Metu archyvas2023

ByAlvidas

Vidmantas Martikonis. Viešas laiškas politikams (ypač dešiniesiems, jeigu tokių liko), kurie dar pajėgūs girdėti

Kas jau kas, bet lietuvių tauta labai gerai žino ir atsimena, kas yra nacionalizacija, kolektyvizacija ir išbuožinimas. Ką reiškia būti ištremtam ir iškentus didžiausius vargus svetimame šaltyje po ilgų metų grįžti į savo namus, kurie nebe tavo. Ten įsikūrusi kolchozo raštinė ar gyvena načalniko šeima. Miškuose ilgai gynėme tai, kas žmonėms svarbiausia – savo nuosavybę ir laisvę. Tai yra pačios skaudžiausios išgyventos patirtys, kurios mums, kaip tautai, ilgiems metams įaugo į kraują, užsikodavo genuose. Todėl nenuostabu, kad pas mus nuosavybės jausmas yra giliausias visoje Europoje. Nuosavo turto vienam žmogui tenka daugiausiai iš visų Europos tautų.

Bėgome nuo to bolševizmo kiek galėdami, nesidairydami ir neatsisukdami. Išoriniai rūbai ir iškabos bei fasadai pasikeitė šviemečiais, bet, deja, kai kurių šiandienos politikų smegenys pajudėjo tik sraigės žingsniu. Išbuožinimas ir bolševizmo dvasia į Lietuvą vėl prasiveržė per mūsų valdžios sprendimus. Seimas po svarstymo pritarė Vyriausybės pasiūlytam naujam Nekilnojamojo turto (NT) mokesčio įstatymui. Reiškia, liko vienas žingsnis, ir šiandieninėje Lietuvoje vėl suplazdės raudonos vėliavytės.

Svarbiausias motyvas, kuris nurodomas siekiant apmokestinti žmonių NT, yra pasakymas, kad taip daryti liepia ES. Štai finansų ministrė nuolat viešai kartoja, kad Europos Komisija balandžio mėn. pabaigoje Lietuvai skirtus 26 mln. eurų RRF lėšų sulaikė dėl dviejų nepasiektų rodiklių – neišplėstos aplinkosaugos ir NT mokesčių bazės bei galiojančių kai kurių mokesčių lengvatų. Koks dokumentas tai liepia daryti? Kas matė šį dokumentą? Parodykite visiems. Kokia čia direktyva, koks paragrafas? Privalote apie tai informuoti visuomenę. O gal egzistuoja kokie slapti susitarimų protokolai, apie kuriuos žmonės nieko nežino?

Jeigu remiatės ekonomikos atgaivinimo planu, pagal kurį Lietuva įsipareigojo įvesti papildomus mokesčius, kurie mažiausiai daro žalos ekonomikai, tai yra daugybė kitų mokestinių priemonių. Kita vertus, taip, NT mokestis fiziniams asmenims, stambiajam verslui žalos nedaro, bet gali sužlugdyti daugelį namų ūkių, padaryti nepataisomos žalos nuosavybę turintiems žmonės. Naujasis NT mokestis gal ir „mažiausiai žalingas“ ekonomikai, bet žiauriausias žmonėms. Valdžia bando eiti lengviausiu keliu, galvodama, kad Lietuvos žmonės užguiti, įgąsdinti ir nemoka pastovėti už save. Pagaliau, ką tai reiškia? Norėdami neprarasti ES eurų, pradėsime iš savo žmonių atiminėti butus ir namus? Gal tada geriau palikime tuos europinius pinigus, bet išsaugokime savo piliečių nuosavybę bei apginkime visaip trypiamą Konstitucijos principą, kad privati nuosavybė yra neliečiama. Naujasis NT įstatymas, kurį valdžia ruošiasi įvesti, numato, kad kiekvienas žmogaus nekilnojamas turtas bus apmokestinamas metiniu mokesčiu nuo 0,05 iki 4 proc. turto vertės. Kaip pastebėjo advokatas D. Vanhara, tarifas skiriasi net 80 kartų. Yra sunku suvokti mokestį, kurio žemutinė ir viršutinė riba skirtųsi 80 kartų. Žmones bandoma raminti ir viešai sakoma, kad didžiausių tarifų valdžia tikrai netaikys. Netikiu. Ir nereikia apgaudinėti žmonių bei laikyti jais naiviais. Jeigu nesiruošiate taikyti, tai kam įrašote į įstatymą? Išbraukite ir įrašykite tokį tarifą, kurį ruošiatės taikyti. Dėl konkretaus tarifo taikymo paliekama nuspręsti pačioms savivaldybėms. Jeigu savivaldybės galės spręsti, kokį konkretų tarifą įvesti savo teritorijoje, tai prie ko čia ES ir jos neva reikalavimai įsivesti NT mokestį? Įstatymas nėra šventas raštas, kurį kas nori, taip skaito ir supranta. Įstatymas veikia konkrečius žmones, daro įtaką jų gyvenimams ir likimams. Žmonės visą gyvenimą dirbo, mokėjo mokesčius, taupė, tam, kad galėtų įsigyti savo būstą. Kai kam gal pavyko ir antrą butą nupirkti, tam, kad iš nuomos pajamų galėtų prisidurti prie kuklios pensijos senatvėje. Pagaliau, kad galėtų juodai dienai atėjus, jį parduoti. Tai yra asmeninė žmonių investicija į savo, galbūt savo vaikų ateitį. Savotiška viso gyvenimo prasmė. Daug metų buvo sakoma, rūpinkitės savo ateitimi patys, žmonės tai ir darė. Dabar ateina valdžia ir sako – atiduok. Kaip kitaip traktuoti tokį valdžios elgesį, kada per 25 metus žmogus, mokėdamas po 4 proc., sumokės valdžiai antra tiek, kiek kainuoja jo būstas?

Valdžios atstovai senjorui sako: jokių problemų, jeigu neturi tiek pinigų, tai nemokėk. Bet, kai mirsi, tai tavo skolą vaikai ar kiti paveldėtojai turės apmokėti. Cinizmo viršūnė. Žmonės iš paskutiniųjų nusipirko savo butą, kad saugiau jaustųsi senatvėje, kad gal galės vaikams padėti, kad niekam nebūtų skolingi ir netarnautų. Ir staiga, naujas NT įstatymas juos pasiunčia į kapines su skolų kupra. Kaip senukus žiemą su rogėmis į mišką numirti išveža. Ne ką lengvesnė yra ir jaunų šeimų situacija. Būsto paskolos palūkanos su dabar užaugusiu Euribor sukasi apie 6 proc. Jaunos šeimos, paėmusios paskolas iš bankų, jau dabar suka galvas, kaip išsimokėti paskolas su didžiausiomis palūkanomis. Valdžia ruošiasi uždėti dar 4 proc. NT mokesčio. Per metus komerciniams bankams ir valstybei jau susidarys mokėti apie 10 proc. nuo būsto vertės sumą. Reiškia per 10 metų bus sumokama visa buto vertė. Kas iš jaunų šeimų galės pakelti tokią išaugusią mokesčių naštą? Tada teks nuosavus būstus palikti ir glaustis socialiniuose būstuose, valdiškose bendrabučiuose. Visi suvaromi į kibucus be savo nuosavybės. Kodėl? Ir kas norės tokioje nestabilioje situacijoje kurti šeimas bei auginti vaikus?

Ar kažkam dar iš valdžios rūpi žmonių psichologinė būklė? Ar kažkas vertina ir supranta, kad priėmus tokius įstatymus, žmonėms netikrumo bei nesaugumo jausmas tik padidės. Apie kokį dar saugumą kalbame nuo išorinių grėsmių, jeigu pati valdžia savo sprendimais žmonių gyvenimus daro nesaugius. Naujajame NT mokesčio įstatyme nėra išskirta aiškių kriterijų, pagal kuriuos mokesčio tarifo taikymas būtų diferencijuojamas. Tai reiškia, kad viskas priklausys nuo valdžios valios ir užgaidų. Pavyzdžiui, valdžią gali užsimanyti užkelti maksimalų tarifą tiems, kas nuomuoja antrą savo būstą. Iš esmės tai sunaikintų būstų nuomos verslą ir atimtų iš žmonių bet kokias pajamas. Nuomuodamas būstą, žmogus per metus negauna pajamų daugiau negu 5 proc. nuo nuomuojamo objekto vertės. Pirmiausiai, ne visus ištisus metus būstas būna išnuomuotas, dar reikia sumokėti 15 proc. pajamų mokestį, o kur dar eksploatacinės išlaidos, remontai. Apmokestinus tokį žmogaus turtą NT mokesčiu reikš, kad žmogus turės daugiau sumokėti, negu gauna. Gal su tokiais NT mokesčiais norima žmones suvaryti į pensijinius fondus, nes iš jų atimama alternatyva patiems pasirūpinti saugesne senatve? Vietoje kaupimo pensijų fonde, dažnas nusipirko butą ar du ir tokiu būdu prisiduria prie senatvės išmokos. Kodėl norima vėl visus suvaryti į didžiųjų pensijinių fondų, valdomų tų pačių bankų, glėbį? Kurie dažnai dirba nuostolingai. Kuriuose kiti valdo tavo atneštus pinigus ir nuo tavęs niekas nepriklauso. Nėra jokių garantijų, kad kaupdamas ten tu galėsi išsiimti pinigus kada nori ar turėti naudos senatvėje. Kodėl naikiname žmonių nuosavybės jausmą? Kodėl atimame galimybę žmogui pačiam rūpintis savo gyvenimu? Paradoksas yra ir tai, kad Lietuvoje yra mokami du NT mokesčiai. Vienas už būstą, o kitas už žemę, ant kurios yra būstas. Žemės mokestis, kurį moka žmonės, siekia nuo 0,01 iki 4 proc. sklypo vertės. Įvedus NT mokestį ir pritaikius maksimalius tarifus, žmonės mokėtų už vieną visą NT objektą apie 8 proc. nuo objekto vertės. Tai yra beprotiškai didžiulis turto apmokestinimas. O tokių mokesčių administravimas irgi yra painus ir brangiai kainuoja. Todėl reikėtų žemės sklypą ir pastatą, ant kurios jis stovi, vertinti kaip vieną bendrą NT objektą. Aiškumo būtų kur kas daugiau. Kalbant apie naujo NT mokesčio administravimą, tai siūloma eiti pačiu sudėtingiausiu biurokratiniu keliu. Nustatomos medianos, koeficientai ir kiti mokesčių mokėtojams sunkiai suvokiami dalykai. Jau dabar aišku, kad kuo sudėtingesnė mokesčių skaičiavimo metodika ir administravimas, tuo daugiau erdvės atsiranda įvairioms landoms, machinacijoms ir valdininkų piktnaudžiavimams. Kodėl politikai priima tokius žmones žalojančius sprendimus? Gal čia vyksta koks lėtas socialistinis perversmas, norint viską iš visų atimti? Nemanau. Viskas kur kas paprasčiau.

Pirmiausiai, tokius sprendimus lemia nesupratimas, gyvenimiškos išminties ir patirties stoka. Daugelis šiandieninės valdžios atstovų nėra dirbę normalaus darbo, kur tavo atlyginimas priklauso nuo darbo rezultatų. Jie atlyginimus pripratę gauti iš biudžeto. Jie galvoja, kad pinigai savaime auga ant medžių ir bet kada gali jų pasiskinti. Gyvena iliuzijų pasaulyje arba savo susikurtuose socialiniuose burbuluose, kurie labai skiriasi nuo realaus gyvenimo.Kitas dalykas, kad visos partijos suvienodėjo, nebeturi vertybinių ir ideologinių orientyrų. Neliko jokios idėjų kovos. Gal visoje toje beveidėje masėje galėčiau išskirti LVŽS. Jie bent turi vieną nuoseklią idėją ir jai atstovauja – lietuviškumo puoselėjimas bei kova prieš žalingus žmonių įpročius. Kai nebelieka ideologinio stuburo, nieko nėra keista, kad save dešiniaisiais ar liberalais vadinačios partijos, kurios dabar ir yra valdžioje, su nedidelėmis išimtimis balsuoja už socialistinius įstatymus, kurie kėsinasi į žmonių nuosavybę. Būtent, vadinamųjų dešiniųjų rankomis ir vyksta lietuvių tautos išbuožinimas. Vardan ES, vardan didesnių valdiškų pinigų, vardan tuščio savęs susireikšminimo… Ir dar. Mano pasiūlymas Lietuvos universitetams, aukštosioms mokykloms – kaip įmanoma greičiau pradėkite dėstyti valstybės bei viešųjų finansų valdymo programas. Nes dabar valdyti valstybės ateina visiškai nepasiruošę, atsitiktiniai žmonės. Jeigu jau labai trūksta pinigų valstybės biudžete ir nemokame jų taupiai išleisti, tai yra kiti būdai, kaip padidinti pajamų surinkimą. Pavyzdžiui, įveskite vienkartinį NT mokestį, kuris būtų sumokamas perkant NT sandorio metu. Įstatyme aiškiai apibrėžkite kriterijus, kada mokamas NT mokestis, kai, pavyzdžiui, yra apleistas ir netvarkomas turtas. Pagaliau atsakykite, kodėl Lietuvoje Sodros mokesčiu neapmokestinamos visos pajamos, o tik tos, kurios susijusios su darbo santykiais? Na, pagaliau, siūlykite progresinius mokesčius, kad daugiau gaunatys pajamų, daugiau ir sumokėtų. O gal tiesiog reikėtų pradėti nuo skaitmenizacijos ir viešojo sektoriaus pertvarkos?

Nebauskite žmonių už tai, kad jie sumokėjo mokesčius valstybei ir iš sutaupytų pajamų įsigyjo NT. Nežlugdykite tų, kurie stengiasi iš paskutiniųjų patys pasirūpinti savo ir savo artimųjų ateitimi. Nenužudykite tos Lietuvos, kuri stengiasi turėti, o ne ta kuri tik siekia gauti. Dar lieka viltis, kad prezidentas išgirs ir supras – vetuos įstatymą, kuris apmokestina, net ir vienintelį žmogaus būstą.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

 

ByAlvidas

Trumpi pamąstymai apie pagarbą, patyčias, rinkimus

Nieko naujo. Artėja eiliniai rinkimai. Vėl mažuma rinks valdžią daugumai, o po rinkimų dauguma keiks
mažumos išrinktą valdžią. Tai jau tapo įpasta mūsų mažoje Lietuvoje, kurioje vis labiau darosi ankšta
įvairioms nuomonėms… Todėl po truputį įvedami apribojimai… kitaip mąstantiems… nepastebimai…
nevaržant laisvės…
Mes vis dar kalbame apie patyčias mokyklose… mes nesiliaujame kalbėti apie patyčias mokykloje… apie
nepagarbą mokytojams… bet… patys vis mažiau gerbiame vienas kitą… vienas kito nuomonę… patyčios
mokykloje tik atspindys to, kas vyksta aukštai.
Kaip nebūtų keista, mes vis renkame į valdžią tuos, kurie nerenka žodžių kalbėdami apie tautą… vis lipame
ant to paties grėblio, keikiame išrinktus… ir vėl kartojame tas pačias klaidas… gal vertėtų sustoti,
susimąstyti ir pradėti galvoti… savo galva… nekartojant svetimų minčių… gerbiant save ir artimą savo…
bent jau gerbiant, jei nebemokame vienas kito krikščioniškai mylėti…
Tiek nedaug mūsų liko… skelbiamais skaičiais pasitikėti negalima, kaip ir esama valdžia…
Kada gi mums bus skirta išnykti kaip dūmui? Kiek laiko dar liko? Sustoti, susimąstyti

Rima Štefane (Varkalytė)

ByAlvidas

Vytautas Radžvilas. Apie kalbą naikinančius nelietuvius ir raudonuosius lietuvių šaulius

Nepriklausomybės Akto signataras N. Rasimas straipsnyje apie vykstantį vis atviresnį valdančiųjų karą prieš lietuvių kalbą drąsiai laužo nerašytą tabu.

Turbūt pirmą kartą taip atvirai prabylama apie lietuvių kalbos naikintojų tautybę. Iš tiesų, sulaukta meto, kai atkurtoje Lietuvos valstybėje lietuvių kalbos reikalus tvarko ir jos likimą sprendžia ne lietuviai: ,,Keistai sutapo, kad šiuo metu tiems asmenims, kurie turėtų labai saugoti valstybinę kalbą, lietuvių kalba nebuvo jų gimtoji. <…> Taip jau nutiko, kad asmenims, kurie ją šiandien turi ginti, tai buvo priesaikoje parašyta, lietuvių kalba nėra mentaliteto dalis. Nei Seimo pirmininkei, nei pagaliau mūsų ministrei pirmininkei, nei juo labiau Seime labiausiai mokančiai lietuvių kalbą – teisingumo ministrei.”

Tikra tiesa: V. Čmil, E. Dobrovolskai, I. Šimonytei lietuvių kalba nėra gimtoji, tai yra tik išmokta ir todėl iš esmės likusi svetima kalba. Maža pasakyti, kad šioms aukščiausio rango pareigūnėms pastangos išgelbėti XIX a. prie visiško išnykimo slenksčio buvusią kalbą nedaro nei menkiausio įspūdžio, o pati kalba nėra ir negali būti jų mentaliteto ir tautinės savasties dalis.

Priešingai, šių pareigūnių viešai išsakomas požiūris ir veiksmai lietuvių kalbos atžvilgiu liudija tik panieką ir neapykanta jai bei siekį, naudojantis turima valdžia, užbaigti jos naikintojų nespėtą įgyvendinti darbą. Visos trys atstovauja jėgoms, istoriškai siekusioms kuo greičiau nušluoti lietuvių kalbą ir pačius lietuvius nuo Žemės paviršiaus – ilgaamžiams Lietuvos lenkintojams ir rusintojams.

Žlugdyti lietuvių kalbą griaunant jos valstybinį statusą ir stumiant į viešojo gyvenimo užribius labai padeda ir tai, kad Lietuva yra šalis, kurios piliečiams neleidžiama žinoti išsamių ir tikslių net aukščiausių valstybės vadovų ir pareigūnų biografijų. Be abejo, vaikai teisiškai neatsako už tamsius tėvų darbus.

Bet tai nereiškia, kad renkant ar skiriant aukštus pareigūnus yra protinga ir leistina ignoruoti jų pasaulėžiūrą ir vertybines nuostatas formavusią aplinką. Pirmiausia – šeimą. Juk joje, be kitų lemiamai svarbių dalykų, yra skiepijamas ir požiūris į gimtąją bei kitas kalbas.

Apie Seimo pirmininkę žinoma bent tiek, kad ji yra sovietinio ,,išvaduotojo” anūkė ir KGB rezervisto dukra. Tokiems lietuvių kalba buvo tik ,,buržuazinių nacionalfašistų” šnekta. Tuo viskas pasakyta. V. Čmil liko ištikima ir nuosekliai vadovaujasi tuo pačiu požiūriu ir tai parodo įžūliai užsipuldama VLKI viršininką už tai, kad šis reikalavo vykdyti valstybinės kalbos įstatymą.

Premjerė pati pasigyrė vaikystėje šnekėjusi lenkiškai. Taigi lietuvių kalbos išmoko ne šeimoje, kieme ar mokykloje. Bet koks formuojantis jos niekinamam požiūrį į lietuvių kalbą buvo tėvų vaidmuo?

Teisingumo ministrė neapykanta lietuvių kalbai ir nenumaldomu troškimu ją darkyti bei griauti neabejotinai yra Pietryčių Lietuvos autonimininkų reikalo tęsėja. Tačiau visuomenei nepakenktų žinoti, kas buvo jos priešiškumo lietuvių kalbai įkvėpėjai ir ugdytojai.

Koks glaudus ryšys gali sieti kalbinę šeimos aplinką, šeimos požiūrį į kalbą ir toje aplinkoje ugdyto asmens nuostatas kalbos politikos klausimais ypač iškalbingai iliustruoja LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko A. Žukausko elgesys. Daugelis nuoširdžiai stebėjosi, kodėl tapęs VU rektoriumi, jis taip entuziastingai puolė kovoti su lietuvių kalba ir delituanizuoti universitetą, kad trynė patį lietuvių kalbos vardą naikindamas net baltistikos ir lituanistikos katedrų pavadinimus.

Kai kurie dalykai darosi suprantamesni, kai tai, kas privatu, tampa vieša ir žinoma plačiajai visuomenei. Jai nepakenktų žinoti, jog kone aklą neapykantą lietuvių kalbai liudijantys buvusio VU rektoriaus, o dabar Seimo komiteto pirmininko veiksmai liaujasi buvę mįslė ir yra bent iš dalies paaiškinami tuo, kad politiko motina nemokėjo ir iš principo nematė reikalo mokytis lietuviškai. Paklausta, kodėl neišmoko, nesivaržydavo pati atsakyti ,,kam man ta lietuvių kalba?” ar viešai pareikšti ,,paukščių kalbos nesimokysianti”. Tokių kalbos niekintojų ir nekentėjų baigiantis sovietmečiui netrūko.

Jau spėta pamiršti, kad tuo metu, kai Sąjūdis reikalavo suteikti lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą, Lietuvoje jau buvo daugybė ,,lietuvių”, kurie ragino ir reikalavo kuo greičiau pereiti prie ,,didžiosios sovietinių tautų internacionalinio bendravimo kalbos”. O lietuviškai šnekėjo tik verčiami praktinės būtinybės laikinai dar vartoti šią ,,praeities atgyveną”.

Labai ryškus tokio išsitautinusio tipo pavyzdys SSRS buvo garsieji latvių raudonieji šauliai. Daug šių Lenino sargybinių buvo atsiųsti iš SSRS kaip okupuotos Latvijos administratoriai. Jie buvo smarkiai surusėję ir spėję beveik pamiršti latvių kalbą. Bet buvo ir tokių, kurie kalbėjo ja dar gana gerai – tuo pat metu jos nekęsdami. Tokie ,,latviai” buvo geriausi pavergto krašto valdytojai – Maskvai aklai paklusnūs mankurtai ir uoliausi latvių kalbos bei savo tautos naikintojai.

Prisiminus šią istoriją norom nenorom tenka susimąstyti, ar nėra taip, kad šiuo metu valstybinę lietuvių kalbos politiką kontroliuoja tų šaulių bendraminčiai, kuriuos teisėta vadinti tiesiog nūdienos lietuviškaisiais raudonaisiais šauliais.

Skaitant N. Rasimo straipsnį savaime kyla virtinė klausimų. Ar normalu, kad lietuvių kalbos politiką diktuoja tai kalbai priešiški nelietuviai ir mūsų dienų raudonieji lietuvių šauliai? Ar jie turi moralinę ir politinę teisę lemti mūsų kalbos raidą ir ateitį?

Ir galiausiai – kada ir kaip baigsis lietuvių kalbos menkinimas ir naikinimas?

 

ByAlvidas

Liudvikas Narcizas Rasimas. Valstybinė ir kitos kalbos

Valstybei valstybinė kalba yra labai svarbus dalykas. Tai pas pats, kaip ir valstybės sienos. Jos yra ginamos, dėl jų yra mirštama.

Lietuvoje, Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad valstybinė kalba Lietuvoje yra lietuvių kalba. Ši nuostata yra susieta ir su kitu labai svarbiu dalyku – kad Lietuva yra unitarinė valstybė, t. y. ji nedaloma į jokius kitus darinius, tame tarpe ir kalbinius.

Ką reiškia valstybinė kalba? Valstybinė kalba reiškia tai, kad visos Lietuvos teritorijoje esančios valstybinės įstaigos savo raštvedybą, atsakymus į piliečių ir nepiliečių užklausimus pateikia lietuvių kalba.

Ši, kaip ir kitos konstitucinės normos yra taip įtvirtintos, kad norint jas pakeisti, reikia keisti konstituciją.

Tai, kas šiuo metu bandoma padaryti su neva lietuvių kalbos konstituciniu įstatymu, iš esmės yra sukčiavimas. Tai noras apeiti Konstitucijoje nustatytą Konstitucijos keitimo tvarką ir vietoje nuostatos, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba, pateikti visai ką kitą. Dabar teikiamas valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas, aplamai negali būti svarstomas Seime, nes tai yra antikonstitucinis veiksmas.

Keistai sutapo , kad šiuo metu tiems asmenims, kurie turėtų labai saugoti valstybinę kalbą, lietuvių kalba nebuvo jų gimtoji. Lietuviui lietuvių kalba yra jo mentaliteto dalis, kaip kad lenkui kultūra. Bandymai šitą kalbą kaip nors sužaloti, jau, sakyčiau, yra tiesiog nusikalstami.

Kaip pavyzdį pateiksiu priimtą asmenvardžių įstatymą. Prisiminkime, kiek buvo ginčų dėl trijų raidžių. Pagaliau pasiektas kompromisas – lai būna lietuvių abėcėlėje dar tos nelemtos trys raidės. Bet kas iš to išėjo? Ogi tai, kad šiame įstatyme atsirado nuostata, kad asmenvardžiai gali būti rašomi Europoje naudojamų abėcėlių raidėmis.

Pagrindinė lietuvių kalbos viešojo naudojimo šerdis yra ta, kad vienas garsas atitinka ir vieną raidę. Dabar atsirado tokių asmenvardžių, kur lietuvis, sukūręs savo valstybę, savo valstybiniuose dokumentuose negali teisingai ištarti to, kas ten parašyta. Tai irgi aiškus sukčiavimo elementas, tačiau jis, kažkaip pro Seimo narius praslydo. Na paimkite, kad ir originale užrašytą Čerčelio (Churchill) ar Degolio (de Gaulle), žinomų politinių veikėjų pavardes ir jas pabandykite teisingai užrašytas perskaityti lietuviškai. Niekaip nepavyks.

Tai kam gi mes pataikaujame? Būtina asmenvardžių įstatymą papildyti nuostata ir tikiuosi, kad atsiras Seimo narių, kurie tą padarys, kad tais atvejais, kada užrašytame asmenvardyje garsų yra mažiau, negu raidžių, šalia, tuoj pat turi būti pateikta, kaip toks asmenvardis tariamas lietuviškai.

Aš matau šiuo metu didžiulį kėsinimąsi į lietuvių kalbą ir būtent keičiant jos viešo naudojimo nustatytas normas. Taip jau nutiko, kad asmenims, kurie ją šiandien turi ginti, tai buvo priesaikoje parašyta, lietuvių kalba nėra mentaliteto dalis. Nei Seimo pirmininkei, nei pagaliau mūsų ministrei pirmininkei, nei juo labiau Seime labiausiai mokančiai lietuvių kalbą – teisingumo ministrei. Taigi norint pakeisti lietuvių kalbos naudojimą, reikia ją gerai žinoti ir matosi, kad ją ministrė puikiai žino ir savo žiniomis naudojasi.

Matome kaip grįžta į Lietuvą buvę emigrantai. Jie parsiveža vaikus, kurie mokėsi ispaniškai, portugališkai, itališkai, jau nekalbant angliškai ar vokiškai. Jiems turi būti sudarytos sąlygos įtvirtinti tas kalbines žinias ir grįžus. Kaip bebūtų Ingridos Šimonytės ausiai miela jos vaikystėje skambėjusi lenkų kalba, bet tai yra tik gana jauna vienos provincijos kalba. Tiesiog brutaliai, administraciniu būdu bandyt pakeist rusų kalbos mokymą lenkų kalba labai primena naują polonizacijos bangą. Dėl mūsų premjerės pozicijos lenkų kalbos atžvilgiu, liaudyje ją jau kai kur vadina Ingrida Šimonovska. Nereikia pamiršt, kad šiuo metu vyraujanti Lenkijoje, o ir už jos ribų, kur ji, gali šitą pasiekti, etnonacistinė ideologija nueina į praeitį. Lenkijoje atsirado nauja karta. Ateina nauji, europietiški žmonės, su kuriais lietuviui tikrai bus nesunku bendraut. Kai kur netgi lengviau, negu šiandien su jų valdančiaisiais.

Jeigu pažiūrėt vertybiniu kalbininko požiūriu, dvi baltų kalbos – lietuvių ir latvių yra labai vertingos mokslui. Ne tik praeičiai, bet ir ateičiai. Mes galime tik pavydėt, žiūrėdami, kaip latviai, principingai, be kompromisų gina savo valstybinę kalbą.

Jau, tas atvejis, kada atsistatydinus švietimo ministrei, į jos vietą buvo paskirta ją pavaduojanti, liaudyje teisingai buvo pastebėta „įleido lapę į vištidę“. Gerai, kad laiku ši klaida ištaisyta.

Bendrai, dabar apie karo fone vykstančius draugystės su Lenkija procesus. Taip, mes turime kaimynę, gerą kaimynę ir su ja reikia bendrauti. Kažkokiu būdu apjungta visa eilė žmonių, kurie Lietuvos visuomenėje išsikovojo šiokį ar tokį autoritetą ir reiškia keistą nuomonę šiuo klausimu. Štai, paimkime artistišką istoriko asmenybę, kuris plaukioja laivais visokiais upėmis. Juk jisai daug kur į istoriją žiūri, kaip į teatrą. Dabar jis siūlo – būkime geri mažieji Lenkijos broliai, nes būti mažuoju broliu ne visada blogai. Tai yra tiesa, bet priklauso nuo vyresniojo brolio požiūrio ir elgesio. O kokią Lietuvą nori matyti vyresnysis brolis, mes matome iš to ką apdovanoja tos šalies vadovai, atvykę į į mūsų valstybę. Dar blogiau, kada iš Lietuvos Seimo tribūnos, kitos šalies atstovas ragina priimti, nepriimtą tautinių mažumų įstatymą.

Prisiminkime, kad šitą įstatymą labai atkakliai gynė dabartinė teisingumo ministrė. Kas jame blogo? O gi tai, kad jį paruošė kremlius ir per rusų sąjungą Lietuvoje visaip rėmė. Ydinga jo esmė ta, kad okupantai, jų palikuonys, kolonistai įgytų kolektyvines, politines teises, kaip tautinė mažuma. Labai abejotina ar dabartinė ministrė nesuprato, ką daro ir buvo tiktai tokia naivi kremliui naudinga idiotė. Šitą reikėtų rimtai ištirti.

Taigi, kaip minėjau, bandymai pakeisti Konstituciją, kitaip, nei joje numatyta, priimant konstitucinius įstatymus yra sukčiavimas.

Užkirskime tam kelią.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Liudvikas Narcizas Rasimas

 

https://www.pozicija.org/liudvikas-narcizas-rasimas-valstybine-ir-kitos-kalbos/

ByAlvidas

Partnerystės įteisinimas – pagalba Kremliaus propagandai, ne Ukrainai

Vytautas Sinica

Pratęsus Seimo sesiją, į ją įtraukta daug jautrių ir potencialiai visuomenei pavojingų klausimų. Vieno jautraus klausimo darbotvarkėje kol kas nėra – tai vienalytės partnerystės (civilinės sąjungos) įteisinimas. Pagrįstai svarstoma, kad jis gali būti bet kada pateiktas balsavimui taip, kaip ir žadėjo Aušrinė Armonaitė – posėdžio dieną pasiskaičiavus, kad balsų santykis būtent tą dieną Seimo salėje palankus įteisinimui.

Seimo opozicija ir tie keli partnerystei nepritariantys valdančiųjų atstovai galėtų sustabdyti priėmimą nedalyvaudami tokiame balsavime, bet toks organizuotas veiksmas sunkokai tikėtinas. Taip pat Seimas neturi balsų atmesti Prezidento veto partnerystei, tačiau, jeigu ji bus įteisinta, tai NATO Viršūnių susitikimo išvakarėse, Lietuvoje lankantis vienam agresyviausių LGBT judėjimo šalininkų Joe Bidenui. Gitanas Nausėda yra žadėjęs vetuoti partnerystę ir per rinkimus, ir jau eidamas pareigas. Bet kas jį slėgtų labiau: duoti pažadai ir, žinoma, visuomenės nuomonė ar pasaulio galingųjų spaudimas? Tokiame kontekste partnerystės šalininkai visuotinai traukia tariamą geopolitinį argumentą, kad neįteisinti partnerystės reiškia būti su Rusija / su Putinu / su Kremliumi. Priimti partnerystę – būti su Ukraina ir Vakarais. Ši žinutė pasirinkta kaip raktinė svarstant partnerystės įteisinimą karo fone. Ją kartoja ir laisviečiai (Dainius Žalimas, Remigijus Šimašius, kiti), ir įvairios fondinės mažumų teisių organizacijos.

Ši žinutė yra pats grubiausias melas. Ukraina nepripažįsta jokio teisinio statuso homoseksualų santykiams, santuoka Ukrainos Konstitucijoje apibrėžta kaip vyro ir moters, visuomenė pagal 2020 metų apklausas yra labai griežtai nusistačiusi prieš LGBT reikalavimus. Vos 14 procentų ukrainiečių palaiko, kad homoseksualumas turėtų būti priimtinas visuomenei. Įspūdinga, jog nuo 2007 metų šis skaičius net sumažėjo daugiau nei paklaidos ribose. 2007 metais už LGBT pagal tas pačias „Pew Research Center“ apklausas Ukrainoje pasisakė 19 procentų gyventojų. Ukraina tiek pat prieš LGBT reikalavimus, kiek ir Rusija, tik nenaudoja to jokiam ligotam imperializmui ir demagogijai – tiesiog tokios yra šios laisvos tautos vertybės ir apsisprendimas. Karo pradžioje ukrainiečiai visuomenės apklausoje atsakė, kad draugiškiausiomis sau šalimis laiko Lenkiją ir Lietuvą. Ne sutapimas, kad tai konservatyviausios šeimos klausimais Europos Sąjungos (ES) šalys, neturinčios jokių partnerysčių. Neįteisinusi partnerysčių ir pirmoji naikintuvus Ukrainai tiekti nusprendusi Slovakija. Būtent mūsų regiono šalys, taigi konservatyviausios NATO šalys, labiausiai stengiasi, padeda Ukrainai prieš Rusiją, reikalauja Vakarų veiksmų. Būtent šios šalys dešimtmečius aiškino pažangiems Vakarams, kad Rusija yra grėsmė, o ne partneris. Vakarų Europoje daug daugiau palaikymo LGBT reikalavimams, bet daug mažiau valios ir noro kovoti su Rusija.


Tiesa, kad dalies mūsų regiono, Vidurio ir Rytų Europos, piliečių protuose vyksta kova tarp „tradicijos“ ir „pažangos“, tarp „koservatyvumo“ ir „šiuolaikiškumo“. Kitoje stadijoje ši kova vyksta ir Vakarų Europoje bei JAV. Kremliaus propaganda (neretai Vakaruose sklindanti konservatyviais kanalais kaip Tuckerio Carlsono laidos) pateikia Rusiją kaip kovotoją už „tradicines vertybes“, o Ukrainą – kaip tariamą LGBT vertybių nešėją, tokia paverstą, nes „Vakarai ją spaudžia tai daryti“. Dalis konservatyvių visuomenės segmentų, ypač Vakaruose, neremia Ukrainos būtent dėl to, kad taip ir supranta šį reiškinį: Ukrainą kaip kovotoją už žmogaus prigimtį paneigiančius pokyčius, Rusiją – kaip tradicijos gynėją. Šį reiškinį itin taikliai yra išanalizavęs belgų profesorius Davidas Engelsas, lietuviškai knygoje „Ukrainos karo pamokos“ prieinamame tekste. Tai klaidingas konservatyvesnių europiečių konflikto suvokimas, bet kiekvienas atvejis, kai Vakarų lyderiai atvirai „stumia“ Vidurio ir Rytų Europos visuomenėms joms svetimas „progresyvias“ vertybes, tarnauja šiai propagandai. Sunku sugalvoti ką geresnio Rusijos propagandai apie „supuvusius Vakarus“. Kai nėra įrodymų, mes juos paduodame ant lėkštutės. Tad NATO Viršūnių susitikimo metu tik patvirtintume Kremliaus propagandos naratyvą, kad Vakarai spaudžia šalis dėl homoseksualios šeimos ir lyties keitimo įteisinimo. Demonstratyvus Lietuvos prispaudimas perimti daugumai jos piliečių svetimas normas ir vertybes būtų blogiausia, ką galima įlieti į informacinę kovą karo fone. Esame visapusiškai artimi ir solidarūs ukrainiečiams, jaučiame abipusės brolybės ir solidarumo jausmus net nesant asmeninių draugysčių ar kitokio ryšio. Tai sunku sugriauti, bet Lietuvos pavertimas dar viena svetimos pažangos šalimi to ryšio ir tikrai nesutvirtins.

Ukraina kartą jau buvo išprievartauta karo fone, ES šalių lyderiams ultimatyviai pareikalavus ratifikuoti Stambulo konvenciją. Lietuvoje po to ilgai skleista propaganda, kad štai, kokia progresyvi neva yra Ukrainos visuomenė. Konvencija ten gulės fiktyvi ir nebus įgyvendinama su komjaunuolišku uolumu, kaip tą neabejotinai darytų Lietuvos politikai. Kad yra taip ir ne kitaip, geriausiai rodo kitas propagandos išnaudotas klausimas. Ukrainoje pernai Prezidentas registravo vienalytės partnerystės įteisinimo projektą. Lietuvoje Vytautas Raskevičius ir daug kitų trimitavo, kad tai dar vienas Ukrainos progresyvumo įrodymas. Visi nutylėjo, kad Prezidentas tai registravo, nes jį įpareigojo itin demokratiški Ukrainos įstatymai: vos 30 tūkst. piliečių parašų ten užteko, kad projektas turėtų būti registruojamas piliečių iniciatyva. Volodymyras Zelenskis tą ir padarė. Tačiau praėjo metai ir dėl klausimo nė karto nebuvo balsuojama. Nebuvo, nes jis formaliai padėtas į stalčių lygiai taip pat, kaip ir ratifikuota Stambulo konvencija. Ukrainos visuomenei svetimi ir prievarta primesti dokumentai. Partnerystės priėmimas galiausiai yra ne tik solidarumo su Ukraina ir propagandinių kortų iš Rusijos atėmimo klausimas. Tai ir Lietuvos visuomenės santarvės dilema. Prieš metus protestuojantys už partnerystės įteisinimą prie Seimo kėlė plakatus su klausimu, ar tokia trapi ta jūsų vienybė? Suprask, nejaugi tokia smulkmena kaip vienalytė partnerystė ją sugriaus? Partnerystė nėra smulkmena, tai vieną pamatinių žmonių gyvenimo normų (normą, kas yra šeima) keičiantis klausimas. Normalu, kad jis labai svarbus daugybei žmonių. 2021 metų protestai (didžiausi nuo Sąjūdžio laikų) tą aiškiai parodė. Socialinių mokslų banalybė, kad, kai valdžia svarsto ar priima sprendimus, kuriems prieštarauja žymi visuomenės dauguma, tai tik didina, o ne mažina įtampas visuomenėje. Tad kodėl siekiama tas įtampas didinti ir dar prisidengiant karu? Kodėl tą daro vienybės, solidarumo ir susitelkimo dėl Ukrainos reikalaujanti valdžia? Visuomenė rodo dar ir kokį susitelkimą ir pagalbą, priima pabėgėlius, siunčia paramą, vyksta kariauti, protestuoja prieš Rusijos veiksmus. Ką tuo tarpu daro leftistai? Sako šiai Lietuvos visuomenei, kad, jeigu ji nepalaiko partnerystės, tai ji prorusiška.

Tai pavojingas žaidimas. Akivaizdus faktas, kad apie 70–80 procentų Lietuvos visuomenės nepalaiko partnerysčių, o palaiko prigimtinę vyro ir moters šeimą. Taip pat akivaizdus faktas, kad apie 90 procentų Lietuvos visuomenės nepalaiko Rusijos, o palaiko Ukrainą. Statistiškai neįmanomas joks kitas scenarijus: absoliuti dauguma Lietuvos piliečių yra ir Ukrainos, ir prigimtinės šeimos tik tarp vyro ir moters šalininkai. Teigti bet kaip priešingai yra šios visuomenės dalies (mažiausiai 60 proc. piliečių) įžeidimas, žeminimas ir sąmoningas ar ne bandymas supriešinti valdžią ir valstybę. Bent du dešimtmečius Lietuvos visuomenė buvo nesėkmingai indoktrinuojama, aiškinant jai, kad palaikydama prigimtinę vyro ir moters šeimą ji liks kartu su Kremliumi, o tik parėmusi LGBT reikalavimus taps tikrai vakarietiška. Buvo sistemingai nutylimi visur Vakaruose vykę protestai prieš įteisinamas vienalytes partnerystes, „santuokas“ ir įvaikinimus. Žiniasklaida kūrė vaizdinį, kad Vakaruose – tik viena, progresyvi nuomonė, nors bent prieš dešimtmetį ne viena didžiųjų Vakarų šalių visuomenė buvo skilusi per pusę šeimos ar gyvybės klausimais. Propaganda nesuveikė nė į vieną pusę: neperauklėjo lietuvių, bet ir neįtikino jų pasijusti Kremliaus šalininkais. Blogiausio išvengta ir tikėtina, jog tik dėl Kremliaus sukelto karo. Dabar žaidžiama kita to paties žaidimo stadija.

Įmanoma, kad ne visi pajėgūs suprasti, jog partnerystės klausimas kursto įtampas visuomenėje. Tačiau, jeigu nepavyksta suprasti, gal ir nereikia to padaryti. Taip yra ir tą neigti nėra argumentų. Klausimas tik, kas svarbiau karo Ukrainoje ir kitų procesų fone: gėjų partnerystė ar visuomenės santarvė? Solidarumas su Ukrainos visuomene ar vanduo ant Kremliaus propagandos malūno? Seimo nariams yra apie ką pagalvoti prieš pasirenkant. Pasirinkimas iš tiesų geopolitinis, tik ne toks banalus ir paviršutiniškas, kaip vaizduoja R. Šimašius su D. Žalimu. Įteisindami partnerystes tolsime nuo Ukrainos, o Rusijai tik padėsime jų propagandiniame kare, kaip jau padedame patys juodindami savo antisovietinę rezistenciją. Jaučiantiems atsakomybę laikas sustoti.

https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/vytautas-sinica-partnerystes-iteisinimas-pagalba-kremliaus-propagandai-ne-ukrainai.d?id=93827545&fbclid=IwAR0bTim6dpPYKqKKAaqgG3Zxfi70byy68cM49_FGJTR15pH_c983_6-XBpc&utm_source=newsletter&utm_medium=email&utm_campaign=auganti_parama_uzsienio_ambasadoriai_ir_birzelio_sukilimas&utm_term=2023-07-10

 

ByAlvidas

Centro politinės jėgos statyboje (3 dalis)

Adamkui tapus Prezidentu, vėl buvo atgaivinta vidurio dešiniųjų jėgų koalicijos idėja. Naujoji politika turėjo sujungti centristus, liberalus ir kitas ideologiškai artimas politines organizacijas. Tačiau suartėjimas vyko labai vangiai. 2000 m. nesėkmė Seimo rinkimuose, LCS vadovybės kaita padėtį pakeitė iš esmės. Po partijos krizės Centro sąjungos funkcionieriai neskyrė reikiamo dėmesio centrizmo doktrinai plėtoti, organizacijai stiprinti, o tik ieškojo gelbėjimosi galimybių. Visiškas sutriuškinimas Prezidento rinkimuose dar labiau sustiprino šį procesą. 2003 m. sausio 14 d. LCS pirmininkas K. Glaveckas, LLS pirmininkas Eugenijus Gentvilas ir MKDS pirmininkas V. Bogušis pasirašė susitarimą dėl vidurio dešiniųjų pakraipos partijų vienijimosi. Prieš tai vykusiame Centro sąjungos tarybos susirinkime šiam žingsniui pritarė 46, prieš balsavo 2, susilaikė 7 nariai (LCS taryboje buvo 95 nariai). LLS, kuri kontroliavo situaciją, abejojančių buvo kur kas mažiau: atitinkamai 75, 2, 334. Kovo mėnesį centristai ir liberalai Seime sudarė bendrą Liberalų ir centro frakciją. 2003 m. pavasarį vyko pasirengimo susijungti procesas. Balandžio 25 d. LCS taryba svarstė LCS, LLS ir MKDS jungtinės partijos statuto, programos ir susijungimo sutarties projektus. Programoje nebuvo pateiktas būsimosios partinės organizacijos pavadinimas. Jį turėjo pasiūlyti politinė taryba. Programa teigė, kad naujoji partija vadovaujasi šiuolaikiško liberalizmo idėjomis. LCS taryba nusprendė gegužės 31 d. Vilniuje sušaukti centristų suvažiavimą. Tą pačią dieną įvyko jungtinės partijos suvažiavimas. Jame K. Glaveckas, E. Gentvilas, V. Bogušis pasirašė susijungimo sutartį. Ji nustatė LCS, LLS ir MKDS reorganizavimo proceso sąlygas, kuriomis sąjungos susijungė į naują liberalios krypties politinę partiją. Reorganizavimas – tai LCS, LLS ir MKDS pabaiga be likvidavimo procedūros, susijungimo būdu. Jis turėjo būti laikomas baigtu, tinkamai įregistravus visus steigimo dokumentus atitinkamose valstybės institucijose ir tinkamai sąjungas išregistravus Teisingumo ministerijoje. Partijos statuto nuostatos dėl rinkimų į partijos institucijas (nelieka specialių kvotų buvusiems LLS, LCS, MKDS nariams) turėtų būti taikytinos po 2004 m. Seimo rinkimų. Pasirašius susijungimo sutartį, LCS praktiškai nustojo veikti. Lietuvos politinėje arenoje atsirado nauja liberalios pakraipos politinė jėga – Liberalų ir centro sąjunga.

Tačiau ne visus partijos narius tenkino LCS naujos vadovybės vykdoma politika. Jie, pasinaudoję statuto galimybėmis, nutarė įkurti frakciją, kuri galėtų daryti įtaką partijos politinei veiklai. 2002 m. balandžio 19 d. Vilniuje įvyko LCS Nuosekliųjų centristų frakcijos (toliau NCF) steigiamasis susirinkimas. Jame dalyvavo 25 partijos nariai. R. Ozolas susirinkime pabrėžė, kad pagrindinis NCF uždavinys – išsaugoti ir sustiprinti LCS kaip veiksmingą politinę jėgą, turinčią įtakos Lietuvos valstybės stiprinimui: Frakcijos nariai pirmininku vienbalsiai išrinko R. Ozolą. Posėdžio dalyviai nutarė NCF susirinkimus rengti vieną kartą per mėnesį. Nuspręsta skubiai pateikti LCS valdybai reikiamus dokumentus NCF registruoti. Sklandžiam NCF darbui garantuoti buvo reikalingas reglamentas. Be to, šis dokumentas turėjo būti pateiktas registruojant frakciją. Po ilgų diskusiją balandžio 30 d. NCF susirinkime patvirtinta LCF nario anketa, priimtas frakcijos reglamentas. Dokumentas skelbė, kad LCS NCF yra laisvu apsisprendimu susivienijusių LCS narių grupė. Frakcijos nariu galėjo būti bet kuris partijos narys, gavęs dviejų NCF narių rekomendacijas. Reglamentas nustatė frakcijos struktūrą: susirinkimas, pirmininkas, pavaduotojas, sekretorius, taryba. Priimtame dokumente buvo jaučiamas frakcijos pasitikėjimas savo jėgomis. Skyriuje „Baigiamosios nuostatos“ teigiama, kad „LCS NCF nutraukia savo veiklą, kai už tai pasisako daugiau kaip pusė frakcijos narių arba sumažėjus frakcijos narių skaičiui iki 24“35. Ši nuostata patvirtino, jog NCF, puikiai jausdama sudėtingą partijos padėtį, tikėjo savo veiklos perspektyva. Frakcija nuolat didėjo.

LCS vadovybei nebuvo priimtinas frakcijos aktyvumas ir kritinis požiūris, todėl NCF pradėjo jausti savo veikloje įvairias dirbtines kliūtis. Antai LCS valdyba atsisakė registruoti frakciją, nes ši nepateikė programos, 4 frakcijos nariai nesumokėjo nario mokesčio. Tačiau 2002 m. birželio 4 d. LCS sekretoriato potvarkiu NCF buvo įregistruota.

2000-ųjų rudenį NCF nariai pirmieji pajuto gilėjančią partijos krizę. Artėjant 2002 m. Savivaldybių tarybų ir LR Prezidento rinkimams, LCS jautėsi organizacinis pakrikimas. Grupė partijos funkcionierių dirbo ne K. Glavecko, bet V. Adamkaus rinkimų štabe. Visuomenėje pasklido gandai, kad Centro sąjunga byra. Frakcija įpareigojo R. Ozolą partines problemas viešai paskelbti artėjančioje LCS konferencijoje.

2002 m. spalio 26 d. įvykusioje partijos konferencijoje buvęs LCS pirmininkas ir vadovybei oponuojančios NCF atstovai kelis kartus priminė, kad atsakomybė už būsimųjų rinkimų rezultatus tenka dabartiniams lyderiams. R. Ozolas susidariusią situaciją Centro sąjungoje pavadino „daugiau nei sudėtinga“. Pasak jo, po pralaimėtų 2000 metų Seimo rinkimų, pasikeitus centristų lyderiams, rinkėjai nesulaukia aiškių žingsnių, rodančių naują LCS orientaciją.

Kartu R. Ozolas pripažino, kad jei vadovybė nespręs partijos problemų, įmanomas ir jos skilimas. „Demokratija be ribų išsisėmė“, – pareiškė jis ir siūlė nustatyti aiškesnius kriterijus dėl „nepritampančiųjų“ savanoriško pasitraukimo ir energingiau šalinti piktybiškus kenkėjus“. Po ilgos pertraukos tai buvo pirmas realus partijos padėties įvertinimas. Kita vertus, situacija po konferencijos LCS nesikeitė.

NCF ieškojo būdų, kaip išjudinti partiją iš stagnacijos. Gruodžio 20 d. susirinkime R. Ozolas iškėlė šūkį „Mūsų namai – Lietuva“, kuris turėjo tapti vienijančia partiečių idėja. Frakcija nutarė energingiau rengtis būsimajam suvažiavimui, jame pabandyti atnaujinti partijos vadovybę. 2002 m. gruodžio 24 d. NCF paskelbė du pareiškimus: „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rezultatų“ ir „Dėl Respublikos prezidento 2002 m. rinkimų pirmojo turo rezultatų“, kuriuose kritiškai įvertino pasiektus rezultatus ir pačią rinkimų kampaniją. Praėję rinkimai LCS vadovybei tapo lemiamu faktoriumi forsuoti partijos jungimąsi su moderniaisiais krikščionimis ir liberalais. 2003 m. sausio 8. d. K. Glaveckas paskelbė apie Centro sąjungos susijungimą su LLS ir MKDS. Ši žinia sukėlė nuostabą ne tik eiliniams partiečiams, bet ir tarybos nariams. LCS steigėjas, tarybos narys Arūnas Grumadas sausio 10 d. bendrapartiečiams išplatino laišką, kuriame stebėjosi partijos vadovybės veiksmais ir kvietė „visus ramiai pagalvoti ir nepriimti skubotų, šiandien gal ir patrauklių sprendimų“. Jungimosi idėja ypač skausmingai veikė partijos veteranus. Jie buvo psichologiškai „suaugę“ su Centro sąjunga. Sąvoka „centristas“ buvo jų pasididžiavimas. Kita vertus, jungimosi proceso spartinimas tuo metu nebuvo naudingas susilpnėjusiai LCS. Kai kurie partiečiai baiminosi, kad naujame politiniame darinyje dominuos dešinieji liberalai. Be to, LCS vadovybė neturėjo jokių ideologinių argumentų partijų susijungimui pagrįsti. Ji operavo tik pragmatiniais dalykais – finansai, greita valdžia. Atrodė, kad kai kuriems partijos funkcionieriams nusibodo laukti galimybės užlipti ant Olimpo.

ByAlvidas

Vytautas Sinica: Nelegalių migrantų teisės aukščiau Lietuvos piliečių saugumo

Konstitucinis Teismas (KT) birželio 8 dieną nustatė, kad neteisėtai šalies sieną kirtusių migrantų sulaikymas ir priverstinis apgyvendinimas užsieniečių registravimo centruose prieštarauja Konstitucijai. Sprendimas sukėlė gausias reakcijas visuomenėje ir politikų tarpe. Kairieji mažumų teisių aktyvistai džiūgauja, kad apginta jų pozicija, Seimo opozicija reikalauja valdančiųjų, ypač Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės kraujo.

Konstitucinio Teismo sprendimas yra gėdingas. Jis tobulai atskleidžia, į kokias lankas gali nuvažiuoti ir dažnai nuvažiuoja formali teisinė mintis, ignoruojanti realią padėtį valstybėje ir už jos sienų. 2021-ųjų vasarą, kai A. Bilotaitė leido į Lietuvą patekusius nelegalius migrantus be teismo sulaikyti tam skirtuose centruose, Lietuva buvo A. Lukašenkos organizuoto hibridinio karo taikinyje.

Iš Baltarusijos į Lietuvą masiškai plūdo nelegalūs migrantai, reguliariais reisais su turistų vizomis skraidinami iš islamiškų Artimųjų Rytų šalių į Minską, o čia režimo struktūrų gabenami prie Lietuvos-Baltarusijos sienos. Sieną jie kirsdavo slapčia, miškuose, nelegaliai, su Baltarusijos režimo pagalba. Klaidžiojo po Pietryčių Lietuvos apylinkes, ieškodami greitesnio kelio tolyn į Vakarus, į išsvajotąją Vokietiją.

Tokioje situacijoje buvo būtina ir skubu užtikrinti, kad šis procesas būtų sustabdytas, o nelegalūs migrantai ne tik neplūstų į Lietuvą, bet ir nepasiektų Vokietijos. Lietuva ne tik negalėjo tapti praeinamu kiemu prieš savo Vakarų partnerius, bet ir negalėjo leisti pasklisti žiniai, kad taip keliauti į ES verta, kad Lietuva – nelegalų vartai į išsvajotus Vakarus.

Pagaliau visiems, kas domisi, jau tada buvo gerai žinoma, kad nelegalūs migrantai iš islamo šalių Vakarų Europos valstybėse, kuriose gausiai įsikuria, kelia didžiules viešojo saugumo problemas, puldinėja ir prievartauja moteris, vagia ir ne taip retai žudo, rengia teroro išpuolius. Ne kiekvienas nelegalas yra potencialus teroristas, tačiau atsakingai saugumą vertinanti valstybė privalo matyti riziką šių žmonių tarpe.

Todėl į Lietuvą įleidžiamų nelegalų sulaikymas buvo būtinas, proporcingas ir adekvatus dėl daugybės priežasčių, bet visų pirma dėl Lietuvos piliečių saugumo. Nėra abejonių, kad galioja teisės principas, jog niekas negali būti kalinamas be teismo. Tačiau visi principai turi išimtis ir turi būti taikomi realiame gyvenime.

Lietuva buvo pastatyta prieš faktą, kad į ją atvyksta tūkstančiai žmonių, manipuliuojančių prieglobsčio teise, kuri jiems akivaizdžiai nepriklauso (prieglobstis prašomas pirmoje saugioje šalyje, o ne kitame pasaulio gale) ir kurių antplūdžio suvaldyti įprastomis teisinėmis priemonėmis Lietuva neturi jokių šansų.

Masinė nelegalų invazija iš teroro išpuoliais ir neapykanta krikščioniškoms šalims bei žydams garsėjančių šalių, buvo aplinkybė, verčianti rinktis, kas svarbiau: nelegalių migrantų teisė nebūti sulaikytiems, ar Lietuvos piliečių saugumas.

Akivaizdu, kad Konstitucinio Teismo teisėjai mano, jog Lietuva turėjo verčiau žiūrėti žmogaus teisių ir leisti ją užplūsti ir laisvėje gyventi kad ir šimtams tūkstančių nelegalių ekonominių migrantų, su ciniška šypsena mojuojančių prieglobsčio prašytojo statusu. Ekspertai pagrįstai prognozavo, kad nenutraukus migrantų praleidimo per sieną, jų būtų suplūdę dešimtys ar net per šimtą tūkstančių.

Galiausiai dauguma būtų pasiekę Vakarų šalis (kas būtų diskreditavę tą leidusią Lietuvą), tačiau ir pačiai Lietuvai būtų likę užtektinai. Vyriausybė net ruošėsi tam ir prisipirko modulinių namukų migrantų ordos apgyvendinimui. Išvengti šio scenarijaus reikėjo bet kokia kaina.

2021-ųjų vasara šių eilučių autorius ir jo atstovaujamas Nacionalinis susivienijimas buvo didžiausi Vyriausybės kritikai. Suprasdami išdėstytas grėsmes jau nuo birželio žiniasklaidoje reikalavome, o nuo liepos ir protestavo reikalaudami uždaryti sieną ir taikyti vadinamuosius apgręžimus, kada nelegalūs migrantai, nepriklausomai nuo jų prieglobsčio prašymų, yra tiesiog fiziškai neįleidžiami į Lietuvos teritoriją, prireikus panaudojant jėgą. Už šiuos reikalavimus susilaukėme įvairių etikečių tiek iš žmogaus teisių gynėjų Lietuvoje, tiek ir iš Lukašenkos. Baltarusijos nacionalinė televizija dėl šių siūlymų mane asmeniškai vadino neonaciu. Iki šiol tuo didžiuojuosi.

Konservatoriai migrantų krizę galiausiai suvaldė, tačiau tą padarė gerokai per vėlai. Pirmieji migrantai pradėjo eiti per sieną dar balandį, o apgręžimai pradėti taikyti tik rugpjūčio mėnesį. Visą tą laiką Lietuvos siena buvo kiauras rėtis, o iš mūsų šalies nevaržomai tyčiojosi tarptautine teise manipuliuojantys nelegalai.

Konservatorių vyriausybės neryžtingumas imtis negražiai atrodančių, bet būtinų ir veikiančių priemonių tiesiog badė akis. Kai galiausiai priimtas būtinas ir teisingas sprendimas apgręžti nelegalius migrantus nuo sienos, tai padaryta tik po atsakingos Europos Komisijos atstovės vizito ir pokalbio su ministre Bilotaite.

Niekada negalima pamiršti, kad konservatoriai ryžosi ginti Lietuvą tik po to, kai gavo Europos Komisijos leidimą. A. Anušauskas „Žinių radijuje“ atvirai sakė, kad prieš uždarydami sieną turime sulaukti Europos gailesčio. Lieka klausimas, ar jo negavę konservatoriai būtų taip ir atidavę Lietuvą migrantams užimti. Iš nupirktos gausybės modulinių namukų galime suprasti, kad būtent taip ir būtų buvę.

Taigi konservatoriai nusipelno griežtos kritikos už migrantų krizės valdymą, tačiau jokiu būdu ne už žmogaus teisių pažeidimus, o už neryžtingumą ir du mėnesius trukusį vėlavimą tuos sprendimus priimti.

Ironiška, bet nelegalų apgyvendinimo centrų, kuriuos dabar pasmerkė Konstitucinis teismas ir už kuriuos A. Bilotaitei opozicija grasina apkalta ir net kalėjimu, apskritai nebūtų reikėję, jeigu nuo pat birželio pradžios būtų taikyti apgręžimai nuo sienos. Jei nebūtų keturių tūkstančių nelegalų, nebūtų ir jų sulaikymo centrų. Tai tobulas pavyzdys, kokia kartais būna neryžtingumo ir baimės priimti sunkius sprendimus kaina. Bijoję taikyti apgręžimą valdantieji galiausiai liko keikiami ir už apgręžimą nuo sienos, ir už įsileistų nelegalų sulaikymą.

Šioje vietoje stulbina gėdinga Seimo opozicijos laikysena. Jau 2021 metais opozicijos atstovai kritikavo valdančiuosius už būtinus, nors ir kraštutinius sprendimus sprendžiant migrantų krizę. Dabar po KT sprendimo apie pažeistas žmogaus teises jie vėl puola kritikuoti Bilotaitę, bet ne už neryžtingumą (kas būtų pagrįsta), o už tai, kad padarė tai, kas buvo būtina toje situacijoje.

Galimi tik du tai paaiškinantys scenarijai. Pirmasis, kad opozicija aklai puola valdančiuosius bet kokia kaina ir dėl visko, kur tik yra pretekstas juos pulti. Na, nes juk pagal paviršutiniškiausią klišinį politikos supratimą opozicija turi pulti valdančiuosius, kai tik pamato jų silpną vietą. Labai tikėtina, kad būtent tai yra daroma. Socialiai konservatyviais bandantys prisistatyti politikai šiandien užima poziciją, kuri faktiškai reiškia, kad jie gina nelegalius migrantus ir globalistinę pasaulio be sienų viziją. Tai gėdinga, nes tai visų pirma Lietuvos interesų statymas į antrą vietą po savo ar partijos interesų.

Bet neatmestinas ir antrasis scenarijus. Šiandien po skirtingas frakcijas išsimėtę buvusios Skvernelio vadovautos valstiečių vyriausybės atstovai nuosekliai balsavo ir priėmė sprendimus skatinančius nevaržomą nelegalią migraciją. Pirma, Skvernelis sutiko su migrantų kvotomis visoms ES šalims, kai migrantų krizė kilo Europos pietuose.

Antra, tada dar neskilę valstiečiai gana vieningai palaikė Jungtinių tautų migracijos paktą, skelbiantį ekonominę migraciją esant tariama žmogaus teise, o šalis turint pareigą tokius nelegalus priimti. Trečia, LVŽS deleguotas ministras G. Surplys viešai agitavo už darbo imigrantų įsivežimą ir tai reguliuojančių įstatymų liberalizavimą. Visai kaip sovietmečiu. Šiandien opoziciją sudarančių partijų migracijos politika būnant valdžioje buvo grynas globalizmas.

Tad nesunku apibendrinti. Konservatoriai labai prastai, nes pavėluotai ir neryžtingai valdė migrantų krizę, tačiau gavę Europos Komisijos palaiminimą visgi ryžosi ir ją suvaldė. Sprendimai kaip apgręžimas prie sienos ar nelegalų sulaikymo centrai buvo būtini, už juos atlaikyta daug kritikos.

Šiandieninis KT sprendimas yra abstrakčios teisės kėlimas aukščiau valstybės išlikimo ir piliečių saugumo. Opozicijos reakcija, puolant Bilotaitę dėl pavėluotų, bet visiškai teisingų sprendimų, yra gėdinga. Tai arba aklas valdančiųjų puolimas bet kokia kaina, arba globalistinės politikos už kuo didesnę nelegalią migraciją į Lietuvą išraiška. Sunku nuspręsti, kas blogiau. Valdžią reikia be gailesčio kritikuoti už jos klaidas. Bet sąžiningi politikai turi ir apginti valdžią, kai ji padaro bent ką gero.

 

Autorius yra politologas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

ByAlvidas

Centro politinės jėgos statyboje (2 dalis)

Arūnas Gumuliauskas

LCS populiarumas šalyje augo. Tai patvirtino 1995 m. kovo 25 d. įvykusių LR savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai. LCS kandidatai gavo 74, arba 4,97%, deputatų mandatų. Centristus rinkimuose teaplenkė Tėvynės sąjunga, LDDP, LKDP, Lietuvos valstiečių partija. Pagaliau LCS įveikė nuolatinius konkurentus LSDDP. Centristai užėmė įtakingus postus miestų ir rajonų savivaldybėse17. Tokie rinkimų rezultatai patvirtino, kad visuomenė vis labiau pripažįsta centro politines jėgas. LCS įsitraukė į stipriausių Lietuvos partijų grupę. Nuo šiol ji galėjo vis svariau įvairiais šalies gyvenimo klausimais pareikšti savo nuomonę, į kurią įsiklausydavo tiek kairiosios, tiek dešiniosios partijos. Kartu augo ir partijos gretos. LCS susikūrimo metu teturėjo 400 narių. Ilgainiui partijos narių ir skyrių augimo procesas įgijo nesustabdomą pagreitį. 1996 m. LCS turėjo 1500 narų, 1998 m. vasarą – 4768, o 1999 m. – 53 skyrius18. Dėl partijos narių ir skyrių augimo teko pataisyti ir papildyti LCS statutą. 1997 m. birželio 28 d. šį darbą atliko partijos suvažiavimas. LCS atsirado nauja struktūra – LCS koordinacinė regiono taryba, kuri galėjo būti steigiama skyrių iniciatyva. suvažiavimas pakoregavo partijos vadovybės struktūras. Statutas numatė vicepirmininko statusą ir panaikino tarybos pirmininko pareigybę. Pirmasis vicepirmininkas atsakė už LCS parlamentinę veiklą, vicepirmininkas – už komitetų darbą, o vicepirmininkas-atsakingasis sekretorius privalėjo kontroliuoti LCS·organizacinę struktūrą ir jos veiklą. Suvažiavime pirmuoju vicepirmininku buvo išrinktas E. Bičkauskas, vicepirmininku – Kęstutis Glaveckas, vicepirmininku-atsakinguoju sekretoriumi – V. Staniulis19.

Po sėkmingo organizacinio darbo partijos viduje netruko ateiti solidesnės pergalės ir šalies mastu. Ypač tai pasakytina apie 1996 m. Seimo rinkimus, kurie tapo geriausiu pasiekimu per visą partijos gyvavimo istoriją. Centristai tapo ketvirtąja politine jėga šalyje. Šie parlamento rinkimai aktyvumu nepasižymėjo. Prie rinkimų urnų atėjo tik 52,92% užregistruotų rinkėjų. Dėl 141 Seimo nario mandatų varžėsi 1351 kandidatas. Iš jų 877 kandidatai balotiravosi 71 vienmandatėse apygardose, o 1212 kandidatų buvo įrašyti į 24 partijų, politinių organizacijų ir vienos koalicijos sąrašus, konkuruojančius daugiamandatėje apygardoje. Dauguma mažųjų partijų, dalyvavusių rinkimuose, puoselėjo viltį įveikti proporcinės rinkimų formulės barjerą, kuris dar 1992 m. rinkimuose buvo lygus 4%. Iš viso daugiamandatėje rinkimų apygardoje už Centro sąjungą balsavo 8,24% rinkėjų. Penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje) LCS teikė pirmenybę 9,831% rinkėjų. Likusioje Lietuvoje už centristus balsavo 7,834% rinkėjų. LCS buvo populiari ir miestuose, ir rajonuose. Daugiausia už centristus balsavo šiauliečiai ir dzūkai. Galima teigti, kad LCS daugiausia rėmė tiek kaimo, tiek miesto inteligentija. Devynis parlamentarų mandatus centristai iškovojo daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Šis rezultatas parodė, kad žmonių pasitikėjimas vidurio jėga nuosekliai augo. Mandatų galėjo būti ir daugiau, bet tam sutrukdė finansinės problemos. Rinkimų reklamai ir agitacijai LCS neskyrė tiek daug lėšų, kiek kitos didžiosios politinės jėgos. Kiek prasčiau centristams sekėsi vienmandatėse rinkimų apygardose. Jose pergales po antrojo turo pasiekė E. Bičkauskas (Justiniškių rinkimų apygarda Nr. 7), K. Glaveckas (Alytaus RA Nr. 30), R. Ozolas (Dzūkijos RA Nr. 69), Kazimieras Šavinis (Dainų RA Nr. 25). Po pakartotinių rinkimų parlamentare tapo centristė Danutė Aleksiūnienė (nuo 1997-04-22)20. 1996 m. Seimo rinkimų kampanija parodė, kad dinamiškai formavosi LCS ideologinės nuostatos ir principai. Partija stiprėjo tiek organizaciniu, tiek idėjiniu požiūriu. Puikūs rinkimų rezultatai centristams suteikė teisę sudaryti stiprią ir didelę frakciją Seime. Pradžioje joje dirbo net 18 narių. Taip LCS frakcija galėjo daryti įtaką įstatymų leidybai ir Vyriausybės veiklai.

Ne ką prasčiau centristams sekėsi 1997 m. bei 2000 m. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimuose. Ypatingai sėkmingai pasirodyta pastaruosiuose. Juose centristai iškovojo net 173 mandatus (12,69%) ir įsitvirtino 4 vietoje. Pergalė rinkimuose leido LCS nariams eiti atsakingas pareigas vietos savivaldos institucijose. Centristai tapo Panevėžio, Kazlų Rūdos, Jonavos, Varėnos, Joniškio, Rietavo, Elektrėnų, Trakų merais, Kazlų Rūdos, Šiaulių, Kupiškio, Rokiškio, Alytaus, Varėnos, Skuodo, Marijampolės, Šakių vicemerais. Savivaldybių tarybų kadencijos metu šis skaičius dar labiau išaugo. Antai 2002 m. LCS turėjo net 10 merų ir 11 vicemerų. Po 2000 m. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų centristų įtaka buvo akivaizdi Varėnos, Joniškio, Šakių, Kupiškio, Šilalės rajonų, Panevėžio, Šiaulių miestų, Kazlų Rūdos, Druskininkų, Elektrėnų savivaldybių tarybose21.

Nuo Sąjūdžio veiklos pradžios užsimezgė būsimųjų centristų lyderių ir žymaus JAV lietuvių išeivijos veikėjo Valdo Adamkaus ryšiai. Šie kontaktai dar labiau išsiplėtė, kai 1993 m. jis buvo kandidato į LR Prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas. Todėl 1997 m. LR Prezidento rinkimuose LCS iškėlė savo kandidatą – V. Adamkų. Dėl 3 metų gyvenimo cenzo šalyje ši procedūra buvo gana komplikuota. Dėl šios priežasties 1997 m. rugpjūčio 25 d. centristai pradėjo pilietinę parašų rinkimo kampaniją „Akcija už Valdą Adamkų“. Jos metu per 300 tūkstančių piliečių parašais raginta gerbti savo teisę pasirinkti ir reikalauta leisti V. Adamkui dalyvauti rinkimuose. Galiausiai lapkričio 14 d. Vyriausioji rinkimų komisija jį įregistravo kandidatu į LR prezidentus. V. Adamkaus rinkimų štabui vadovavo V. Staniulis. Centristai į šią kampaniją įtraukė daugybę savanorių, kurie talkino bukletų ir kitos rinkimų kampanijos medžiagos platinimo, rinkimų stebėtojų, rinkėjų apklausų, plakatų klijavimo, transporto ir kt. grupių veikloje. Lapkričio 7 d. buvo paskelbta V. Adamkaus rinkimų programa „Lietuva, žengianti į XXI amžių“. Ji oficialiai aptarta lapkričio 21 d. Vilniuje įvykusioje konferencijoje „Lietuva renka savo prezidentą“. Pirmąjį programos skyrių „Lietuvos prezidento institucija“ pristatė R. Ozolas, antrąjį – „Užsienio politika“ – Regimantas Čiupaila, ketvirtąjį – „Ekonomika“ – K. Glaveckas, penktąjį -„Krašto saugumas, teisėsauga, teisėtvarka“ – E. Bičkauskas22. Taigi, galima teigti, kad šio dokumento atsiradimą ženkliai įtakojo centristų pozicija.

1997 m. gruodžio 21 d. įvykusiame pirmajame Prezidento rinkimų ture dalyvavo Artūras Paulauskas, V. Adamkus, V. P. Andriukaitis, Kazys Bobelis, V. Landsbergis, Rolandas Pavilionis ir Rimantas Smetona. Sėkmingiausias jis buvo A. Paulauskui ir V. Adamkui. Antrajame rinkimų ture LCS kandidatu pasitikėjo 49,96% dalyvavusių rinkėjų (968031 baisas). A. Paulauskas sulaukė 49,22% rinkėjų paramos (953775 baisai)23. Dabar atrodė, kad centristams atsiveria naujos bendradarbiavimo galimybės su prezidentūra. Tačiau taip neatsitiko.

Su Prezidentu vėliau nesusiklostė tokie glaudūs santykiai, kokie buvo per rinkimus. Dėl to pralaimėjo abi pusės. V. Adamkus, neturėdamas jokio politinio užnugario, buvo priverstas laviruoti tarp partijų pozicijų, o LCS, praradusi aiškiai išreikštą Prezidento paramą, po kiek tai laiko pradėjo dreifuoti. Tiesa, pradžioje bandymai abiems pusėms bendradarbiauti buvo, bet jie nepasižymėjo rezultatyvumu. Antai 2000 m. balandžio 24 d. įvykusiame LCS tarybos posėdyje Seimo rinkimų kampanijos organizavimo grupės vadovas Algis Čaplikas pateikė rinkimų kampanijos organizavimo ir vykdymo grafiką. Jame detaliai buvo išdėstyti visi numatomi renginiai, turėję padėti tinkamai pasirengti lemiamoms politinėms kovoms. Seimo rinkimų programos projekto grupės vadovas R. Čiupaila pateikė programos „Naujoji politika Lietuvai: atsigręžk į žmogų“ metmenis. Šiame dokumente buvo konstatuojama, „Jog didžiausias mūsų krašto turtas yra žmogus, jo žinios, sugebėjimai, moralė, profesinė patirtis ir sveikata“. Programoje pirmą. kartą centristai iškėlė svarbą regioninės politikos, kuria LCS sieke sušvelninti pragyvenimo lygio atotrūkį tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos. Visos programinės nuostatos buvo skirtos eilinio žmogaus gerovei kelti. Dokumente nuskambėjo naujas LCS rinkiminis šūkis: „Lietuvoje laikas naujai kvėpuoti ir veikti!“24.

Pagal rinkimų organizavimo ir vykdymo grafiką 2000 m. liepos 3 d Vilniuje įvyko mokslinė konferencija „Naujoji politika“. Joje dalyvavo ir šios politikos šalininkas bei iniciatorius Prezidentas V. Adamkus. Konferencijoje pranešimus skaitė R. Ozolas, R. Čiupaila, Vytautas Radžvilas ir kt.. Prelegentai bandė teoriškai pagrįsti Naujosios politikos koalicijos, kurioje rastų vietą ir LCS, galimybę. Tai buvo pirmas fundamentalus žingsnis naujos politinės jėgos sukūrimo link. Be to, rugpjūčio 26 d. įvykusi LCS konferencija patvirtino Seimo rinkimų kandidatų, tarp kurių daugiamandatėje apygardoje balotiravosi ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos (MKDS) pirmininkas Vytautas Bogušis, sąrašą. Taip buvo žengtas pirmas konkretus centristų žingsnis, kuriant Naujosios politikos koaliciją25. Lapkričio mėnesį buvo pasirašyta Naujosios politikos koalicijos Seime sutartis. Į šį darinį įėjo LCS, Lietuvos liberalų sąjunga (toliau LLS), Naujosios sąjungos (socialliberalų) ir MKDS atstovai. Pagal koalicinę sutartį centristai delegavo Rasą Melnikienę dirbti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje viceministre, K. Šavinį – Susisiekimo, Imantą Lazdinį – Aplinkos ministerijų viceministrais. Žlugus Rolando Pakso Vyriausybei, iš jos turėjo pasitraukti ir minėti politikai26. Taip Naujosios politikos koalicijos idėja buvo numarinta.

2000 metai centristams buvo lemtingi. Tiesa, tais pačiais metais vykę savivaldybių tarybų rinkimai nesukėlė nerimo, nes LCS, lyginant su 1997-aisiais, daugiau iškovojo 38 mandatus. Tačiau pagrindinė krizė partiją ištiko per Seimo rinkimus, kada tik du centristai, laimėję vienmandatėse apygardose (Vakarinėje apygardoje Nr. 27 pergalę šventė Gintaras Šileikis. Šilutės-Pagėgių apygardoje Nr. 32 nugalėjo Virginijus Martišauskas. Seimo nariu tapo ir K. Glaveckas, pats išsikėlęs Dainavos apygardoje Nr. 16), pateko į parlamentą. Kita vertus, pasirengimo rinkimams metu buvo sunku tokią baigtį numatyti.

2000 m. spalio 8 d. Seimo rinkimuose dešiniųjų politinių jėgų iniciatyva buvo panaikintas antrasis turas vienmandatėse apygardose. Nauja situacija palengvino galimybę tapti parlamentarais tiems asmenims, kurie net ir nesusilaukė didumos rinkėjų paramos. Rinkimų įstatymo pakeitimas buvo ypač naudingas naujoms populistinėms jėgoms.

LCS šių rinkimų rezultatai prilygo 1992 rn. LCJ pasiekimams. Tada centristai gavo 2,44% rinkėjų balsų. Šiuose rinkimuose LCS pasitikėjo 2,86% balsavusiųjų. Kita vertus, 1992 m. LCJ parėmė 46908 rinkėjų, o dabar – tik 42030. LCS nariai Seime subūrė Jungtinę frakciją, kurią, be centristų, sudarė MKDS ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai.

Pirmą kartą savo istorijoje LCS rinkimams išleido tiek daug lėšų. Be to, LCS buvo įsiskolinusi dar nuo 2000 m. savivaldybių tarybų rinkimų. Po parlamento rinkimų partija ėmė skęsti skolose.

Centro sąjungos pralaimėjimą 2000-ųjų metų rinkimuose į Seimą sąlygojo tiek vidinės, tiek išorinės priežastys. Pirmiausia buvo pasirinktas blogas partijos valdymo modelis ir organizacinės tvarkomosios veiklos stilius. Akivaizdžiai stigo valdymo kolegialumo, ypač priimant strateginius sprendimus. Partijos vadovybė atitrūko nuo eilinių partijos narių. Skyrių ar atskirų žmonių nuomonė neretai buvo nesvarstoma arba atmetama. Centro sąjunga ne visada turėjo aiškų, visuomenei suprantamą požiūrį svarbiais valstybės politikos ar viešojo gyvenimo klausimais. Dažnai partijos vadovų pareiškimai savo turiniu ir forma buvo neadekvatūs realiai situacijai, o tai mažino jos prestižą. Neatsitiktinai 1999 m. rugpjūčio 7 d, LCS susikūrė Reformų frakcija, kurios pirmininku tapo G. Šileikis. Savo programos nuostatuose frakcijos nariai teigė: „Mes negalime nepastebėti ir negatyvių taisytinų dalykų, apie kuriuos privalome kalbėti ir diskutuoti žymiai daugiau ir atviriau nei iki šiol. Mes manome, kad partijai tai padės išsiaiškinti savo vidinio gyvenimo trūkumus, juos taisyti, o prireikus ir reformuoti. Taip partija sėkmingiau plėtotų ideologinę, organizacinę, vidinę demokratiją“27. Kita vertus, frakcijos susikūrimas atskleidė pirmuosius partijos ideologinės poliarizacijos simptomus. Be iniciatyvos dirbo Centro sąjungos frakcija Seime. Ji nesugebėjo tinkamai ginti partijos programos nuostatas, ką netruko pastebėti rinkėjai. LCS komitetų, turėjusių teikti dalykinius vertinimus ir sprendimų projektus partijai, o per ją – ir visuomenei, veikla buvo netolygi bei blogai koordinuojama. Partijos vadovybę ir iš dalies visą partiją užliūliavo turėti aukšti sociologinių tyrimų reitingai. LCS organizacinės struktūros požiūriu blogai pasirengė Seimo rinkimams. Rinkimų kampanija buvo pasyvi ir neįtaigi. Kita vertus, LCS, iš esmės lėmusi, kad Lietuvoje susikurtų vidurio politinių jėgų blokas ir kad visuomenė atsisakytų kairės – dešinės švytuoklės principo, pati dėl šių savo pastangų ir nukentėjo, nes išsklaidė savo elektoratą. 2000 m. spalio 25 d. LCS pirmininkas R. Ozolas paskelbė pareiškimą, kuriame prisiėmė asmeninę atsakomybę už partijos patirtą pralaimėjimą rinkimuose, pranešė apie savo atsistatydinimą iš partijos pirmininko pareigų bei prašė tarybos sušaukti neeilinį suvažiavimą. Tai buvo pirmas partijos lyderio toks poelgis Lietuvos politinėje istorijoje. Spalio 25 d. Kaune susirinkusi LCS taryba nutarė sušaukti neeilinį Centro sąjungos suvažiavimą lapkričio 25 d.. R. Ozolo pavyzdžiu pasekė LCS pirmininko pavaduotojas E. Bičkauskas ir vicepirmininkas-atsakingasis sekretorius V. Staniulis28.

LCS neeilinis suvažiavimas, įvykęs 2000 m. lapkričio 25 d. Vilniuje, naujuoju partijos pirmininku išrinko K. Glavecką, o vicepirmininkais patvirtino G. Šileikį ir Vidą Mikalauską. Jo metu priimta rezoliucija „Dėl Centro sąjungos rinkimų rezultatų įvertinimo ir tolesnės politinės veiklos“, kurioje kalbėta apie galimybę keisti savo politiką, išanalizuoti nesėkmės priežastis, atlikti konkrečius veiksmus jau artimiausioje ateityje.

Suvažiavimas, turėjęs tapti persilaužimo partijoje veiksniu, pasuko lengvesniu keliu ir sustiprino LCS pirmininko įgaliojimus. Delegatai priėmė statuto pataisas bei papildymus. Jie atgaivino valdybos instituciją, kuri veikė dar 1995 m. Naujasis statutas skelbė, kad LCS valdyba yra Centro sąjungos politinė institucija, veikianti tarp Centro sąjungos tarybos posėdžių, atskaitinga Centro sąjungos tarybai. Valdybos pirmininką (jo pavaduotojus) LCS pirmininko teikimu atviru balsavimu tvirtino taryba. Centro sąjungos valdybą sudarė taryboje atviru balsavimu išrinkti 6 nariai, LCS pirmininko teikimu tarybos skiriami 6 nariai. Taigi naujasis partijos pirmininkas galėjo turėti viename svarbiausių LCS institutų sau parankių žmonių. Be to, slapto balsavimo išeliminavimas žeidė partinės demokratijos principus. Centro sąjungos valdyba turėjo plačius įgaliojimus. Ji LCS pirmininko teikimu skyrė ir atleido atsakingąjį sekretorių, koordinavo politinę skyrių, komitetų, sekcijų veiklą, rengė suvažiavimo, konferencijos, tarybos darbotvarkės pasiūlymus, tvirtino sekretoriato mokamų darbuotojų etatų struktūrą bei atlyginimo normatyvus, sudarė kandidatų rinkimams į LR Seimą sąrašą, siūlė jo eiliškumą, sudarė rinkimų štabą, svarstė operatyvią politinę situaciją, suderinusi su Centro sąjungos pirmininku, rengė politinius partijos pareiškimus ir pozicijas. Tačiau visi minėti pokyčiai partijos padėties visuomenėje nepakeitė. Ji ir toliau niekaip negalėjo susigrąžinti buvusio populiarumo.

Po keleto politinio atokvėpio metų 2002-ieji vėl kvietė į naujas rinkimų kovos batalijas. Artėjo LR Prezidento ir Savivaldybių tarybų rinkimai. Vasario 27 d. valdyba svarstė šią problemą. Buvo nutarta artimiausiame tarybos posėdyje teikti K. Glavecką kandidatu LR Prezidento rinkimuose. Kovo 16 dieną posėdžiavusi LCS taryba priėmė nutarimą kelti partijos pirmininką kandidatu į LR Prezidentus.

Birželio 8 d. įvyko LCS konferencija, skirta iškilmingai paminėti LCJ 10 metų jubiliejui ir iškelti Centro sąjungos kandidatui LR Prezidento rinkimuose. Į šias iškilmes susirinko daugiau kaip 300 centristų, LCS steigėjai, diplomatų, istorikų, politologų . Konferencijoje R. Ozolas iškėlė K. Glavecko kandidatūrą į Prezidentus. Pastarasis pateikė savo rinkimų programą, kurios šūkis buvo „Padarykime Lietuvą saugesnę ir patogesnę gyventi!“29.

Pasirengimo Savivaldybių tarybų rinkimams pagrindinis etapas buvo 2002 m. spalio 26 d. prasidėjusi LCS konferencija. Joje deputatai patvirtino LCS savivaldybių tarybų programą, kuri nustatė pagrindines partijos pozicijas įvairiais valstybės gyvenimo klausimais. Tai buvo lakoniškas dokumentas. Kita vertus, skyriai rinkimams parengė vietinę specifiką atitinkančias programas. Centristai nusprendė dalyvauti rinkimuose 60-yje savivaldybių. Daugiausia vilčių jie siejo su Varėnos, Kazlų Rūdos, Rietavo ir Elektrėnų skyriais. Skeptiškos nuotaikos vyravo Vilkaviškio, Biržų, Neringos, Vilniaus rajonų savivaldybėse. LCS vadovai vylėsi surinkti bent 10% rinkėjų balsų. Kėdainiuose, Pakruojyje, Šalčininkuose,· Kalvarijoje, Švenčionyse, Skuode centristai turėjo dalyvauti koalicijose su vidurio dešiniosiomis partijomis.

2002 m. gruodžio 22 d. įvyko LR Prezidento ir Savivaldybių tarybų rinkimai, kuriuose dalyvavo 23 politinės partijos ir organizacijos. Pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo Savivaldybių tarybų rinkimuose LLS aplenkė centristus. LCS gavo tik 156 (10,00%) mandatus. Prieš dvejus metus Savivaldybių tarybose Centro sąjunga turėjo 173 atstovus, o dabar 17, arba 2,69% mažiau. Ypač tragiška padėtis centristams susiklostė Vilniuje, kur nebuvo gauta nė vieno mandato.

Dar blogiau centristams sekėsi LR Prezidento rinkimuose. Į šį postą pretendavo net 17 kandidatų. Pirmajame rinkimų ture už LCS pirmininką balsavo 7554 rinkėjai, o tai sudarė tik 0,52% nuo visų dalyvavusiųjų. Šis pralaimėjimas buvo skaudus smūgis LCS partijai. Pasirodė, kad Savivaldybių tarybų rinkimuose už LCS balsavo 130490 rinkėjų, o LR Prezidento rinkimuose už Centro sąjungos pirmininką – tik 755430. Atlikta analizė leido daryti išvadą, kad Lietuvos visuomenė net daugiau kaip 17 kartų parodė didesnį pasitikėjimą partija nei jos pirmininku. LCS vadovybė atsidūrė ceitnote. Pačioje partijoje pasigirdo nedrąsių balsų, raginančių pirmininką atsistatydinti. Tačiau šis ir jo šalininkai pasirinko kitą, lengvesnį, kelią: jie greitino partijos susijungimą su LLS ir MKDS.

Nuo pat savo susikūrimo pradžios centristai ieškojo idėjinių partnerių, koalicijos sudarymo galimybių. Dar 1992 m. rugsėjo 12 d. LCJ priėmė nutarimą „Dėl koalicijos su kitomis politinėmis organizacijomis“. Per visą Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį artimi ryšiai centristus siejo su liberalais. Šie kontaktai buvo užmegzti dar prieš 1992 m. Seimo rinkimus. Nepavykus susitarti dėl bendro sąrašo, abi politinės jėgos rinkimuose dalyvavo atskirai. Tačiau joms nepavyko surinkti reikiamų 4% rinkėjų balsų. 1993 m. liepos 23 d. įvyko LCS ir LLS atstovų pasitarimas, kuriame buvo aptariamos tarpusavio bendradarbiavimo galimybės.

1994 m. gegužės 26 d. LCS ir LLS pasirašė bendrą nutarimą dėl veiksmų derinimo savivaldybėse. Spalio 19 d. partijų vadovai E. Bičkauskas ir Šarūnas Davainis paskelbė pareiškimą, kad abiejų sąjungų ideologinės pažiūros panašios ir ateityje galimas susijungimas. Abi pusės sudarė derybų grupes, kurios turėjo parengti susijungimo sąlygas. Spalio 27 d. įvyko eilinis derybininkų posėdis. Jame dalyvavo V. Adamkus, kuris pritarė partijų jungimosi tendencijai ir sutiko dalyvauti būsimuosiuose derybų etapuose32. Gandai apie susijungimo procesą pasiekė net JAV lietuvių spaudą. LCS skyriuose kilo nepasitenkinimo banga. Tarybos pirmininkas E. Bičkauskas buvo priverstas kreiptis į partijos bičiulius. Jis informavo apie susidariusią padėtį ir teigė, kad prasidėjęs dialogas turi tęstis ne tik derybų grupių ar vadovybių lygmeniu. Aktyviau susijungimo idėją rėmė LLS, kuri 1995 m. sausio 14 d. įvykusiame kongrese priėmė nutarimą derėtis su LCS iki kitų metų ir, esant galimybei, susivienyti. Tačiau susijungti nepavyko. Liberalai pasuko kitu keliu. 1996 m. sausio 20 d. įvykusiame neeiliniame 5 LLS kongrese buvo aiškiai pasakyta, jog partija turi likti savarankiška. Kita vertus, bendradarbiavimas tarp šių politinių jėgų nenutrūko. Ilgainiui tarp LCS ir LLS ėmė rastis ideologiniu požiūriu nesuderinamų nuostatų. 1992 m. LLS visuomenės buvo vertinama kaip centro dešinės partija. LCJ, o vėliau LCS, kairės – dešinės skalėje užėmė labiau dešinę poziciją negu liberalai. Situacija nesikeitė ir 1994 m. 1996 m., iškart po rinkimų, sociologų atliktos apklausos parodė, kad keitėsi gyventojų požiūris į partijų išsidėstymą kairės – dešinės skalėje.

Ryškiausiai joje į dešinę pažengė liberalai, centro pozicijoje palikę LCS.

ByAlvidas

Centro politinės jėgos statyboje (1 dalis)

Arūnas  Gumuliauskas

Romualdas Ozolas išliks žmonių atmintyje ne tik kaip Sąjūdžio kūrėjas, bet ir kaip centristas, Centro sąjungos bei partijos vadovas. Iš tikrųjų jis didelę dalį savo gyvenimo paskyrė šiai politinei organizacijai. R. Ozolas bandė taip šiek tiek pakoreguoti susidariusią partinę sistemą bei amortizuoti kairiųjų ir dešiniųjų politinių jėgų susidūrimus.

Susikūrus Persitvarkymo Sąjūdžiui buvo pradėta griauti totalitarinė valdymo sistema Lietuvoje. LPS tapo svarbiausia legalaus protesto forma. Kita vertus, tokia padėtis dar nereiškė, kad Lietuvoje baigėsi vienpartinės sistemos egzistavimas. Vis dėlto Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba buvo priversta 1989 m. gruodžio 7 d. priimti įstatymą „Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) 6 ir 7 straipsnių pakeitimo“. Šis teisinis žingsnis panaikino SSKP monopolį sovietinėje politinėje sistemoje ir de jure sudarė sąlygas daugiapartiškumui1. Nuo 1989 m. vasario 5 d., kada susikūrė Lietuvos demokratų partija, iki 1990 m. balandžio mėn., kada buvo oficialiai užregistruotos pirmosios penkios politinės partijos Lietuvoje (Lietuvos demokratų partija, Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvių tautininkų sąjunga, Lietuvos socialdemokratų partija, Lietuvos komunistų partija), buvo sukurtos daugiapartinės sistemos formavimosi prielaidos. Be to, laikotarpį nuo 1988 m. iki 1990 m. galima laikyti pereinamuoju etapu nuo vienpartinės sistemos žlugimo prie daugiapartinės sistemos kūrimosi. Romualdas Ozolas taip įvertino šį laikotarpį: „Antrosios Respublikos metas partijų kūrimuisi buvo palankus. Viena vertus, komunistų partijos vienvaldystė bolševikų okupacijos metais buvo diskredituota, kita vertus, vienpartinė diktatūra buvo suformavusi politinio pasipriešinimo psichologiją, labai palankią partinio pliuralizmo sprogimui“2.

1990–1992 m. politinių partijų kūrimosi centru galima laikyti Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą (toliau AT-AS). Pradžioje ši institucija pasižymėjo politiniu beideologiškumu. Kurį laiką net 70, arba 54,29%, deputatų save laikė „nepriklausomais“, t. y. nesusijusiais partine ar kitokia naryste su jokia politine visuomenine organizacija. Tokia situacija truko apie 3 mėnesius. Sudėtinga padėtis šalyje, kardinalūs visuomeninės nuomonės pokyčiai darė įtaką politinio gyvenimo atmosferai. Didelį poveikį politinių jėgų poliarizacijai turėjo Sąjūdžio radikalėjimas. Anksčiau vyravusios jo nuosaikiosios jėgos dėl dirbtinai sukeltos priešpriešos ėmė užleisti savo pozicijas. Iki 1990 m. vasaros trukę nesutarimai parlamentiniame Sąjūdžio bloke paskatino pirmųjų Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo frakcijų atsiradimą (1990 m. birželio 21 d. susiformavo Sąjūdžio centro frakcija, rugsėjo 25 d. – Kairiųjų frakcija, spalio 23 d. – Lenkų frakcija, gruodžio 19 d. – Jungtinė Sąjūdžio frakcija, 1991 m. balandžio 23 d. – Septintoji frakcija, gruodžio 10 d. – Nuosaikiųjų frakcija, 1992 m. sausio 14 d. – Tautos pažangos frakcija).

1990 m. birželio 21 d. deputatas Audrius Rudys perskaitė 16-os AT-AS narių pareiškimą. Jame buvo teigiama, kad susikuria Sąjūdžio centro frakcija (toliau SCF), kuriai vadovavo Aloyzas Sakalas. Grupėje buvo 16 narių (Albinas Januška, Vincas Ramutis Gudaitis, Vilius Baldišis, Petras Vaitiekūnas, Albertas Šimėnas, Jonas Šimėnas, Rimvydas Valatka, Jonas Prapiestis, Eugenijus Petrovas, A. Rudys, Jonas Tamulis, Egidijus Bičkauskas, Virgilijus Kačinskas, Nijolė Oželytė, Stasys Kropas, A. Sakalas). Netrukus prie jų prisijungė dar keturi: Jurgis Jurgelis, Kazimieras Antanavičius, Stanislovas Gediminas Ilgūnas, Vytenis Povilas Andriukaitis. SCF priėmė tik Sąjūdžio remtus deputatus ir atsiribojo nuo LKP. Ši grupė nepritarė ir radikalioms LPS parlamentarų dalies pažiūroms. SCF prioritetą teikė nuosaikiems Parlamento metodams. 20 deputatų šioje frakcijoje išliko per visą AT-AS laikotarpį. Keitėsi tik narių pavardės: vieni iš frakcijos pasitraukė, kiti (pvz., R. Ozolas) įsitraukė. SCF dirbo skirtingų ideologinių pažiūrų deputatai. Šį faktą patvirtino R. Ozolas. Jis teigė, kad centrizmo šalininkai negalėjo „susitapatinti su ten dominavusia politine savivoka, kuri galop įsiformino kaip socialdemokratų frakcija ir išsireiškė socialdemokratų partijos veikla. Tai asmens supratimas. Centro judėjimo, o vėliau Lietuvos centro sąjungos iniciatyvinių grupių sampratoje aktyvumo šaltinis buvo asmuo. Tuo tarpu Atkuriamojo Seimo Centro frakcijos ideologijos subjektas buvo grupė“. Kita vertus, galima teigti, kad parlamente susiformavusios SCF Sąjūdžio centro, nuosaikiųjų, tautos pažangos frakcijos tapo pagrindu naujiems visuomeniniams politiniams judėjimams atsirasti.

Atkūrus nepriklausomybę, Sąjūdis ir Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) ryškiai įsitvirtino politiniame šalies gyvenime. Aiškiai jautėsi jų atotrūkis nuo kitų politinių konkurentų. Sąjūdis ir LDDP skleidė diametraliai priešingas ir tarpusavyje konfrontuojančias politines nuostatas. Tokia situacija skaldė visuomenę, stabdė partinės sistemos kūrimo procesą. Lietuvos piliečiai prarado politinio pasirinkimo galimybę. Valstybei reikėjo trečiosios politinės jėgos, kuriai tektų misija panaikinti dešinę ir kairę skiriančius riboženklius, sukurti bent minimalias partinio bendradarbiavimo, visuomeninės santarvės sąlygas. 1992 m. balandžio 8 d. buvo paskelbtas Centro partijos iniciatorių pareiškimas, kurį pasirašė E. Bičkauskas, Lauras Bielinis, Vaidutis Laurėnas, Mečys Laurinkus, R. Ozolas, E. Petrovas, P. Vaitiekūnas, Vaclovas Vingras. Tų pačių metų balandžio 22 dieną LTV laidoje „Prašau žodžio“ AT-AS deputatas M. Laurinkus visai Lietuvai perskaitė pareiškimą, kuriame teigiama, kad kuriama nauja politinė organizacija – Centro partija. Šį dokumentą pasirašė visuomenei gerai žinomi politikai M. Laurinkus, E. Bičkauskas, E. Petrovas, R. Ozolas, P. Vaitiekūnas ir kt.5 Tačiau tuometinėmis konfrontuojančio politinio gyvenimo sąlygomis įkurti centristinę partiją buvo sudėtinga ir net politiškai rizikinga. Iniciatyvinės grupės narius puolė tiek kairė, tiek dešinė. Jie kaipmat buvo pakrikštyti demokratinių jėgų skaldytojais. Tuo metu Lietuvoje demokratijos garantai žmonėms galėjo būti tik Vytautas Landsbergis arba Algirdas Mykolas Brazauskas. Esant sudėtingai situacijai, 1992 m. liepos 22 d. Vilniuje įvyko iniciatyvinės grupės susirinkimas, kuris nusprendė nekurti politinės partijos, bet pradžiai suburti bendraminčius į visuomeninį-politinį judėjimą – Lietuvos centro judėjimą (toliau LCJ). Kadangi Vilniuje buvo, politiškai „ankšta“ steigiamąjį susirinkimą buvo nutarta surengti Šiauliuose, kur egzistavo palanki terpė centrizmo idėjoms sklisti.

1992 m. rugpjūčio 2 d. Šiaulių inžinierių namuose įvyko steigiamasis LCJ susirinkimas. Tuo metu šis visuomeninis-politinis judėjimas teturėjo per 100 narių. Steigiamajame susirinkime buvo priimta ekonominė programa, įstatai ir principų deklaracija. Pastarojo dokumento pirmame punkte centristai įrašė žmogaus klausimą: „Mes tikime žmogumi, jo protu ir gera valia. Mes pripažįstame jo laisvę, iniciatyvą ir atsakingumą. Aukščiausias žmogaus siekis yra dorovė“. Antras punktas apie tautą: „Mes tikime Lietuvos tauta, jos nelygstama verte ir tęstinumu. Mes pripažįstame tautinių vertybių reikšmę žmogaus apsisprendimui, gyvenimo būdui ir tikslams“. Toliau – apie valstybę: „Mes pripažįstame, kad valstybė kyla iš žmonių susitarimo apginti savo prigimtines teises: galvoti, tikėti, kalbėti, pasirinkti ir būti nepriklausomam“. LCJ pasisakė ir visais svarbiausiais laikmečio klausimais: gyvenimo brangimo, lito įvedimo, privatizavimo, mokesčių sistemos, žemės ūkio reformos, nedarbo ir kitais. 1992 m. rugpjūčio 7 d. buvo paskelbta, kad AT-AS įkuriama „Centro judėjimo deputatų grupė“, vienijanti 9 deputatus (E. Bičkauskas, A. Januška, S. Kašauskas, M. Laurinkus, K. Motieka, R. Ozolas, E. Petrovas, G. Ramonas, P. Vaitiekūnas)6. Taip LCJ įgijo plačias galimybes savo programinėms nuostatoms įgyvendinti įstatymų leidyboje. Rugpjūčio 11 d. judėjimas buvo įregistruotas Lietuvos teisingumo ministerijoje7. R. Ozolas teigė, kad „nuo pat atsiradimo centristinė Lietuvos partija buvo nacionalinių interesų partija, valstybininkų ir valstybės gyvenimo organizatorių partija, nesvarbu, kokias ideologines nuostatas kada akcentavo ar kokias politines aktualijas laikė svarbiausiais veikios barais“8.

Artėjant neeiliniams Seimo rinkimams, LCJ nusprendė įsitraukti į politinės kovos batalijas. Rugsėjo 12 d. Šiaulių inžinierių namuose įvyko judėjimo konferencija, kurioje buvo išrinkta laikinoji taryba. Jos pirmininkas tapo R. Ozolas, pavaduotojai – M. Laurinkus, E. Bičkauskas, Kazimieras Motieka, sekretorius – Vidmantas Staniulis. Centristų forume buvo aptarta LCJ programa ir rinkimų sąrašas. Naujasis judėjimas, pasak R. Ozolo, buvo liberalios orientacijos politinė organizacija, kurios programa apibūdintina kaip socialliberalinė. 1992 m. Seimo rinkimai pasižymėjo masiškumu. Lietuvos piliečiai, pasipiktinę negerėjančia ekonomine padėtimi, balsavo už senąją komunistinę nomenklatūrą, įgijusią partijos (LDDP) formą. Tokiomis sąlygomis LCJ sunku buvo tikėtis sėkmės. Balsavimo rezultatai parodė, kad žmonės buvo nelinkę rodyti savo palankumo ką tik politinėje arenoje atsiradusiai organizacijai. Vis dėlto LCJ turėjo savo atstovų naujajame Seime. Tuo metu visuomenėje labai aukštą reitingą turėjo judėjimo vadovai R. Ozolas ir E. Bičkauskas, laimėję vienmandatėse apygardose Šiauliuose ir Vilniuje. E. Bičkauskas buvo patvirtintas Seimo pirmininko pavaduotoju, o R. Ozolas dalyvavo frakcijoms nepriklausančių Seimo narių grupėje. Iš karto po Seimo rinkimų LCJ paviešino pareiškimą, kuriuo pasiskelbė opozicija daugumą laimėjusiai LDDP.

1993 m. galutinai paaiškėjo, kad Sąjūdis atstovauja tik dalies jos buvusių narių politinėms pažiūroms. Vasario 27 d. Sąjūdžio seimas priėmė nutarimą „Dėl Sąjūdžio reorganizavimo“. Nutarta įkurti Sąjūdžio idealus perimančią politinę partiją, tuomet pavadintą Tėvynės atgimimo sąjunga. Kita vertus, Sąjūdžio, kaip savaveiksmio nepriklausomo judėjimo, nebeliko dar 1992 m. vasarą, kada dalis sąjūdininkų suformavo savas politines organizacijas.

1992 m. gruodžio 3 d. Seimas po daugumos ir opozicijos derybų nutarė surengti Prezidento rinkimus 1993 m. vasario 14 d.. Lietuvos politinės partijos, išskyrus LDDP ir menką įtaką turinčią Lietuvos respublikonų partiją, nesugebėjo ar nenorėjo kelti savo kandidatų į prezidentus. Kandidatui keliamus reikalavimus pavyko įvykdyti tik Stasiui Lozoraičiui ir A. M. Brazauskui. V. Landsbergis atsisakė kandidatuoti ir siūlė savo šalininkams paremti S. Lozoraitį. Į pastarojo rinkimų kampaniją energingai įsitraukė LCJ. R. Ozolas tapo pretendento atstovu ir dažnai jį lydėjo priešrinkiminiuose susitikimuose Lietuvoje. LCJ nariai įsitraukė į LR piliečių parašų rinkimo akciją. Jų reikėjo surinkti ne mažiau kaip 20000. A. M. Brazausko rėmėjai surinko 110571, o S. Lozoraičio – 136867 jų kandidatūras palaikančių piliečių parašų. Šioje akcijoje buvo ženklus ir LCJ indėlis9. Prezidento rinkimų kampanija padėjo LCJ subalansuoti struktūrinių padalinių veiklą, padidino judėjimo populiarumą visuomenėje. Kita vertus, ši akcija dar kartą patvirtino, kad centristams būtina steigti partinę organizaciją.

LCJ pavyko išsiveržti į populiariausių jėgų tarpą. Tačiau Seimo, Prezidento rinkimai parodė, kad būtina politinį judėjimą transformuoti į politinę partiją, kuri turėdama gerai išplėtotą struktūrą pajėgtų visuomenėje išsikovoti autoritetą. 1992 gruodžio 19 dieną įvyko LCJ suvažiavimas. Jame buvo kalbama apie Lietuvos centro partijos įkūrimą. Norint įkurti naują partiją, reikėjo surinkti nustatytą steigėjų parašų skaičių. Sis procesas užsitęsė. 1993 m. kovo 23 d. „Atgimimo“ laikraštyje buvo išspausdintas kreipimasis „Dėl centristinės orientacijos politinės partijos įkūrimo“. Jį pasirašė Centro judėjimo ir Nuosaikiųjų judėjimo nariai. Dokumentas skelbė siekį sukurti centristinės orientacijos politinę partiją ir kvietė registruotis partijos narius – steigėjus10. Analogiški kreipimaisi buvo išspausdinti ir regioniniuose laikraščiuose. Steigiamosios konferencijos išvakarėse LCJ lyderiai R. Ozolas, E. Bičkauskas, K. Motieka ir kt. važinėjo po Lietuvą ir susitikinėjo su centrizmo šalininkais. 1993 m. birželio 5 d. Vilniaus kultūros rūmuose (Vytenio g. 6) įvyko LCJ konferencija. R. Ozolas savo pranešime „Lietuvos centro judėjimo kelias“ kalbėjo apie būtinybę sukurti politinę partiją: „Lietuvos Centro judėjimo perėjimo į partijos statusą reikalauja tolesnė Lietuvos visuomenės politinė struktūrizacija. Šiandieninėje situacijoje partija tampantis centro judėjimas prisiima pačią nedėkingiausią misiją. Leisdamas konkretėti centristiniame spektre esančioms jėgoms – centro kairėje – kairėti, o dešinėje – dešinėti, partija tampantis mūsų judėjimas privalo prisiimti Lietuvos politinio gyvenimo integraliųjų pradų, substancialiųjų savybių išsaugojimo ir stiprinimo misiją. Politinis gyvenimas reikalauja būti normalizuotas, judėjimams arba tampant partijomis, arba išnykstant. Partijos taip pat turi apsispręsti: arba dirbti bendrai, arba vegetuoti. Mes norime. Lietuvai atiduoti maksimumą jėgų ir atiduoti jas pačiu naudingiausiu būdu – apsisprendžiant įtemptam partiniam gyvenimui·ir visuomenės veikimui, nes kas ne kas, o mes jau supratome, kad tik šitaip Lietuvoje gimsta NAUJOJI LIETUVA, nauja Lietuva“11.

Steigiamojoje konferencijoje LCJ priėmė deklaraciją „Dėl Lietuvos Centro sąjungos steigimo“, kurioje teigiama:

,,1992 metų rugpjūčio 2 dieną savo veiklą pradėjęs Lietuvos Centro judėjimas,

– deklaruodamas demokratinės pilietinės visuomenės sukūrimą,

– pasisakydamas už valstybės garantuojamą žmogaus teisę į nuosavybę ir jos gynimą įstatymu,

– pripažindamas privatų turtą kaip laisvės ir valdžios pagrindą ir valstybės skatinamą piliečių ūkinę veiklą,

– kviesdamas gyventojus į ekonominį sąjūdį,

– siūlydamas su kitomis Lietuvos politinėmis jėgomis ieškoti konstruktyvių sprendimų vystant tarpusavio dialogą, aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime ir kaupė praktinius politinės organizacijos darbo įgūdžius, kūrė savo struktūras tikslino programines nuostatas. Lietuvos Centro judėjimo nariai dalyvavo, kuriant Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sprendė konkrečius Lietuvos valstybės vidaus ir užsienio klausimus, dalyvavo Seimo ir prezidento rinkimų kampanijose. Centro judėjimas nustatė dalykinius ryšius su idėjiškai artimomis Lietuvos ir užsienio partijomis ir kitomis organizacijomis.

Siekdamas įtvirtinti centristinės orientacijos politiką ir nuosekliai ją vykdyti, ginti ir atstovauti rėmėjų ir visų programinės veiklos krypčiai pritariančiųjų interesus, Centro judėjimas skelbia steigiąs Centro sąjungą – Lietuvos Respublikos politinę partiją“12.

Tad 1993 m. birželio 5 d. Lietuvos centro judėjimo pagrindu įsteigta Lietuvos centro sąjunga (toliau LCS). LCS pirmininku konferencijos delegatai išrinko R. Ozolą, o tarybos pirmininku – E. Bičkauską. Politologų nuomone, dviejų vadovaujančių postų išskyrimas partijoje padėjo sukurti prielaidas aukštam abiejų LCS lyderių (E. Bičkausko, R. Ozolo) reitingui išsaugoti, o tai nemažai lėmė visos partijos sėkmę. Taip pat konferencijoje buvo priimta programa „Naujoji Lietuva“ ir LCS statutas. Programoje pažymėti LCS tikslai: „<…> naujos Lietuvos kūryba, paremta asmens iniciatyva ir konstitucinėmis Lietuvos valstybės nuostatomis“13. Šiame dokumente išdėstyti ir sąjungos principai: „<…> tiki žmogumi, jo protu ir gera valia; veikia, skatindama žmogaus laisvę, iniciatyvą ir atsakingumą ir aukščiausias jų apraiškas – dorovę ir stabilumą; remiasi tauta ir jos vertybėmis, laikydama jas reikšmingomis kiekvieno žmogaus apsisprendimui, jo gyvenimo būdui ir tikslams, jo humanizmo idealams; siekia ugdyti valstybę, paremtą žmonių susitarimu apginti savo prigimtines teises – tikėti, mąstyti, pasirinkti ir veikti nepriklausomai; garantuoja konstitucinę demokratiją, decentralizaciją ir valdžių atskyrimą, teisės viršenybę valstybės valdyme ir piliečių gyvenime; neigia ir atmeta ideologinį diktatą14. Programoje užfiksuotas centrizmo idėjinis pagrindimas: „Centrizmas konceptualiai koreguoja tradicines kairiąją ir dešiniąją ideologijas. Kairioji ideologija pagrindiniu gyvenimo vertybes kuriančiu veiksniu laiko dirbantį žmogų, teigdama, kad žmogaus statusą lemia jo darbas. Dešinioji ideologija aukščiausia vertybe pripažįsta turtą. Centrizmas abi vertybes – ir darbą, ir turtą – laiko esant nepakeičiamais ir pripažįsta, kad skirtingais visuomenės laikotarpiais jų vaidmuo gali būti nevienodas, o jų integravimo projektas gali tapti gerovės visuomenės kūrimo platforma“15.

LCS statutas nustatė, kad konferencija (suvažiavimas) yra aukščiausia Centro sąjungos institucija. Ji turi išimtines teises: priimti ir keisti Centro sąjungos statutą ir programą, išrinkti LCS pirmininką, tarybą, tarybos pirmininką, Mandatų ir etikos komisiją, Revizijos komisiją, nutarti nutraukti sąjungos veiklą. Politiniu organizacijos lyderiu tapo LCS pirmininkas, kurį rinko konferencija (suvažiavimas) dvejiems metams. Jis turėjo teisę dalyvauti tarybos posėdžiuose patariamojo balso teise, skelbti organizacijos vardu pareiškimus ir kitus dokumentus, teigti tarybai LCS sekretoriaus, komitetų pirmininkų, periodinio leidinio redaktoriaus kandidatūras. Esant ekstremalioms situacijoms (negalint eiti pareigų), jo įgaliojimai galėjo pereiti tarybos pirmininkui. LCS taryba buvo aukščiausia tarp konferencijų (suvažiavimų) veikianti kolegiali institucija. Ją sudarė tarybos pirmininkas, konferencijoje (suvažiavime) išrinkti nariai, skyrių deleguoti nariai, Centro sąjungos frakcijų pirmininkai. Renkamų tarybos narių skaičių galėjo nustatyti tik konferencija (suvažiavimas). Tarybos kompetencijai statute buvo priskirti šie klausimai: patvirtinti LCS atstovų į valstybines valdžios ir valdymo institucijas kandidatūras, nutarti dėl LCS atstovų atšaukimo iš valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, suformuoti LCS komitetus, paskirti LCS pirmininko teikimu komitetų pirmininkus, Mandatų ir etikos komisijos teikimu apriboti LCS nario teises, patvirtinti LCS išlaidų sąmatą, LCS pirmininko teikimu – periodinio leidinio redaktorių. Tarybos pirmininkas buvo renkamas konferencijoje (suvažiavime) 2 metams. Jis šaukė tarybos posėdžius, jiems pirmininkavo, veikė tarybos vardu ir jai atstovavo, pasirašė tarybos priimtus dokumentus, koordinavo komitetų veiklą16. Naujoji politinė organizacija Teisingumo ministerijoje buvo įregistruota 1993 m. spalio 27 d.

Susikūrus šiai partinei organizacijai, Lietuvoje susiformavo trinarė partinė sistema.

ByAlvidas

Centro politinės jėgos statyboje (NCP steigimas)

Istorija. Birželio 01 dieną Centro partijos jubiliejus. Pateikiama prisiminimų ištraukas iš Arūno Gumuliausko raštų. Kita dalį rašto publikuosime vėliau.

2003 m. sausio 14 d. LCS, LLS ir MKDS pirmininkams pasirašius susitarimą dėl vidurio dešiniųjų pakraipos partijų vienijimosi, žiniasklaida ėmė prognozuoti Centro sąjungos skilimą. Analogišką nuomonę spaudos konferencijoje pareiškė ir buvęs LCS pirmininkas R. Ozolas. Jis teigė bursiąs apie save nepatenkintus Centro sąjungos narius ir tikino, kad partija išliks. Nuo šiol NCF tapo savotišku LCS išsaugojimo forpostu. Frakcijos lyderiai kituose partijos skyriuose ėmė ieškoti bendraminčių, kurių buvo daug. 2003 m. sausio 18 d. Vilniuje įvyko LCS narių, nesutinkančių su partijos naikinimu, pasitarimas. Jame dalyvavo skyrių atstovai iš Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių,. Elektrėnų Varėnos, Jonavos. Pasitarime buvo diskutuojama apie LCS išsaugojimo galimybes ir perspektyvas. Skyrių atstovai nutarė sudaryti koordinacinę grupę, kuri parengtų programinį dokumentą. Pasitarime iškelti pagrindiniai artimiausi tikslai:

1. Pasirengti LCS suvažiavimui, siekiant jame surinkti trečdalį delegatų balsų ir taip išsaugoti partiją.

2. Nepavykus surinkti trečdalio delegatų balsų, pradėti rengtis kurti naują partiją, išsaugant „Centro“ sąvoką ir LCS narius, nenorinčius pereiti į naujai kuriamą partiją.

2003 m. kovo 29 d. LCS suvažiavimas pritarė partijos jungimuisi su LLS ir MKDS. Nesutinkantiems su šiuo sprendimu liko dvi alternatyvos – pasitraukti iš politikos arba steigti Lietuvos centro partiją (toliau LCP). Toks sprendimas buvo priimtas balandžio 26 d. nesutinkančių su LCS jungimusi partijos narių pasitarime Vilniuje. Atvykę iš įvairių Lietuvos kampelių, centristai aptarė LCP steigėjų parašų rinkėjų organizavimą, Centro partijos skyrių struktūrą, finansavimą, statuto projektą. Pasitarimo dalyviai nutarė surinkti per tūkstantį partijos steigėjų parašų. Šį darbą turėjo organizuoti susirinkimo išrinkti koordinatoriai Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, Mažeikiuose, Šiauliuose, Joniškyje, Panevėžyje, Tauragėje, Vilkaviškyje, Alytuje, Jonavoje, Plungėje, Radviliškyje, Šakiuose, Elektrėnuose, Varėnoje, Skuode, Palangoje, Kretingoje, Kupiškyje.

Prasidėjus parašų rinkimo akcijai, paaiškėjo, kad LCS vadovybė dar 2003 m. sausio 16 d. Valstybiniame patentų biure 10-ies metų laikotarpiui užregistravo 4 partinių organizacijų pavadinimus:

  1. Lietuvos centro partija (Nr. 2003071);
  2. Lietuvos centro judėjimas (Nr. 2003072);
  3. Lietuvos centristų sąjunga (Nr. 2003073);
  4. Lietuvos centro sąjunga (Nr. 2003074)39.

(Gumuliauskas A., Nacionalinė centro partija – centrizmo idėjų tęsėja, Centrizmas Lietuvoje, p. 87;)

Tai buvo buvusių bendražygių dūris peiliu į nugarą savo mokytojui bei partijos kūrėjui R. Ozolui. Šis neetiškas žingsnis žengtas, norint sukliudyti atsikuriančiai partijai savo pavadinime pavartoti „Centro“ sąvoką. Iniciatyvinė grupė, apsvarsčiusi daugiau kaip 10 galimų variantų, pasirinko Nacionalinės centro partijos (toliau NCP) pavadinimą. Jis buvo artimiausias ir gana tikslus, atspindintis siekius atstovauti nacionaliniams Lietuvos interesams. 2003 m. gegužės 2 d. partijos pavadinimas užregistruotas Valstybiniame patentų biure. Taip iniciatyvinė partijos atkūrimo grupė siekė apsisaugoti nuo galimų oponentų trukdymų.

Surinkus per tūkstantį partijos steigėjų parašų, 2003 m. birželio 1 d. Vilniuje, Mokslų akademijos Didžiojoje salėje, įvyko atkuriamasis Nacionalinės centro partijos suvažiavimas. Delegatai priėmė NCP steigėjų atstovų suvažiavimo deklaraciją, kuri skelbė:

„Mes, Nacionalinės centro partijos steigėjų atstovai, 2003 metų birželio mėn. 1 dienos suvažiavime, būdami

– ištikimi centristinėms pažiūroms;

– Lietuvos centro judėjimo ir Lietuvos centro sąjungos deklaruotoms pamatinėms politinio veikimo nuostatoms, suprasdami, kad:

– Lietuvos Respublika nuo šiol yra susieta su NATO ir Europos Sąjunga;

– valstybėje yra būtina nuomonių sklaida ir partinė sistema;

– remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais,

nutariame:

pratęsdami Lietuvos centro judėjimo ir Lietuvos centro sąjungos veiklą, įkurti Nacionalinę centro partiją“.

Suvažiavime priimtos partijos programinės nuostatos pabrėžė, kad NCP yra Lietuvos nacionalinių interesų atstovavimo ir gynimo politinė organizacija Lietuvai gyvenant ir veikiant pasaulio globalizacijos sąlygomis. Dokumente nustatytas partijos tikslas – „nacijos suvereniųjų galių išsaugojimas ir stiprinimas. Programines nuostatas sudarė 9 skyriai: tapatumo išsaugojimas ir sustiprinimas; sveikata; švietimas; komunikacijos; ūkis; finansai; teisė; saugumas; užsienio reikalai. Šūkis „Mūsų namai – Lietuva“ tapo partijos šūkiu. Suvažiavimo priimtame NCP statute buvo pabrėžtas centrizmo perimamumas. Dokumento pirmasis skyrius teigė, kad NCP yra Lietuvos politinė partija, nuosekliai tęsianti ir įgyvendinanti Lietuvos centro sąjungos programą, priimtą LCS steigiamajame suvažiavime 1993 m. birželio 5 d. ir atnaujintą 2003 m. birželio 1 d. NCP atkuriamajame suvažiavime. NCP tikslas – Lietuvos Respublika, patraukli ir saugi gyventi, ginanti savo piliečius ir jų teisėtus interesus šalyje ir už jos ribų. Atkuriamasis suvažiavimas vienbalsiai partijos pirmininku išrinko R. Ozolą. Šias pareigas

jis ėjo nuo 2003 m. liepos 4 d. iki 2008 m. sausio 4 d.. 2008 m. R. Ozolas išrinktas LCP garbės pirmininku. Tad po NCP atkuriamojo suvažiavimo LCS galutinai suskilo į 3 dalis:

  1. Susijungė su LLS ir MKDS į naują partiją.
  2. Pasitraukė iš politikos arba perėjo kitas politines organizacijas.
  3. Atkūrė NCP.

NCP, vykstant atkuriamiesiems darbams ir stokojant finansinės paramos, teko dirbti šiomis kryptimis:

  1. Kurti partiją ir telkti vidurio politines jėgas.
  2. Memorandumų, pareiškimų, kreipimųsi forma reaguoti svarbiausius šalies vidaus ir užsienio politikos įvykius.
  3. Aktyviai dalyvauti viešose visuomeninėse-politinėse akcijose.

Dėl lėšų stokos NCP negalėjo plačiai reikštis žiniasklaidoje, visuomeniniuose ar politiniuose renginiuose. Buvo jaučiama tam tikra oponentų informacinė blokada, nenoras, kad Lietuvos žmonės sužinotų apie atsikūrusią politinę organizaciją, kuri 2005 m. gegužės 21 d. atgavo senąjį pavadinimą ir pasivadino Lietuvos centro partija. Kita vertus, ji, nebūdama parlamentine partija, nekėlė didelio visuomenės susidomėjimo. Tik šalyje gerai žinomas partijos lyderis R. Ozolas buvo išimtis. Tačiau ir jį dažnai ignoravo žurnalistai, politikai. Jautėsi, jog R. Ozolą norima nustumti į šalies politikos paraštes bei demoralizuoti taip, kad iš ten niekada nesugrįžtų. Tačiau jo 2004 m. parašyti centrizmo ideologijos metmenys yra tokio aukšto lygio teorinis palikimas, kuris gali pasitarnauti šiandieninėms vidurio politinėms jėgoms ir ne tik. Tai, tarsi, kvietimas sugrįžti prie politikos, kurioje vyrauja kova tarp skirtingų ideologijų bei vertybių, o ne vien tik interesai.

ByAlvidas

Alvidas Šimkus rinkimuose į Klaipėdos miesto tarybą 2023 metais dalyvavo TS-LKD partijos sąraše

Mano pasirinkimą lėmė gana daug veiksnių.

  1. Tėvynės Sąjunga yra Lietuvos centro dešinės politinė partija.
  2. Dabartinėje Klaipėdos miesto taryboje dirbu su TS-LKD nariais vienoje koalicijoje, vykdome bendrą programą, kartu nemažai nuveikėme Klaipėdos miesto ir miestiečių labui.
  3. Į Klaipėdos miesto tarybą esu išrinktas būdamas Lietuvos centro partijos nariu. Šios ilgametės ir istoriškai svarbios Lietuvos nepriklausomybei ir demokratijai partijos nariu buvau nuo pat partijos įkūrimo. Deja, šios partijos jau nebėra, pakeistas pavadinimas, iš esmės pakeista ideologija, veikla. Tai prieštarauja mano vertybėms ir įsitikinimams, nes savo gyvenime ir veikloje vadovaujuosi krikščioniškomis vertybėmis, esu tautiškas, gerbiantis savarankiškumą ir nepriklausomybę, atsakingą laisvę, tradicinę šeimą, neliečiamą kovose apgintą mūsų žemę ir valstybę.
  4. Esu patyręs politikas, sugebu ir noriu veikti Lietuvos ir Klaipėdos miesto gerovei. Kurti klestinčią, o ne nykstančią Lietuvą, patrauklų Klaipėdos miestą. Miestą kuriame žmonės nori gyventi, ir nori gyventi čia, bet ne tik čia ir dabar, kaip yra sakoma, o čia ir visada.
  5. Nuosekliai siekiu, kad Klaipėda taptų miestu, iš kurio klaipėdiečiams, ypač  jaunimui, nesinorėtų išvykti svetur, į kurį norėtųsi atvažiuoti ir čia pasilikti visam laikui, o klaipėdiečiai taptų dar labiau sutelkta bendruomenė, kuri turėtų didesnių galių Lietuvoje.
  6. Mano gyvenimo būdas ir požiūris – remiamas aktyviu, netgi reikliu santykiu su aplinkos iššūkiais, ginant ir atstovaujant miesto bendruomenės interesams. Siekiu, kad žmonių nuostatos ir požiūris į gyvenimą keistųsi iš pasyvaus laukiančio į aktyviai veikiantį ir kuriantį.
  7. Mano politikos prioritetai:
  • tautiškumas – tai nacionalinės savimonės mokymasis ir kūrimas visą gyvenimą;
  • sveikata – tai žmogaus asmeninės gerovės pradžia;
  • nacionalinis ūkis, kurio pamatas yra stiprus ir iniciatyvus nacionalinis verslas;
  • verslas – tai šalies ir tarptautinio lygmens verslas, modernus, tvarus ir bendradarbiaujantis, socialiai atsakingas;
  • jaunimas – tai kiekvienas, gyvenantis ir norintis įsikurti ir dirbti jaunas žmogus ar jauna šeima ir su teikiama miesto ir valstybės pagalba.