valdys mūsų šalį. Renka žmones – asmenybes, kurie turi gerų idėjų, minčių ir moka kurti.

Straipsnio nuoroda: https://www.alfa.lt/straipsnis/50429292/n-puteikis-rinkejai-suklydo

ByAlvidas

Centro partijos Etikos komisijos svarstymas?

Internete 2020 m. liepos 22 d. buvo išplatintas straipsnis „Bestuburio karatisto kerštas“, kuriame aprašyta, kaip vedinas keršto Centro partijos pirmininko pavaduotojas, politinės tarybos narys, partijos valdybos prižiūrėtojas K. Krivickas sukvietė partijos Etikos komisiją ir liepė svarstyti bei surašyti protokolą, kuriuo vadovaujantis būtų galima pašalinti iš partijos jam ir partijos pirmininkui neįtinkančius partijos narius – Alvidą Šimkų, Valerijų Šabrauską ir Rimą Štefanę.

Lietuvos Centro partija vadovaujasi Etikos kodeksu, kurio pagrindinis tikslas – prisidėti prie dorovinių santykių kūrimo ir įtvirtinimo visuomenėje. Centro partijos Etikos komisijos funkcijos ir veikla apibrėžta Centro partijos įstatų XVI skirsnio dalimi ,,Centro partijos Etikos komisija” (toliau – Įstatai) bei Etikos komisijos reglamente (toliau – Reglamentas).

Išanalizuokime šios komisijos veiksmus ir juos įvertinkime:

  1. Įstatuose ir Reglamente yra nustatyta, kad Etikos komisijos posėdžius šaukia komisijos pirmininkas arba jam nesant – pavaduotojas, tačiau yra žinoma, kad 2020 m. liepos 11 d. įvykusį Etikos komisijos posėdį sušaukė K.Krivickas. Vadovaujantis Centro partijos įstatų XVI skirsnio 8 dalimi, K. Krivickas nėra ir negali būti Etikos komisijos nariu.
  2. Įstatuose ir Reglamente įtvirtinta, kad ,,Centro partijos Etikos komisija remdamasi šiais įstatais nagrinėja narystės Centro partijoje ir jos atstatymo klausimus. Svarsto pateiktą medžiagą apie Centro partijos Tarybos nutarimų ignoravimo apraiškas bei sprendžia ginčus tarp Centro partijos narių ir Centro partijos organų bei pateikia išvadas.” Pateikto Centro partijos Etikos komisijos posėdžio 2020 m. liepos 11 d. protokolo turinys neįrodo buvus bent menkiausią klausimo nagrinėjimą ar svarstymą, protokole nėra nurodyta, kokia medžiaga svarstymui pateikta, kuo remiantis pradėtas svarstymas ir kuo pagrįstas priimtas sprendimas. Nekalbant jau apie tai, kad svarstant itin jautrų ilgametės partijos narių narystės nutraukimo klausimą etiška būtų buvę iškviesti ir svarstomus asmenis bei išklausyti jų paaiškinimų. Tuo labiau, kad tokia galimybė yra numatyta ir Reglamente: ,,Komisijos posėdžiai yra uždari, tačiau esant būtinumui, Komisija gali priimti sprendimą leisti dalyvauti posėdyje kviestiniams asmenims.”

Reglamente nustatyta, kad Etikos komisijos tikslas – remiantis etinėmis nuostatomis ugdyti Partijos narių politinę kultūrą, siekti santarvės ir humaniškų tarpusavio santykių. Etikos komisija – tai Partijos drausmės valdymo organas, kurio pagrindinis tikslas – objektyviai išnagrinėti Partijos įstatų, programos pažeidimus, Partijos suvažiavimo ir Centro partijos Tarybos nutarimų ignoravimo apraiškas bei siūlymus keisti įstatus, narių pareiškimus, skundus ir kitą informaciją apie netinkamą narių elgesį. Deja, tai veikiau deklaracija, o ne norma.

Akivaizdu, kad minėtas Etikos komisijos posėdis buvo formalus, o parengtas itin lakoniškas protokolas įrodo Komisiją esant marionete ir vykdžius K.Krivicko reikalavimą pateikti išvadą apie pašalinimą.

Remiantis išdėstytais argumentais kyla abejonės Etikos komisijos posėdžio ir priimto sprendimo teisingumu ir teisėtumu. Ar Centro partijos Etikos komisija yra etiška? Ar Etikos komisijos priimtas sprendimas pašalinti iš partijos narius yra teisėtas ir teisingas?

Klausimas Etikos komisijos nariams: Kokiu Centro partijos veiklą reglamentuojančiu dokumentu remiantis K. Krivickas sukvietė Etikos komisiją, dalyvavo jos darbe ir net vadovavo komisijai? Ar sąžiningai savo pareigą atlikote jūs, Etikos komisijos nariai? Ar patys elgėtės etiškai?

ByAlvidas

Instrukciją kaip išsiregistruoti iš politinės partijos narių

Į mus kreipiasi partijos nariai klausdami kaip būtų galima išstoti iš partijos.

Pateikiame instrukciją kaip išsiregistruoti iš politinės partijos narių

Parašykite  google paieškos lange –

Teisingumo ministerija politinės partijos  –  atsidariusiame lange pasirenkate – Politinių partijų sąrašai – Galimybė tvarkyti sąrašus ir fiziniam asmeniui pasitikrinti narystę politinėje partijoje internetu.

Arba iškart paspauskite nuoroda:

https://tm.lrv.lt/lt/veiklos-sritys-1/politiniu-partiju-steigimas-ir-registravimas/politiniu-partiju-sarasai

Puslapio apačioje pasirinkite –  Galimybė tvarkyti sąrašus ir fiziniam asmeniui pasitikrinti narystę politinėje partijoje internetu. Būsite nukreipti į Elektroninius valdžios vartus

https://www.epaslaugos.lt/portal/service/165/13227

Atsivėrusiame lange parašyta: Galimybė fiziniam asmeniui pasitikrinti narystę politinėje partijoje ar pateikti prašymą atsisakyti narystės internetu paslauga

Paspauskite  UŽSAKYTI

Toliau prisijunkite per savo banką ar kitomis priemonėmis( mobiliu telefonu,  asmens tapatybės kortele ir kt.)

Patvirtinkite  savo tapatybė ir būsite prijungti prie Teisingumo ministerijos politinės partijos kuriai priklausote sąrašo.

Jei priklausote partijai ir norite nutraukti narystę: Spauskite nutraukti narystę ir užpildykite reikiamus laukus. Į klausimą kuriam skyriui priklausote nurodykite savo miesto pavadinimą.

Taip pat nurodykite savo e-pašto adresą.

Sėkmės ir geros kloties visiems.

 

 

ByAlvidas

Bestuburio karatisto kerštas

Portalas laisvaslaikrastis.lt 2020-07-13 rėžė tiesiai šviesiai ,,Karatistas K. Krivickas – tiesiog ,,bestuburis” karjeristas”.

Nepaprastai taiklus Kristupo Krivicko veiklos apibūdinimas! Pilnam vaizdui sudaryti reikia papildyti – garbėtroška. Siekdamas būti reikšmingu K. Krivickas užima vis daugiau ir įvairesnių postų Centro partijoje: ir partijos pirmininko pavaduotojas, ir Politinės tarybos pirmininkas, ir Valdybos prižiūrėtojas, o vienu metu dar buvo ir Vilniaus skyriaus pirmininkas. K. Krivickas įvairių rinkimų maratonų dalyvis: 3 kartus per pastaruosius 4-ius metus kandidatavo į Seimą, 1 kartą – į Vilniaus miesto tarybą, 1 kartą – į ES parlamentą. Deja deja, nelaimėjo nė vienų rinkimų. Vadinasi, Lietuvos žmonės supranta, koks iš tiesų yra tas karatistas K. Krivickas.

Krivickas išreikšdavo savo nuomonę kurdamas televizijos laidas, dėl kurių turinio visuomenėje įsiplieksdavo palaikantys ar kritikuojantys ginčai bei diskusijos. Tai vienaip ar kitaip ne tik išgarsino K. Krivicką, bet ir išaugino jo ambicijas iki neišmatuojamo dydžio. K. Krivickas ėmė manyti esąs visagalis ir visa išmanantis, todėl ir jo sprendimai yra teisingi ir nekritikuotini.

Portale centristai.lt buvo paskelbta, kad K. Krivicko rinkiminė kampanija finansuota neteisėtai, ir tai, kad  K. Krivickas  teismui pasiūlė nubausti Centro partijos vadovą. Centristai viešino dokumentais pagrįstus faktus apie  neteisėtus ir negarbingus K. Krivicko veiksmus. Šios informacijos K. Krivickas nepaneigė, o ir paneigti negalėjo, tačiau, pasipiktinęs, kad apie jį rašoma ne taip, kaip norėtųsi, griebėsi keršto.

Kadangi portale centristai.lt skelbiama informacija yra suderinta frakcijoje, tai konkretus autorius nėra nurodomas, o atsakomybė už pateiktą informaciją tenka frakcijos vadovybei. Negalėdamas nustatyti, kas konkrečiai rašė šiuos straipsnius, K. Krivickas surezgė stambaus masto keršto planą. Partijos suvažiavimo metu 2020 m. liepos 11 d. sušaukė Etikos komisiją, kuriai, kaip teigė komisijos narė Gertrūda Petrėtienė, pats ir vadovavo. Komisijos narių buvo reikalaujama pateikti išvadą, kad iš partijos reikia pašalinti Nuosekliųjų frakcijos narius – Alvidą Šimkų, Valerijų Šabrauską, Rimą Štefani. G. Petrėtienei paprašius dokumentų, įrodančių šių partijos narių kaltę, K. Krivickas nurodė straipsnius portaluose lcpklaipeda.eu ir centristai.lt, kurie, jo nuomone, šmeižia partiją. Paklausus, ar partijos nariai, kurių narystė svarstoma, neturėtų dalyvauti Etikos komisijos posėdyje ir pateikti savo paaiškinimus, K. Krivickas atsakė, kad tai nebūtina.

Bestuburiui karatistui užgautomis ambicijomis keršto troškimas buvo svarbesnis nei partijos įstatai. Beje, dėl panašaus K. Krivicko elgesio, pažeidusio partijos narių A. Šimkaus ir V. Šabrausko teises, jau yra kreiptasi į teismą. Negi bestuburis toks naivus, kad tikisi išsisukti nuo atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus remiantis Etikos komisijos rekomendacija pašalinti minėtus asmenis iš partijos ir paaiškinant teismui, kad šie jau nėra partijos nariai.

Toliau – dar gražiau! Jei K. Krivickas bent kiek paisytų partijos įstatų ir veiktų apgalvotai, tai turėtų suprasti, kad toks Etikos komisijos sprendimas bus skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka. Etikos komisijos nariai yra atsakingi už priimtą sprendimą, todėl turės pagrįsti dokumentais ir įrodyti, už ką jie rekomendavo pašalinti šiuos partijos narius. Kokį atsakymą pateiks Etikos komisijos nariai – negi, kad liepė K. Krivickas? Ar Etikos komisija galės pateikti kokius nors dokumentus, įrodančius nusižengimus? Greičiausiai, kad jokių kaltę įrodančių dokumentų ir nėra, antraip jie jau būtų pateikti Partijos tarybai.

Stebint įvykių seką susidaro įspūdis, kad remiantis vieno asmens perskaitytomis ištraukomis tinklapiuose Partijos taryba priėmė sprendimą pašalinti partijos narius. Tarybos išvadą paskelbė Naglis Puteikis: ,,Iš CP nuolatinį viešą partijos šmeižimą tinklapiuose lcpklaipeda.eu ir centristai.lt Etikos komisijos rekomendacijos pagrindu pašalinti A. Šimkus, V. Šabrauskas ir R. Štefanė.” (kalba netaisyta).

Puteikis kaltina frakcijos narius nusižengus šmeižiant partiją. Bet nuo kada tiesos sakymas yra šmeižimas? Visuomenė yra geriausias teisėjas, todėl žmonės, perskaitę portaluose skelbiamą informaciją, patys nuspręs, ar tai tiesa, ar šmeižtas. Visuomenės nuomonė dabar kaip niekad svarbi, nes K. Krivickas tęsia rinkimų maratoną – vėl kandidatuoja į LR Seimą. Ar gali būti žmonių atstovu tas, kuris negerbia kitų žmonių teisių, nesilaiko partijos įstatų, neturi elementaraus padorumo, yra kerštingas pagyrūnas ir trokšta garbės?

Krivickas kūrė daug televizijos laidų apie nusikalstamą pasaulį, daug bendravo su nusikaltėliais. Ar tik nebus pradėjęs mąstyti bei veikti panašiai?

ByAlvidas

ROMUALDAS OZOLAS: Lukiškių aikštė – ne privačių meninių improvizacijų eksponavimo vieta

Mano pasiūlymų kriterijus: Lukiškių aikštė yra (gali būti, turėtų būti) Lietuvos sostinės reprezentacinė aikštė (Nepriklausomybės aikštė – tautos susirinkimų vieta, buvusi Savivaldybės aikštė – kultūros renginių vieta, Gedimino aikštė – sakralinė vieta). Lukiškių aikštėje turėtų vykti su Valstybės administravimu susijusių institucijų (kariuomenės, policijos, savivaldybių ir kt.) švenčių ar kitų renginių ceremonijos, nacionalinių švenčių metu vykstantys paradai.

Realizuoti šią aikštės funkciją iki galo galima tuo atveju, jeigu Lietuva pagaliau suvoktų, kad jos vyriausybės negali lindėti buvusiuose CK rūmuose, tuo labiau, kad greta buvusioje savivaldybėje įsikuria gigantiškas prekybos centras! Buvusius CK rūmus pagaliau perdavus kultūros poreikiams (Muzikos ir teatro akademija ir pan.), kas iš karto įprasmintų Kongresų rūmus kaip meno erdvę, Operos ir baleto teatras kartu su buvusiais CK rūmais sukurtų galingą kultūros kompleksą pačioje prospekto pradžioje. Vyriausybės rūmų vieta ir istoriškai, ir urbanistiniu požiūriu – tai dabartinis Apygardos teismo pastatas, sujungtas su Vyriausybės žinion perimtinu Muzikos ir teatro akademijos pastatu, o reikalui esant – ir Ūkio ministerijos pastatu. Vyriausybės įstaigų kompleksui papildyti priestatais galimybę teikia tuščia erdvė greta šiandieninės Muzikos ir teatro akademijos.

Toks persitvarkymas – tai persitvarkymas iš esmės, jeigu lietuvių tauta planuoja gyventi savo žemėje ilgai ir atsakingai. Jis turės būti padarytas anksčiau ar vėliau. Patogiausias momentas yra dabar. Tai – kartu ir ilgalaikis Sostinės sutvarkymo tikslas, kurį įgyvendinus būtų kompensuotos visos mums okupacijų padarytos normalios plėtros skriaudos.

Tokiai tvarkymosi krypčiai strategiškai atliepia ir Tautos namų projekto ant Taurakalnio įgyvendinimas, kaip jis suprojektuotas Algimanto Nasvyčio (žr. „Kas yra Tautos namų projektas?“, 2006 m.).

Jo strategiškumą paremia naujai atsiradusi galimybė: Lukiškių kalėjimo iškeldinimas. Kalėjimo patalpos jokiu būdu neturėtų būti parduotos verslininkams, kurie čia įrengtų dar vieną pramogų monstrą, nieko bendra neturintį su miesto ir valstybės istorija. Todėl patalpos turėtų būti perimtos Vyriausybės žinion, ieškant galimybių čia įkurti Okupacijų muziejų, galintį tapti viena iš turistų ir moksleivių lankomiausių sostinės vietų.

Lukiškių aikštės kaip Laisvės aikštės, kaip paminklo visų laikų kovotojams už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę vieta urbanistiškai būtų sutvarkyta esmingai ir perspektyviai.

Gerai suprantu, kad viešpataujantis nusiteikimas Lukiškių aikštę paversti kokių nors privačių meninių improvizacijų eksponavimo vieta, atsilaisvinančias patalpas panaudoti greitam ir dideliam pelnui, o vyriausybių ir savivaldybių nenoras vykdyti tęstinumo reikalaujančius kultūros projektus šiuos mano siūlymus nesunkiai gali priskirti eiliniam „nesuprantamam šnekėjimui“, tačiau valstybės kaip aukščiausio kriterijaus nepaisantiems mąstymams ir siūlymams pritarti niekaip negalima.

Lietuva didžiąją savo istorijos dalį gyveno okupacijose arba kokiose nors jos suverenitetą ir kultūrą niokojančiose sąjungose. Mūsų aikštėse stovėjo paminklai mūsų užkariautojams ir korikams. Dabar dar galime bandyti likviduoti skolas ir atlikti darbus, kurių istoriškai atlikti negalėjome, nors ir privalėjome.

Sunku būtų įsivaizduoti, kad pirmąkart turėdami visišką suverenitetą savo istorinei sostinei, mes Lukiškių aikštėje nepastatytume obelisko Laisvei, kuris simbolizuotų visų amžių kovotojų dėl nepriklausomybės pergalę ir būtų – kaip tai tradiciškai suprantama – pagarbos ženklas Didžiausiajai Tautos Pergalei. Visa kita gali rasti vietos po juo.

2007 m. vasario 5 d.

Vilnius

ByAlvidas

K. Krivickas teismui siūlo nubausti savo partijos vadovą

Vilniaus miesto apylinkės teisme yra priimtas Alvido Šimkaus ir Valerijaus Šabrausko ieškinys atsakovams  Lietuvos centro partijai (LCP) ir Kristupui Augustui Krivickui dėl teisių pažeidimo. Bylą nagrinėja teisėja J. Leščinskienė.

LCP nariai Alvidas Šimkus ir Valerijus Šabrauskas kreipėsi į Vilniaus teismą dėl  K. Krivicko nurodymo 2019 spalio 26 d. LCP suvažiavimo sekretoriatui šių asmenų neregistruoti delegatais ir neišduoti delegatų  pažymėjimų, tuo šiurkščiai pažeidžiant jų teisę dalyvauti LCP suvažiavime. Ieškovai mano, kad taip pasielgdamas K.Krivickas viršijo savo kompetencijos ribas ir  pažeidė šių LCP narių teises, tokias kaip teisę balsuoti, teisę dalyvauti rinkimuose ir teisę būti išrinktam.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 str. 1 d. nustatyta, kad piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams, o to paties straipsnio 3 d. nustatyta, jog politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas. Politinių partijų įstatymo 2 str. 1 d. nustatyta, kad politinė partija – viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę. Atsižvelgiant į juridinių asmenų dalyvių susirinkimo kompetenciją, suprantama, kad LCP suvažiavimas turi teisę spręsti svarbiausius partijos veiklos klausimus. Tai reiškia, kad jo priimti sprendimai gali lemti esminius partijos veiklos pokyčius, kurie gali būti naudingi partijai, jos dalyviams arba gali sukelti jiems neigiamų padarinių. Siekiant užtikrinti tiek partijos, tiek su jos veikla susijusių narių interesus, įstatymais įtvirtinama partijos susirinkimo priimtų sprendimų teisėtumo patikrinimo galimybė – teisė nuginčyti juridinio asmens dalyvių susirinkimo sprendimus.

LCP suvažiavime 2019 spalio 26 d. buvo priimtas sprendimas keisti partijos pavadinimą bei buvo renkamas naujas partijos valdybos pirmininkas. Tikėtina, kad K. Krivickas įtarė, jog vienas iš LCP įkūrėjų ir partijos senbuvis Alvidas Šimkus prieštaraus partijos pavadinimo pakeitimui, todėl siekė visais įmanomais būdais eliminuoti prieštarauti bandysiančius partijos narius. Tokiu būdu buvo siekiama sudaryti palankią situaciją suvažiavime populistiniam sprendimui dėl partijos pavadinimo pakeitimo priimti. Iki šio suvažiavimo A. Šimkus ir V. Šabrauskas buvo LCP Valdybos nariais, o A. Šimkus ėjo ir LCP Valdybos  pirmininko pareigas. K. Krivickas, žinodamas ir suprasdamas, kad  minėtų partijos narių autoritetas gali daryti stiprią  įtaką partijos suvažiavimo dalyviams, nesiskaitydamas su niekuo ir pažeisdamas LCP įstatus, sekretoriatui nurodė neregistruoti A. Šimkaus ir V. Šabrausko suvažiavimo dalyviais. Dėl šių veiksmų ir buvo kreiptasi į teismą.

Teismui teikdamas paaiškinimus, kodėl taip pasielgė, K. Krivickas nurodo, žinojęs,  kad A. Šimkus ir V. Šabrauskas yra deleguoti Klaipėdos ir Šilalės miestų skyrių, kad yra susipažinęs su skyrių protokolais. K. Krivicko teigimu, A. Šimkaus ir V. Šabrausko narystė partijoje buvo sustabdyta.  Narystę sustabdė partijos Valdyba, tačiau šios Valdybos sudėtis yra visiškai kitokia, nei nurodyta Teisingumo ministerijos ir Registrų centro pateikiamuose dokumentuose.  Už tai, kad  nebuvo pakeistas įrašas apie partijos Valdybos sudėtį, K. Krivickas kaltina partijos pirmininką dėl valdymo organų registracijos pažeidimo, ir teigia, kad toks veiksmas užtraukia partijos vadovui administracinę baudą.

Tiksliau – K. Krivickas siekia, kad teismas nubaustų partijos pirmininką. O tai reikštų, kad K. Krivicko veiksmai buvo teisėti,  kaltas ne jis, aplinka kalta. Kažkur girdėta…

Vienaip ar kitaip, K. Krivickas savo veiksmais visgi sutrukdė registruoti suvažiavimo dalyvius ir taip išvengė jam nepalankių asmenų dalyvavimo partijos suvažiavime. Tuo apribojo A. Šimkaus teisę pasisakyti suvažiavime personalijų klausimais dėl Valdybos pirmininko ir partijos pavadinimo keitimo.

 

ByAlvidas

Kristupo Krivicko rinkiminė kompanija galimai finansuota neteisėtai

Kristupo Krivicko, viešumoje bandančio save pateikti kaip didįjį kovotoją su korupcija ir visapusišką teisinguolį, rinkiminė kampanija Gargžduose. kur tikėjosi būti išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą, buvo naudojamos galimai neteisėtai gautos lėšos.

Turbūt daugelis dar mena K. Krivicko 10-ties smūgių korupcijai programą.

2016 metais ,,Žinių radijo“ laidoje – ,,Ant karštosios kėdės“ K. Krivickas kalbėjo: „Jeigu Lietuva – mūsų kūnas, tą kūną ėda korupcijos vėžys, kuris kelia sukelia įvairiausių komplikacijų. Žodis „antikorupcinė“ ir nusako mūsų prioritetus – kovą su valstybine korupcija. Tam reikia ne papildomų pinigų, o sąžiningumo. Aš turiu labai konkrečius 10-ties žingsnių arba, kaip mes sakom, 10-ties smūgių programą politinei korupcijai įveikti“.

O kaip iš tikrųjų?

Abejoju, ar kovojant su politine korupcijai reikia pradėti tą kovą neteisėtais veiksmais. Negi nepakanka sąžiningo darbo ir susitikimų su rinkėjais? Tačiau paaiškėja, kad nenuilstantis kovotojas už sąžiningumą į kovą prieš korupciją kyla ant neleistinų finansavimo šaltinių ,,sparnų“.

Šiuo atveju tenka pripažinti, kad kovotojas K. Krivickas nuo teisinės atsakomybės išsisuko – atsakyti teks Centro partijos „Gerovės Lietuva“ pirmininkui. Tačiau toje pačioje partijoje K. Krivicko užimamos pareigos nemenkesnės – partijos pirmininko pavaduotojas, Politinės tarybos pirmininkas, partijos Valdybos vyriausiasis prižiūrėtojas. Tiek pozicijų užsiimantis asmuo dabar turbūt mano esąs nekaltas ! Gal tikrai nekaltas? Gal nežino kokius postus partijos Olimpe užima?

Garbinga būtų partijos lyderiams pasidalinti atsakomybę už neteisėtus veiksmus.

VRK 2020 m. gegužės 14 d. įvyko posėdis dėl Centro partijos „Gerovės Lietuva“ (buvusios Lietuvos centro partijos) lėšų iš neleistinų finansavimo šaltinių panaudojimo.

Posėdyje priimtas sprendimas Nr. Sp 63:

  1. Pripažinti, kad Centro partijos „Gerovės Lietuva“ (buvusi Lietuvos centro partija) pažeidė Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo (PPĮ) 19 straipsnio 10 dalį, dėl gautų nepriimtinų lėšų (iš viso 4 380 Eur).
  2. Pripažinti, kad Centro partijos „Gerovės Lietuva“ (buvusi Lietuvos centro partija) pažeidė Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 19 straipsnio 9 dalį, panaudojusi lėšas (4 030 Eur) iš neleistinų finansavimo šaltinių (įstatymo reikalavimų neatitinkančius nario mokesčius ir fizinio asmens auką.
  3. Taikyti administracinę atsakomybę Centro partijos „Gerovės Lietuva“ pirmininkui už politinės partijos finansavimo tvarkos pažeidimus.

Pagal PPĮ 19 straipsnio 1 dalies 7 punktą, politinės partijos politinės kampanijos laikotarpiu gali gauti turinčių teisę aukoti fizinių asmenų aukų šios politinės partijos politinei kampanijai finansuoti. Atsižvelgiant į PPĮ 2 straipsnio 6 dalį ir Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 14 dalį ir 14 straipsnio 1 dalį, politinei kampanijai finansuoti skirtos aukos privalo būti pervestos į politinės kampanijos, o ne einamąją partijos sąskaitą. Taigi, 11.3 papunktyje nurodyta, kad auka, kuri gauta ne į politinės kampanijos sąskaitą politinės kampanijos laikotarpiu, laikytina neleistinu politinės partijos finansavimo šaltiniu.

PPĮ 29 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad netinkama politinės partijos veikla laikytina tokie veiksmai, kai politinė partija priima sprendimus politinės partijos veiklai naudoti lėšas, gautas iš neleistinų politinės partijos finansavimo šaltinių. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, prokuroras turi teisę prašyti teismo paskirti ekspertus, kad šie ištirtų, ar politinė partija, jos valdymo organai ar jų nariai veikė tinkamai, o pagal 4 dalį, jeigu nustatoma, kad politinės partijos veikla yra netinkama, priemones gali taikyti teismas.

Galimai, kol nepaneigta, partijos pirmininko priklausymas valdančiajai koalicijai išgelbėjo partijos vadovus, ir VRK nesikreipė į prokurorus apsiribodama vien administracine atsakomybe. Tad linkime sėkmės K. Krivickui teisme, kuriame jis yra atsakovu už tai, kad pažeidė partijos narių teises neregistruojant 2019 m. spalio 26 d. Lietuvos centro partijos suvažiavimo delegatais.

Tik kažin, kas dabar išgelbės K. Krivicką – ar kovotojo už tiesą ir teisybę įvaizdis, ar pirmininko priklausymas valdžiai?

ByAlvidas

Atviras laiškas LCP partijos valdžiai

LCP „Gerovės Lietuva“ – ar tikrai?

 

Dabar, kai pasaulį užvaldęs COVID-19, mažytis virusas, „Gerovės Lietuva“ susitraukia iki „išlikimo Lietuvos“. Ir LCP „Gerovės Lietuva“ gali laukti tas pats likimas – LCP „Išlikimo Lietuva“. Grandioziniai planai „užimti“ Seimą kone šturmu per gerus kelis mėnesius sumenko iki – patekti bent vienam bet kokiais būdais. Partija nukrito žemiau 5% rinkiminio slenksčio ir net mažiau, net pro mikroskopą vos pamatysi.

Šiandieną belieka telkti „silpnesniuosius“ (kitas mažesnes partijas) kovai su „stipriaisiais“ (valdžiažmogiais). Kodėl? Kodėl nebegelbsti net Pirmininko sutelkta „sunkioji artilerija“ – žiniasklaidos „tūzai“?

Gali nuskambėti liūdnai, bet manytina, jog tai susiję su panieka savo partijos eiliniams nariams – jie tik priedėlis prie visa išmanančiosios „partinės grietinėlės“? Prisiminkime metų pradžią: telksime žinomus veidus – į LCP partijos gretas pakviesta Eglė Kručinskienė ir be jokio paruošimo mesta „plaukti į giliuosius masinės medijos vandenis“. Neišplaukė, nuskendo… Ir nei vienam partijos vadui nesudrebėjo nė vienas veido raumenėlis – jos atsisakant. Ir vargiai, ar atsiprašyta už nepatogumus… Kas pamiršote, leiskite priminti partijos Pirmininko žodžius: „Kas dvi savaites pristatysime po vieną naują žinomą veidą“. Kur tie veidai? Sakykite, kas eis su žmonėmis, kurie negerbia net savęs? Kuriems žodis, tuščias ir tik skambus garsas… Tie, kurie pažįsta Pirmininką geriau nei aš, kažin ar rizikuos žygiuoti drauge… Tad galima apgauti tik tuos, kurie kažkada Pirmininku tikėjo kaip padoriu žmogumi… bet ir tie nusivils, atėjus laikui…

Dabar Seime retkarčiais girdimos Pirmininko „replikos“ – žmogus nuoširdžiai dirba – lyg balsas tyruose… Kur kariūno galia? Juk ir vienas gali būti lauke karys…

Nebėra tos pirminės jėgos, išsisemta…

O dabar prisiglausime prie bet ko… kad tik patektume bent vienas į Seimą, kad gautume tų, taip maloniai skambančiųjų… Juk moka už kalbas… Atleiskite už sarkazmą… Politikams netaikytinas posakis – neduok pavalgyti, duok pakalbėti…

Tai tik kelios išvados… matant „liūdną vaizdelį“…

Tad, skalykite tie, kurie nesutinkate su mano išsakyta nuomone, jūs mokate, jus tam ir priėmė į partiją… kad gintumėte „grietinėlės“ garbę…

 

Pagarbiai,

Rima Štefane

Telšiai

ByAlvidas

KOVO 11-OJI. KAS JI?

Iš Romualdo Ozolo palikimo

Pranešimas, skaitytas Kauno žemės ūkio universiteto Miškų fakultete 2006 m. kovo 8 d.  

Kas yra Kovo 11-oji?

Atsakymas, rodos, aiškus: tai Lietuvos valstybės atkūrimo dienos šventė. Valstybės, kuri yra viena iš netrumpos eilės mūsų valstybingumo istorijoje: Karalystė, Didžioji Kunigaikštystė, Abiejų Tautų Respublika, Lietuvos Respublika, atkurtoji, arba antroji, Lietuvos Respublika, o dabar štai ir Lietuva Europos Sąjungoje.

1990 m. kovo 11 d. prieš vidurnaktį dvyliktuoju iš eilės priimamas svarbiausias Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentas – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“. Juo paskelbiama, kad – cituoju – „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas valstybės suverenių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“.

Kad būtų visai aišku, apie kurios valstybės tęsimą kalbama, tą patį vakarą tryliktuoju dokumentu atkuriamas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimas, tačiau pridurmais, keturioliktuoju dokumentu, Lietuva gauna Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą –  apkarpytą ir papildytą LTSR Konstituciją, nuolat taisomą ir veikiančią iki 1992 m. spalio 25 d., kai buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Ta diena, 1990-ųjų kovo 11-oji, toldama nuo jų dalyvių, linkusi tapti viena ryškiausių mūsų istorijos kelrodžių žvaigždžių.

Liudininkui ji pilna buitiško plušėjimo. Aplink parlamentą spiečiasi žmonės. Koridoriais zuja deputatai, būriuojasi kabinetuose. Sąjūdžio klubas verda. Kabinete, kur dabar vyksta Seimo valdybos posėdžiai, mūsų septynetas formuluoja Nepriklausomybės Akto tekstą. LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko telefonu, kuriuo naudojasi Vytautas Landsbergis, skambina Stasys Lozoraitis, mygdamas valstybę atkurti tuoj pat, be jokių pereinamųjų laikotarpių, kurių norėtų parlamento kairioji pusė su Algirdu Brazausku priešaky. Valstybė turi būti atkurta kaip 1918 metų Respublikos tąsa. Lenkų deputatų frakcija, kuri diskutuoja ir tarpusavyje, ir su savo konsultantais, pagaliau apsisprendžia susilaikyti – Nepriklausomybės atkūrimui santūriai nepritarti. Niekas nežino, ką daro Vladislavas Švedas, kuris dabar sėdi Maskvoje.

O kaip iš LTSR Aukščiausiosios Tarybos juridiškai švariai pereiti į nepriklausomos valstybės parlamento statusą? Vienuolika dokumentų Landsbergis priverstas pasirašyti kaip LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.

Kai prieš vidurnaktį Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje LTSR herbą pamažu uždengia Vytis, man atrodo, kad Lietuva kaip senas lietuvių žaltys žvilgėdama neriasi iš savo jau svetimos odos ir sekundei sustingsta prieš ilgą žygį į ateitį.

Kas gi atsitinka tą vakarą ne kaip buitis, ne kaip politika ar asmeninė intriga, o kaip istorija?

Pasakysiu labai aiškiai: tą vakarą Lietuvos valstybė atkuriama iš principo ir kategoriškai apibrėžtai:  kaip nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Tada ji tokia iš tiesų ir yra.

Pagal kokią tvarką gyvensime joje, buvo nustatinėjama vėliau.

Kuo gi užsiimta pirmiausia? Ne santykiuose su kaimynais, apie ką dabar dažniausiai prisimename, o valstybės viduje? Visų pirma užsiimta turtiniais santykiais ir ideologine atskirtimi. Turtas per restituciją mus pamažu atveda į didįjį apie 1996 metus pradėtą išvalstybinimą („didžiąją privatizaciją“), kurio metu dalį valstybės turto galutinai perima Lietuvos „sėkmingieji“, dalį – užsienio kapitalas. Ideologinė kova suformuoja frontą tarp vadinamųjų patriotų ir komunistų, priešpriešą tarp Rytų ir Vakarų. Kadangi valdžia visada yra teisė turtą valdyti ir jį turėti, labai greitai turtinių santykių tvarkymas tampa kova dėl valdžios, o valdžia – turtėjimo būdu. Visa tai lemia ir tarsi koordinatės tebežymi taip pat ir šiandieninio mūsų valstybės vidaus gyvenimo turinį.

Ką tai reiškė valstybės tęstinumo požiūriu?

Visa tai reiškė ne savanorių ir ne partizanų karuose brandintą Respubliką, o gilėjančios socialinės atskirties Lietuvą.

Ką šitai reiškė Lietuvos ateičiai ir jos geopolitiniam susiorientavimui?

Tai reiškė tiktai sociumo bendrume egzistuoti tegalinčios nacionalinės politinės valios silpnėjimą ir – kaip tik dėl to – būtinybę jau tik valdantiesiems prisiimti atsakomybę dėl Lietuvos globalizacinės integracijos. Ties XXI amžiaus slenksčiu Lietuva ne tik neberodė valios kurti savo pačios istorinio identiškumo vertą Vidurio Europą, bet ir kone džiaugsmingai priėmė visas Vakarų keliamas integracijos sąlygas, beveik simboliškai už naująją priklausomybę balsuodama ir referendume dėl stojimo, ir dėl Europos konstitucijos.

Kovo 11-osios Lietuva juridiškai mums jau istorinė Lietuva. Dabartinis mūsų gyvenimas, pradėtas 2004 m. gegužės 1 d., yra Lietuvos Respublikos gyvenimas Europos Sąjungoje. Vieniems – geresnis, kitiems – blogesnis, bet tai jau politikos, o ne juridikos klausimas.

Ką pravartaus nacionaliniam gyvenimui turime iš Kovo 11-osios Respublikos?

Turime dar gerą trečdalį veikiančių 1992 metų Konstitucijos straipsnių. Bet vieną – pirmąjį, nemirtingą, neįveikiamą: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“.

Turime rimtus iššūkius: Europos Komisijos Europos Parlamentui pateiktą programą „Aktyvūs Europos piliečiai“, kurios tikslas – kiekvienoje šalyje narėje suburti žmones, norinčius Europos konstitucijos 8 straipsnį pakeisti taip, kad nacionalinė pilietybė taptų tiktai papildančiąja, t. y. kad ir asmens lygiu Europos Sąjunga taptų unitarine – vieninga ir nedaloma valstybe. Turime tos pačios Europos Komisijos siūlymą anglų kalbą juridiškai įtvirtinti kaip oficialią bendravimo kalbą. Turime dešimtis užsienio firmų, verbuojančių lietuvius į jų geriau apmokamus darbus, o pas mus vežančių kinus, ukrainiečius.

Tačiau turime ir keliolika tūkstančių iš pusės milijono ekonominių tremtinių, kurie jau ir pėsti norėtų sugrįžti į Lietuvą. Turime pirmą rimtą mūsų energetinio savarankiškumo išlaikymo projektą – susitarimą dėl Baltijos branduolinės jėgainės statybos Ignalinoje. Turime keletą tūkstančių mūsų naujųjų ūkininkų, baigiančių įleisti šaknis į gimtąją žemę laisvosios rinkos stichijoje. Turime nacionalinį diktantą su savo lietuvių kalbos žinias patvirtinti panorusiu ir senimu, ir jaunimu.

O svarbiausia: turime ir vėl bundančią jaunąją Lietuvos dvasią.

Štai ką „Atgimimo“ savaitraštyje rašo Ignalinos gimnazijos mokinukė Justė Nepaitė:

„Nereikia tų grandiozinių planų, susijusių su ekonomika. Situacija gerokai pasikeistų į gerąją pusę, jei tik žmonės išmoktų atrasti truputį meilės. Tik manęs vienos čia neužteks. Galbūt derėtų pradėti lankstinukų, kurie skelbtų: „Tėvynei reikia tavęs!“ arba „Savižudžiai nepatenka į Rojų“ gamybą. /…/ Galbūt derėtų pasamdyti porą šimtų jaunų žmonių, kurie ištisas dienas skambintų lietuviams telefonu ir praneštų džiugias naujienas. Pavyzdžiui: „Laba diena! Ar jūs nesididžiuojate mokėdamas vieną sudėtingiausių kalbų pasaulyje?“, „Sveiki! „Baltaragio malūnas“ yra ne ką prastesnė stebuklinga istorija už „Harį Poterį“. Nežinote? Galėtume vakarais jums paskaityti keletą ištraukų.“ Jei niekas nesutiktų, dievaži, pati galėčiau skambinti: „Laba diena! Sveikinu! Jūs esate lietuvis!“ Kodėl ne? Žmones turėtų vienyti dar kažkas. Ne tik krepšinis.“

Sveikinu visus su švente.

ByAlvidas

Alvidas Šimkus: „Esu tas, kuris supranta, kad siekiant kažką pakeisti, reikia veikti“

 

Didžiausias Vakarų Lietuvos dienraštis „Vakarų ekspresas“ tęsia rašinių ciklą su rubrika: „Miesto tarybos naujokai“. Joje kamantinėjame pirmą kartą politikos virtuvėje atsidūrusius klaipėdiečius.

Šiandien mūsų pašnekovas – miesto tarybos narys Alvidas Šimkus

Trumpai apie save.

Objektyviai aktyvus pilietis visose gyvenimo srityse. Patyręs ir subrendęs centristinių pažiūrų politikas. Vyras ir tėvas. Nusipelnęs kraujo donoras. Aplinka ir naujovėmis besidominti asmenybė.

Už kokią konkrečią veiklą esate atsakingas miesto taryboje?

Pagrindinė veikla Taryboje – Miesto ūkio ir aplinkosaugos komitete, esu komiteto pirmininkas. Miesto tarybos narių veikla neapsiriboja viena funkcija, įprastai yra atsakingi už keletą veiklos sričių. Esu Savivaldybės tarybos kolegijos, Neįgaliųjų reikalų tarybos, Etikos, Privatizavimo bei Jūrinių ir vidaus vandenų reikalų komisijų nariu.

Ar tenkina ši sritis, ar norėtumėte kuruoti kitą?

Tokių klausimų sau nekeliu! Esu miestiečių išrinktas politikas, kuris atsakingai vykdo visas patikėtas veiklas. Maža to, kiekvienas tarybos narys daugiau, ar mažiau, aktyviai turi dalyvauti visose miesto tarybos veiklos srityse, todėl išreikšti savo nuomonę, pateikti pasiūlymų visada yra galimybė.

Kokius svarbius darbus, projektus jau pavyko pradėti, ar įgyvendinti?

Per metus teko dalyvauti 46 Tarybos, komisijų ir komitetų posėdžiuose, kuriuose svarstyti aktualūs miestui klausimai. Manau, svarbiausia yra konkreti pagalba miestiečiams, reaguojant į jų pateiktus prašymus.

Paminėsiu keletą atvejų.

Melnragės bendruomenės gyventojai kreipėsi į mane dėl pėsčiųjų perėjos ties autobusų stotele Molo g. įrengimo. Šis klausimas buvo svarstytas Saugaus eismo komisijos posėdyje ir nutarta įrengti perėją.

Kartu su Vitės bendruomenės nariais lankėmes AB „Klaipėdos nafta“ ir AB KLASCO, kur su įmonių vadovais buvo aptarti oro taršos kvapais ir kietosiomis dalelėmis mažinimo klausimai.

Ar jau apsipratote miesto Tarybos nario kėdėje ir kokie pirmųjų metų darbo įspūdžiai?

Tarybos narys turi dirbti, o ne sėdėti, todėl pratintis prie kėdės nėra reikalo. Praėjus pirmiesiems darbo metams galiu pasakyti, kad daugelį gerų iniciatyvų ir naudingų veiklų sudėtinga įgyvendinti dėl biurokratinių trukdžių.

Kiek laiko, Jūsų manymu, reikia norint rimčiau susipažinti su miesto tarybos nario darbu?

Įsigilinti į problematiką ir pradėti dirbti daug laiko nereikia. Man patikėtos veiklos sritys Taryboje daugiau ar mažiau buvo žinomos iš ankstesnės mano veiklos. Esu komandoje, kurioje yra narių, turinčių didelę politinę patirtį. Jei kyla neaiškumų, visada bus kas pataria. Patirtis įgyjama dirbant. Žmogus mokosi visą savo gyvenimą.

Ar miesto tarybos nario įgaliojimai pakankami, kad būtų galima nuveikti rimtus darbus?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Tarybos nariui įgaliojimų veikti suteikta pakankamai, tačiau reikia nepamiršti, kad Tarybos narys nėra vienas lauke karys, ir vien idėja sotus nebūsi.

Pirmiausia reikia aptarti veiklą su kitais tarybos nariais ir gauti jų pritarimą. Iniciatyvos įgyvendinimas – tai jau savivaldybės administracijos ir specialistų reikalas, tačiau Tarybos narys, jei jis siekia iš tikrųjų įgyvendinti idėją, turi stebėti savivaldybės administracijos veiklą, kad šioji nepaskęstų biurokratiniame liūne.

Kokios permainos būtinos miestui? Kokius pirmus tris uždavinius reikėtų spręsti pirmiausia?

Atstovauju klaipėdiečių interesus, todėl pirmiausia ir svarbiausia veikla yra Klaipėdos miesto bendrasis planas ir jo įgyvendinimo pradžia.

Kita svarbi sritis – tai taršos mažinimas, aplinkosauga. Klaipėdoje veikia keli šimtai įvairių pramonės sričių įmonių, todėl siekiant gerinti aplinkos apsaugą, būtina kuo stropiau identifikuoti visus aplinkos taršos šaltinius mieste ir imtis konkrečių politinių priemonių taršai mažinti.

Nemažiau svarbi tvarka gyvenamoji aplinka – reikia gerinti miestiečių gyvenamąją aplinką, tvarkyti ir atnaujinti daugiabučių namų kiemus, pakeisti kelių ir šaligatvių dangas, sutvarkyti privažiavimus prie gyvenamųjų namų ir svarbių objektų, įrengti mieste daugiau rekreacijos ir aktyvaus poilsio zonų.

Koks jūsų požiūris į išorinio uosto plėtrą?

Dabartinis uosto krovos pajėgumas dar nėra visiškai išnaudotas, tačiau miesto, miestiečių, ir uosto verslo interesų santykis balansuoja ant itin plonos aplinkosaugos ribos. Istoriškai miestas ir uostas formavosi kartu, ir dabar atrodo, kad tai du neatskiriami objektai.

Šiuolaikinėje pasaulinėje praktikoje vyrauja sprendimai formuojantys miesto ir uosto plėtrą atskyrimo keliu, fiziškai, geografiškai nutolinant uostą nuo gyvenamųjų teritorijų. Mano požiūris – atsargus.

Klaipėdoje nebeliko nei 150 tūkstančių gyventojų. Ar turite planų, kaip sustabdyti klaipėdiečių emigravimą iš miesto?

Emigracija įvyko natūraliai, kadangi dauguma miestiečių išsikėlė į nuosavus namus prie Klaipėdos, kurių teritorijos jau priklauso Klaipėdos rajonui. Manyčiau, kad kai kuriuos rajonus reikėtų prijungti prie miesto, tai būtų sąžininga visų atžvilgiu. Daugumą priemiesčių gyventojų dirba mieste, jų vaikai lanko miesto darželius, mokyklas, būrelius.

Vienas iš svarbesnių gyventojų skaičiaus didinimo veiksnių – tai jaunų žmonių pritraukimas mokytis, studijuoti ir dirbti Klaipėdoje. Klaipėdoje daugiausia jaunimo prarandama abiturientams išvykstant studijuoti į kitus du didmiesčius,kuriuose koncentruotos aukštosios mokyklos.

Būtina gerinti Klaipėdos aukštųjų mokyklų reputaciją, gal net sukurti specialų mokymosi, studijų ir karjeros galimybių Klaipėdoje rinkodaros planą, kartu su bendrojo ugdymo mokyklomis, profesiniais mokymo centrais ir universitetu bei kolegijomis, vaikais ir tėvais bei verslo atstovais. Čia reikia kompleksinių sprendimų.

Kaip apibūdintumėte Klaipėdos miesto tarybos opozicijos ir daugumos santykius?

Politiškai korektiški ir dalykiški.

Ar Jus, pasukusį politiko keliu, palaiko artimųjų ratas, ar kartais kyla ginčų, diskusijų ir nesutarimų su namiškiais?

Politikoje aktyviai dalyvauju nuo 1999 metų. Ypatingo pritarimo nesulaukiu, bet ir prieštaravimų didelių nebuvo. Šeimoje esame pakankamai savarankiški ir visi suprantame – patys esame atsakingi už savo sprendimus.

Ar jau galvojate apie galimybę dalyvauti rinkimuose ir į kitos kadencijos miesto tarybą?

Būdamas politikoje visada turi dalyvauti rinkimuose. Rinkimai yra tarsi visuomenės barometras, kuris parodo, ar tavo veikla reikalinga, ar tavimi pasitikima.

Kokius seniai pamirštus darbus namie pavyko nuveikti karantino metu?

Jei darbas pamirštas ir neatliktas, tai reiškia, kad nelabai buvo ir reikalingas, todėl pamirštų darbų neturiu.

Kokius tris pirmus darbus atliksite pirmiausiai, kai tik baigsis karantinas?

Kadangi Tarybos, komiteto posėdžiai vyksta be trikdžių, tik nuotoliniu būdu, tai „degančios” veiklos nėra, todėl pirmiausia apsilankysiu pas kirpėją.

Kaip atsidūrėte politikoje?

Politika yra priemonė, kuria realiai galima įgyvendinti savo ir bendraminčių idėjas. Tai mane „veža“. Yra nemaža dalis žmonių, kurie nenuilsdami piktinasi viskuo, tačiau nė piršto nepajudina, kad kažkas pasikeistų. Aš esu tas, kuris supranta, kad siekiant kažką pakeisti, reikia veikti. Bent jau pabandyti. Tikiuosi, kad mano bandymas bus sėkmingas, ir man pavyks įgyvendinti didžiąją dalį numatytų prieš rinkimus darbų.

Koks praeities, ar dabarties politikas Jums yra sektinas pavyzdys?

Lietuvoje savo politikos mokytoju laikau a.a. šviesios atminties Romualdą Ozolą. Man teko garbė su juo kartu dalyvauti Lietuvos centro partijos steigime ir ilgametėje veikloje.

R. Ozolo padrasintas pradėjau rašyti straipsnius, jo padedamas išleidau savo straipsnių rinkinį „Mintys apie politiką“ (2008).

R. Ozolas yra vienas iš nedaugelio politikų, kuris turėjo Lietuvos valstybės viziją ir ją nuosekliai gynė. Lietuvos valstybę R. Ozolas apibrėžė kaip tautinę, pilietinę ir demokratinę, bendrumą su kitu kuriančią sutarimo būdu.

Tokios valstybės tikslas yra lietuvių tautos išsaugojimas, sustiprinimas ir įtvirtinimas pasaulyje, kuris garantuotų jai saugų ir patikimą gyvenimą savo istorinėje tėvynėje. „Ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje“, – politinis credo, kurio jis nuosekliai laikėsi. Tokia yra ir mano politinė nuostata.

Ar mokate gaminti maistą? Jei taip, ką paruoštumėte savo svečiams?

Gerai gaminu įvairų maistą ir svečiams galėčiau paruošti pilną pietų su desertu stalą. Mūsų šeimoje nesame pasiskirstę konkrečiomis pareigomis, todėl kas gali, tas ir gamina.

Ar teko laikytis dietos?

Taip, laikausi praktiškai visada. Vos tik atsipalaiduoji ir… vėl virš viršsvorio dar viršsvoris.

Ar esate savikritiškas? Ar pripažįstate savo klaidas?

Taip, esu savikritiškas. Tai kartais trukdo. Klaidas pripažįstu, tačiau iš to tragedijos stengiuosi nedaryti, savigrauža neužsiimu. Vadovaujuosi principais, kas nedirba – tas neklysta, ir gyvenimas tęsiasi.

Ar kitiems sunku Jus perkalbėti?

Jei kalba argumentuotai– tai ne, bet jei kalba „emocijomis“ – tai sunku, praktiškai neįmanoma.

Kokį didžiausią iššūkį gyvenime teko patirti?

Visas gyvenimas – tai vienas didelis iššūkis. Eiti į pirmą klasę, įstoti į universitetą, eiti į pirmąjį pasimatymą, pradėti pirmąjį darbą, ir… pirmą kartą būti išrinktam į miesto tarybą!

Kokie Klaipėdos simboliai, Jūsų manymu.labiausiai reprezentuoja uostamiestį?

Klaipėdos simboliai įvairūs, kaip ir pati Klaipėda. Manyčiau, kultūriniai istoriniai yra Jūrų muziejus, Dramos teatras, Teatro aikštė su Anikės skulptūra, senasis paštas su karilionu; industriniai – tai jūrų uostas su kranų žirafomis, Melnragės molas, „Meridianas“, ir romantiniai gamtiniai– tai pirmiausia jūra, jos dvelksmas, ošimas, bangų dūžiai į molą, marios, Danė.

Kokia Klaipėdos vieta, gatvė, aikštė, Jums asmeniškai patraukliausia?

Mažvydo alėja, Skulptūrų parkas. Danės upės krantinės

Kokia Klaipėda bus po 50 metų?

Gražus modernus laikmečio dvasią atitinkantis miestas. Miestas, kuriame gera gyventi!

Ačiū už atsakymus ir sugaištą laiką.

https://www.ve.lt/naujienos/visuomene/zmones/alvidas-simkus-esu-tas-kuris-supranta-kad-siekiant-kazka-pakeisti-reikia-veikti-1791530/?fbclid=IwAR0-4lds5yRSW5XzRq-1fc8mel1zval3Q5TcGgRBKHnw8sMQr1ZX7u4w0gM

 

ByAlvidas

Ne viskas yra auksas

 

Ne viskas yra auksas, kas nori auksu sužibėt! O sužibėti bando pristatydamas save visuomenei kovotoju už tautos, paprastų žmonių, gerovę, žmogumi be nuodėmės, tiesiog tyru krištolu – tai Naglis Puteikis. Nors pastaruoju metu lankymasis teismuose šiam veikėjui tapo kone kasdienybe dėl ieškinių už neapmokėtas sąskaitas ar bylinėjantis su buvusiais bendražygiais, tačiau nepaisant šių rūpesčių N. Puteikis randa laiko seimo nario pareigoms vykdyti. Pavydėtinas uolumas!

Tai ką veikia N. Puteikis teismuose? 

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla  pagal ieškovų Lauros Radzevičiūtės ir Alvido Šimkaus ieškinį atsakovams, Lietuvos centro partijai ir N. Puteikiui, dėl Lietuvos centro partijos 2019 m. kovo 12 d. neeilinio visuotinio suvažiavimo pripažinimo neteisėtu ir priimtų sprendimų panaikinimo. Bylą nagrinėja Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja G. Žukauskienė.

Teisme N. Puteikis atsidūrė nepateikęs partijos nariams ir Tarybai įvykusio suvažiavimo dokumentų.

Visgi likus kelioms valandoms iki teismo posėdžio N. Puteikis ir jo advokatas pateikė dalį reikalaujamų dokumentų. Ieškovai L. Radzevičiūtė ir A. Šimkus paprašė teismo posėdį atidėti, kad galėtų susipažinti su pateiktais dokumentais. Ieškovams palyginus N. Puteikio pateiktą suvažiavime registruotų dalyvių sąrašą ir suvažiavimo dienai esančių partijos narių sąrašą, paaiškėjo, kad daugiau negu dešimtadalis suvažiavime dalyvavusių asmenų tuo metu nebuvo partijos nariais, o keletas žmonių pasirašė po kelis kartus. Ar tokios klaidos atsirado netyčia? Ar tai sąmoningas savanaudiškas manipuliavimas ir noras patenkinti tuščias ambicijas? Ar noras suktis vilkeliu, nepaisant garbės ir padorumo, ir be jokios sąžinės graužaties trūks plyš įrodyti, kad minėtame partijos suvažiavime dalyvavusių skaičius sudarė kvorumą. Netolimoje ateityje tai įvertins teismas.

Paviešinus žinią, kad teisėta Lietuvos centro partijos valdyba sustabdė N. Puteikio narystę partijoje, N. Puteikis tai neigė, aiškindamas, kad toks sprendimas neteisėtas.

„Stebiuosi, kad šie žmonės neapsišaukė Lietuvos karaliais ir karalienėmis“, – ironizavo N. Puteikis. Deja, teisme jam teko pripažinti, kad tuometinės partijos Valdybos sprendimas buvo teisėtas –N. Puteikis negali atstovauti partijos dėl sustabdytos narystės. Taigi, šiuo metu partijai atstovauja advokato padėjėjas L. Ragauskis.

Puteikis, pasitelkęs mizantropinį manipuliacijų arsenalą ir …žmoną, įnirtingai skinasi politinį kelią, paversdamas užvaldytą politinę partiją savo šeimos UAB‘u.

Apima nuojauta, kad tokiu būdu yra siekiama pasinaudoti partijos gaunama pinigine dotacija asmeninei šeimos naudai.

Naglis ir Nina Puteikiai priima sprendimus nepaisydami partijos interesų ir kitų narių nuomonės. Vienas po kito iškyla aikštėn tokios N. Puteikio ,,šeimyninės rangos“ įrodymai. N. Puteikis jau dabar partijos pinigus galimai naudoja kaip savus, savo šeimos reikmėms – apdraustas automobilis, kuriuo Klaipėdoje važinėja N. Puteikienė. Vien šiam automobiliui apdrausti privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės ir Kasko draudimu N. Puteikis iš partijos sąskaitos apmokėjo 400 eur. Apmokėdamas šias sąskaitas N. Puteikis teigia, kad vadovaujasi partijos valdybos nutarimais. Nieko rimta, jei toks sprendimas būtų priimtas teisėtos partijos valdybos. Ups, tokio sprendimo nėra!

Maža tų apmokėtų draudimų, dar apmokamos ir N. Puteikienės kelionės į Kauną, paaiškinant, kad toji vyko į partijos suvažiavimą. O keliauta tai karališkai! N. Puteikienės kelionė į Kaune vykusį suvažiavimą partijai kainavo 350 eurų, kurie sumokėti IĮ ,,Saugus vežėjas“. Gal ir būtų reikėję tokios kelionės deleguotiems Klaipėdos skyriaus nariams – suvažiavimas rimtas reikalas, tačiau bėda ta, kad nei N. Puteikienė, nei kartu su ją vykę bendrakeleiviai, skyriaus susirinkime nebuvo išrinkti delegatais. Vėl ups! Tikrieji Klaipdos skyriaus delegatai vyko samdytu transportu už savo asmenines lėšas, kurių niekas nekompensavo.

Tokios tokelės.

Tai tuomet tikėtina, kad ir už kitas N. Puteikienės bei jos patikėtinių keliones N. Puteikis savanaudiškai ir savavališkai apmokėjo iš partijos sąskaitos – dokumentuose aptikta sąskaita faktūra Nr. AAA 407 už 2019-04-06, pagal kurią S. Rimkienės įmonei sumokama 450 eur už keleivių vežimo paslaugas. Partijos Klaipėdos skyrius tuo metu nerengė skyriaus susirinkimų, todėl negalėjo deleguoti savo skyriaus narių į jokius renginius.

Tai kieno kelionės buvo apmokėtos? 

Tikėtina, kad N. Puteikienės. Ir vėl ups! O kur ji keliavo? Kokiu tikslu? Gali būti, kad N. ir N. Puteikiai buvo neaptarę savo viešų pareiškimų, o gal šeimyninė ranga nebuvo pilnai suderinta – pavasarį, kaip tik tuo, neaišku kieno kelionės metu, N. Puteikienė visu balsu viešai skelbė, kad ji nėra partijos narė ir nebus, nes nori būti NEPRIKLAUSOMA. Rudeniop nuomonę pakeitė ir jau manosi esanti partijos nare, nors skyriui ar teisėtai valdybai prašymo įstoti nepateikė.

Gali būti, kad N. Puteikienę į partiją, nė šuniui nesulojus, priėmė jos vyras N. Puteikis – taip galėtų būti paprasčiau darniai ir šeimyniškai kaišioti rankeles į partijos kišenę.

Taip sakant, gerovėje pagyventi! Peršasi ir mintis, kad N. ir N. Puteikiai tikisi, kad galbūt N. Puteikienei tapus partijos nare, bus galima pateisinti N. Puteikienės reikmėms išleidžiamus pinigus.

Kaip tai įvertins VRK tikrindama partijos ataskaitas? Ar pastebės pažeidimus? O gal čia viskas teisėta, o N. ir N. Puteikiai yra tyri kaip krištolas teisuoliai, kaip auksas žibantys Lietuvos politinėje padangėje. O jei ir vėl ups?

ByAlvidas

Lietuvos centro partijos nuosekliųjų centristų frakcijos RYŽTO GYVENTI GAIRĖS

Mes imamės aiškiai nurodyti savo konkrečius darbus. Jokių tuščių žodžių mūsų programinėse nuostatuose  nėra ir nebus. Remiasi ji keleta pagrindinių nuostatų, kurios kiekvienam žmogui – tiek politikui, tiek ne politikui – aiškiai pasako, kas yra Lietuvos centro partijos nuosekliųjų centristų frakcija.

Mūsų motyvas: kurti save – tai kurti nemirštančią Lietuvą ir kitokią Europą.

Mes imamės Lietuvos žmonių nuostatų ir požiūrio į gyvenimą keitimo iš pasyvaus laukiančio į aktyviai veikiantį ir kuriantį.

Asmuo mums – tai žmogus, kuris nori gyventi, ir nori gyventi čia, bet ne tik čia ir dabar, kaip yra sakoma, o čia ir visada. Pakeitimas, atrodytų, nedidelis, bet iš esmės atribojantis nuo liberalizmo, kuris gyvena tik šia diena,

Kitas asmuo mūsų žmogui yra kaimynas, tas, su kuriuo reikia sugyventi. Taigi, santarvės nuostata – per visą mūsų politiką.

Trečias labai svarbus dalykas – visuomenė. Ją suprantame ne kaip individų sumą, o kaip bendruomenę. Bendruomenių kūrimas kaime, o ir visoje Lietuvos visuomenėje, t. y. korporatyvinis organizavimasis – irgi mūsų frakcijos darbas.

Tauta mums yra etniniu pamatu besiburianti bendruomenė, kuri gyvena bendrų reikšmių, bendrų prasmių ir vertybių erdvėje. Todėl visi, kurie į šitą erdvę įsijungia, gali būti ir yra mūsų žmonės, nes jie – mūsų tikslų žmonės. Lietuvių tauta yra Lietuvos tautos kūrėja, telkianti jon visas nepriešiškas tautinių mažumų bendrijas.

Lietuva vėl likusi be suverenios valstybės. Užtat mes sakome, kad tauta turi gyventi ir tvarkytis demokratiškai griežtos nacionalinės kultūrinės autonomijos siekiu. Tą teigiame aiškiai ir tvirtai, kad kultūros žmonės galų gale žinotų esant partiją (jos frakciją), kuri iš tiesų gina jų interesus, taigi, ir gyventi norinčią tautą.

Gyvenimo būdas – ir asmeninis, ir korporacinis, ir nacionalinis, remiamas aktyviu, netgi agresyviu santykiu su visais aplinkos iššūkiais, galinčiais pakenkti Lietuvos bendruomenės interesams. Mes niekam negrasiname, nieko neuzurpuojame, bet tegul negrasina ir mums.

Mūsų siekis – garbinga kūryba. 

Ir pagaliau – mūsų politikos prioritetai: švietimas, švietimasis, lavinimasis ir nacionalinės savimonės kūrimas visą gyvenimą, nes tai – niekada nenutrūkstantis procesas; sveikata – žmogaus asmeninės gerovės pradžia; nacionalinis ūkis, kurio pamatas – stiprus ir iniciatyvus nacionalinis verslas; kaimas – su savo verslais, kooperacija ir moderniais ūkiais; jaunimas – su valstybine pagalba kiekvienam čia gyvenančiam ir norinčiam įsikurti jaunam žmogui, su diplomatine pagalba tam, kuris išvyksta, ir su palengvintu sutikimu čia, kada jis apsisprendžia grįžti į Lietuvą kaip vienintelę gyvenimo vietą.

Visų tų veiksmų tikslas yra galų gale įveikti išmirimą, apatiją ir pradėti gyventi džiaugsmingai ir prasmingai.

Lietuvos centro partijos nuosekliųjų centristų frakcijos tikslas nėra valdžia dėl valdžios (daugelis partijų sako: daugiau valdžios!), o trinarės partinės sistemos palaikymas, kuris vienintelis garantuoja Lietuvos politinės sistemos stabilumą bei patikimumą, nepanaikinantį, kaip tai bandoma padaryti dabar, galimybių atstovauti daugumai, Lietuvos piliečiams.

ByAlvidas

ROMUALDO OZOLO VALSTYBĖS IDĖJA

ALGIMANTAS JANKAUSKAS 

Nepriklausomybės sąsiuvinių“  2019 4 (30)

Spalio 23-ioji, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo baigiamoji diena, prieš 31 metus Romualdui Ozolui buvo jo „žvaigždžių valanda“. Simboliška, kad 2019 m. spalio 23 d. Teatro g. 11, Vilniuje, atidengta atminimo lenta, kurioje iškaltas įrašas: „Šiame name 1978–1991 m. gyveno Sąjūdžio steigėjas, filosofas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas. 1939–2015.“

Ilgai diskutuota, kokie žodžiai tiksliausiai įamžintų R. Ozolo atminimą. Juk jo gyvenimo darbus būtų galima tęsti ir tęsti – savaitraščio „Atgimimas“ steigėjas ir redaktorius, pirmosios Vyriausybės vicepremjeras, centrizmo ideologas, derybininkas su Sovietų Sąjunga, vėliau – Rusija, Rytų Lietuvos, vėliau – Regioninių problemų komisijos pirmininkas, kovotojas su korupcija ir laukine privatizacija, rašytojas, „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ steigėjas… Už jų glūdi nuolatinė R. Ozolo pastanga „prašviesinti protą ir sau, ir tautai“, rūpestis gyventi „išsaugant sielą“ – niekam jos neparduodant, neužstatant, nepametant.

Grįžimo namo“ filosofija – išsivadavimo iš okupuotosios sąmonės gairės

Ieškant atsakymo, kokia yra Ozolo valstybės idėja, tenka pažvelgti į jį kaip filosofą, jo „grįžimo namo“ filosofiją. Kokia tai filosofija? Ar buvo R. Ozolas filosofas? Juk disertacija tema „Kultūros pažangos kriterijų klausimu“ buvo neužbaigta ir neginta.

Filosofo be akademinių titulų statusas nesumenkina jo autentiško filosofavimo svarbos.

R. Ozolas buvo vienas iš nedaugelio, suvokęs sovietinę okupaciją kaip „civilizacinį trūkį“, okupuotosios sąmonės savivokos svarbą ir pokario intelektualinėje dykvietėje gebėjęs rasti jo pasaulio matymą ir mąstymą formavusius atsparos taškus. Savo žemės, kaip vienintelės patikimos buvimo vietos, suvokimas formavo pamatinį R. Ozolo pasaulio matymo tašką – „pasaulis yra čia, kur gyvena jį kuriantis žmogus“. Be šio pasaulio vizijos ir ją lydėjusios gyvenimo patirties nebūtų buvę ir R. Ozolo kaip Sąjūdžio steigėjo ir ideologo. Sąjūdžio gimimą jis sutiko intelektualiai ir moraliai pasirengęs, pelnė autoritetingo lyderio vardą.

„Grįžimo namo“ filosofija – tai autentiškas sovietmečio kartos atstovo filosofavimo būdas, kurį išskiria savita tikrumo paieška netikrumo būvyje, pasak Hanos Arendt (Hannah Arendt), „įsiterpiant pertrūkyje tarp praeities ir ateities“2; tai – okupuotosios sąmonės savivokos ir išsivadavimo iš jos filosofija.

Apmąstydamas asmeninio dvasinio gyvenimo sovietmečiu lūžius, R. Ozolas rašė: „Aš nesiekiau sukurti „savo filosofijos“. Aiškinausi pasaulį, kad galėčiau jame gyventi ir veikti. Gal todėl nebuvo jokių problemų dėl tolesnio gyvenimo pobūdžio, kai atėjo metas daryti tai, kas vėliau buvo pavadinta Sąjūdžiu.“

„Grįžimo namo“ filosofijos jausenos, idėjos, postulatai (teritorija, kalba, tikėjimas) atsekami iš R. Ozolo dienoraščių, filosofijos istorijos paskaitų, išleistų knygų. Jų pradmenys – „įvadu į Sąjūdį“ tapusiame straipsnyje „Pasaulis yra čia“ (1983). Apie okupuotąją sąmonę jame kalbama kaip apie „žinybinį pasaulį“, kylantį iš „analogijų kultūros“1. Toks sovietmečio pasaulio suvokimas nėra autentiškas, jis savo esme yra empiriškas ir eklektiškas, formuojantis kopijavimo ir prisitaikymo įpročius, autoriaus žodžiais, „tikru gyvenimu laikantis tik tris dalykus: butą (namą), sodybinį sklypą (kolektyvinį sodą) ir kapus“2. R. Ozolo istoriškai atsekama empirinio mąstymo nelaisvė ga- lutinai įsitvirtino vėlyvojo sovietmečio išugdytuose „didžiojo dorovinio abejingumo kartos“ įpročiuose. Atsiribojusi nuo klasikinio proto ir doros tradicijų, vėlyvojo sovietmečio karta prisitaikymo mentalitetą apsukriai išnaudojo, tapdama pokomunistinės transformacijos laimėtoja ir nomenklatūrinių tradicijų tęsėja atkūrus nepriklausomą valstybę.

Išsivadavimo iš okupuotosios sąmonės kelią R. Ozolas įsivaizdavo kaip fundamentalų pokytį – naujojo Atgimimo, žmogaus asmens grįžimo į save per tautinį bendrumą siekį.

„Svarbiausias mūsų šūkis, mano supratimu, dabar yra toks: per socializmą – į nacionalizmą“, – tokį įrašą jis paliko dienoraštyje po Prahos pavasario žlugus viltims sukurti tikresnį gyvenimą – socializmą su žmogišku veidu.

„Grįžimo namo“ filosofija tapo idėjinėmis naujo Atgimimo žodyno (dora, protas, dvasia), Sąjūdžio programinių dokumentų kūrimo gairėmis. „Sąjūdis yra Lietuvos žmonių judėjimas už savo dvasios, kultūros ir gamtos atgaivinimą. /…/ pagrindinis Sąjūdžio siekis – naujos visuomeninės sąmonės suformavimas, naujų santykių, naujo gyvenimo būdo išugdymas, naujos politikos suformavimas“, – taip 1988 metų rudenį Sąjūdį apibrėžė R. Ozolas4.

                                                           Valstybės idėja trijuose R. Ozolo tekstuose

R. Ozolas – vienas iš nedaugelio politikų, turėjusių Lietuvos valstybės viziją ir ją nuo- sekliai gynusių. Valstybės, pasak R. Ozolo, kuriamos dėl to, kad etnosas galėtų save teigti ir ginti. Etnosas tik tada ir tampa tauta, kai sau teigti ir ginti sukuria valstybę. Valstybė yra pagrindinis įrankis etnosui išplėtoti savo kūrybines galias ir sukurti sąlygas įgyvendinti mūsų civilizacijos garantuojamas žmogaus teises ir laisves.

Lietuvos valstybę R. Ozolas apibrėžia kaip tautinę, pilietinę ir demokratinę valstybę, bendrumą su kitu kuriančią sutarimo būdu. Tokios valstybės tikslas yra lietuvių tautos išsaugojimas, sustiprinimas ir įtvirtinimas pasaulyje, kuris garantuotų jai saugų ir patikimą gyvenimą savo istorinėje tėvynėje. „Ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje“, – politinis credo, kurio jis nuosekliai laikėsi.

Nepakitusi ši valstybės idėja atsekama ir toliau analizuojamuose trijuose tekstuose. Jų atrankos kriterijai – skirtingi laikotarpiai ir programinė reikšmė.

Pirmasis tekstas „Būties orientyrai Atgimime“ – 1991 m. birželio 16 d. datuotas rankraštis. Tai Tomo Mano draugijos seminare Nidoje skaitytas pranešimas. Sąjūdžio istori- joje Tomo Mano seminarai, pradedant pirmuoju 1987 m. liepos 19 d., žymėjo posūkį „nuo minties prie veiksmo“. R. Ozolas, vienas iš Tomo Mano seminaro sumanytojų ir aktyvių dalyvių, prisimena: „Tai buvo tikras bendraminčių suėjimas, kur šnekėta apie aukščiausias materijas, bet turėta galvoj visiškai kas kita, nagrinėta nacionalinės valstybės atvirumo koncepcija.“1 Taigi 1991 metais jau aiškiai formuluojami nepriklausomos demokratinės valstybės principai. „Lietuvos nepriklausomos demokratinės valstybės ateitis iš principo gali būti garantuota, jeigu ji ir kurta buvo, ir gyventi bandys, vadovaudamasi mintimi, kad:

1) žmonės būties akivaizdoje lygūs ir kiekvienas vienodai vertingas; 2) tautos yra žmonių buvimo būdas ir žmogiškumo tapsmo vieta; 3) valstybės yra žmonių savitaigos būdas ir jų būtiškumo tapsmo vieta; 4) pasaulio tautų bendrija yra žmonijos proto ir moralės įkūnijimas; 5) politika yra galimybių buvimą paversti būtimi paieška; 6) darbas yra žmogaus gyvenimo būdas ir pragyvenimo priemonė; 7) tikėjimas yra žinojimo prielaida ir dvasinės santarvės bei pasaulio harmonijos galimybė.“

Antrasis R. Ozolo valstybės sampratą liudijantis tekstas yra prieš 24 metus (1995 m.) Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ir Lietuvos polito- logų asociacijos metinėje konferencijoje „Demokratija Lietuvoje: elitas ir masės“ skaitytas pranešimas. Šios konferencijos ilgą laiką buvo vertinamos kaip svarbūs politologų ir politikų forumai, kuriuose analizuojamos aktualios Lietuvos ir pasaulio raidos tendencijos. R. Ozolo pranešime „Demokratija Lietuvoje: nuo idėjos iki tikrovės“ klausiama: ar pažengusi demo- kratija nuo Atgimimo laikų? Atsakymas – „demokratijos supratimas iš esmės nepakito… Ne vienu atveju kalbos apie demokratiją šiandien tampa demagogija.“

Kodėl per penkerius valstybės kūrimo metus demokratija nepakito? R. Ozolo pateikta demokratijos būklės analizė fundamentali, o padarytos išvados aktualios ir šiandien. Kad demokratija veiktų, reikalingas subjektas, kitaip tariant – politinė tauta: „Visuomenės tautinis subjektiškėjimas yra normalios demokratijos plėtros Lietuvoje svarbiausia prielaida.“

Valstybė turi turėti subjektą – juridinį, politinį, ūkinį ir visus kartu. Iš tikrųjų lietuviškasis valstybės subjektas yra patvirtintas tik Konstitucijoje, tačiau neveikia nei pagal Konstituciją, nei neformaliai. Subjektiškumo paieška politiškai išnyko sugrįžus ir vėl įsitvirtinus nomenklatūriniams įpročiams. Valstybės subjektyvizacijos pastangos baigėsi demokratinio ūkio modelio atmetimu ir perėjimu prie oligarchinės valstybės modelio su stambiojo kapitalo monopoline galia ir smulkiojo ir vidutinio verslo nusmukdymu. „Demokratijos raidos Lietuvoje požiūriu, svarbiausiu klausimu tampa nacijos, kaip kolektyvinio veiklos subjekto, problemų apmąstymas ir principinių sprendimų radimas“, – reziumavo R. Ozolas 1995 metų rudenį.

Trečiasis tekstas liudija naują Lietuvos valstybingumo raidos etapą Lietuvą narystės Europos Sąjungos išvakarėse. Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 15 metų minėjime 2003 m. spalio 22 d. Sąjūdžio bičiuliams Seime R. Ozolas skaitė pranešimą „Suvereniteto idėja šiandien“. Pranešimas apibendrinamas žodžiais: „Sunku tai sakyti buvusiems saviesiems. Bet reikia. Nes Europos Sąjunga Lietuvos valstybės nebenumato.“

Kada ir kodėl žodį nepriklausomybė pakeitė abstrakti laisvė be atsakomybės? R. Ozolo manymu, mūsų nepriklausomą valstybę kuriančios valios griuvimo riba yra 1992 metų pavasaris, pradedant vadinamąja parlamentine rezistencija ir baigiant „prezidento be Konstitucijos“ referendumu, o ilgainiui – ir antisąjūdinės kontrrevoliucijos aktu ir neoso- vietinio nomenklatūrinio režimo restauracija.

Būdamas ištikimas Kovo 11-osios nepriklausomos valstybės idėjai, R. Ozolas kritiškai priėmė integracinius Lietuvos valstybingumo pokyčius, apsisprendė ginti „Europos be sąjungų“ poziciją. Ją grindė tokiu argumentu: nors valstybė atkurta, tačiau neįtvirtinta piliečių sąmonėje. Lietuviai netapo politine tauta, politiniu subjektu, gebančiu save valdyti ir atlaikyti globalizmo iššūkius. Jis buvo įsitikinęs, kad okupuotosios sąmonės likučiai, polinkis į politinį servilizmą Lietuvą nuves į nuolaidžiavimo ir prisitaikymo politiką. Į klausimą, kokia pagrindinė Lietuvos problema, R. Ozolas 2002 metais atsakė: „Ji tokia: mes į save kol kas tebežiūrime kitų akimis.“2

Vietoje pabaigos

  1. R. Ozolo atminimo metus pradėję konferencija „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“ ir paroda Seime, išleidę jo darbų bibliografinę rodyklę, rinktinę „Pasaulis grįžta namo“, tikimės juos pabaigsią jo politinės autobiografijos ir bičiulių atsiminimų knyga „Romualdas Ozolas. Išsaugoti sielą“ (serija „Nepriklausomybės Akto signatarai“) ir pirmuoju rinktinių raštų tomu („Filosofijos istorija“).

Perskaitykime Ozolą. Tai patikima idėjinė atrama, tikrumo liudijimas namo grįžtančiam