Metu archyvas2024

ByAlvidas

Mečys Laurinkus. Didelis ir nedirbtinis Lietuvos patriotas Romualdas Ozolas

Kovo 14 dieną Seimas paminėjo R.Ozolo, vieno iškiliausių nepriklausomos Lietuvos atkūrimo asmenybių, 85-ąsias gimimo metines. Savo užmojais, nors ir kitomis istorinėmis aplinkybėmis, man R.Ozolas primena smetoninės Lietuvos veikėją, intelektualą, Vasario 16-osios Akto signatarą P.Dovydaitį. Sąjūdis buvo išsivadavimo iš okupacijos parlamentinis judėjimas, o kartu ir revoliucija, nes keitė ne tik valdžią, bet ir santvarką. R.Ozolas buvo vienas ryškesnių Lietuvos istoriją pakeitusių dalyvių, ideologų ir kovos už nepriklausomybę taktikos formuotojų. Po 1988 m. balandžio 20 d. A.Juozaičio politinio manifesto Dailininkų sąjungoje „Politinė kultūra ir Lietuva“, kur nepriklausomybės tema prasimušinėjo iš potekstės, R.Ozolo komentaras buvo trumpas: „Per ankstyvas.“ Pasak jo, „mes neturime jokios politinės veiklos patirties ir mus išgliaudys kaip žirnius, o mūsų tiek nedaug“. Tą patį girdėjau Sąjūdžio maršo metu per Lietuvą po mitingo privačiame pokalbyje Marijampolėje. Esą reikia telkti Lietuvos gyventojus ir ruošti per savo atstovus Aukščiausiojoje Taryboje svarbiausiems sprendimams. Ir nepriklausomybės sąvoką jos tikruoju turiniu pradėti skelbti tada, kai Maskva nebeturės galimybių judėjimo užgniaužti, žinoma, išskyrus karinę jėgą. Tai po metų ir buvo bandoma padaryti. SUŽINOKITE DAUGIAU Mečys Laurinkus. Rusijos kare Ukrainoje – išeitys tik dvi: ir vis labiau peršasi antrasis variantas Mečys Laurinkus. Beveik anekdotinis epizodas dėl Rusijos tapimo NATO nare ir V. Putino interviu reikšmė Mečys Laurinkus. Galimo Rusijos karo su NATO scenarijai – kuri prognozė labiausiai tikėtina Mečys Laurinkus. Kas jungia karą Ukrainoje ir prezidento rinkimus Lietuvoje – tereikia užduoti kelis klausimus Rezultatą žinome. Lietuva buvo pasiryžusi fiziškai ginti laisvę. Politinio pasiruošimo lemiamiems sprendimams taktikos laikėsi nuo pat Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo pradžios iki pat Kovo 11-osios. Taktikos dalimi R.Ozolas laikė ir LKP atsiskyrimą nuo „platformos“, ir jos narių perėjimą į Sąjūdį. Pasirinktas tikslo siekimo kelias baigėsi beveik vieningu balsavimu už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Tiesa, dar prieš istorinio įvykio procedūras buvo diskutuojama, kada dėti lemiamą tašką. Įsiminė epizodas, kai diskusijų įkarštyje į argumentų srautą įsiterpę R.Ozolas ir K.Prunskienė energingai pareiškė: skelbti kovo 11-ąją ir nė dienos vėliau. R.Ozolo anuometiniu pasakymu, tam visiškai pasiruošta Sąjūdžio viduje politiškai ir visuomenėje Baltijos kelyje. Beje, 1989 m. liepos 15 d. R.Ozolas, B.Kuzmickas ir V.Čepaitis dalyvavo Estijoje Baltijos Tarybos posėdyje, kuriame buvo nutarta rugpjūčio 23 d. surengti masinę akciją – Baltijos kelią. Šiaip jau 1989 m. vasara Sąjūdžio istorijoje yra vadinama R.Ozolo iniciatyvų laiku. Užtenka prisiminti jo sumanymą pradėti rinkti parašus reikalaujant išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę. Ne be R.Ozolo rankos 1989 m. rugpjūčio 26 d. atsirado Sąjūdžio Seimo pareiškimas „Dėl nepriklausomybės sąvokos vartojimo“. Išaiškinimas paprastas – nepriklausomybė ir yra nepriklausomybė, valstybė su visomis jai priklausančiomis funkcijomis, o ne suverenitetas SSRS sudėtyje. Iš esmės tai jau buvo pasakyta tais pačiais metais Kaune vasario 15–16 dienomis. Iki Kovo 11-osios likus septyniems mėnesiams „nepriklausomybė“ visiškai pakeitė „suverenitetą“. Sąjūdžio kelias nuo mitingų iki politiškai paruoštų sprendimų ir yra vienas didžiausių R.Ozolo nuopelnų atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę. Nors Sąjūdis įvairiais pavidalais savo dokumentuose fiksavo, kokia turėtų būti Lietuva po nepriklausomybės paskelbimo, kokių nors diskusijų dėl tolesnio valstybės kelio nebuvo. Iki svarstymų dėl Europos Sąjungos (tuo metu dar Bendrijos) ir NATO buvo likę daugiau kaip dešimtmetis. O kai atėjo sprendimų metas tapti ES ir NATO nare, visuomenė tai priėmė kaip labai gerą ir net natūralų posūkį. Tiesa, R.Ozolas buvo vienas retų politinėmis temomis rašančių asmenų, skeptiškai vertinančių Lietuvos narystę ES. Teisingiau sakant, jis nebuvo prieš pačią narystę, bet ES vis labiau integruojantis matė pavojų Lietuvos valstybingumui. R.Ozolas buvo už „pilnutinę“, kaip jis sakydavo, nepriklausomybę, be valstybės galių delegavimo. Tik tokioje valstybėje, jo manymu, gali išlikti ir tauta. R.Ozolas ir raštu, ir žodžiu (tai ne kartą girdėjau) buvo už tautinę valstybę. Man tai atrodė pasenęs, iš XIX a. atėjęs reiškinys. Kiek pavykdavo apie tai diskutuoti, o R.Ozolas šiuo požiūriu buvo tolerantiškas, sakydavau, jog pavojus nacionaliniam identitetui yra globalizmas, o ES – atvirkščiai, yra už tautas ir jų nepakartojamą savitumą. R.Ozolo nuomone, ES esanti tas pat kas SSRS, tik su teigiamu ženklu. Argumentų „už“ ir „prieš“ kildavo ir daugiau, bet įdomu tai, kad šiuo metu tokios diskusijos atsinaujina ir jos girdimos ES geografinėje teritorijoje kalbant apie imigraciją. Pasirodo ir įdomių teorinių studijų.

Viena jų šiuo metu išversta iš anglų į lietuvių kalbą – Y.Hazony „Nacionalizmo dorybė“.

Knygos autorius taip ir pradeda: „Didžiosios Britanijos ir Amerikos politika pasuko nacionalizmo link.“ Ir toliau: „… nepriklausomų nacionalinių valstybių pasaulis yra geriausia galima politinė tvarka.“ Dar aiškiau ir su plačia argumentacija: „Teigiu, kad geriausia yra nacionalinių valstybių tvarka.“ Dar prieš dešimt metų R.Ozolas reiškė panašias mintis. Savaime suprantama, visuose savo samprotavimuose jis yra už demokratinę valstybę. R.Ozolas gyvenime buvo ir savo kūryboje yra didelis, nedirbtinis Lietuvos patriotas, savo krašto mylėtojas ir jos kultūros puoselėtojas. Tai sudėta į jo paskutinį kūrinį – romaną „Pradžių knyga“ (2015 m.). Be įmantrių filosofinių frazių vienoje vietoje taip rašoma: „Karai prasideda ir baigiasi, kolūkiai susikuria ir išnyksta, žlunga okupacijos ir režimai, o sodyba išlieka.“ Ir vaikui aišku, kad sodyba – tai tėvynė.
Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2024/03/17/news/mecys-laurinkus-didelis-ir-nedirbtinis-lietuvos-patriotas-romualdas-ozolas-30991276

ByAlvidas

Dėl Rusijos kišimosi į kitos valstybės miesto reikalus

Alvidas Šimkus

Šią savaite buvau nemaloniai nustebintas Rusijos ir Lietuvos žiniasklaidoje perskaičius, kad esu „paeiškomas“ Rusijos vidaus ministerijos dėl paminklų sovietų kariams „naikinimo“ https://zona.media/article/2024/02/13/wanted;

https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/2194973/analitikai-apie-lietuvius-rusijos-ieskomuju-sarase-tai-galetu-buti-susije-su-putino-rinkimu-kampanija).

Mano prisidėjomas prie taip vadinamo naikinimo yra tai, kad būdamas Klaipėdos miesto tarybos nariu 2022 m. birželio 22 d. tarybos posėdyje pritariau Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2022 m. birželio 1 d. įsakymui Nr. AD21300 „Dėl turto pripažinimo netinkamu (negalimu) naudoti“ (https://posedziai.klaipeda.lt/meeting/-500274?selectedQuestionId=-3996).

Šiuo sprendimu buvo patvirtina 5 000 miestiečių apklausoje daugiau nei 2/3 apklaustųjų išreikšta valia dėl minėto paminklo likimo. Nedalyvavę apklausoje, nepareiškė prieštaravimų, manau, išreiškė tylų pritarimą. Apklausos rezultatus patvirtino komisija, kuri ir teikė išvadas dėl  paminklo likimo.

Buvo numatyta, kad demontavus paminklą, bus skelbiamas architektūrinis konkursas, kuriame galės dalyvauti ir visuomenė. Tuo buvo siekiama kuo labiau atsižvelgti į visuomenės nuomonę, kaip reikia transformuoti šį objektą. Tai demokratinės visuomenės procesas, todėl nemalonias emocijas sukėlė žinia, kad esu kitos valstybės, kurioje net nesu buvęs, kaltinamas padaręs nusikaltimą.

Ar protinga ir logiška svetimai valstybei kištis į kitos valstybės miesto reikalus?

Lietuvių tauta yra etniniu pamatu besiburianti bendruomenė, kuri gyvena bendrų reikšmių, bendrų prasmių ir vertybių erdvėje. Todėl visi, kurie į šitą erdvę įsijungia, gali būti ir yra mūsų žmonės, nes jie – mūsų tikslų žmonės. Lietuvių tauta yra Lietuvos tautos kūrėja, telkianti jon visas nepriešiškas tautinių mažumų bendrijas. Mes niekam negrasiname, nieko neuzurpuojame, bet tegul negrasina ir mums.

ByAlvidas

Su vasario 16 -ąja

Už laisvę kovoję ir himną giedoję —
Negalim Tėvynės negerbt.

Laisvi ir galingi — vaikai mūs laimingi
Gėrėsis savąja Tėvyne.
Nuoširdūs, garbingi — lietuviai šlovingi —
Gyvens savo ainių didybe.

Gal kas nepatinka kai bėdos apninka,
Tad dirbki ir dar pakentėki.
Didžiuokis, lietuvi, nes laisvę mes turim

Už laisvą rytojų, Jums, kolegos, kartoju —
Mes vėliavoj laisve plazdėkim!

/………/

ByAlvidas

„Supratimai“

Filosofo, rašytojo, Nepriklausomybės akto signataro Lietuvos Centro partijos įkūrėjo ir ideologinio vadovo

R. Ozolo knygą „Supratimai“. Čia parinktos 1956 – 2006 metų metafizinio dienoraščio mintys.

Autorius pratarmėje rašo: „Supratimai: kas tai? Tiksliai pasakyti ir negalėčiau.Gal gyvenimo mąstymai? Gal proto arimai?“

   Pateikiame keletą R. Ozolo knygos ištraukų. Gal jos sudomins?Apie praeitį, o gal ir dabartį.
   1956 m.
   „Jei nužudo vieną žmogų, žudiką irgi nužudo, jei kas nužudo milijonus, tam stato paminklus. Kas pavagia kilogramą – tam kalėjimas, kas vagia tonom – tam rūmai, kurortai, teatrai, viskas.“
1967 m.
   „Žmonių santykiai ir pas mus priklauso nuo žmogaus turimų daiktų vertės, nes tai yra XX amžiaus žmonių santykių matas, atsiradęs kartu su pingo įsigalėjimu.“
1969 m.
   „Švietimas tautos išlikimui vaidina lemiamą vaidmenį.“
1970 m.
„Žmogus – tai valia ir protas. Ir žmogaus valia, ir jo protas yra nieko verti, jei žmogus neturi supratimo, kas yra pareiga…“
   1971 m.
„Ką reiškia gyventi protingai?Tai reiškia gyventi nuolat klausinėjant ir randant atsakymus, kaip būti ir veikti, protingai veikti.
Ką reiškia veikti protingai?Tai reiškia veikti pagal savo sąžinę ir visų pirma vadovaujantis įsitikinimu, kad žmogus turi gyventi.“
„Primityvūs žmonės, kaip ir primityvios tautos, laisvę įsivaizduoja kaip kažkokią absoliučią būseną, todėl yra amžinai nelaimingi.“
„Užtenka pasėti baimę ir nepasitikėjimą, sukurti gana skurdų būrį ir ugdyti materialines gerovės siekimą (jo dažnai nė ugdyti nereikia) – ir žmogus ės žmogų.“ O šiandien po 38 metų?
   1972 m.
   „Tik tas, kuris peržengia savo ir savo šeimos rėmus, ima rūpintis tautos, pasaulio reikalais, tik tas tampa subrendusiu žmogumi.“
1974 m.
   „Mes amžiais buvome pavergti – mes neturim humoro, nes neturim to jausmo: mums nuolat reikėjo gintis ne nuo gyvenimo, o nuo mirties, o humoras čia jau bejėgis…
Mus gelbėjo tik jausmas ir intuicija. Užtat mes dainininkai ir „lyrikai.“
1976 m.
   „Tiesa yra išgyvenimo riba. Ko neišgyvenai – nesuprasi. Teiginys tiktai tada tampa tiesa, kai jį išgyveni.“
1978 m.
   „Turtas – pati populiariausia bausmė už nusikaltimą.“
„Didžiuma žmonių nuo pat vaikystės auga abejingai  visiems idealams, išskyrus vieną paprastą tiesą: pasirūpinti savimi. Iš čia – mūsų idėjinis indiferentizmas, visuomeninis abejingumas, materializmas ir žiaurumas, Tai atsiminti nuolat!
1979 m.  
„Jeigu pats nesi visiškai kvailas, nė vienas žmogus tau neatrodys kvailas tiek, kad iš jo negalima būtų pasimokyti.“
„Nesiskųsk, kad kenti. Žinok – gyveni.“
„Vienintelė pateisinama medžio mirtis – mirtis dėl knygos.“
   1983 m.
   „Džiaugsmą teikia tik tai, kas daroma laiku. Laiku turi mokytis, laiku ištekėti ar vesti, laiku gimdyti ir auginti vaikus, laiku ginti disertacijas ir rašyti knygas. Visa, kas vėlinama, kupina liūdesio. Viskas turi būti daroma laiku.‘
1984 m.
„Ir emigracija yra nenatūralus dalykas, ir emigrantų nutautėjimas yra tragedija.“
„Kad ir karščiausia meilė – ateina metas, kai žmonės nebetenka vienas kitam buvusio traukimo ir net patrauklumo. Jie pradeda dairytis į šalis. Po to ateina – lėčiau ar greičiau – išsiskyrimas.
Štai kodėl yra reikalingas vedybos – prievartinis dviejų žmonių artumas.
Didelė patirtis, didelė išmintis užfiksuota vedybose: be jų kur kas sunkiau būtų žmogui įveikti savo potroškius.“
„Na, ir gyvenama! Geriama iki negyvumo, žudoma ir žudomasi.  Prievartaujama ir niekinama. Švenčiama ir džiūgaujama. Valgoma ir miegama. Puošiamasi ir puikuojamasi. Ištisas materialybės vartojimo fejerverkas…
Žmogus nebemato žmogaus, mato partnerį arba priešą, statistinį vienetą arba įrankį, daiktą arba medžiagą. Dvasios, dvasiškumo sąvoka išnyko kaip dūmas, užtat atsirado drąsos, šaunumo, negailestingumo, ištvermingumostabai, kultai, sampratos. Koks tikslas? Tikslo nėra. Tikslas čia pat, manyje: mano noras patirti malonumą, mano troškimas vartoti.
Šio troškimo negali pažaboti jokia valdžia, joki asantvarka…Užtat išeitis iš tos situacijos, kurioj dabar atsidūrė pasaulis, taip pat yra tik žmoguje: tik jis pats gali išsikelti sau tiklą už save, tikslą siekti ne savo malonumo, o ko nors kitko, tarkim – tautos išlikimo arba pilnakraujo jos gyvenimo.“
„Dabar man aišku kaip niekada iki šiol: negali žmonės gyventi be tikėjimo, kad yra dideli žodžiai, ir yra ne šiaip sau, kažkur ir kažkada, o yra tikrai.
Negali gyventi be tikėjimo, kad yra DIEVAS, GĖRIS, TIESA, MEILĖ, LAIMĖ, SUPRATIMAS ir panašiai. …Be tų žodžių, be tikėjimo jais žmonės nyksta ir žūsta.