Metu archyvas2021

ByAlvidas

Mirė žinomas Palangos politikos ir visuomenės veikėjas, medikas Albinas Stankus

Albinas Stankus  Lietuvos centro sąjungos, Centro partijos steigėjas, aktyvus narys. Buvo Lietuvos centro partijos pirmininkas (2013-10-25 iki 2016-07-08). A. Stankaus vadovavimo partijai laikotarpiu partija augo, narių skaičius  padvigubėjo.

1991 m. buvo išrinktas į pirmąją Palangos miesto deputatų tarybą, vėliau net penkias kadencijas buvo Palangos miesto savivaldybės tarybos narys.

Užuojauta artimiesiems.

Penktadienį mirė žinomas Palangos politikos ir visuomenės veikėjas, medikas Albinas Stankus. Palangiškio gyvybę pasiglemžė koronavirusas. Sunkios būklės jo žmona ir dukra, rašoma portale Vakarinė Palanga.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/covid-19-pasiglemze-zinoma-medika-is-palangos-zmona-ir-dukra-sunkios-bukles.d?id=88388483

ByAlvidas

Alvidas Šimkus perrinktas frakcijos „Už Klaipėdą“ pirmininku

Valdančiajai Klaipėdos miesto tarybos daugumai priklausanti frakciją „Už Klaipėdą“, kurią šiuo metu sudaro rinkimų komiteto „Vytautas Grubliauskas ir komanda“ nariai meras Vytautas Grubliauskas, vicemeras Arvydas Cesiulis, Rimantas Taraškevičius, Vidmantas Plečkaitis ir pagal Lietuvos centro partijos sąrašą išrinkti Alvidas Šimkus bei Laima Juknienė, rinko frakcijos pirmininką.

Įkūrus šią frakciją buvo susitarta, kad jos pirmininkas bus renkamas pagal rotacijos principą vienerių metų kadencijai. Frakcijos pirmininko pareigas ėjo jai jau nebepriklausantys Vaida Žvikienė, Vytis Radvila, o pernai rugpjūtį frakcijos pirmininku buvo išrinktas A. Šimkus.

Pasibaigus jo vienerių metų kadencijai vėl buvo surengti pirmininko rinkimai.

Frakcijos posėdyje V. Grubliauskui pasiūlius frakcijos pirmininku perrinkti A. Šimkų, tam pritaręs R. Taraškevičius pateikė siūlymą pirmininką rinkti iki šios kadencijos pabaigos, iki kurios liko pusantrų metų.

Bendru sutarimu buvo pritarta abiems pasiūlymams, tad A. Šimkus patvirtintas frakcijos „Už Klaipėdą“ pirmininku ilgesniam laikotarpiui.

Alvidas Šimkus perrinktas frakcijos „Už Klaipėdą“ pirmininku

 

ByAlvidas

Nario mokesčius partijoms moka mažesnė narių dalis, tačiau jų pervedamos sumos auga

Kiek nario mokesčio surenka politinės partijos? Kokio dydžio sumas į jų sąskaitas vidutiniškai perveda nariai? Kaip nario mokesčių sumos kito per pastaruosius penkerius metus, rodo Vyriausiosios rinkimų komisijos susisteminti politinių partijų pateiktų nario mokesčio registracijos žurnalų duomenys.

 

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolę atliekančios VRK duomenimis, 2020 m. iš viso politinių partijų sąskaitas partijų nariai papildė 703 819,91 eurais. 2019 m. ši suma siekė 511 975,90 eurų. 2018 m. – 430 593,88 eurus.

Vidutiniškai 2020 m. vieno nario mokestis politinei partijai siekė 43,49 eurus. 2019 m. vienas partijos narys vidutiniškai partijai sumokėjo 26,68 eurus. 2018 m. – 20,62 eurus. 2017 m. ši suma siekė 18,59 eurus, o 2016 m. – 19,80 eurų.

Daugiau skaitykite :

https://www.vrk.lt/naujienos/-/content/10180/1/nario-mokescius-partijoms-moka-mazesne-nariu-dalis-taciau-ju-pervedamos-sumos-auga

 

ByAlvidas

Puteikį palieka „ištikimieji“

N. Puteikio visiškas nemokėjimas telkti, organizuoti, planuoti partinių darbų veda partiją į pražūtį. Suvažiavimų organizavimo klastojimai tęsiasi.  Nuolatinis nepagarbos rodymas partiečiams, melagystės, sukčiavimas  veda prie to, kad N. Puteikį palieka jo ištikimieji sąjungininkai. Įdomu kas toliau?

Viešiname Rūtos Zabielienės   laišką:

Sveiki,  Gerbiamieji,
 priėjau išvados, kad veltui sugaišau begalę laiko tikėdamasi ir siekdama, kad mažųjų, nesisteminių partijų vadovai supras vienijimosi būtinybę ir eis į 2020 m. Seimo rinkimus vieningu sąrašu. Anaiptol, taip neįvyko dėl įvairių priežasčių, bet neatmestina, kad kai kurie šių partijų vadai buvo iš anksto užprogramuoti prieš vienijimąsi, arba buvo “ narciziškai“ nusiteikę ir nesuvokė to būtinybės. Po rinkimų praėjo geras pusmetis, bet vadai, vadukai  ir jų nuostatos beveik nepasikeitė, o kai kuriuos iš jų labai sugadino valdžia ir pinigai.
 Jeigu P. Gražulio rinkimai ir Centro partijos pavadinimo ir struktūros panaikinimas Vingio parke laikomi teisėtais ir teisingais, tai su tokia kišenine “ troikos“ valdoma partija, visomis prasmėmis aplenkusia net garsiojo Anūko TS- LKD “ rinkimus“, galime neužilgo apturėti labai daug bėdų, kai “ pačiu laiku“ visa tai išviešins sisteminė purvasklaida. Tame  „Centro partijos suvažiavime „dalyvavo  vienu autobusu atvežti Gargždų apygardos rinkėjai, o ne Centro partijos delegatai iš skyrių. Būsimojo iki šiol su CP nieko bendro neturėjusio, pirmininko kandidatūra nebuvo aptarta iš anksto ir neiškelta nei viename partijos skyriuje, nei valdyboje, ar taryboje. Apie  “ rinkiminį partijos suvažiavimą“ sužinojome tik iš vakaro,  16 val.,  iš N. Puteikio sms žinučių.
Su tokia partine- politine “ demokratija“, paprasčiausia nepagarba partijoje iš idėjos dirbusiems nariams, rėmėjams,  nevaldomu valdžios troškimu, lipant šalia esantiems, dirbantiems, idėjiniams bendražygiams “ per galvas“, toli nenueisime. Nuo tokio “ Teisingumo“ Centro partijos įkūrėjas aa R. Ozolas “ vartosi grabe“. Nuo jos  neužilgo nusigręš  ir bent kiek savigarbos turintys nariai. Mes ne pardavinėjami vergai ir ne kokie  baudžiauninkai, o jūs, ponas Puteiki, ne  koks caras, „pamiršęs palakinti šunelius“…
  Norėdama bent kažkiek užkirsti kelią šiai būsimai provokacijai, nutariau tapti nepartine visuomenininke,   Kauno jungtinio demokratinio judėjimo ir bendruomenės “ Nemuno krantai“ pirmininke ir toliau kovoti už Tėvynę ir tradicinę šeimą, kartu su kitomis patriotinėmis organizacijomis.
Taip pat kviečiu ir kitų partijų narius nenuolaidžiauti vadų diktatui ir savivalei, nenorui vienyti jėgas. Jeigu šiuo sudėtingu metu, mąstantys  partijų ir NVO nariai nustos bijoti, masiškai palikę tokias mus “ „užrištuose maišuose“ laikančias partijas ir NVO, susivienys idėjiniu pagrindu,  kaip Didžiajame Šeimų Gynimo Marše, mes tikrai LAIMĖSIME.
Su pagarba,
Rūta Zabielienė,
buvusi Centro partijos valdybos  ir
Kauno skyriaus pirmininkė,
esanti Kauno JDJ ir “ Nemuno krantų“ bendruomenės pirmininkė
ByAlvidas

Eilinė Puteikio melagiena

Alvidas Šimkus

Jau kurį laiką atvirai sakau, kad Naglis Puteikis meluoja, sukčiauja ir negana to, giriasi.

Žmonės klausia – kodėl? Atsakau į šį klausimą, remdamasis naujausiais faktais.

Kartu su Laura Radzevičiute, Lietuvos centro partijos nare, kreipėmės į teismą su ieškiniu atsakovui N. Puteikiui dėl Lietuvos centro partijos 2019 m. kovo 12 d. neeilinio suvažiavimo pripažinimo neteisėtu ir šio suvažiavimo priimtų sprendimų panaikinimo. Neeilinis suvažiavimas buvo reikalingas  N. Puteikiui kaip partijos pirmininkui pademonstruoti galią, tenkinant savo žmonos norą žūtbūt susidoroti su kai kuriais neįtikusiais partijos nariais. Protestuodami prieš neteisėtus ir negarbingus N. Puteikio veiksmus, daugelis partijos narių ignoravo šį suvažiavimą ir į jį nevyko, todėl N. Puteikis galimai griebėsi suktybės – į suvažiavimą, gali būti, kad viena partijos Kauno skyriaus narė pakvietė ,,savus“ žmones iš Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ), kuriame ir pati aktyviai dalyvavo. Kadangi pakviestieji nebuvo Lietuvos centro partijos nariai, todėl neturėjo teisės dalyvauti suvažiavime kaip delegatai. Nepažįstamuosius suvažiavimo dalyvius pastebėjo L. Radzevičiūtė, kuri būdama aktyvi partijos valdybos narė pažinojo daugelį partiečių iš veido. Vėliau palyginus suvažiavime dalyvavusių sąrašus su partijos narių sąrašais, kurie man, kaip valdybos pirmininkui, buvo prieinami, pastebėjome, kad delegatais buvo užregistruota apie 10 asmenų, ne partijos narių. Taip N. Puteikiui sukčiaujant ir buvo surinktas reikiamas delegatų skaičius.

Aptikę akivaizdų sukčiavimo faktą organizuojant suvažiavimą, kreipėmės į teismą. N. Puteikis, žinodamas apie savo suktybę, teismui neteikė jokių dokumentų. Minėto suvažiavimo dalyvių sąrašus pavyko gauti tik Kristupui Krivickui ginant save ir juos pateikus kitame teismo posėdyje.

Byla nagrinėjama du metus. Per tokį ilgą laiką tai tapo neaktualu, nes didelė dalis žmonių, kuriems šis klausimas buvo svarbus, bei buvę partijos pirmininkai, nesulaukę teismo sprendimo, išstojo iš partijos. Kitiems partijos nariams, neaktyviems politinėje veikloje, teismo sprendimas nerūpėjo. Griežtą ,,Ne“ N. Puteikiui tarė Lietuvos Respublikos Seimo rinkėjai – į Seimą neišrinko. Dauguma ir taip žino, kad N. Puteikis nėra sąžiningas žmogus.

Nors sakoma, kad laikas gydo, tačiau padarytos moralinės žalos, patirtos dvasinės skriaudos, apskritai niekas negali atstoti, iš atsakovo materialios žalos atlyginimo nesiekėme, todėl klausimui tapus neaktualiu nusprendėme ieškinį atsiimti. Vilniaus miesto apylinkės teismas tai patvirtino 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi.

[2021-04-08][nutartis byloje][e2-277-808-2021]

O N. Puteikis ir čia neiškentė nepasigyręs – 2021 balandžio 14 d. išplatino elektroninį laišką.

Tema: Centro partija – Tautininkai laimėjo visas bylas su A. Šimkumi ir jo komandos nariais.
Centro partija – Tautininkai (toliau – CPT) galutinai laimėjo bylą su Alvidu Šimkumi dėl neva blogai suorganizuoto tuometinės LCP suvažiavimo, kuriame buvo tvirtinami kandidatai į EP. Taigi,. CPT laimėjo visas bylas su A. Šimkumi, visi sprendimai yra įsiteisėje, daugiau jokių bylų su A. Šimkumi ar jo komandos nariais CPT neturi. Ačiū visiems už kantrybę, o CPT teisininkui Liudvikui Ragauskiui – labai didelis AČIŪ už puikų CPT atstovavimą. NP

N. Puteiki, KĄ LAIMĖJOTE, JEI BYLA NENAGRINĖTA?

Atvirai ir drąsiai teigiu, kad N. Puteikis yra melagis ir pagyrūnas. Giriasi laimėjęs bylą, kurios nebuvo. Varžybos neįvyko, bet laimėtojas apsiskelbė.

 

 

ByAlvidas

Romualdo Ozolo paramos fondas. NEPRIKLAUSOMYBĖS SĄSIUVINIAI

Romualdo Ozolo paramos fondas būtų labai dėkingas, jei paremtumėte fondo veiklą skirdami  žurnalui dalį valstybei sumokėto gyventojų pajamų mokesčio.
Tereikia prisijungus prie VMI užpildyti formą (FR0512 forma) ir į laukelius įrašyti šiuos duomenis:E1 – gavėjo tipas: 2; E2 – gavėjo indentifkacijos numeris (kodas): 192046075; E3 – mokesčio dalies paskirtis – leidybai; E4 – mokesčio dalies dydis: 1,2 proc.
Tik finansiškai nepriklausomi būsime ramūs dėl žurnalo NEPRIKLAUSOMYBĖS SĄSIUVINIAI ateities! Žurnalo redakcija nuoširdžiai dėkoja visiems rėmėjams. Net ir simbolinė Jūsų parama – tai mūsų darbo įvertinimas ir paskata tęsti žurnalo steigėjo Romualdo Ozolo pradėtą darbą.

INFORMACIJA
https://www.vmi.lt/cms/gpm-dalis-paramai

ByAlvidas

IŠ ROMUALDO OZOLO PALIKIMO. KOVO 11-OJI. KAS JI?

Pranešimas, skaitytas Kauno žemės ūkio universiteto Miškų fakultete 2006 m. kovo 8 d.  

Kas yra Kovo 11-oji?

Atsakymas, rodos, aiškus: tai Lietuvos valstybės atkūrimo dienos šventė. Valstybės, kuri yra viena iš netrumpos eilės mūsų valstybingumo istorijoje: Karalystė, Didžioji Kunigaikštystė, Abiejų Tautų Respublika, Lietuvos Respublika, atkurtoji, arba antroji, Lietuvos Respublika, o dabar štai ir Lietuva Europos Sąjungoje.

1990 m. kovo 11 d. prieš vidurnaktį dvyliktuoju iš eilės priimamas svarbiausias Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentas – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“. Juo paskelbiama, kad – cituoju – „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas valstybės suverenių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“.

Kad būtų visai aišku, apie kurios valstybės tęsimą kalbama, tą patį vakarą tryliktuoju dokumentu atkuriamas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimas, tačiau pridurmais, keturioliktuoju dokumentu, Lietuva gauna Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą –  apkarpytą ir papildytą LTSR Konstituciją, nuolat taisomą ir veikiančią iki 1992 m. spalio 25 d., kai buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Ta diena, 1990-ųjų kovo 11-oji, toldama nuo jų dalyvių, linkusi tapti viena ryškiausių mūsų istorijos kelrodžių žvaigždžių.

Liudininkui ji pilna buitiško plušėjimo. Aplink parlamentą spiečiasi žmonės. Koridoriais zuja deputatai, būriuojasi kabinetuose. Sąjūdžio klubas verda. Kabinete, kur dabar vyksta Seimo valdybos posėdžiai, mūsų septynetas formuluoja Nepriklausomybės Akto tekstą. LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko telefonu, kuriuo naudojasi Vytautas Landsbergis, skambina Stasys Lozoraitis, mygdamas valstybę atkurti tuoj pat, be jokių pereinamųjų laikotarpių, kurių norėtų parlamento kairioji pusė su Algirdu Brazausku priešaky. Valstybė turi būti atkurta kaip 1918 metų Respublikos tąsa. Lenkų deputatų frakcija, kuri diskutuoja ir tarpusavyje, ir su savo konsultantais, pagaliau apsisprendžia susilaikyti – Nepriklausomybės atkūrimui santūriai nepritarti. Niekas nežino, ką daro Vladislavas Švedas, kuris dabar sėdi Maskvoje.

O kaip iš LTSR Aukščiausiosios Tarybos juridiškai švariai pereiti į nepriklausomos valstybės parlamento statusą? Vienuolika dokumentų Landsbergis priverstas pasirašyti kaip LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.

Kai prieš vidurnaktį Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje LTSR herbą pamažu uždengia Vytis, man atrodo, kad Lietuva kaip senas lietuvių žaltys žvilgėdama neriasi iš savo jau svetimos odos ir sekundei sustingsta prieš ilgą žygį į ateitį.

Kas gi atsitinka tą vakarą ne kaip buitis, ne kaip politika ar asmeninė intriga, o kaip istorija?

Pasakysiu labai aiškiai: tą vakarą Lietuvos valstybė atkuriama iš principo ir kategoriškai apibrėžtai:  kaip nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Tada ji tokia iš tiesų ir yra.

Pagal kokią tvarką gyvensime joje, buvo nustatinėjama vėliau.

Kuo gi užsiimta pirmiausia? Ne santykiuose su kaimynais, apie ką dabar dažniausiai prisimename, o valstybės viduje? Visų pirma užsiimta turtiniais santykiais ir ideologine atskirtimi. Turtas per restituciją mus pamažu atveda į didįjį apie 1996 metus pradėtą išvalstybinimą („didžiąją privatizaciją“), kurio metu dalį valstybės turto galutinai perima Lietuvos „sėkmingieji“, dalį – užsienio kapitalas. Ideologinė kova suformuoja frontą tarp vadinamųjų patriotų ir komunistų, priešpriešą tarp Rytų ir Vakarų. Kadangi valdžia visada yra teisė turtą valdyti ir jį turėti, labai greitai turtinių santykių tvarkymas tampa kova dėl valdžios, o valdžia – turtėjimo būdu. Visa tai lemia ir tarsi koordinatės tebežymi taip pat ir šiandieninio mūsų valstybės vidaus gyvenimo turinį.

Ką tai reiškė valstybės tęstinumo požiūriu?

Visa tai reiškė ne savanorių ir ne partizanų karuose brandintą Respubliką, o gilėjančios socialinės atskirties Lietuvą.

Ką šitai reiškė Lietuvos ateičiai ir jos geopolitiniam susiorientavimui?

Tai reiškė tiktai sociumo bendrume egzistuoti tegalinčios nacionalinės politinės valios silpnėjimą ir – kaip tik dėl to – būtinybę jau tik valdantiesiems prisiimti atsakomybę dėl Lietuvos globalizacinės integracijos. Ties XXI amžiaus slenksčiu Lietuva ne tik neberodė valios kurti savo pačios istorinio identiškumo vertą Vidurio Europą, bet ir kone džiaugsmingai priėmė visas Vakarų keliamas integracijos sąlygas, beveik simboliškai už naująją priklausomybę balsuodama ir referendume dėl stojimo, ir dėl Europos konstitucijos.

Kovo 11-osios Lietuva juridiškai mums jau istorinė Lietuva. Dabartinis mūsų gyvenimas, pradėtas 2004 m. gegužės 1 d., yra Lietuvos Respublikos gyvenimas Europos Sąjungoje. Vieniems – geresnis, kitiems – blogesnis, bet tai jau politikos, o ne juridikos klausimas.

Ką pravartaus nacionaliniam gyvenimui turime iš Kovo 11-osios Respublikos?

Turime dar gerą trečdalį veikiančių 1992 metų Konstitucijos straipsnių. Bet vieną – pirmąjį, nemirtingą, neįveikiamą: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“.

Turime rimtus iššūkius: Europos Komisijos Europos Parlamentui pateiktą programą „Aktyvūs Europos piliečiai“, kurios tikslas – kiekvienoje šalyje narėje suburti žmones, norinčius Europos konstitucijos 8 straipsnį pakeisti taip, kad nacionalinė pilietybė taptų tiktai papildančiąja, t. y. kad ir asmens lygiu Europos Sąjunga taptų unitarine – vieninga ir nedaloma valstybe. Turime tos pačios Europos Komisijos siūlymą anglų kalbą juridiškai įtvirtinti kaip oficialią bendravimo kalbą. Turime dešimtis užsienio firmų, verbuojančių lietuvius į jų geriau apmokamus darbus, o pas mus vežančių kinus, ukrainiečius.

Tačiau turime ir keliolika tūkstančių iš pusės milijono ekonominių tremtinių, kurie jau ir pėsti norėtų sugrįžti į Lietuvą. Turime pirmą rimtą mūsų energetinio savarankiškumo išlaikymo projektą – susitarimą dėl Baltijos branduolinės jėgainės statybos Ignalinoje. Turime keletą tūkstančių mūsų naujųjų ūkininkų, baigiančių įleisti šaknis į gimtąją žemę laisvosios rinkos stichijoje. Turime nacionalinį diktantą su savo lietuvių kalbos žinias patvirtinti panorusiu ir senimu, ir jaunimu.

O svarbiausia: turime ir vėl bundančią jaunąją Lietuvos dvasią.

Štai ką „Atgimimo“ savaitraštyje rašo Ignalinos gimnazijos mokinukė Justė Nepaitė:

„Nereikia tų grandiozinių planų, susijusių su ekonomika. Situacija gerokai pasikeistų į gerąją pusę, jei tik žmonės išmoktų atrasti truputį meilės. Tik manęs vienos čia neužteks. Galbūt derėtų pradėti lankstinukų, kurie skelbtų: „Tėvynei reikia tavęs!“ arba „Savižudžiai nepatenka į Rojų“ gamybą. /…/ Galbūt derėtų pasamdyti porą šimtų jaunų žmonių, kurie ištisas dienas skambintų lietuviams telefonu ir praneštų džiugias naujienas. Pavyzdžiui: „Laba diena! Ar jūs nesididžiuojate mokėdamas vieną sudėtingiausių kalbų pasaulyje?“, „Sveiki! „Baltaragio malūnas“ yra ne ką prastesnė stebuklinga istorija už „Harį Poterį“. Nežinote? Galėtume vakarais jums paskaityti keletą ištraukų.“ Jei niekas nesutiktų, dievaži, pati galėčiau skambinti: „Laba diena! Sveikinu! Jūs esate lietuvis!“ Kodėl ne? Žmones turėtų vienyti dar kažkas. Ne tik krepšinis.“

Sveikinu visus su švente.