Metu archyvas2020

ByAlvidas

Ne viskas yra auksas

 

Ne viskas yra auksas, kas nori auksu sužibėt! O sužibėti bando pristatydamas save visuomenei kovotoju už tautos, paprastų žmonių, gerovę, žmogumi be nuodėmės, tiesiog tyru krištolu – tai Naglis Puteikis. Nors pastaruoju metu lankymasis teismuose šiam veikėjui tapo kone kasdienybe dėl ieškinių už neapmokėtas sąskaitas ar bylinėjantis su buvusiais bendražygiais, tačiau nepaisant šių rūpesčių N. Puteikis randa laiko seimo nario pareigoms vykdyti. Pavydėtinas uolumas!

Tai ką veikia N. Puteikis teismuose? 

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla  pagal ieškovų Lauros Radzevičiūtės ir Alvido Šimkaus ieškinį atsakovams, Lietuvos centro partijai ir N. Puteikiui, dėl Lietuvos centro partijos 2019 m. kovo 12 d. neeilinio visuotinio suvažiavimo pripažinimo neteisėtu ir priimtų sprendimų panaikinimo. Bylą nagrinėja Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja G. Žukauskienė.

Teisme N. Puteikis atsidūrė nepateikęs partijos nariams ir Tarybai įvykusio suvažiavimo dokumentų.

Visgi likus kelioms valandoms iki teismo posėdžio N. Puteikis ir jo advokatas pateikė dalį reikalaujamų dokumentų. Ieškovai L. Radzevičiūtė ir A. Šimkus paprašė teismo posėdį atidėti, kad galėtų susipažinti su pateiktais dokumentais. Ieškovams palyginus N. Puteikio pateiktą suvažiavime registruotų dalyvių sąrašą ir suvažiavimo dienai esančių partijos narių sąrašą, paaiškėjo, kad daugiau negu dešimtadalis suvažiavime dalyvavusių asmenų tuo metu nebuvo partijos nariais, o keletas žmonių pasirašė po kelis kartus. Ar tokios klaidos atsirado netyčia? Ar tai sąmoningas savanaudiškas manipuliavimas ir noras patenkinti tuščias ambicijas? Ar noras suktis vilkeliu, nepaisant garbės ir padorumo, ir be jokios sąžinės graužaties trūks plyš įrodyti, kad minėtame partijos suvažiavime dalyvavusių skaičius sudarė kvorumą. Netolimoje ateityje tai įvertins teismas.

Paviešinus žinią, kad teisėta Lietuvos centro partijos valdyba sustabdė N. Puteikio narystę partijoje, N. Puteikis tai neigė, aiškindamas, kad toks sprendimas neteisėtas.

„Stebiuosi, kad šie žmonės neapsišaukė Lietuvos karaliais ir karalienėmis“, – ironizavo N. Puteikis. Deja, teisme jam teko pripažinti, kad tuometinės partijos Valdybos sprendimas buvo teisėtas –N. Puteikis negali atstovauti partijos dėl sustabdytos narystės. Taigi, šiuo metu partijai atstovauja advokato padėjėjas L. Ragauskis.

Puteikis, pasitelkęs mizantropinį manipuliacijų arsenalą ir …žmoną, įnirtingai skinasi politinį kelią, paversdamas užvaldytą politinę partiją savo šeimos UAB‘u.

Apima nuojauta, kad tokiu būdu yra siekiama pasinaudoti partijos gaunama pinigine dotacija asmeninei šeimos naudai.

Naglis ir Nina Puteikiai priima sprendimus nepaisydami partijos interesų ir kitų narių nuomonės. Vienas po kito iškyla aikštėn tokios N. Puteikio ,,šeimyninės rangos“ įrodymai. N. Puteikis jau dabar partijos pinigus galimai naudoja kaip savus, savo šeimos reikmėms – apdraustas automobilis, kuriuo Klaipėdoje važinėja N. Puteikienė. Vien šiam automobiliui apdrausti privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės ir Kasko draudimu N. Puteikis iš partijos sąskaitos apmokėjo 400 eur. Apmokėdamas šias sąskaitas N. Puteikis teigia, kad vadovaujasi partijos valdybos nutarimais. Nieko rimta, jei toks sprendimas būtų priimtas teisėtos partijos valdybos. Ups, tokio sprendimo nėra!

Maža tų apmokėtų draudimų, dar apmokamos ir N. Puteikienės kelionės į Kauną, paaiškinant, kad toji vyko į partijos suvažiavimą. O keliauta tai karališkai! N. Puteikienės kelionė į Kaune vykusį suvažiavimą partijai kainavo 350 eurų, kurie sumokėti IĮ ,,Saugus vežėjas“. Gal ir būtų reikėję tokios kelionės deleguotiems Klaipėdos skyriaus nariams – suvažiavimas rimtas reikalas, tačiau bėda ta, kad nei N. Puteikienė, nei kartu su ją vykę bendrakeleiviai, skyriaus susirinkime nebuvo išrinkti delegatais. Vėl ups! Tikrieji Klaipdos skyriaus delegatai vyko samdytu transportu už savo asmenines lėšas, kurių niekas nekompensavo.

Tokios tokelės.

Tai tuomet tikėtina, kad ir už kitas N. Puteikienės bei jos patikėtinių keliones N. Puteikis savanaudiškai ir savavališkai apmokėjo iš partijos sąskaitos – dokumentuose aptikta sąskaita faktūra Nr. AAA 407 už 2019-04-06, pagal kurią S. Rimkienės įmonei sumokama 450 eur už keleivių vežimo paslaugas. Partijos Klaipėdos skyrius tuo metu nerengė skyriaus susirinkimų, todėl negalėjo deleguoti savo skyriaus narių į jokius renginius.

Tai kieno kelionės buvo apmokėtos? 

Tikėtina, kad N. Puteikienės. Ir vėl ups! O kur ji keliavo? Kokiu tikslu? Gali būti, kad N. ir N. Puteikiai buvo neaptarę savo viešų pareiškimų, o gal šeimyninė ranga nebuvo pilnai suderinta – pavasarį, kaip tik tuo, neaišku kieno kelionės metu, N. Puteikienė visu balsu viešai skelbė, kad ji nėra partijos narė ir nebus, nes nori būti NEPRIKLAUSOMA. Rudeniop nuomonę pakeitė ir jau manosi esanti partijos nare, nors skyriui ar teisėtai valdybai prašymo įstoti nepateikė.

Gali būti, kad N. Puteikienę į partiją, nė šuniui nesulojus, priėmė jos vyras N. Puteikis – taip galėtų būti paprasčiau darniai ir šeimyniškai kaišioti rankeles į partijos kišenę.

Taip sakant, gerovėje pagyventi! Peršasi ir mintis, kad N. ir N. Puteikiai tikisi, kad galbūt N. Puteikienei tapus partijos nare, bus galima pateisinti N. Puteikienės reikmėms išleidžiamus pinigus.

Kaip tai įvertins VRK tikrindama partijos ataskaitas? Ar pastebės pažeidimus? O gal čia viskas teisėta, o N. ir N. Puteikiai yra tyri kaip krištolas teisuoliai, kaip auksas žibantys Lietuvos politinėje padangėje. O jei ir vėl ups?

ByAlvidas

Lietuvos centro partijos nuosekliųjų centristų frakcijos RYŽTO GYVENTI GAIRĖS

Mes imamės aiškiai nurodyti savo konkrečius darbus. Jokių tuščių žodžių mūsų programinėse nuostatuose  nėra ir nebus. Remiasi ji keleta pagrindinių nuostatų, kurios kiekvienam žmogui – tiek politikui, tiek ne politikui – aiškiai pasako, kas yra Lietuvos centro partijos nuosekliųjų centristų frakcija.

Mūsų motyvas: kurti save – tai kurti nemirštančią Lietuvą ir kitokią Europą.

Mes imamės Lietuvos žmonių nuostatų ir požiūrio į gyvenimą keitimo iš pasyvaus laukiančio į aktyviai veikiantį ir kuriantį.

Asmuo mums – tai žmogus, kuris nori gyventi, ir nori gyventi čia, bet ne tik čia ir dabar, kaip yra sakoma, o čia ir visada. Pakeitimas, atrodytų, nedidelis, bet iš esmės atribojantis nuo liberalizmo, kuris gyvena tik šia diena,

Kitas asmuo mūsų žmogui yra kaimynas, tas, su kuriuo reikia sugyventi. Taigi, santarvės nuostata – per visą mūsų politiką.

Trečias labai svarbus dalykas – visuomenė. Ją suprantame ne kaip individų sumą, o kaip bendruomenę. Bendruomenių kūrimas kaime, o ir visoje Lietuvos visuomenėje, t. y. korporatyvinis organizavimasis – irgi mūsų frakcijos darbas.

Tauta mums yra etniniu pamatu besiburianti bendruomenė, kuri gyvena bendrų reikšmių, bendrų prasmių ir vertybių erdvėje. Todėl visi, kurie į šitą erdvę įsijungia, gali būti ir yra mūsų žmonės, nes jie – mūsų tikslų žmonės. Lietuvių tauta yra Lietuvos tautos kūrėja, telkianti jon visas nepriešiškas tautinių mažumų bendrijas.

Lietuva vėl likusi be suverenios valstybės. Užtat mes sakome, kad tauta turi gyventi ir tvarkytis demokratiškai griežtos nacionalinės kultūrinės autonomijos siekiu. Tą teigiame aiškiai ir tvirtai, kad kultūros žmonės galų gale žinotų esant partiją (jos frakciją), kuri iš tiesų gina jų interesus, taigi, ir gyventi norinčią tautą.

Gyvenimo būdas – ir asmeninis, ir korporacinis, ir nacionalinis, remiamas aktyviu, netgi agresyviu santykiu su visais aplinkos iššūkiais, galinčiais pakenkti Lietuvos bendruomenės interesams. Mes niekam negrasiname, nieko neuzurpuojame, bet tegul negrasina ir mums.

Mūsų siekis – garbinga kūryba. 

Ir pagaliau – mūsų politikos prioritetai: švietimas, švietimasis, lavinimasis ir nacionalinės savimonės kūrimas visą gyvenimą, nes tai – niekada nenutrūkstantis procesas; sveikata – žmogaus asmeninės gerovės pradžia; nacionalinis ūkis, kurio pamatas – stiprus ir iniciatyvus nacionalinis verslas; kaimas – su savo verslais, kooperacija ir moderniais ūkiais; jaunimas – su valstybine pagalba kiekvienam čia gyvenančiam ir norinčiam įsikurti jaunam žmogui, su diplomatine pagalba tam, kuris išvyksta, ir su palengvintu sutikimu čia, kada jis apsisprendžia grįžti į Lietuvą kaip vienintelę gyvenimo vietą.

Visų tų veiksmų tikslas yra galų gale įveikti išmirimą, apatiją ir pradėti gyventi džiaugsmingai ir prasmingai.

Lietuvos centro partijos nuosekliųjų centristų frakcijos tikslas nėra valdžia dėl valdžios (daugelis partijų sako: daugiau valdžios!), o trinarės partinės sistemos palaikymas, kuris vienintelis garantuoja Lietuvos politinės sistemos stabilumą bei patikimumą, nepanaikinantį, kaip tai bandoma padaryti dabar, galimybių atstovauti daugumai, Lietuvos piliečiams.

ByAlvidas

ROMUALDO OZOLO VALSTYBĖS IDĖJA

ALGIMANTAS JANKAUSKAS 

Nepriklausomybės sąsiuvinių“  2019 4 (30)

Spalio 23-ioji, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo baigiamoji diena, prieš 31 metus Romualdui Ozolui buvo jo „žvaigždžių valanda“. Simboliška, kad 2019 m. spalio 23 d. Teatro g. 11, Vilniuje, atidengta atminimo lenta, kurioje iškaltas įrašas: „Šiame name 1978–1991 m. gyveno Sąjūdžio steigėjas, filosofas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas. 1939–2015.“

Ilgai diskutuota, kokie žodžiai tiksliausiai įamžintų R. Ozolo atminimą. Juk jo gyvenimo darbus būtų galima tęsti ir tęsti – savaitraščio „Atgimimas“ steigėjas ir redaktorius, pirmosios Vyriausybės vicepremjeras, centrizmo ideologas, derybininkas su Sovietų Sąjunga, vėliau – Rusija, Rytų Lietuvos, vėliau – Regioninių problemų komisijos pirmininkas, kovotojas su korupcija ir laukine privatizacija, rašytojas, „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ steigėjas… Už jų glūdi nuolatinė R. Ozolo pastanga „prašviesinti protą ir sau, ir tautai“, rūpestis gyventi „išsaugant sielą“ – niekam jos neparduodant, neužstatant, nepametant.

Grįžimo namo“ filosofija – išsivadavimo iš okupuotosios sąmonės gairės

Ieškant atsakymo, kokia yra Ozolo valstybės idėja, tenka pažvelgti į jį kaip filosofą, jo „grįžimo namo“ filosofiją. Kokia tai filosofija? Ar buvo R. Ozolas filosofas? Juk disertacija tema „Kultūros pažangos kriterijų klausimu“ buvo neužbaigta ir neginta.

Filosofo be akademinių titulų statusas nesumenkina jo autentiško filosofavimo svarbos.

R. Ozolas buvo vienas iš nedaugelio, suvokęs sovietinę okupaciją kaip „civilizacinį trūkį“, okupuotosios sąmonės savivokos svarbą ir pokario intelektualinėje dykvietėje gebėjęs rasti jo pasaulio matymą ir mąstymą formavusius atsparos taškus. Savo žemės, kaip vienintelės patikimos buvimo vietos, suvokimas formavo pamatinį R. Ozolo pasaulio matymo tašką – „pasaulis yra čia, kur gyvena jį kuriantis žmogus“. Be šio pasaulio vizijos ir ją lydėjusios gyvenimo patirties nebūtų buvę ir R. Ozolo kaip Sąjūdžio steigėjo ir ideologo. Sąjūdžio gimimą jis sutiko intelektualiai ir moraliai pasirengęs, pelnė autoritetingo lyderio vardą.

„Grįžimo namo“ filosofija – tai autentiškas sovietmečio kartos atstovo filosofavimo būdas, kurį išskiria savita tikrumo paieška netikrumo būvyje, pasak Hanos Arendt (Hannah Arendt), „įsiterpiant pertrūkyje tarp praeities ir ateities“2; tai – okupuotosios sąmonės savivokos ir išsivadavimo iš jos filosofija.

Apmąstydamas asmeninio dvasinio gyvenimo sovietmečiu lūžius, R. Ozolas rašė: „Aš nesiekiau sukurti „savo filosofijos“. Aiškinausi pasaulį, kad galėčiau jame gyventi ir veikti. Gal todėl nebuvo jokių problemų dėl tolesnio gyvenimo pobūdžio, kai atėjo metas daryti tai, kas vėliau buvo pavadinta Sąjūdžiu.“

„Grįžimo namo“ filosofijos jausenos, idėjos, postulatai (teritorija, kalba, tikėjimas) atsekami iš R. Ozolo dienoraščių, filosofijos istorijos paskaitų, išleistų knygų. Jų pradmenys – „įvadu į Sąjūdį“ tapusiame straipsnyje „Pasaulis yra čia“ (1983). Apie okupuotąją sąmonę jame kalbama kaip apie „žinybinį pasaulį“, kylantį iš „analogijų kultūros“1. Toks sovietmečio pasaulio suvokimas nėra autentiškas, jis savo esme yra empiriškas ir eklektiškas, formuojantis kopijavimo ir prisitaikymo įpročius, autoriaus žodžiais, „tikru gyvenimu laikantis tik tris dalykus: butą (namą), sodybinį sklypą (kolektyvinį sodą) ir kapus“2. R. Ozolo istoriškai atsekama empirinio mąstymo nelaisvė ga- lutinai įsitvirtino vėlyvojo sovietmečio išugdytuose „didžiojo dorovinio abejingumo kartos“ įpročiuose. Atsiribojusi nuo klasikinio proto ir doros tradicijų, vėlyvojo sovietmečio karta prisitaikymo mentalitetą apsukriai išnaudojo, tapdama pokomunistinės transformacijos laimėtoja ir nomenklatūrinių tradicijų tęsėja atkūrus nepriklausomą valstybę.

Išsivadavimo iš okupuotosios sąmonės kelią R. Ozolas įsivaizdavo kaip fundamentalų pokytį – naujojo Atgimimo, žmogaus asmens grįžimo į save per tautinį bendrumą siekį.

„Svarbiausias mūsų šūkis, mano supratimu, dabar yra toks: per socializmą – į nacionalizmą“, – tokį įrašą jis paliko dienoraštyje po Prahos pavasario žlugus viltims sukurti tikresnį gyvenimą – socializmą su žmogišku veidu.

„Grįžimo namo“ filosofija tapo idėjinėmis naujo Atgimimo žodyno (dora, protas, dvasia), Sąjūdžio programinių dokumentų kūrimo gairėmis. „Sąjūdis yra Lietuvos žmonių judėjimas už savo dvasios, kultūros ir gamtos atgaivinimą. /…/ pagrindinis Sąjūdžio siekis – naujos visuomeninės sąmonės suformavimas, naujų santykių, naujo gyvenimo būdo išugdymas, naujos politikos suformavimas“, – taip 1988 metų rudenį Sąjūdį apibrėžė R. Ozolas4.

                                                           Valstybės idėja trijuose R. Ozolo tekstuose

R. Ozolas – vienas iš nedaugelio politikų, turėjusių Lietuvos valstybės viziją ir ją nuo- sekliai gynusių. Valstybės, pasak R. Ozolo, kuriamos dėl to, kad etnosas galėtų save teigti ir ginti. Etnosas tik tada ir tampa tauta, kai sau teigti ir ginti sukuria valstybę. Valstybė yra pagrindinis įrankis etnosui išplėtoti savo kūrybines galias ir sukurti sąlygas įgyvendinti mūsų civilizacijos garantuojamas žmogaus teises ir laisves.

Lietuvos valstybę R. Ozolas apibrėžia kaip tautinę, pilietinę ir demokratinę valstybę, bendrumą su kitu kuriančią sutarimo būdu. Tokios valstybės tikslas yra lietuvių tautos išsaugojimas, sustiprinimas ir įtvirtinimas pasaulyje, kuris garantuotų jai saugų ir patikimą gyvenimą savo istorinėje tėvynėje. „Ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje“, – politinis credo, kurio jis nuosekliai laikėsi.

Nepakitusi ši valstybės idėja atsekama ir toliau analizuojamuose trijuose tekstuose. Jų atrankos kriterijai – skirtingi laikotarpiai ir programinė reikšmė.

Pirmasis tekstas „Būties orientyrai Atgimime“ – 1991 m. birželio 16 d. datuotas rankraštis. Tai Tomo Mano draugijos seminare Nidoje skaitytas pranešimas. Sąjūdžio istori- joje Tomo Mano seminarai, pradedant pirmuoju 1987 m. liepos 19 d., žymėjo posūkį „nuo minties prie veiksmo“. R. Ozolas, vienas iš Tomo Mano seminaro sumanytojų ir aktyvių dalyvių, prisimena: „Tai buvo tikras bendraminčių suėjimas, kur šnekėta apie aukščiausias materijas, bet turėta galvoj visiškai kas kita, nagrinėta nacionalinės valstybės atvirumo koncepcija.“1 Taigi 1991 metais jau aiškiai formuluojami nepriklausomos demokratinės valstybės principai. „Lietuvos nepriklausomos demokratinės valstybės ateitis iš principo gali būti garantuota, jeigu ji ir kurta buvo, ir gyventi bandys, vadovaudamasi mintimi, kad:

1) žmonės būties akivaizdoje lygūs ir kiekvienas vienodai vertingas; 2) tautos yra žmonių buvimo būdas ir žmogiškumo tapsmo vieta; 3) valstybės yra žmonių savitaigos būdas ir jų būtiškumo tapsmo vieta; 4) pasaulio tautų bendrija yra žmonijos proto ir moralės įkūnijimas; 5) politika yra galimybių buvimą paversti būtimi paieška; 6) darbas yra žmogaus gyvenimo būdas ir pragyvenimo priemonė; 7) tikėjimas yra žinojimo prielaida ir dvasinės santarvės bei pasaulio harmonijos galimybė.“

Antrasis R. Ozolo valstybės sampratą liudijantis tekstas yra prieš 24 metus (1995 m.) Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ir Lietuvos polito- logų asociacijos metinėje konferencijoje „Demokratija Lietuvoje: elitas ir masės“ skaitytas pranešimas. Šios konferencijos ilgą laiką buvo vertinamos kaip svarbūs politologų ir politikų forumai, kuriuose analizuojamos aktualios Lietuvos ir pasaulio raidos tendencijos. R. Ozolo pranešime „Demokratija Lietuvoje: nuo idėjos iki tikrovės“ klausiama: ar pažengusi demo- kratija nuo Atgimimo laikų? Atsakymas – „demokratijos supratimas iš esmės nepakito… Ne vienu atveju kalbos apie demokratiją šiandien tampa demagogija.“

Kodėl per penkerius valstybės kūrimo metus demokratija nepakito? R. Ozolo pateikta demokratijos būklės analizė fundamentali, o padarytos išvados aktualios ir šiandien. Kad demokratija veiktų, reikalingas subjektas, kitaip tariant – politinė tauta: „Visuomenės tautinis subjektiškėjimas yra normalios demokratijos plėtros Lietuvoje svarbiausia prielaida.“

Valstybė turi turėti subjektą – juridinį, politinį, ūkinį ir visus kartu. Iš tikrųjų lietuviškasis valstybės subjektas yra patvirtintas tik Konstitucijoje, tačiau neveikia nei pagal Konstituciją, nei neformaliai. Subjektiškumo paieška politiškai išnyko sugrįžus ir vėl įsitvirtinus nomenklatūriniams įpročiams. Valstybės subjektyvizacijos pastangos baigėsi demokratinio ūkio modelio atmetimu ir perėjimu prie oligarchinės valstybės modelio su stambiojo kapitalo monopoline galia ir smulkiojo ir vidutinio verslo nusmukdymu. „Demokratijos raidos Lietuvoje požiūriu, svarbiausiu klausimu tampa nacijos, kaip kolektyvinio veiklos subjekto, problemų apmąstymas ir principinių sprendimų radimas“, – reziumavo R. Ozolas 1995 metų rudenį.

Trečiasis tekstas liudija naują Lietuvos valstybingumo raidos etapą Lietuvą narystės Europos Sąjungos išvakarėse. Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 15 metų minėjime 2003 m. spalio 22 d. Sąjūdžio bičiuliams Seime R. Ozolas skaitė pranešimą „Suvereniteto idėja šiandien“. Pranešimas apibendrinamas žodžiais: „Sunku tai sakyti buvusiems saviesiems. Bet reikia. Nes Europos Sąjunga Lietuvos valstybės nebenumato.“

Kada ir kodėl žodį nepriklausomybė pakeitė abstrakti laisvė be atsakomybės? R. Ozolo manymu, mūsų nepriklausomą valstybę kuriančios valios griuvimo riba yra 1992 metų pavasaris, pradedant vadinamąja parlamentine rezistencija ir baigiant „prezidento be Konstitucijos“ referendumu, o ilgainiui – ir antisąjūdinės kontrrevoliucijos aktu ir neoso- vietinio nomenklatūrinio režimo restauracija.

Būdamas ištikimas Kovo 11-osios nepriklausomos valstybės idėjai, R. Ozolas kritiškai priėmė integracinius Lietuvos valstybingumo pokyčius, apsisprendė ginti „Europos be sąjungų“ poziciją. Ją grindė tokiu argumentu: nors valstybė atkurta, tačiau neįtvirtinta piliečių sąmonėje. Lietuviai netapo politine tauta, politiniu subjektu, gebančiu save valdyti ir atlaikyti globalizmo iššūkius. Jis buvo įsitikinęs, kad okupuotosios sąmonės likučiai, polinkis į politinį servilizmą Lietuvą nuves į nuolaidžiavimo ir prisitaikymo politiką. Į klausimą, kokia pagrindinė Lietuvos problema, R. Ozolas 2002 metais atsakė: „Ji tokia: mes į save kol kas tebežiūrime kitų akimis.“2

Vietoje pabaigos

  1. R. Ozolo atminimo metus pradėję konferencija „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“ ir paroda Seime, išleidę jo darbų bibliografinę rodyklę, rinktinę „Pasaulis grįžta namo“, tikimės juos pabaigsią jo politinės autobiografijos ir bičiulių atsiminimų knyga „Romualdas Ozolas. Išsaugoti sielą“ (serija „Nepriklausomybės Akto signatarai“) ir pirmuoju rinktinių raštų tomu („Filosofijos istorija“).

Perskaitykime Ozolą. Tai patikima idėjinė atrama, tikrumo liudijimas namo grįžtančiam