Menesio archyvasgegužės 2020

ByAlvidas

Atviras laiškas LCP partijos valdžiai

LCP „Gerovės Lietuva“ – ar tikrai?

 

Dabar, kai pasaulį užvaldęs COVID-19, mažytis virusas, „Gerovės Lietuva“ susitraukia iki „išlikimo Lietuvos“. Ir LCP „Gerovės Lietuva“ gali laukti tas pats likimas – LCP „Išlikimo Lietuva“. Grandioziniai planai „užimti“ Seimą kone šturmu per gerus kelis mėnesius sumenko iki – patekti bent vienam bet kokiais būdais. Partija nukrito žemiau 5% rinkiminio slenksčio ir net mažiau, net pro mikroskopą vos pamatysi.

Šiandieną belieka telkti „silpnesniuosius“ (kitas mažesnes partijas) kovai su „stipriaisiais“ (valdžiažmogiais). Kodėl? Kodėl nebegelbsti net Pirmininko sutelkta „sunkioji artilerija“ – žiniasklaidos „tūzai“?

Gali nuskambėti liūdnai, bet manytina, jog tai susiję su panieka savo partijos eiliniams nariams – jie tik priedėlis prie visa išmanančiosios „partinės grietinėlės“? Prisiminkime metų pradžią: telksime žinomus veidus – į LCP partijos gretas pakviesta Eglė Kručinskienė ir be jokio paruošimo mesta „plaukti į giliuosius masinės medijos vandenis“. Neišplaukė, nuskendo… Ir nei vienam partijos vadui nesudrebėjo nė vienas veido raumenėlis – jos atsisakant. Ir vargiai, ar atsiprašyta už nepatogumus… Kas pamiršote, leiskite priminti partijos Pirmininko žodžius: „Kas dvi savaites pristatysime po vieną naują žinomą veidą“. Kur tie veidai? Sakykite, kas eis su žmonėmis, kurie negerbia net savęs? Kuriems žodis, tuščias ir tik skambus garsas… Tie, kurie pažįsta Pirmininką geriau nei aš, kažin ar rizikuos žygiuoti drauge… Tad galima apgauti tik tuos, kurie kažkada Pirmininku tikėjo kaip padoriu žmogumi… bet ir tie nusivils, atėjus laikui…

Dabar Seime retkarčiais girdimos Pirmininko „replikos“ – žmogus nuoširdžiai dirba – lyg balsas tyruose… Kur kariūno galia? Juk ir vienas gali būti lauke karys…

Nebėra tos pirminės jėgos, išsisemta…

O dabar prisiglausime prie bet ko… kad tik patektume bent vienas į Seimą, kad gautume tų, taip maloniai skambančiųjų… Juk moka už kalbas… Atleiskite už sarkazmą… Politikams netaikytinas posakis – neduok pavalgyti, duok pakalbėti…

Tai tik kelios išvados… matant „liūdną vaizdelį“…

Tad, skalykite tie, kurie nesutinkate su mano išsakyta nuomone, jūs mokate, jus tam ir priėmė į partiją… kad gintumėte „grietinėlės“ garbę…

 

Pagarbiai,

Rima Štefane

Telšiai

ByAlvidas

KOVO 11-OJI. KAS JI?

Iš Romualdo Ozolo palikimo

Pranešimas, skaitytas Kauno žemės ūkio universiteto Miškų fakultete 2006 m. kovo 8 d.  

Kas yra Kovo 11-oji?

Atsakymas, rodos, aiškus: tai Lietuvos valstybės atkūrimo dienos šventė. Valstybės, kuri yra viena iš netrumpos eilės mūsų valstybingumo istorijoje: Karalystė, Didžioji Kunigaikštystė, Abiejų Tautų Respublika, Lietuvos Respublika, atkurtoji, arba antroji, Lietuvos Respublika, o dabar štai ir Lietuva Europos Sąjungoje.

1990 m. kovo 11 d. prieš vidurnaktį dvyliktuoju iš eilės priimamas svarbiausias Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentas – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“. Juo paskelbiama, kad – cituoju – „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas valstybės suverenių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“.

Kad būtų visai aišku, apie kurios valstybės tęsimą kalbama, tą patį vakarą tryliktuoju dokumentu atkuriamas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimas, tačiau pridurmais, keturioliktuoju dokumentu, Lietuva gauna Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą –  apkarpytą ir papildytą LTSR Konstituciją, nuolat taisomą ir veikiančią iki 1992 m. spalio 25 d., kai buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Ta diena, 1990-ųjų kovo 11-oji, toldama nuo jų dalyvių, linkusi tapti viena ryškiausių mūsų istorijos kelrodžių žvaigždžių.

Liudininkui ji pilna buitiško plušėjimo. Aplink parlamentą spiečiasi žmonės. Koridoriais zuja deputatai, būriuojasi kabinetuose. Sąjūdžio klubas verda. Kabinete, kur dabar vyksta Seimo valdybos posėdžiai, mūsų septynetas formuluoja Nepriklausomybės Akto tekstą. LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko telefonu, kuriuo naudojasi Vytautas Landsbergis, skambina Stasys Lozoraitis, mygdamas valstybę atkurti tuoj pat, be jokių pereinamųjų laikotarpių, kurių norėtų parlamento kairioji pusė su Algirdu Brazausku priešaky. Valstybė turi būti atkurta kaip 1918 metų Respublikos tąsa. Lenkų deputatų frakcija, kuri diskutuoja ir tarpusavyje, ir su savo konsultantais, pagaliau apsisprendžia susilaikyti – Nepriklausomybės atkūrimui santūriai nepritarti. Niekas nežino, ką daro Vladislavas Švedas, kuris dabar sėdi Maskvoje.

O kaip iš LTSR Aukščiausiosios Tarybos juridiškai švariai pereiti į nepriklausomos valstybės parlamento statusą? Vienuolika dokumentų Landsbergis priverstas pasirašyti kaip LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.

Kai prieš vidurnaktį Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje LTSR herbą pamažu uždengia Vytis, man atrodo, kad Lietuva kaip senas lietuvių žaltys žvilgėdama neriasi iš savo jau svetimos odos ir sekundei sustingsta prieš ilgą žygį į ateitį.

Kas gi atsitinka tą vakarą ne kaip buitis, ne kaip politika ar asmeninė intriga, o kaip istorija?

Pasakysiu labai aiškiai: tą vakarą Lietuvos valstybė atkuriama iš principo ir kategoriškai apibrėžtai:  kaip nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Tada ji tokia iš tiesų ir yra.

Pagal kokią tvarką gyvensime joje, buvo nustatinėjama vėliau.

Kuo gi užsiimta pirmiausia? Ne santykiuose su kaimynais, apie ką dabar dažniausiai prisimename, o valstybės viduje? Visų pirma užsiimta turtiniais santykiais ir ideologine atskirtimi. Turtas per restituciją mus pamažu atveda į didįjį apie 1996 metus pradėtą išvalstybinimą („didžiąją privatizaciją“), kurio metu dalį valstybės turto galutinai perima Lietuvos „sėkmingieji“, dalį – užsienio kapitalas. Ideologinė kova suformuoja frontą tarp vadinamųjų patriotų ir komunistų, priešpriešą tarp Rytų ir Vakarų. Kadangi valdžia visada yra teisė turtą valdyti ir jį turėti, labai greitai turtinių santykių tvarkymas tampa kova dėl valdžios, o valdžia – turtėjimo būdu. Visa tai lemia ir tarsi koordinatės tebežymi taip pat ir šiandieninio mūsų valstybės vidaus gyvenimo turinį.

Ką tai reiškė valstybės tęstinumo požiūriu?

Visa tai reiškė ne savanorių ir ne partizanų karuose brandintą Respubliką, o gilėjančios socialinės atskirties Lietuvą.

Ką šitai reiškė Lietuvos ateičiai ir jos geopolitiniam susiorientavimui?

Tai reiškė tiktai sociumo bendrume egzistuoti tegalinčios nacionalinės politinės valios silpnėjimą ir – kaip tik dėl to – būtinybę jau tik valdantiesiems prisiimti atsakomybę dėl Lietuvos globalizacinės integracijos. Ties XXI amžiaus slenksčiu Lietuva ne tik neberodė valios kurti savo pačios istorinio identiškumo vertą Vidurio Europą, bet ir kone džiaugsmingai priėmė visas Vakarų keliamas integracijos sąlygas, beveik simboliškai už naująją priklausomybę balsuodama ir referendume dėl stojimo, ir dėl Europos konstitucijos.

Kovo 11-osios Lietuva juridiškai mums jau istorinė Lietuva. Dabartinis mūsų gyvenimas, pradėtas 2004 m. gegužės 1 d., yra Lietuvos Respublikos gyvenimas Europos Sąjungoje. Vieniems – geresnis, kitiems – blogesnis, bet tai jau politikos, o ne juridikos klausimas.

Ką pravartaus nacionaliniam gyvenimui turime iš Kovo 11-osios Respublikos?

Turime dar gerą trečdalį veikiančių 1992 metų Konstitucijos straipsnių. Bet vieną – pirmąjį, nemirtingą, neįveikiamą: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“.

Turime rimtus iššūkius: Europos Komisijos Europos Parlamentui pateiktą programą „Aktyvūs Europos piliečiai“, kurios tikslas – kiekvienoje šalyje narėje suburti žmones, norinčius Europos konstitucijos 8 straipsnį pakeisti taip, kad nacionalinė pilietybė taptų tiktai papildančiąja, t. y. kad ir asmens lygiu Europos Sąjunga taptų unitarine – vieninga ir nedaloma valstybe. Turime tos pačios Europos Komisijos siūlymą anglų kalbą juridiškai įtvirtinti kaip oficialią bendravimo kalbą. Turime dešimtis užsienio firmų, verbuojančių lietuvius į jų geriau apmokamus darbus, o pas mus vežančių kinus, ukrainiečius.

Tačiau turime ir keliolika tūkstančių iš pusės milijono ekonominių tremtinių, kurie jau ir pėsti norėtų sugrįžti į Lietuvą. Turime pirmą rimtą mūsų energetinio savarankiškumo išlaikymo projektą – susitarimą dėl Baltijos branduolinės jėgainės statybos Ignalinoje. Turime keletą tūkstančių mūsų naujųjų ūkininkų, baigiančių įleisti šaknis į gimtąją žemę laisvosios rinkos stichijoje. Turime nacionalinį diktantą su savo lietuvių kalbos žinias patvirtinti panorusiu ir senimu, ir jaunimu.

O svarbiausia: turime ir vėl bundančią jaunąją Lietuvos dvasią.

Štai ką „Atgimimo“ savaitraštyje rašo Ignalinos gimnazijos mokinukė Justė Nepaitė:

„Nereikia tų grandiozinių planų, susijusių su ekonomika. Situacija gerokai pasikeistų į gerąją pusę, jei tik žmonės išmoktų atrasti truputį meilės. Tik manęs vienos čia neužteks. Galbūt derėtų pradėti lankstinukų, kurie skelbtų: „Tėvynei reikia tavęs!“ arba „Savižudžiai nepatenka į Rojų“ gamybą. /…/ Galbūt derėtų pasamdyti porą šimtų jaunų žmonių, kurie ištisas dienas skambintų lietuviams telefonu ir praneštų džiugias naujienas. Pavyzdžiui: „Laba diena! Ar jūs nesididžiuojate mokėdamas vieną sudėtingiausių kalbų pasaulyje?“, „Sveiki! „Baltaragio malūnas“ yra ne ką prastesnė stebuklinga istorija už „Harį Poterį“. Nežinote? Galėtume vakarais jums paskaityti keletą ištraukų.“ Jei niekas nesutiktų, dievaži, pati galėčiau skambinti: „Laba diena! Sveikinu! Jūs esate lietuvis!“ Kodėl ne? Žmones turėtų vienyti dar kažkas. Ne tik krepšinis.“

Sveikinu visus su švente.