Metu archyvas2024

ByAlvidas

Prezidento rinkimai baigėsi

Vidmantas Valiušaitis

Prezidento rinkimai baigėsi. Baigėsi taip, kaip kai kas ir pageidavo – pirmame ture. Kadangi antrasis ratas tebus formalumas.

Intrigos nėra. Vienas portalas parašė, kad pirmojo turo rinkimų rezultatai antrosios vietos laimėtojai praėjusiuose rinkimuose „buvo šiek tiek palankesni”. Pasakyta labai mandagiai, nutylėjus, kad anuose rinkimuose ji buvo pirmojo turo laimėtoja, surinkusi 31,31 proc. balsų, kai G. Nausėda gavo 30,94 proc. ir liko antras.

O koks buvo II turo rezultatas? 60:0! G. Nausėda laimėjo absoliučiai visose savivaldybėse! Net 2014 m. rinkimų aiški favoritė G. Grybauskaitė, kandidatavusi kaip veikianti prezidentė ir turėjusi prieš varžovą administracinį pranašumą, to padaryti nesugebėjo – jos laimėjimas prieš Z. Balčytį buvo 52:8.

Ko galima tikėtis II ture dabar, kai pirmojo turo santykis 44,54 proc. prieš 19,94 proc.? Klausimas tik vienas: ar įvyks sutriuškinimas, kaip pranašauja Mykolas Katkus, ar vis dėlto dar pavyks neišvengiamą pralaimėjimą kažkiek amortizuoti? Bet reikšmės tai iš esmės neturi.

Kaip ir nebeturi reikšmės kiek procentų balsų gavo ir kurioje rikiuotės vietoje atsidūrė kiti kandidatai. Gerai prisimenu Stasio Lozoraičio, kurį lydėjau per jo rinkimų kampaniją kaip Laisvosios Europos radijo korespondentas, žodžius, paaiškėjus rinkimų rezultatams. Viena žurnalistė bandė juokauti: „Čia kaip olimpiadoje, svarbu dalyvauti, tiesa?” S. Lozoraitis atsakė rimtai: „Rinkimai tuo ir skiriasi nuo olimpiados, kad čia svarbu yra laimėti.”

Kiek kuris kandidatas gavo balsų – irgi tai tik statistikos dalykas, įdomus galbūt kaip kandidatų biografijų detalė, kuri rūpi politinių strategijų kūrėjams, politologams, bet nedaug pasako apie tų balsų savininkų politinį potenciją.

Tarkim, 2019 m. rinkimuose Ingrida Šimonytė gavo 443 394 balsus. Dar daugiau 2004 m. rinkimuose gavo Kazimiera Prunskienė – per 651 tūkstantį (arba 47,35 proc.). Artūras Paulauskas 1998 m. rinkimuose surinko net 953 775 balsus (49,6 proc.)! Bet visi jie pralaimėjo.

Nekalbant jau apie kitus irgi „gerai” pasirodžiusius, bet irgi pralaimėjusius kandidatus – Saulių Skvernelį (19,58 proc. 2019 m., III vieta), Artūrą Paulauską (12,01 proc., 2014 m., III vieta), Naglį Puteikį (9,32 proc., 2014 m., IV vieta), Algirdą Butkevičių (11,82 proc. 2009 m., II vieta), Valentiną Mazuronį (6,15 proc., 2009 m., III vieta), etc.

Kur šiandien jie politiniame lauke? Kam rūpi ano meto „politikos žvaigždžių” populiarumo valandos?

Koks pozityvas?

Rinkimų kampanija (turiu galvoje kandidatų diskusijas) buvo pakankamai korektiška, apsiėjo be asmeniškumų ir vienas kito įžeidinėjimų, nors sukibirkščiavimų pasitaikydavo. Dalis žurnalistų buvo neblogai pasiruošę, stengėsi išlaikyti nešališkumą ir objektyvumą kandidatų atžvilgiu, uždavinėjo dalykiškus klausimus. Kitai daliai dalykiškumo šiek tiek stigo: iš klausimų ir demonstruojamos kūno kalbos nebuvo sunku atpažinti kurie kandidatai yra jų „favoritai”, tuo pat metu prieš kitus – pabrėžti savo „pranašumą”. Bet tai, palyginti, nedideli riktai, lyginant su tuo, kas vyksta žiniasklaidoje į rytus nuo mūsų.

Prie visų trūkumų ir negerovių, kurių apstu pas mus, kaip apstu jų ir kitose šalyse, skirtumas tarp rinkimų pas mus ir Maskovijoje – akivaizdus. Net atviri Putino agendos transliuotojai turėjo čia tribūną. Bet jeigu jie surinko vos per 7 proc. balsų – tai ženklas, kad Lietuvos žmonės pakankamai gerai skiria pelus nuo grūdų.

Nepritarčiau tiems, kurie dėl rinkimų rezultato dabar grąžo rankas: jų kandidatas į antrą rinkimų turą nepateko. Ne pasaulio pabaiga. Tarp mano FB draugų, kaip matyti, yra už visus 8 kandidatus balsavusiųjų. Ir tai puiku, neturėtų būti priežastis žmonėms dėl to pyktis. Nėra ir nebūna žmonių, su kuriais kiekvienas kitas visais klausimais, visu 100 proc. sutartų. Bet aukšta politinė kultūra, o tuo pačiu ir žmonių tarpusvio bendravimo etika, tuo ir pasireiškia, kai sugebama kalbėtis ir net priiminėti sprendimus tais klausimais, kuriais sutariama.

Deja, pas mus dar gana gaji „tradicija” kitokių įsitikinimų žmones ignoruoti iš principo: jei nesutariama kuriuo nors vienu klausimu tai nėra ko kalbėtis iš viso! Dabar matau, kai kas jau rašo: man, girdi, tokia Lietuva, „kur taip pasirinko”, svetima, – viso gero!..

Labai paviršutiniška, sakyčiau. Jeigu tik pagal rinkimų rezultatus mes nusistatinėtume savo santykius su Tėvyne, tai mes jau seniai jos nebeturėtume. Ačiū Dievui, dauguma žmonių taip negalvoja. Kuriuo istoriniu laikotarpiu Lietuva egzistencinių problemų neturėjo? Per šimtmečius ji išgyveno nepalyginamai sunkesnių ir tragiškesnių laikotarpių, po kurių atrodė, kad ji nebeturi jokių galimybių išlikti. O vis dėlto ji YRA. Nepaisant nuostolių. Dažnai – didelių.

Ir šiandien Lietuva YRA ne bet kaip, o gana svariai, prie visų jos netobulumų. Ir YRA ji dėka būtent tų „kietasprandžių”, kurie gal nėra labai patogi „politinė medžiaga”, bet ji atspari, nes gebėjo kabintis tik už grumsto didžiausių negandų metu. Bet išliko.

Todėl negalima nuvertinti tautos. Iš jos mes kilome, dalimi jos esame. Kaip padorūs vaikai atsižvelgia į tėvų valią, taip ir ištikimiems šalies piliečiams dera gerbti laisvo balsavimo rezultatus. Tą galimybę dera branginti. Ne visi ją turi. Patinka kam ar nepatinka, bet tai mūsų „visuomeninės fizionomijos” atspindys.

Gal norėtų kas „pasikeisti vietomis” su Baltarusija, Armėnija, Gruzija, etc.? Apie Rusiją jau nekalbu. Vargu.

ByAlvidas

Vytautas ČEPAS: Išlietuvinimas ir išsilietuvinimas

Ne iš karto pastebėsi, kuo šie du žodžiai skiriasi. Dvi raidės – ir akimirksniu prievarta virsta savanoriškumu!

Aiškiau kalbant, pirmu atveju esame verčiami atsisakyti savo identiteto, antru – atsisakome savanoriškai ir savarankiškai.

Išlietuvinimas

Galite nesutikti ar net pykti, bet sakau – daugiau nei pusę amžiaus (čia tik apie praėjusį šimtmetį), mus norėta išlietuvinti, grubiai šnekant paversti „didžiąja rusų kalba” šnekančia didžios imperijos biomase. Nesutinkate? Tada pasiremkime faktais.

Kiek dešimčių tūkstančių žmonių iš Rusijos ir kitų tuometinių sąjunginių respublikų važiavo į Lietuvą komunizmo statyti: Vakarų laivų remonto įmonė, Žvejybos ir visi kiti laivynai, Mažeikių nafta, Ignalinos atominė…Važiavo kaip aukštesnė kasta, kuriai nerūpėjo nei čia gyvenančios tautos kalba, nei papročiai ar tradicijos. Kiek jų pramoko lietuviškai? Keli procentai. Likusiems lietuvių kalba taip ir liko fašistų, o kaip neseniai paaiškėjo, dar ir šunų kalba, kuria per pusę amžiaus net pasisveikinti neišmoko.

Dar prisiminkime garsiąją Taškento konferenciją (1979) „Rusų kalba – TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba.” Aišku vienbalsiai, audringais plojimais ir komunistų partiją šlovinančiais šūkiais pritariant buvo nuspręsta, nuo penkerių metų vaikų darželiuose pereiti prie auklėjimo, bendravimo ir mokymo rusų kalba. Savaime suprantama, kad vidurinėse ir profesinėse mokyklose, universitetuose visi procesai turėjo vykti „didžiąja rusų kalba” (na velikom ruskom jazike).

Neužmirškime ir baisaus ideologinio spaudimo, kur visi „savanoriškai ir vienbalsiai” privalėjo šlovinti bala žino kam šventas komunistines šventes: Lenino gimtadienį, revoliucijos ir pergalės kare metines, Komunistų partijos „istorinių” suvažiavimų datas, minėti plėšinių užkariavimo, Baikalo – Amūro geležinkelio ir kokios nors „magnitkos” pastatymo jubiliejus…, kartu draudžiant tradicines lietuviškas šventes. Juk už Vasario 16, Velykų, Kalėdų šventimą, ką ten šventimą – pritarimą, grėsė didelės bėdos, net kalėjimas. Ar pakanka?

Jei ne, sąrašą galima tęsti neužmirštant masinių trėmimų į Sibirą, kolchozų steigimo, tokių pat masinių priėmimų į spaliukų, pionierių ir komunistinio jaunimo organizacijas, persekiojimą dėl religinių įsitikinimų, kitokios nuomonės nei oficiali komunistų partijos politika turėjimo…Dabar tikriausiai jau gana?

Tačiau stebuklas, visa ta siaubinga represinė mašina – lietuvių neišlietuvino! Kad ir kas ką besakytų, bet iš daugiau nei trijų milijonų Lietuvos gyventojų net 87 proc. buvo lietuviai, kalbėjo, rašė, skaitė, vaikus auklėjo lietuviškai!

Tačiau įdomu, kodėl komunistų sumanytas projektas nepavyko? Teorijų daug. Vienos aiškina, kad sovietiniai ideologai perlenkė lazdą tuo išprovokuodami tylų, ir ne tik, pasipriešinimą. Kiti linkę manyti, kad tai lėmė galinga Lietuvos valstybingumo istorija, disidentinis judėjimas, bažnyčia, lietuvių gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių tuo pat metu išsaugant didelę dalį savosios tapatybės…

Ko gero teisūs visi. Grumstelis prie grumstelio, akmuo prie akmens ir komunistams kalno su žeme sulyginti nepavyko. Okupacijos pabaigoje Lietuvoje gyveno 3 mln.670 tūks. gyventojų, kurių didžioji dauguma kalbėjo lietuviškai!

Išsilietuvinimas

Dabar – vienu milijonu mažiau. Neišmirė, ne karuose galvas padėjo, o išėjo į margą svietą laimės ieškoti. Likome 2 mln. 585 tūks. vis dar bandančių susikalbėti lietuviškai. Ir niekas dabar neverčia kalbėti rusiškai, beje, kaip ir bet kuria kita kalba, nedraudžia lietuviško rašto, nešaukia suvažiavimų, nepriėminėja rezoliucijų dėl privalomo kokios nors kitos kalbos mokėjimo, bet paradoksas – susikalbėti valstybine lietuvių kalba Lietuvoje kaskart vis sudėtingiau.

Vilniuje, Klaipėdoje prakalbus lietuviškai vėl girdime „govorite po ruski”. Suprantama, karo pabėgėliai, politiniai emigrantai – kur besidėsi. Kalbai išmokti kelių mėnesių neužtenka. Tačiau didžiausias pavojus ne čia. Pabėgėliai, migrantai kaip atvyko – taip išvyks, didžiausia bėda yra tai, kad mes patys siauriname lietuvių kalbos vartojimo arealą.

Visų pirma kažkur pradingo dar sovietmečiu išsiugdyta psichologinė gudrybė elgtis taip, kaip reikalauja kažkas kitas (komunistų partija, centro komitetas…), bet daryti taip, kaip reikia mums!

Dabar sunkiau, nes šalia taip iki galo ir neišspręstų problemų su rusų kalba prisidėjo dar anglų. Rusų kalbai beveik išnykus iš viešosios erdvės, radijo ir televizijos, jos vietą užėmė, deja, ne lietuvių, o anglų kalba. Pasižvalgykime po gatves. Suprantama, firmų ženklai, jų pavadinimai, bet juk niekas neverčia vietoje „Hotel” parašyti „Viešbutis”, vietoje „Shop” – „Parduotuvė”. Atrodo, kad trūksta lietuviškų žodžių ir firmų pavadinimams, net Lietuvos sostinės krepšinio komandai neužteko nuovokos pasivadinti gražiu lietuvišku vardu „Vilkai”, pasivadino angliškai. Kodėl, gal kas vertė, grasino susprogdinti?

O žaidimas su lietuviškomis moterų pavardėmis! Atrodo, kas čia tokio, jei kaip grybai po lietaus dygsta visokios šernės, vilkės, timpės, vaginės, šeškės… Žmogus turi teisę, beje, numatytą ir įstatymuose, pasirinkti tam tikrą savo pavardės formą. Bet prieš pasirenkant derėtų pagalvoti, kad taip iš tautos kultūros šluojamas didžiulis unikalumas – lietuviškų moteriškų pavardžių rašyba, beje, vienintelė tokia pasaulyje. Keisčiausia tai, kad tokios asabos laiko save didelėmis Lietuvos patriotėmis, rašo patriotinius straipsnius, skaito paskaitas, vadovauja patriotinėms organizacijoms…

Sunku kalbėti apie mūsų taip vadinamų žvaigždžių sceninius pavadinimus. Atrodo, kad lietuvių kalbos nėra, liko tik „Queens of Roses”, „VB gang”, „Shover” ir t.t. Įspūdis toks, lyg nuo didžiausių pasaulio scenų nenulipantys muzikantai į Tėvynę užklysta pusdieniui, kad sustenėtų ar išdejuotų kokią dainelę (aišku, angliškai) apie nelaimingą meilę per „Labo ryto” laidą televizijoje.

Bet juk realybė kita: liokajaus sindromas, poreikis įsiteikti šeimininkui, nuspėti jo norus, rūpintis, kad tik jam būtų patogiau, aiškiau, jaukiau ir šilčiau, įsiėdęs į sąmonę taip giliai, kad belieka tik skėsčioti rankomis.

Jauni žmonės įsitikinę, kad jų misija pertvarkyti Lietuvą, bet tie, kurie dar iki smakro nepanirę į euforiją, supranta, kad tai kelias į susinaikinimą. Kur kas kilnesnis, svarbesnis ir sunkesnis uždavinys – neleisti, kad Lietuva subyrėtų. Be savų papročių ir tradicijų, be savo vardyno, savų tautinių švenčių, su puskalbe ir angliškais užrašais viešose vietose, su „govorite po ruski” parduotuvėse, mes jokia tauta, o viso labo tik šitoje teritorijoje esantys fiziniai subjektai. Atrodo perdėm konservatyviai, gal net labai aštriai tautiškai? Bet sakykite tada, kaip išlikti? Aišku jei manome, kad išlikti reikia.

Kalbos netrenkia infarktai, ji merdėja lėtai. Todėl kiekviena, kad ir menkiausia netektis, nesvarbu kas tai – menkutis jos atspalvis, raidė ar žodis – artina kalbą prie mirties.

Anglų poetas ir pamokslininkas Džonas Donas (John Donne) 17 a. parašė labai prasmingus ir gražius žodžius apie praradimų ir netekimų esmę. Jų nedaug, nepatingėkite, perskaitykite.

„Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jei jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau”.

Varpai jau skambina lietuvybei! Bet ar mes juos girdime?

https://ve.lt/nuomones/vytautas-cepas-islietuvinimas-ir-issilietuvinimas

ByAlvidas

Mečys Laurinkus. Didelis ir nedirbtinis Lietuvos patriotas Romualdas Ozolas

Kovo 14 dieną Seimas paminėjo R.Ozolo, vieno iškiliausių nepriklausomos Lietuvos atkūrimo asmenybių, 85-ąsias gimimo metines. Savo užmojais, nors ir kitomis istorinėmis aplinkybėmis, man R.Ozolas primena smetoninės Lietuvos veikėją, intelektualą, Vasario 16-osios Akto signatarą P.Dovydaitį. Sąjūdis buvo išsivadavimo iš okupacijos parlamentinis judėjimas, o kartu ir revoliucija, nes keitė ne tik valdžią, bet ir santvarką. R.Ozolas buvo vienas ryškesnių Lietuvos istoriją pakeitusių dalyvių, ideologų ir kovos už nepriklausomybę taktikos formuotojų. Po 1988 m. balandžio 20 d. A.Juozaičio politinio manifesto Dailininkų sąjungoje „Politinė kultūra ir Lietuva“, kur nepriklausomybės tema prasimušinėjo iš potekstės, R.Ozolo komentaras buvo trumpas: „Per ankstyvas.“ Pasak jo, „mes neturime jokios politinės veiklos patirties ir mus išgliaudys kaip žirnius, o mūsų tiek nedaug“. Tą patį girdėjau Sąjūdžio maršo metu per Lietuvą po mitingo privačiame pokalbyje Marijampolėje. Esą reikia telkti Lietuvos gyventojus ir ruošti per savo atstovus Aukščiausiojoje Taryboje svarbiausiems sprendimams. Ir nepriklausomybės sąvoką jos tikruoju turiniu pradėti skelbti tada, kai Maskva nebeturės galimybių judėjimo užgniaužti, žinoma, išskyrus karinę jėgą. Tai po metų ir buvo bandoma padaryti. SUŽINOKITE DAUGIAU Mečys Laurinkus. Rusijos kare Ukrainoje – išeitys tik dvi: ir vis labiau peršasi antrasis variantas Mečys Laurinkus. Beveik anekdotinis epizodas dėl Rusijos tapimo NATO nare ir V. Putino interviu reikšmė Mečys Laurinkus. Galimo Rusijos karo su NATO scenarijai – kuri prognozė labiausiai tikėtina Mečys Laurinkus. Kas jungia karą Ukrainoje ir prezidento rinkimus Lietuvoje – tereikia užduoti kelis klausimus Rezultatą žinome. Lietuva buvo pasiryžusi fiziškai ginti laisvę. Politinio pasiruošimo lemiamiems sprendimams taktikos laikėsi nuo pat Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo pradžios iki pat Kovo 11-osios. Taktikos dalimi R.Ozolas laikė ir LKP atsiskyrimą nuo „platformos“, ir jos narių perėjimą į Sąjūdį. Pasirinktas tikslo siekimo kelias baigėsi beveik vieningu balsavimu už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Tiesa, dar prieš istorinio įvykio procedūras buvo diskutuojama, kada dėti lemiamą tašką. Įsiminė epizodas, kai diskusijų įkarštyje į argumentų srautą įsiterpę R.Ozolas ir K.Prunskienė energingai pareiškė: skelbti kovo 11-ąją ir nė dienos vėliau. R.Ozolo anuometiniu pasakymu, tam visiškai pasiruošta Sąjūdžio viduje politiškai ir visuomenėje Baltijos kelyje. Beje, 1989 m. liepos 15 d. R.Ozolas, B.Kuzmickas ir V.Čepaitis dalyvavo Estijoje Baltijos Tarybos posėdyje, kuriame buvo nutarta rugpjūčio 23 d. surengti masinę akciją – Baltijos kelią. Šiaip jau 1989 m. vasara Sąjūdžio istorijoje yra vadinama R.Ozolo iniciatyvų laiku. Užtenka prisiminti jo sumanymą pradėti rinkti parašus reikalaujant išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę. Ne be R.Ozolo rankos 1989 m. rugpjūčio 26 d. atsirado Sąjūdžio Seimo pareiškimas „Dėl nepriklausomybės sąvokos vartojimo“. Išaiškinimas paprastas – nepriklausomybė ir yra nepriklausomybė, valstybė su visomis jai priklausančiomis funkcijomis, o ne suverenitetas SSRS sudėtyje. Iš esmės tai jau buvo pasakyta tais pačiais metais Kaune vasario 15–16 dienomis. Iki Kovo 11-osios likus septyniems mėnesiams „nepriklausomybė“ visiškai pakeitė „suverenitetą“. Sąjūdžio kelias nuo mitingų iki politiškai paruoštų sprendimų ir yra vienas didžiausių R.Ozolo nuopelnų atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę. Nors Sąjūdis įvairiais pavidalais savo dokumentuose fiksavo, kokia turėtų būti Lietuva po nepriklausomybės paskelbimo, kokių nors diskusijų dėl tolesnio valstybės kelio nebuvo. Iki svarstymų dėl Europos Sąjungos (tuo metu dar Bendrijos) ir NATO buvo likę daugiau kaip dešimtmetis. O kai atėjo sprendimų metas tapti ES ir NATO nare, visuomenė tai priėmė kaip labai gerą ir net natūralų posūkį. Tiesa, R.Ozolas buvo vienas retų politinėmis temomis rašančių asmenų, skeptiškai vertinančių Lietuvos narystę ES. Teisingiau sakant, jis nebuvo prieš pačią narystę, bet ES vis labiau integruojantis matė pavojų Lietuvos valstybingumui. R.Ozolas buvo už „pilnutinę“, kaip jis sakydavo, nepriklausomybę, be valstybės galių delegavimo. Tik tokioje valstybėje, jo manymu, gali išlikti ir tauta. R.Ozolas ir raštu, ir žodžiu (tai ne kartą girdėjau) buvo už tautinę valstybę. Man tai atrodė pasenęs, iš XIX a. atėjęs reiškinys. Kiek pavykdavo apie tai diskutuoti, o R.Ozolas šiuo požiūriu buvo tolerantiškas, sakydavau, jog pavojus nacionaliniam identitetui yra globalizmas, o ES – atvirkščiai, yra už tautas ir jų nepakartojamą savitumą. R.Ozolo nuomone, ES esanti tas pat kas SSRS, tik su teigiamu ženklu. Argumentų „už“ ir „prieš“ kildavo ir daugiau, bet įdomu tai, kad šiuo metu tokios diskusijos atsinaujina ir jos girdimos ES geografinėje teritorijoje kalbant apie imigraciją. Pasirodo ir įdomių teorinių studijų.

Viena jų šiuo metu išversta iš anglų į lietuvių kalbą – Y.Hazony „Nacionalizmo dorybė“.

Knygos autorius taip ir pradeda: „Didžiosios Britanijos ir Amerikos politika pasuko nacionalizmo link.“ Ir toliau: „… nepriklausomų nacionalinių valstybių pasaulis yra geriausia galima politinė tvarka.“ Dar aiškiau ir su plačia argumentacija: „Teigiu, kad geriausia yra nacionalinių valstybių tvarka.“ Dar prieš dešimt metų R.Ozolas reiškė panašias mintis. Savaime suprantama, visuose savo samprotavimuose jis yra už demokratinę valstybę. R.Ozolas gyvenime buvo ir savo kūryboje yra didelis, nedirbtinis Lietuvos patriotas, savo krašto mylėtojas ir jos kultūros puoselėtojas. Tai sudėta į jo paskutinį kūrinį – romaną „Pradžių knyga“ (2015 m.). Be įmantrių filosofinių frazių vienoje vietoje taip rašoma: „Karai prasideda ir baigiasi, kolūkiai susikuria ir išnyksta, žlunga okupacijos ir režimai, o sodyba išlieka.“ Ir vaikui aišku, kad sodyba – tai tėvynė.
Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2024/03/17/news/mecys-laurinkus-didelis-ir-nedirbtinis-lietuvos-patriotas-romualdas-ozolas-30991276

ByAlvidas

Dėl Rusijos kišimosi į kitos valstybės miesto reikalus

Alvidas Šimkus

Šią savaite buvau nemaloniai nustebintas Rusijos ir Lietuvos žiniasklaidoje perskaičius, kad esu „paieškomas“ Rusijos vidaus ministerijos dėl paminklų sovietų kariams „naikinimo“ https://zona.media/article/2024/02/13/wanted;

https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/2194973/analitikai-apie-lietuvius-rusijos-ieskomuju-sarase-tai-galetu-buti-susije-su-putino-rinkimu-kampanija).

Mano prisidėjimas prie taip vadinamo naikinimo yra tai, kad būdamas Klaipėdos miesto tarybos nariu 2022 m. birželio 22 d. tarybos posėdyje pritariau Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2022 m. birželio 1 d. įsakymui Nr. AD2‑1300 „Dėl turto pripažinimo netinkamu (negalimu) naudoti“ (https://posedziai.klaipeda.lt/meeting/-500274?selectedQuestionId=-3996).

Šiuo sprendimu buvo patvirtina 5 000 miestiečių apklausoje daugiau nei 2/3 apklaustųjų išreikšta valia dėl minėto paminklo likimo. Nedalyvavę apklausoje, nepareiškė prieštaravimų, manau, išreiškė tylų pritarimą. Apklausos rezultatus patvirtino komisija, kuri ir teikė išvadas dėl  paminklo likimo.

Buvo numatyta, kad demontavus paminklą, bus skelbiamas architektūrinis konkursas, kuriame galės dalyvauti ir visuomenė. Tuo buvo siekiama kuo labiau atsižvelgti į visuomenės nuomonę, kaip reikia transformuoti šį objektą. Tai demokratinės visuomenės procesas, todėl nemalonias emocijas sukėlė žinia, kad esu kitos valstybės, kurioje net nesu buvęs, kaltinamas padaręs nusikaltimą.

Ar protinga ir logiška svetimai valstybei kištis į kitos valstybės miesto reikalus?

Lietuvių tauta yra etniniu pamatu besiburianti bendruomenė, kuri gyvena bendrų reikšmių, bendrų prasmių ir vertybių erdvėje. Todėl visi, kurie į šitą erdvę įsijungia, gali būti ir yra mūsų žmonės, nes jie – mūsų tikslų žmonės. Lietuvių tauta yra Lietuvos tautos kūrėja, telkianti jon visas nepriešiškas tautinių mažumų bendrijas. Mes niekam negrasiname, nieko neuzurpuojame, bet tegul negrasina ir mums.

ByAlvidas

Su vasario 16 -ąja

Už laisvę kovoję ir himną giedoję —
Negalim Tėvynės negerbt.

Laisvi ir galingi — vaikai mūs laimingi
Gėrėsis savąja Tėvyne.
Nuoširdūs, garbingi — lietuviai šlovingi —
Gyvens savo ainių didybe.

Gal kas nepatinka kai bėdos apninka,
Tad dirbki ir dar pakentėki.
Didžiuokis, lietuvi, nes laisvę mes turim

Už laisvą rytojų, Jums, kolegos, kartoju —
Mes vėliavoj laisve plazdėkim!

/………/