Metu archyvas2022

ByAlvidas

LIETUVOJE PAŽEISTAS VALDŽIŲ PADALIJIMO PRINCIPAS

Andrulėnas Zenonas

ByAlvidas

Apie elektros tiekėjo pasirinkimą ir elektros kainas

Įsigaliojus 2020 m. gegužės 7 d. Seimo priimtoms Elektros energetikos įstatymo pataisoms, Lietuva prisijungia prie daugumos Europos Sąjungos šalių, kurių buitiniai vartotojai gali patys pasirinkti jiems tinkamiausią elektros energijos tiekėją. Primename, kad vadinamojo antrojo elektros rinkos liberalizavimo etapo, kuriame nepriklausomą elektros tiekėją turi pasirinkti 1–5 tūkst. kWh per metus suvartojantys gyventojai, sudaryti sutartį su vienu iš tiekėjų privalo iki birželio 18 d. To nepadarius bus užtikrintas garantinis tiekimas, kuris bus apie 25 proc. brangesnis.
Centristų sąjunga mato, kad šiuo metu rinkose – sumaištis, kainos yra rekordinės, taigi būtent šiuo metu versti žmones būtinai pasirinkti tiekėją – labai blogas sprendimas. Vartotojams teikiama informacija  nesupaprastinta, yra daugiau klausimų nei atsakymų.

Vis dar nėra aiški ir kompensacijų tvarka. Primename  – Vyriausybė svarsto apie kompensacijas, kurios galiotų tik pusę metų.
Beveik kasdien girdime: jei nepasirinksite nepriklausomo elektros tiekėjo, mokėsite brangiau, o po 6 mėnesių jums bus nutrauktas elektros energijos tiekimas.

ES elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių direktyva, priimta 2019 metais, nurodo, kad valstybės narės iki 2025 metų turi užtikrinti namų ūkių vartotojams teisę pasirinkti elektros energijos tiekėją.  Europos Sąjungos (ES)direktyvoje, kuri numato elektros tinklo liberalizaciją 4 straipsnyje sakoma: „Valstybės narės užtikrina, kad visi vartotojai galėtų pirkti elektros energiją iš jų pasirinkto gamintojo“. Taigi aiškiai teigiama „galėtų pirkti“, bet niekur neteigiama „privalo pirkti“. Taip pat direktyvoje nedviprasmiškai teigiama, kad būtina apsaugoti pažeidžiamus ir energijos nepriteklių patiriančius vartotojus, suteikti vartotojams galią ir apsaugą, užtikrinti vartotojams įperkamas, skaidrias energijos kainas“

ByAlvidas

LIETUVOS CENTRISTŲ PROGRAMA: Centristų sąjungos politikos principai

Centristų sąjunga (Lietuvos centristai)  nuosekliai siekia įtvirtinti ir įgyvendinti idėjines socialinio mokymo ir centrizmo nuostatas, pagrįstas asmens orumu, pamatine lygybe, visuotine gerove, subsidiškumu, solidarumu ir socialiniu teisingumu. LC CS pagrindinis tikslas – kurti Bendrąjį Gėrį ir stiprinti demokratinę Lietuvos valstybę Europos Sąjungoje ir pasaulio valstybių tarpe, remiantis  demokratijos ir centrizmo principais. Kitaip tariant, mūsų centristų veiklos tikslas yra žmogaus, visuomenės ir Lietuvos tautos gerovės kūrimas. Tarptautiniu lygmeniu,  LC CS manymu, valstybė privalo išsaugoti ir vystyti savo nacionalinius interesus ir juos ginti.

Centristų sąjunga (Lietuvos centristai)  savo veikloje vadovaujasi krikščioniškomis Europos vertybėmis, pagrindžiančiomis žmogišką elgseną ir žmonių tarpusavio santykius. Tikime , jog žmogus nėra sistemos narelis, mechanizmas ar varžtelis, kad žmogaus vertė yra savaiminė, jis pašauktas į gyvenimo pilnatvę, kai įmanoma pačiam gyventi pilnatviškai ir to siekti kitiems. Nesame ir kažkokios ekonominės varžymusi grįstos sistemos dalis, bet tikime, jog visuomenė apibūdina kūno sąvoka – visi esame tarpusavyje susiję. CS LC yra gerbianti asmenį, jo orumą, neleidžiant jo niveliuoti, ir kartu labai ant individualistinė, kuomet yra tik „aš“. Šiuo atžvilgiu esame natūraliai yra pilietiški, o mūsų veikimo pagrindas – pilietiškumas.

LC CS  užima „vidurio / centro“ poziciją tarp liberalaus individualizmo ir marksistinio / komunistinio kolektyvizmo. Jai nepriimtinas nei grubus ekonomizmas, žmogų redukuojantis į gamybos procese sunaudojamą ekonominį išteklių, nei utopiškas socializmas, siekiantis ideologiškai perkurti visuomenę ir žmogų, sunaikinant žmogiškąją prigimtį. Ji pasisako už aktyvų ir partneryste grindžiamą bendradarbiavimą su krikščioniškomis bažnyčiomis (gerbiame ir galime bendrauti su žmonėmis pripažįstančiais  kitas religijas), profesinėmis sąjungomis, piliečių ir verslo asocijuotomis struktūromis.

Valstybė

Lietuvių valstybė – nepriklausoma demokratinė Respublika. Lietuvių tauta turi ilgaamžę, laimėjimų ir praradimų kupiną tūkstantmetę istoriją. Čia tautos pradžia, jos ištakos, tautos šaknys, namai ir jos gyvybės šaltinis. Lietuvių tauta yra Lietuvos valstybės ir visuomenės pagrindas. Gerovės valstybės kūrimas visiems mums užtikrintų ilgalaikį politinį, ekonominį bei socialinį stabilumą ir suformuotų pasaulyje naują Lietuvos įvaizdį, užkirsdamas kelią bet kuriai politinei jėgai vienašališkai keisti žmonių pasirinktą šalies politinio, ekonominio ir socialinio vystymosi kursą. Tai užtikrintų lietuvių tautos bei valstybės išlikimą bei leistų joms deramai įsitvirtinti globaliame pasaulyje, išliekant savo istorinėje tėvynėje.

Žmogus ir valstybė

Žmogus yra morali ir racionali, sociali ir politinė, kūną ir dvasią turinti būtybė. Jis yra asmuo, kurio nelygstamą orumą ir vertę nusako laisvė ir ryšys su Dievu. Žmogaus orumas reikalauja laisvės ir lygybės įgyvendinimo. Norėdamas tai padaryti, apsaugoti savąjį žmogiškumą ir puoselėti socialumą jis drauge su kitais organizuoja valstybę. Valstybė yra skirta žmogui, o ne žmogus – valstybei. Todėl žmogus visada yra tikslas, o ne kokių nors gamybos, vartojimo, techninių ar valstybinių politinių sprendimų įgyvendinimo priemonė.

Šeima

Šeima, kylanti iš vyro ir moters santuokos, yra natūrali pirminė ir gyvybinė visuomenės ląstelė. Šeimoje auklėjami vaikai deramai įsikultūrina, socializuojasi ir ugdosi kaip valstybės piliečiai. Todėl šeimą privalu visokeriopai remti bei saugoti. Jaunosios kartos, būtinos tautai ir valstybei atsinaujinti, auginimo sunkumai turi būti visuomenėje teisingai perskirstyti. Iš to kyla šeimos politikos poreikis: ne individui, o šeimai skirta darbo užmokesčio sistema, galimybė lanksčiai dirbti, lengvatinės paskolos būstui, transporto, sveikatinimo ir švietimo paslaugoms įsigyti, teigiamo požiūrio į šeimą formavimas yra tokios politikos pagrindiniai elementai.

Visavertę jaunąją kartą – tautos tęstinumo bangą – išugdyti gali tik šeima. Šeimos tėvai yra visuomenės pasididžiavimas, jiems – valstybės globa. Motina yra svarbiausias tautos veikėjas, ji valstybės ne tik gerbiama, bet ir iš valstybės iždo atlyginama.

Politika

Politika yra būdas žmonėms gyventi drauge. Jos pagrindas yra taisyklės, įgalinančios organizuoti politinę valdžią, ir žmonės, kurie tą valdžią realizuoja. Žmonės visada yra svarbesni nei taisyklės, užtat žmonių moralumas, jų pilietinės dorybės ir kompetencija yra svarbiausi dalykai.

Politika nėra verslas, prisidengęs visuomenine retorika ir viešuoju interesu. Politika yra praktine išmintimi ir apdairumu paremtas menas, o ne racionalūs metodai ar vien formalus procedūrinių taisyklių laikymasis. Tai menas, kuris šiandien ieško pusiausvyros tarp rinkos laisvės ir bendrųjų interesų, tarp asmeninės iniciatyvos ir demokratinės kontrolės, tarp asmens laisvių ir pareigų.

Tiek politikai, tiek rinkėjai, norėdami sąmoningai dalyvauti politikoje, privalo įgyti bendrąją politinę kompetenciją, padedančią išmanyti ir spręsti sudėtingus politinius, socialinius ir ekonominius nūdienos reikalus. Tai politinė pareiga. Tačiau svarbiausios ir vienų, ir kitų savybės yra amžinos ir nekintančios – tai moralinės dorybės: sąžiningumas, Tėvynės ir artimo meilė, ištikimybė Tiesai, tarnavimas Gėriui.

Bendrasis Gėris

Politinė valdžia tarnauja žmogaus ir visuomenės gerovei – politiniam gėriui. Politinio veikimo tikslas – leisti atsiskleisti individams, mažesnėms grupėms ir visai visuomenei, siekiant bendrojo gėrio arba gyvenimo gerovės, kuri yra sąlygų bei institucijų visuma, įgalinanti realizuoti prigimtinę asmens ir visuomenės gerovę. Pilietinė taika, išorinis saugumas, įstatymų valdžia, žmogišką orumą užtikrinanti prieiga prie medžiaginių ir dvasinių gėrybių (ilgą gyvenimo trukmę užtikrinanti sveikatinimo ir socialinė politika) šiandien yra svarbiausi Bendrojo / Politinio gėrio elementai.

Visuomenė

Nors visuomenė masių demokratijos sąlygomis negali apsieiti be tarpininko vaidmenį atliekančių politinių partijų, tačiau jos negali paversti demokratijos partiniu valdymu / partokratija. Žmonių iniciatyva rengiami (Šveicariško tipo) referendumai, Seimo, Savivaldybės ar Seniūnios tarybos nario mandato nutraukimas anksčiau termino rinkėjų valia (amerikietišku pavyzdžiu), LC CS požiūriu, yra labai reikalingi postūmiai didesnei Lietuvos politikos demokratizacijai ir visuomenės įsitraukimui.

Įstatymo iniciatyvos teisę gali turėti 30 000 rinkimų teisę turinčių piliečių, Seimo nariai, Prezidentas, 5 arba daugiau savivaldybių tarybų. Referendumo iniciatyvos teisę gali turėti 120 000 rinkimų teisę turinčių piliečių, Prezidentas, 10 arba daugiau savivaldybių tarybų. Parašų rinkimo, optimalus laikotarpis parašams surinkti – 6 mėnesiai.

Politinei arba pilietinei visuomenei lemiamos reikšmės turi Nevyriausybinės organizacijos (asociacijos). Jos turi būti stiprinamos atleidžiant nuo registro mokesčių. Joms teikiama parama iš valstybei sumokamo pajamų mokesčio yra aiškiai atskiriama nuo kitoms institucijoms teikiamos paramos.

 Solidarumas

Žmogaus būties asmenybiškumas ir socialumas nurodo dvejopą žmogišką prigimtį ir iš jo kylančius abipusius įsipareigojimus. Kiekvienas žmogus yra asmuo, bet savo asmenybiškumą gali realizuoti tik būdamas su kitais. Jis kaip dalis yra susaistomas su visuomene kaip visuma, kuri, pripažindama asmens nelygstamą vertę, kuria Bendrąjį Gėrį, įgalintį asmenį visavertiškai siekti pilnatvės arba asmeninio Gėrio. Iš čia tvirtas asmenų tarpusavio ryšys – solidarumas (lot. solidare – tvirtai sujungti). Politinė bendruomenė reikalauja puoselėti socialinį ir nacionalinį ryšį, kurio dėka sukuriamas bendrumas. Visa valstybės socialinė ir ekonominė politika privalo būti orientuota į labiausiai pažeidžiamus ir silpniausius, bet visuomenei ne mažiau reikalingus jos narius. Tik stabili, socialiai teisinga ir solidari visuomenė užtikrins tautos ir valstybės tęstinumą.

 Subsidiškumas / subsidiarumas

Tai esminis  centristinės politikos principas. Jei solidarumo principas pabrėžia, kad visuomenė turi padėti individui, tai subsidiškumo principas paaiškina, kaip ji tai turi padaryti. Subsidiškumas (lot. subsidium – pagalba iš šalies) reiškia, jog tai, ką asmuo ar asmenų asociacija gali pasiekti savo iniciatyva ir jėgomis, negali būti iš jų atimta ir perduota aukščiau stovinčioms ir stipresnėms grupėms ar valstybiškai organizuotoms institucijoms tokioms kaip seniūnija, savivaldybės skyrius, savivaldybė ar ministerija. Tokiu būdu šis principas apsaugo žmogaus ir laisvos asociacijos autonomiškumą nuo piktnaudžiavimo didesnių darinių galia. Bet, kita vertus, jis numato, kai tai būtina, pagalbą iš tų aukščiau stovinčių ir labiau organizuotų, valstybės viešaisiais finansais išlaikomų darinių. Pagalba teikiama tada, kai asmenys ar jų grupės nesusitvarko su savo užduotimis. Žmogui ar šeimai pagalbą pirmiausiai teikia kaimynija, seniūnija, savivaldybė ir tik galiausiai valstybė.

Savivalda

Politinė visuomenė pagal savo esmę yra subsidiari, taigi save valdanti, todėl reikalinga reali, o ne popierinė savivalda. Subsidiškumo taikymas ragina valdžios ir valdymo plotmėse Lietuvoje decentralizuoti viską tiek, kiek įmanoma, ir, priešingai, centralizuoti tik tiek, kiek būtina.

Ūkiškai savarankiškos pirmosios savivaldos pakopos – teritorinio administracinio (TA) vieneto (komuna, valsčius) su savo gyventojais (vietos bendruomene) suformavimas, seniūnaičių (viršaičių) rinkimas yra būtinas žingsnis įgyvendinant tikrąją savivaldą ir subsidiškumo principą. Antroji pakopa – seniūnija, renkamas seniūnas ir seniūnijų tarybos, trečioji – savivaldybė ir renkamos savivaldybių tarybos. Visų lygmenų rinkimuose teisę dalyvauti turi rinkimams kuriami visuomeniniai dariniai, ne vien politinės partijos. Savivaldybių gyventojai referendumu turi spręsti svarbiausius teritorijų planavimų ir investicijų klausimus.

 Socialinis teisingumas

Glaudus piliečių tarpusavio ryšys kuriant Bendrąjį Politinį Gėrį ir žmogaus orumo užtikrinimas reikalauja imtis atitinkamų priemonių socialiniam teisingumui valstybėje įtvirtinti.. Teisinga yra mokesčius paskirstyti pagal piliečių pajėgumą juos mokėti, o teisė juos rinkti yra grindžiama visuotinės gerovės siekiu. Tačiau mokesčių dydis negali sunaikinti asmeninę iniciatyvą. Mokesčių ir socialinė politika privalo būti orientuotos į Bendrojo Gėrio kūrimą. Mokėti mokesčius yra kiekvieno Lietuvos piliečio pareiga, o ori senatvė kiekvieno piliečio teisė, kurią užtikrina Konstitucija.

Taip pat socialiai teisinga nustatyti daugiausia iki trijų kartų didesnį valstybinių įstaigų vadovų atlyginimą lyginant jį su vidutiniu toje įstaigoje dirbančių darbuotojų atlyginimu

Darbas ir atlyginimas

LC CS manymu, politinės valdžios pareiga kiekvienam Lietuvos piliečiui sudaryti sąlygas dirbti, užsidirbti ir per tai siekti asmens bei visuomenės gerovės, išskleidžiant savąjį žmogiškumą. Atlyginimas už darbą nėra išmalda, o orų gyvenimą ir turiningą laisvalaikį užtikrinanti priemonė tiek pačiam dirbančiajam, tiek nuo dirbančio asmens priklausomiems asmenims. Itin žemi atlyginimai Lietuvoje yra dirbančiųjų ilgalaikio apvaginėjimo rezultatas. Atlyginimus pakėlus viešojo sektoriaus darbuotojams, jie bus proporcingai keliami ir privačiame sektoriuje.

Viešieji finansai ir jų skaidrumas

Visos Lietuvos valstybėje juridinių ir privačių subjektų generuojamos pajamos turi patekti į valstybės biudžetą, būti jame apskaitomos ir pagal visuomenės poreikius perskirstomos. Visi valstybės ir savivaldybių viešieji finansai, jų išankstinis planavimas ir vėlesnis panaudojimas privalo būti viešinami internete. Visų valstybės tarnautojų, Savivaldybės įmonių, įstaigų vadovų  pareigybių atlyginimai taip pat privalo būti viešai skelbiami. Valstybės ir Savivaldybių įmonių stebėtojų tarybose privalo būti visuomenės asocijuotų struktūrų atstovų, kas padėtų įtvirtinti viešojo intereso pirmumą tokių įmonių veikloje.

Lietuvoje veikiančių užsienio bankų veikla nėra pakankamai reglamentuota, būtina griežtesnė jų veiklos kontrolė ir didesnis apmokestinimas. Mažoms įmonėms būtina taikyti paprastesnę finansinių reikalavimų ir apskaitos sistemą. Lietuvos Bankui laipsniškai turi būti grąžintos visos centrinio banko funkcijos. Bankų sistemos konkurencingumui skatinti valstybė turėtų įsteigti Valstybinį investicinį – komercinį banką, kuriame būtų laikomos valstybės, jos įmonių ir institucijų lėšos, kuris galėtų kredituoti valstybines programas kreditavimą ir paveikti kitų bankų paslaugų įkainius. Valstybė turi skatinti kooperatinę bankininkystę (kredito unijų plėtrą). PVM, kaip ir akcizai plačiai vartojamoms prekėms, labiausiai slegia tuos visuomenės sluoksnius, kurių pajamose bei išlaidose einamasis vartojimas (maistas, būsto išlaikymas, apranga ir pan.) sudaro neproporcingai didelę dalį. Todėl šių sluoksnių mokesčių našta yra neproporcingai ir pernelyg didelė pagal jų ekonominį pajėgumą. PVM tarifų politika privalo atsižvelgti į silpniausių visuomenės narių padėtį ir į konkurencinę aplinką kaimyninėse ES valstybėse.

Emigracija ir imigracija

Emigracijos mastas ir jos intensyvumas kelia rimtą pavojų demokratinei Lietuvos valstybei. Mokestinės lengvatos pradedantiems savo verslą bei darbdaviams, įdarbinusiems jaunus žmones, atlyginimų subalansavimas, neiškreiptos politikos vykdymas yra būdai stabdyti pražūtingą, ypač jaunų žmonių, emigraciją iš šalies. Išvykusiems iš šalies reikia iki 5 metų suteikti „laikinai išvykusiojo“ asmens statusą. Siekiant išsaugoti emigravusių piliečių pilietybę, būtina skubiai svarstyti dvigubos pilietybės klausimą ir jį išspręsti.

Imigracinė politika privalo vadovautis išimtinai valstybės, ne siaurais ir vienadieniais verslo interesais.

 Švietimas

 Investicijos į švietimą, sveikatos apsaugą, mokymą, mokslinius tyrimus bei aukštas technologijas generuojančią pramonę yra valstybės gerovės pagrindas, sąlygos viduriniam visuomenės sluoksniui gausinti, verslumui stiprinti ir emigracijai mažinti.

Dorinis ugdymas yra mokymo(si) mokykloje pagrindas. Greta dorinio ugdymo mokyklose ypatingos reikšmės turi pilietinis ugdymas, mokantis kaip geriau atlikti politines pareigas ir kaip geriau pasinaudoti politinėmis teisėmis.

Aukštasis mokslas gerai besimokantiems yra nemokamas. Studentų stipendijos yra socialinės, o ne pagal akademinius rezultatus. Pagal pastaruosius gali būti teikiamos papildomos stipendijos. Universiteto misija yra atrinkti ir išlavinti intelektinei veiklai labiausiai tinkamus Lietuvos žmones, ugdyti visuomenės lyderius, o ne apsiriboti specialistų rengimu darbo rinkai. Tai gali sėkmingai daryti profesinės mokyklos ir kolegijos.

 Sveikatos apsauga

 Lietuvos valstybė turi vykdyti sveikos visuomenės politiką, pagrindinį dėmesį skirdama sveikatingumui, sportui ir susirgimų prevencijai. Kokybiškos, visiems Lietuvos gyventojams prieinamos sveikatos priežiūros paslaugos yra kitas šios politikos siekinys. Valstybinio ir privataus sektoriaus veikla sveikatos apsaugos srityje turi taip papildyti viena kitą, kad atitiktų visuomenės interesus, jos finansines-socialines galimybes ir poreikius, kad konkurencijos sąlygomis būtų siekiama geresnio aptarnavimo ir aukštesnės paslaugų kokybės. Vyriausybė turi nuolat vertinti vykdomos politikos įtaką sveikatai ir informuoti apie rezultatus šalies gyventojus. Visuomenė turi žinoti apie visus jos sveikatai kenkiančius veiksnius, net jei tai atrodytų politiškai ar ekonomiškai nenaudinga.  Gydytojų, mokytojų, dėstytojų (ir policininkų) atlyginimai privalo atitikti jų sudėtingą, aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą ir atsidavimą visuomenės tarnystei.

 Kultūra

Visų vyksmų ištaka yra konkretus vienos ar kitos kultūros žmogus. Kultūra yra medžiaginių ir dvasinių gėrybių, jų kūrimo ir žmogaus gyvenimo būdo visuma. Kaip dvasinė sritis, perteikianti istorinę kolektyvinę atmintį, ji garantuoja tautos ir kultūros tęstinumą. Todėl ypatingos valstybės paramos nusipelno humanitarinės – istorinės, filosofinės ir lituanistinės disciplinos. Taip pat būtina aiškiai apibrėžti svarbiausius kultūros srities segmentus, institucinę jos sandarą, apibendrintai reglamentuotų meno infrastruktūros ir kūrybinių industrijų funkcionavimą, finansinių ir materialinių išteklių valdymą, užtikrinant kūrybinės visuomenės dalyvavimą formuojant kultūros politiką. Priimant sprendimus ir apsaugant kultūros visuomenę ir pačią kultūrą nuo vienadienių politinių sprendimų, pirmenybė turi būti teikiama nekomerciniam menui ir renginiams.

Pozityvaus požiūrio į vyresnius žmones formavimas, atsisakant beatodairiško ir neišmintingo jaunytės kulto propagavimo, yra svarbus kultūros politikos elementas.

Kultūros kūryba yra prioritetinė tautos veiklos sritis. Moderniajame pasaulyje lietuvių tauta gyvena vos antrą šimtmetį. Išmokti kurti, saugoti ir prižiūrėti dvasinio gyvenimo tradicijas, mąstymo sugebėjimus perteikti plačiausiems visuomenės sluoksniams, o moderniąją meno ir kultūros kūrybą paremti mūsų dvasinių tradicijų pamatais – reiškia ne tik išsiugdyti autentiškai ir tikros kultūros kūrimo sugebėjimą, bet ir išsivaduoti tikrai laisvam ir nepriklausomam gyvenimui.

ByAlvidas

Kuo mes Lietuvos centristai išsiskiriame nuo kitų?

Mes tautiški, gerbiame savarankiškumą ir nepriklausomybę, laisvę su įsipareigojimais, tradicinę šeimą, neliečiamą kovose apgintą mūsų žemę ir valstybę.

Mes palaikome tūkstančius metų mūsų protėvių kurtas krikščioniškas vertybes, kurios sudarė pagrindą vystytis visai Europai ir kurių ji dabar dėl globalistinių kapitalo siekių atsisako. Mes atstovaujam visuomenės vidurio sluoksnio (pasiturinčių piliečių, žinių technologijos atstovų, inteligentijos, žemdirbių, smulkaus ir vidutinio verslo, švietimo tinklo) interesus, esame už smulkaus ir vidutinio verslo išlaisvinimą, vystymą ir palaikymą, manome, kad Lietuva, būdama maža, turi būti išsilavinusių žmonių tauta ir turime didžiuotis, kad yra daug universitetų, kuriems turi būti skiriama nors 2 proc BVP (dabar 0,6) ir kuriuose būtu sutvarkytas jų valdymas. Raskite Lietuvoje tėvus, kurie nenorėtu, kad jų vaikai įsigytu aukštąją išsilavinimą.

Stambus verslas turi tarnauti tautai, o ne pasauliniam kapitalui. Su liberalizmu mums ne pakeliui, nes anarchiškas genderistinis laisvės supratimas griauna dvasinę piliečių būseną ir valstybę iš pagrindu. Liberalus žmogus yra tik tas, kuris turi visa prasmę aukštą išsilavinimą, savarankiškai ir subalansuotai derina savo ir visuomenės interesus, pripažįsta įsipareigojimus valstybei ir tautai. Liberalas ne dabarties, o tolimos ir išsilavinusios ateities žmogus. Tokie laikai dar nepriartėjo.

Mes už politinės struktūros vystymą: visų teisingumo ministerijoje patvirtintų partijų palaikymą, skiriamųjų ženklų tarp jų išvystymą, joms daugiau teisių ir atsakomybės suteikimą respublikos valdyme (suteikti teisę atšaukti išrinktus pagal sąrašą Seimo narius), visuomeninių struktūrų vystymą, aktyvų profsąjungų sukūrimą , valdžios ir atsakomybės suteikimą įsitvirtinusiose visuomeninėse struktūrose, regioninės politikos vystymą, abipusiai vienodai (tarp valstybės ir piliečio) veikiančios teisinės sistemos sukūrimą, neapmokestintos (atviros) piliečių informacinio aprūpinimo sistemos sukūrimą (tautą privalom šviesti). Mes už įvairių užtvarų tarp piliečių ir juos aptarnaujančiųjų panaikinimą. Valdžios tarnautojai (valdininkai) sprendimų priėmimui patys iš sistemos apsirūpina tam reikalingą informaciją, o ne piliečiai jiems viską atneša .

1. Centrizmas atstovauja aktyviausius, linkusius į pertvarkas, veržlus rinkoje smulkaus ir vidutinio verslo (turto) ir žinių technologijos piliečius …..
2. Smulkus ir vidutinis verslas turi būti išlaisvintas nuo valstybės perteklinės baudžiavos.
3. Siekdama pažangos Tėvynėje ir gerovės Lietuvos piliečiams Centristų sąjunga pasižada:

3.1. Diegti piliečių savimonėje subalansuotos asmens demokratijos principus. Jų teisės gali būti suvaržomos tik pripažintomis pareigomis.

3.2. Plėtodami bendruomenės infrastruktūros kūrimą, perleisti joms kuo daugiau teisių vadovauti valstybę.

3.4. Siekti tiesioginių tautos atstovų rinkimų ir stiprinti jų atsakomybę už atliktus darbus.

3.5. Atkurti Lietuvos vertikalios konfigūracijos turto tinklus, struktūras ir institucijas: savus valdomus bankus ir savas turto piramides.

3.6. Spręsdami valstybės reikalus, remtis paveldėtomis Europos krikščioniškomis ir tautinėmis dvasinėmis vertybėmis.

3.7. Palaikyti visas priemones aukštai išvystyti tautos švietimo pastangas ir žmonių gebėjimus.

3.8. Puoselėti tradicines tautines vertybes, tapatybes ir patriotizmą.

3.9. Suvaržymus ir bausmes pakeisti adekvačiomis švietimo programomis.

3.10. Siekti, kad viskas būtu gražu: ir aplinka ir mūsų darbai ir mūsų žmonės ir mūsų santykiai.

3.11. Tiesos siekimas bus mūsų veiklos orientacijos linija.

3.12. Realizuodami politines pastangas tarp piliečių ir organizacijų vystyti vienareikšmių abipusių švarių ryšių įvairovę.

3.13. Siekti, kad teisingumas būtu skaidrus, neuždelstas ir neprisitaikėliškas turtui.

3.14. Didinti piliečių aktyvumą, kad žiniasklaida taptu nepriklausoma.

3.15. Siekti LR Konstitucijos reformos tikslu pašalinti joje neapibrėžtumus ir prieštaravimus laikmečiui.

4. Siekdama pagarbos sau ir kitoms valstybėms, dirbsime, kad:

4.1. Suverenios Lietuvos Respublikos narystė ES būtu grindžiama lygiateisių valstybių valdymo principais.

4.2. Tautų valia būtu grindžiama referendumais ir tikromis apklausomis, kurių rezultatai būtu pripažįstami visuose valstybėse.

4.3. Susitarimų pagrindu taptu pagarba ir lygiateisiškumas tarp mažų ir didžių valstybių.

ByAlvidas

Dėl elektros tiekimo rinkos liberalizavimo ir neriboto elektros tiekėjų rėmimo

Nacionalinis susivienijimas išplatino kreipimąsi į valstybės prezidentą, seimą, vyriausybę bei atsakingas institucijas dėl elektros tiekimo rinkos liberalizavimo ir neriboto elektros tiekėjų rėmimo.

Kreipimesi buvo pabrėžta, kad dėl karo Ukrainoje sparčiai išaugus naftos, dujų ir elektros kainoms, jų stabilumo perspektyva tapo visiškai neaiški. Todėl valdžia ėmė svarstyti galimybę dar kartą atidėti minėtą elektros rinkos liberalizavimą. Tuo būdu politikai patvirtino, kad jų suplanuotas elektros tiekimo rinkos liberalizavimas nėra tvarus vartotojų aprūpinimo elektra būdas geopolitinių ir kitokių sukrėtimų sąlygomis. Jis nėra naudingas vartotojams,  yra nepateisinamas ekonominiu bei socialiniu požiūriu.

Taip pat pažymėtina, kad Europos Sąjungos (ES) direktyva, reguliuojanti elektros rinkos liberalizavimą, nenumato papildomų finansinių paskatų vartotojams sudaryti sutartis su NET (Nepriklausomais elektros tiekėjais).

Atkreiptas dėmesys, kad  Lietuvos valdžiai besąlygiškai vykdant ES direktyvas, netgi savanoriškai griežtinant jų reikalavimus, ir dirbtinai kuriant ,,nepriklausomų“ elektros tiekėjų tinklą elektros brangimo išvakarėse, vartotojai kėlė klausimą, kodėl, dangstantis ,,laisvosios rinkos“ frazeologija ir nesant jokių prielaidų tikrai tiekėjų konkurencijai, buvo sukurtos sąlygos nekontroliuojamiems elektros perpardavinėtojams, kurie negali sumažinti elektros energijos kainų, parazituoti ir gauti viršpelnius vartotojų sąskaita. 

Nepaisant didžiulę grėsmę valstybei keliančio elektros kainų augimo politikai toliau priiminėja Lietuvos elektros vartotojams žalingus sprendimus vystant naujus elektros generavimo projektus šalyje. Nacionalinio susivienijimo Energetikos komiteto pirmininko Almanto Stankūno šių metų balandžio 7 d. tekste yra pateikiama informacija apie tai, kad 700 MW vėjo jėgainių parko Baltijos jūroje investuotojas bus parenkamas ne pagal mažiausią visos pagamintos energijos supirkimo kainą, bet pagal mažiausią vienkartinę paramą investuotojui. Toks sprendimas yra žalingas Lietuvos elektros vartotojams, nes iš esmės neprisidės prie elektros kainų mažinimo, ir naudingas stambiems privatiems investuotojams, kurie galės tikėtis didžiulių viršpelnių parduodami elektros energiją biržoje už išaugusias elektros kainas

Visą kreipimąsi skaitykite čia:

ByAlvidas

„SEPTYNIOS DIDŽIOSIOS NUODĖMĖS”, KURIOS LEMIA IŠRINKTOS VALDŽIOS KOKYBĘ

Andrulėnas Zenonas.

ByAlvidas

Romualdas Ozolas. Ukraina – Europos ateities garantas

Iš Ozolo palikimo

Spausdinama iš rankraščio, 1994 m.

Mūsų visų ateitis viena: demokratinis XXI amžiaus pasaulis. Todėl arba jis bus, arba mūsų neliks.

Demokratizuoti pasaulio nebus įmanoma, kol nebus demokratizuota Rusija. Demokratizuoti Rusijos nepavyks, kol ji iš euroazijinės netaps europine valstybe. Europine valstybe Rusija netaps tol, kol nuo jos neatsiskirs Ukraina kaup nepriklausoma valstybė. Tardama greta Lenkijos antrąja laisva didžiąja slavų valstybe, Ukraina galėtų sunaikinti rusiškąjį imperializmą ir sukurti trečią tikrai laisvą slavų didvalstybę – Rusiją. Vienai Rusijai to padaryti nepavyktų niekada, gera valia daugiaamžių imperinių tradicijų paprastai neatsisakoma, imperialistiniai siekiai paprastai yra sunaikinami, panaikinys jų galimybes. Tai padaryti tegali Ukraina, padedant visoms toms šitai suprantančiom ir kartu su Ukraina veikti galinčiomsšalims ir valstybėms. Taip daug kam iš Lietuvos matosi Ukarinos šiuolaikinė paskirtis  ir galima jos istorinė lemtis.

Kokias mes matome tokios misijos realizavimo galimybes?

Daugiausia nuveikti pasaulio demokratizavimo labui galėtų, aišku, JAV. Tačiau, pirma, jose pačiose bręsta labai rimtos ir ilgalaikės vidinės problemos. Antra,JAV pati tebevykdo nuosaikiausią imperalizmo ir būtų visai nieko prieš pasaulyje įvesti monokontrolės sistemą. Trečia, šiandieninė JAV vadovybė neturi aiškios politikos buvusios TSRS atžvilgiu, nesiryžta finansuoti Ukrainos, Kazachstano ir kitų šalių laisvėjimo, tebelaikydama euroazijinę Rusiją arabų ir kinų pasaulių atsvara, nors tokio pobūdžio Rusijos dominavimo laikas istoriškai jau baigėsi. Ar sugebės persiorientuoti JAV?

Lemiama Vakarų Europos jėga vėl tampančios Vokietijos geopolitiniai interesai negali projektuoti laisvos ir stiprios Ukrainos, tuo labiau trijų – Lenkijos, Ukrainos ir Rusijos – slaviškų didvalstybių. Dominavimo Europoje dėlei Rusija ir Vokietija galės greičiau sudaryti laikiną, imperinio pobūdžio persitvirtinumus garantuojančią sąjungą, kurios elementai jau dabar kyla į dienos šviesą. Tačiau per Europos Sąjungos struktūras ir jų veikimą ir iš Vokietijos mes tikimės ir laikiame paramos Ukrainai.

Lenkijos dominavimo Vidurio Europoje siekis nekelia abejonių nei artimesniems, nei tolimesniems kaimynams. Todėl aišku, kad ji nors ir neremti nepriklausomos Ukrainos įsitvirtinimo, neskubės į pagalbą Ukrainai gesinant savo politinius gaisrus ar lopant ūkio skyles. Blogiausia , kad ta linkme yra nukreipiama ir istoriniais politinio aljanso ryšiais su Lenkija susijusi Prancūzija. Taigi, Vakarų Europoje, išskyrus Angliją ir Skandinaviją, Ukrainai ir ateityje bus sunku rasti strategiškai į jos draugystę orientuotų partnerių.

Šioje situacijoje ypatingą reikšmę Ukrainai gali įgyti, tegul ir nedidelę, Lietuva.

Jos, kaip ir Ukrainos, nepriklausomybės neskubės remti nei Rusija, nei Lenkija, nei Vokietija. Tai suprantama: kaip ir prieš amžius, Lietuva yra ant strateginio Rytų-Vakarų kelio, pačiame Europos geografiniame centre, ant patie Baltijos jūros Rytų-Vakarų kampo. Kas kontroliuoja tą vietą, tas kontroliuoja Europos Rytų -Vakarų apykaitą. Lietuvoje visi įsitikinę, kad nepriklausoma Lietuva ją turi kontroliuoti pati.

Todėl vėl atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visiškai suprantamos yra jos naujų, praeities klaidų nebekartojančių ryšių su pasauliu ieškojimas, dėmesį visų pirma kreipiant į Baltijos šalių aljansą, realizuotą Baltijos asamblėja, kuriama Baltijos Ministrų taryba ir Baltijos šalių prezidentų neinstitucionalizuotu pasitarimu. Baltijos šalys vykdo palaipsnišką integraciją su Šiaurės šalimis. Baltoskandijos regionas – naujas Vakarų Europos integralumo segmentas  – teigiamai vertinamas ir Europos Sąjungos kuluaruose kaip galima atsvara per nelyg dideliam Vokietijos įsigalėjimui. Lietuvos susijungimas su Vakarų Europa per Baltijos ir Šiaurės šalis, arba „Šiaurės kelias“ su neramiu dėmesiu vertinamas visose pasaulinės politikos konstruktorių dirbtuvėse, šiandien yra jau pakankamai akivaizdus faktas.

Dėl istorinių aplinkybių ir išliekančio intereų netapatumo lėčiau į Vakarų Europą tiesiamas „Pietvakarių kelias“ – per Vokietiją. Lietuva gerai supranta, kad, politinei konjunktūrai Vokietijoje kintant, gali būti iškeltas Karaliaučiaus krašto (Rytų Prūsijos arba Prūsų Lietuvos) klausimas. Sprendžiant jį pasaulio bendrijai, Lietuva niekada negalėtų sutikti su sprendimu Vokietijos naudai, nors tai kaip galimybė egzistuoja ypač jei Vokietija įsigalėtų Europos Sąjungoje arba susikurtų Vokietijos -Rusijos aljansas.

Prūsų Lietuvos jos dabartinėse Kaliningrado srities sienos statuso peržiūrėjimo Vokietijos naudai grėsmė vienija Lietuvos ir Lenkijos pastangas Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo, laisvos ekonominio režimo zonos arba net atskiro valstybinio darinio sukūrimo linkme. Tačiau aiškumo ir pasitikėjimo tarp Lietuvos ir Lenkijos tai nedidins. Pasirašoma Lietuvos-Lenkijos tarpvalstybinė geros kaimynystės ir bendradarbiavimo sutartis taip pat neatnešė laukto aiškumo Lenkijai išvengus paminėti buvusią rytų okupaciją (sutartyje su Rusija buvęs Lietuvos okupavimo 1940 metais faktas pripažintas). Žinoma, tai nekliudys plėtoti daugiašalius santykius. Tačiau Lietuva faktiškai tik dabar užbaigia 1918-1921 metų Lietuvos – Lenkijos karą, ir tūkstantmetės taikos, kurios iki šiol viltasi, ši sutartis Lietuvai nežada. Galimais neaiškumais ir trintimis , aišku, visų pirma naudosis Rusija.

Būdama gyvybiškai suinteresuota kuo platesniais europiniais ryšiais ir kuo patikimesniais partneriais, Lietuva šiaurėje tai gali rasti Skandinavijos šalyse, Danijoje ir Anglijoje, rytuose – nurimusiose Kaukazo valstybėse, o pietuose – Ukrainoje. Lygiai tokie pat yra Ukrainos politinės geografijos interesai. Lietuvos ir Ukrainos aljansas nulemtas pačio jų siekimo galutinai įsitvirtinti kaip nepriklausomoms valstybėms. Nepriklausomybės įtvirtinimas abiejose šalyse leidžia ieškoti kitų bendrų veiksmų.

Strategiškiausias ir Ukrainai, ir Lietuvai yra dujų ir naftos klausimas. Abiem atvejais ir Lietuva, Ukraina turi tapti nepriklausomos nuo Rusijos energetinio diktato. Lietuvo apsisprendimas įrengti naftos terminalą, leidžiantį imti naftą Mažeikių gamyklai per Baltijos jūrą atplukdytais tankeriais prijungia Lietuvą prie Šiaurės šalių apsirūpinimo sistemos. Ukraina alternatyvas rusiškajai energetikai, matyt, sėkmingiausiai ir strategiškiausiai galėtų gauti Islamo pasaulyje. Jo teikiamomis galimybėmis neabejotinai suinteresuota ir Lietuva. Matyt, Vidurio Europa, į kurią ilgainiui jungtųsi nuo Europos Sąčjungos ir NATO atstumiamos buvusios „liaudies demokratijos“ šalys, formuotųsi tiek, kiek, siekdamos nepriklausomybės įtvirtinimo ūkio ir ekonomikos sferose, tos šalys galėtų naudotis „pietų pusrutulio“ dujomis ir nafta, o ta įtaka šiaurę siektų tiek, kiek sparčiai pietų dujotiekis ir naftotiekis  … tų Helsinkio link.

Dar viena svarbi, nuo Lietuvos Atgimimo metų susiformavusi prekybinės traukos kryptis į Turkiją ir arabų šalis galėtų būti išplėtota, jeigu Via Baltica trasa, dabar nuo Lietuvos atkakliai sukanti Karaliaučiaus ir Vokietijos link, pavyktų per Lenkiją pratęsti žemyn, iki Atėnų. Europos Šiaurės-Pietų automagistralė yra vienas reikšmingiausių ne tik Europos ūkio, bet ir geopolitikos faktorių. Todėl, jeigu Lietuva ir Ukraina galvoja apie rimtą bendradarbiavimą, jos turėtų galvoti ir apie šį ūkinius ir kultūrinius ryšius garantuojantį tarpvalstybinių santykių projektą. Nei Europos Vakaruose, nei – tuo labiau -Rytuose pagalbos jam realizuoti tikėtis nebūtų verta. Bet Arabų ir Šiaurės šalyse – taip.

Neatmestina ir Baltijos-Juodosios jūros gynybinio aljanso idėja. XXI amžius iškels daug visai naujų regioninių struktūrų  – pereinamojo laikotarpio į galutinį pasaulio poimperinį būvį produktų. Vienas jų – aiškiai veikianti Vidurio Europa.

Atėjo metas, kai Vakarų ir Rytų blokams Europoje nepriklausančios šalys, užuot nuolankiai beldusios į nuolat prieš nosį užtrenkiamas „pertekliaus pasaulio“ duris, užuot baimingai saugojusios save nuo nuolatinių bandymų įtempti atgal į Rytų pasaulį, pasakytų sau ir kitiems, kad jos niekur nelaksto, o susitaria, padėdamos vienai kitai kurti savo saugos zoną – Vidurio Europą. Kas nori, tegul supranta tai kaip „sanitarinį kordoną“ arba prieš Rytus, arba prieš Vakarus  – jų valia. Mes tai matytume kaip mūsų pačių vienintelį garbingai užgyventą ir sukurtą pasaulį, mūsų istorijos ir ateities bendrumo lemtą pasaulį. Nebūtinos mums deklaruotos ar kitaip juridizuotos sąjungos ar sandraugos. Nors galima būtų galvoti ir apie jas. Nebūtinos mums sąjunginės bendros sienos ir bendros valiutos. Todėl mums pakaktų   tvirto žodžio ir pasitikėjimo, kad savo nepriklausomybės gynime būsine ne vieni.

Daug sunkumų teks įveikti tveriant Vidurio Europą. Tačiau supratimas, kad ju būtina, šiandien jau skina kelią į daugelio tų šalių sąmonę. Letuvoje, kaip ir Ukrainoje, ši mintis kaskart konkretesnė ir aiškesnė. Ir jeigu Lietuva bei Ukraina supranta, kad jų šis darbas negali būti atliktas, tai taip pat jau „pusė darbo“.

Demokratija duoda laisvę kiekvienam žmogui ir šaliai. Bet dėl jų įtvirtinimo ir žmonėms, ir šalims teks dar labai rimtai padirbėti. Mes pasiruošę, mes jau šiandien darom, ką galim.

ByAlvidas

Romualdas Ozolas. Lietuvos saugumo garantijos

Romualdo Ozolo įžvalga 

Tekstas publikuotas laikraštyje „Voruta“ 1994 metais.

Manau, kad yra trys esminiai nacionalinio saugumo postulatai.

Pirmas: nacijos saugumą gali garantuoti saugumą norinti garantuoti sąmonė. Antras: nacijos saugumą gali garantuoti saugumą pajėgianti garantuoti erdvė. Trečias: nacijos saugumą gali garantuoti saugumą sugebanti garantuoti jėga. Kad galima būtų nors elementari kalba apie nacijos saugumą, tauta turi būti sukūrusi valstybę. Valstybės neturinti tauta tegali kalbėti apie atsilaikymą ir išlikimą.

Nacionalinis saugumas nėra nei sienomis, nei kareivių skaičiumi, nei koncepcijomis, net ne konstitucijomis apibrėžiamas dalykas – tai yra tų dalykų visuma. Nacionalinis saugumas yra tautos tęstinumo garantijos, kurias ji įgyja sukurdama valstybę ir įveiksmindama valstybės institutus. Nacionalinis saugumas – tai tautos būties garantijos.

Mes esame pakankamai aiškiai pergyvenę saugumą galinčios garantuoti dvasios arba sąmonės problemą. Tai niekada nebuvo aiškiau pajusta ir pergyventa, kaip po 40-ųjų metų, kada turint visas galimybes gintis, buvo net nepabandyta apsiginti. Kai kas teisinasi, kai kas tai pateisina. Aš manau, negali būti pateisinimo ne tik iš principo, bet ir konkrečiai. Suomių padėtis atrodė ne mažiau beviltiška, negu mūsų, bet jie vis dėlto gynėsi ir apsigynė. Kad ir vienas pasipriešinimo šūvis iššautas – jau nebe kapituliacija. Kaip jis galimas, koks yra šitas vienas šūvis, apie kurį ir Brazdžionis rašė, ir mes visi Atgimimo metais kalbėjome? Tai ištisa problema. Ji kyla ir dabar, taip pat ir kaip nepaklusimo valdžiai galimybės problema. Gintis prieš valdžios, net ir viso pasaulio valią – tai yra klausimas, apie kurį verta mąstyti, kurį verta spręsti. Nacionalinis saugumas bus galimas tik tada, kai klausimą šitokiu būdu bus iškėlęs ir išsprendęs kiekvienas ir visi.

Prieškario, karo ir pokario lietuvių priešinimosi patirtis leidžia sakyti: nacionalinį saugumą gali garantuoti tiktai bendras galvojimas. Jeigu jo nesama, nebus galimybių realizuoti saugumą, net jei jis bus ir iš principo galimas.

Bendrą galvojimą kaip nacionalinio saugumo garantiją teikia atsakomybės jausmas, demokratinė santvarka ir švietimas. Atsakomybės jausmas ateina įvairiai – ir kaip visuomenės reikalavimų vykdymo įprotis, ir kaip savo buvimo unikalumo pajauta. Bet jis duoda tai, be ko nėra jokių pamatų ar atskaitos taškų – tikrumą ir tvarkos galimybę. Demokratija yra visuomenės tvarka, užtikrinanti tikrumo ir tvarkos sklaidą išorėje. O švietimas yra dvasios kokybių ir įgūdžių ugdymas gyventi remiantis tomis galimybėmis ir siekiais. Visa tai yra mokytojų, švietėjų rankose.

Antras saugumo garantijų momentas – tautos gyvenimo erdvė. Samprotavimams šiuo klausimu labai paranki mūsų Lietuvos istorija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – tai gražiausias pavyzdys, kaip erdvė pajungiama saugumui. LDK kaip augalas auga į istorines baltų erdves kaip į lengviausiai politiškai perimamą erdvę, kuri teikia resursų atlaikyti tautos būtį paneigti norinčias jėgas. Lietuvos-Lenkijos valstybėje situacija pasikeitusi iš esmės – erdvė ten jau nebe saugumo priemonė, o tikslas: turiu erdvę, valdau ją – esu saugus, ir visa kita pajungiu jau tam pačiam reikalui: darau sandėrius, žudau, išduodu, kad tik būtų ta tavo saugumo erdvė. Kolektyvinės pastangos nebereikia, užtenka individualios pastangos. Ir pasirodo, kad žmonės turi ne saugumą, o jo fikciją, ne demokratiją, o chaosą. Bendro mąstymo ir bendro veikimo nuostatos būtinybė čia tiesiog akivaizdi.

Šiandieninis mūsų saugumas teritorijos požiūriu lemiamas tos aplinkybės, kad tebesame Nemuno baseino tauta ir esame prie Baltijos jūros, tiksliau – ant Baltijos jūros kampo. Jeigu ilgą laiką esminiu saugumo veiksniu mums buvo Nemunas, tai nuo XX a. juo tapo Baltijos jūra. Ar bus jis išnaudotas, priklauso nuo to, ar tapsime mes jūros tauta. Tokia dar nesam: ne tik jūros keltų Mukranas-Klaipėda dar kaip dera nevaldom, net ir laivynas rūdija arba pardavinėjamas. Tuo tarpu kaimynai veržte veržiasi prie jūros, netgi per mus, kaip rusai ir net baltarusiai. Gerai, kad mes norim būti Europos centro tauta, tai gera ambicija. Betgi kada mes norim būti Europos centru, nenorėdami tuo pat metu būti šitos vietos tauta (o Baltija yra geopolitinis Europos centras), tada mes iš tiesų tegalim būti mistinė Europos centro tauta. Turim dar ir dar kartą sau pasakyti: Baltijos jūra yra tikroji šiandieninė mūsų teritorinio saugumo garantija. Tai reiškia, kad tikrasis susijungimas su Vakarų Europa tegalimas per jūrą – per Švediją, per Norvegiją, Suomiją, taip pat per savo kaimynes Baltijos šalis. Nei Rusija, nei Vokietija nebus mūsų mielais palydovais į ateitį. O Lenkija visada buvo ir bus tarp jų.

Na, o kaimynų užsėsto Nemuno baseino kraštai kelia mums daugiau problemų, negu garantijų. Šiandien, kada nacijos saugumas yra ir jos teritorijos sąlygojamos ekologinės išlikimo garantijos, kokia jėga turi atsirasti, kuri užtikrintų Nemuno baseino gamtinį tinkamumą gyventi? Jei Lietuva, būdama tikra Nemuno upės tauta, neras galimybių susitarti su Baltarusija, Lenkija ir Rusija dėl Nemuno kaip gyvos upės išsaugojimo, ji neras galimybių išsaugot ir save.

Trečiasis postulatas: pagrindinis nacionalinio saugumo garantas yra kariuomenė. Vieni sako, kad Lietuvai reikia per 20 tūkstančių kariuomenės. Kiti svarsto, ar gali būti Lietuvoje į gynybą, į karą pakeltas kas trečias asmuo. Manau, kad tai rimti ir svarbūs svarstymų dalykai, tuo labiau, kad biudžetas yra irgi labai kritiškas dalykas. Tačiau dažniausiai esmė lieka vėlgi už šitų svarstymų rėmų: ar turime norą turėti galimybę apsiginti, ar norim turėti armiją? Labai gaila, šiandien mes dar neturime tikro noro apsiginti, tikro noro turėti savo kariuomenę. Apie lietuvišką kariuomenę kol kas daugiausia šnekama su panieka, pajuoka ir nepagarba. Kol taip bus, neturėsime mes ateities.

Kariuomenė yra šventas tautos daiktas ir darbas. Kariuomenė yra žmonės, kurie laisva valia, atsiskirdami nuo savo mielos kasdienybės, eina į kareivines leisti save muštrauti, komanduoti, kad galėtų įgyti galią tobuliausiai bendrai veikti. Tai yra auka, kurios dar beveik niekas nesuvokė. O juk karys atsisako ne tik normalios kasdienybės – jis eina gyventi, pasiryžęs žūti už kažką, už mus, už tave ir mane, ir nesuprasti šito – reiškia neturėti vieno esmingiausių santykių su savo valstybe. Kaip padaryti, kad tas supratimas tyliai ir tvirtai įsikurtų mumyse – atskiras reikalas, bet padaryti būtina.

Ir apie karą mes kalbam kaip apie kažką idiotiška, netikra. Dėl to, kad maži? Ar dėl to, kad niekingi? Bijantys nueiti iki galutinės ribos, pažvelgti už jos ir pasakyti: „Štai čia baigiasi gyvenimas, bet nuo to galbūt kaip tik viskas ir prasideda“. Taip, kolei kiekvienas nesupras, kad laisvės kraštutinė riba yra žūtis, tol nieko nebus, niekas pas mus nesikeis. Nes, pasakykite man, kaip valstybė gali apginti mane, kai aš einu tamsia gatve ir mane užpuola? Ir kas turi nuspręsti, kokias priemones naudoti man ginantis? Ar baimė peržengti būtinąją gintį yra pasiteisinimas ar pateisinimas? Aš ir tik aš visų pirma atsakau už savo gyvybę, kuri reikalinga ne tik man!? O mes dar neatsakingi už savo gyvybes. Užtat žudom ir žudomės. Užtat geriama ir nuodijamasi, kariamasi ir abortuojamasi. Štai kaip savisauga akivaizdžiai tampa ir saugumo problema: pernai mirimai Lietuvoje viršijo gimimus. Esam subrendę su visa atsakomybe prisiimti ne tik personalinę gintį, bet ir kolektyvinę gintį kare. Ir kol šitas klausimas taip pat nebus išgvildentas iki galo, mes būsime nesubrendę, mes liksim vaikai. Kai kurie – persenę vaikai. Arba vergai.

Baigdamas noriu pasakyti: šautuvai yra ne tam, kad šaudytų, šautuvai yra tam, kad nešaudytų. Nes šaudo ne šautuvai, šaudo žmonės. Kaip žmonės nešaudo? Tai yra klausimas, į kurį reikia atsakyti, į kurį reikia nuolat atsakinėti – tai bus mūsų samprotavimai apie taiką. Bet jeigu ir toliau norėsime kalbėti apie saugumą, apie žmogaus saugumą, apie nacijos saugumą, turėsime kalbėti visų pirma apie tai, kaip per mane pereinanti atsakomybė už savo ir kitų gyvenimą tampa supratimu, jog žmonės vis dėlto šaudo: šauna tada, kai šauti būtina, ir nešauna tada, kai šauti nebūtina.

Mano gyvybė yra mano laisvės riba. Išėjome į tikrą tos senos tiesos supratimo galimybę. Privalome priimti ją šviesiu protu ir apmąstyti taip, kad mąstymo išvados taptų naujo mūsų gyvenimo tvarkos pamatais ir naujomis mūsų tautos saugumo galimybėmis.

Gyvename ne tam, kad kariautume, kariaujame tam, kad gyventume.

Voruta, 1994 kovo 10-16 d.

ByAlvidas

Apie rašymą lotyniško pagrindo rašmenimis

Tautinės mažumos bei už užsieniečių ištekėjusios moterys, trokštančios savo pavardes rašyti ne tik lietuviškos abėcėlės raidėmis, bet visais lotyniško pagrindo rašmenimis, pavyzdžiui, ǻ, ü, ê, x, q ir kitais, veikia prieš lietuvių kalbą. Dėl šios priežasties Vyriausybės siūlymas asmenvardžius rašyti originaliai, yra baisiau nei carinės Rusijos Vilniaus generalgubernatoriaus vykdyta rusinimo politika.
Tokius priekaištus Vyriausybės ketinimams įtvirtinti originalią nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymą lotyniško pagrindo rašmenimis antradienį spaudos konferencijoje pažėrė Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas, konservatoriai-krikdemai Gintaras Songaila ir Rytas Kupčinskas ir pora kalbininkų – Pranas Kniūkšta bei Kazimieras Garšva.
………………………………
„Visa tai skirta aptarnauti ne lietuvių tautos interesą, o, drįsčiau sakyti, Penktosios kolonos. Kai susidaro asmenų grupės, kurios veikia aktyviai ir agresyviai, veikia užnugaryje, slapstydamosi, jos visada, nori to ar ne, tampa Penktosiomis kolonomis. Šiuo atveju prieš lietuvių kalbą eina mažumos. Jos neveikia atvirai, veikia dengdamosi kitais interesais, argumentais ir bando įprasminti savo veiksmus aukštesniu lygmeniu. Kas yra tos grupės: šiuo atveju labai kryptingai veikia lenkų tautinė mažuma, iš dalies rusų ir migruojančios moterys – tos, kurios iš užsienių parsiveža savo pavardes ir kiša čia kaip normalų lietuvių kalbos asmenvardį“, – spaudos konferencijoje kalbėjo R. Ozolas.

……………………………………
Vyriausybės siūlomą teisės aktą 32 lietuviškos raidės paskęstų šimte ir daugiau nelietuviškų lotyniško pagrindo raidžių. „Niekas nežino, kaip jos tariamos“, – piktinosi jis, pabrėžęs, jog, jo nuomone, taip būtų žalojamas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) paveldas. Maža to, K. Garšvos tvirtinimu, leidimas tautinėms mažumoms bei už užsieniečių ištekėjusioms tautietėms rašyti asmenvardžius nelietuviškai, gali kelti grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui. Tokia grėsmė neva kyla įvertinus, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyvena daugiausia lenkų tautinės mažumos atstovai.

Visą 2010 metais publikuotą straipsnį galite skaityti

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rozolas-migruojancios-moterys-is-uzsieniu-parsiveza-savo-pavardes-ir-kisa-cia-kaip-normalias.d?id=27987999

Nepaisydama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. sprendimo dėl valstybinės kalbos prioritetiškumo viešosios erdvės oficialiojoje vartosenoje ir šios nuostatos pakartojimo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime dėl vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose, kurie, galima būtų buvę tikėtis, nepaliko jokių neaiškumų dėl valstybinės pozicijos lietuvių kalbos atžvilgiu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė toliau ieško landų ir būdų, kaip nevykdyti LR Konstitucijos, LR Konstitucinio Teismo netgi pakartotinių sprendimų, ir pateikė Seimui įstatymo projektą, šiurkščiai prieštaraujantį Lietuvos konstitucingumui bei lietuvių tautos prigimtinėms teisėms. Vyriausybės įgalioti asmenys, pristatydami ir komentuodami įstatymo projektą, nė neslepia, kad įstatymą priėmus ir pagal jį pertvarkius vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos dokumentuose tvarką, ji būtų išplėtota iki visos lietuvių literatūrinės kalbos viešosios rašybos pakeitimo. Tokiu būdu būtų ne tik pagilintas dabar stichiškai susiformavęs vardų ir pavardžių rašymo literatūrinėje kalboje chaosas, bet ir įvykdyta lietuvių abėcėlės reforma, galinti turėti ne tik lingvistinių, kultūrinių, bet ir geopolitinių pasekmių.

https://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=8371&p=13266