ByAlvidas
„Supratimai“
Filosofo, rašytojo, Nepriklausomybės akto signataro Lietuvos Centro partijos įkūrėjo ir ideologinio vadovo
R. Ozolo knygą „Supratimai“. Čia parinktos 1956 – 2006 metų metafizinio dienoraščio mintys.
Autorius pratarmėje rašo: „Supratimai: kas tai? Tiksliai pasakyti ir negalėčiau.Gal gyvenimo mąstymai? Gal proto arimai?“
Pateikiame keletą R. Ozolo knygos ištraukų. Gal jos sudomins?Apie praeitį, o gal ir dabartį.
1956 m.
„Jei nužudo vieną žmogų, žudiką irgi nužudo, jei kas nužudo milijonus, tam stato paminklus. Kas pavagia kilogramą – tam kalėjimas, kas vagia tonom – tam rūmai, kurortai, teatrai, viskas.“
1967 m.
„Žmonių santykiai ir pas mus priklauso nuo žmogaus turimų daiktų vertės, nes tai yra XX amžiaus žmonių santykių matas, atsiradęs kartu su pingo įsigalėjimu.“
1969 m.
„Švietimas tautos išlikimui vaidina lemiamą vaidmenį.“
1970 m.
„Žmogus – tai valia ir protas. Ir žmogaus valia, ir jo protas yra nieko verti, jei žmogus neturi supratimo, kas yra pareiga…“
1971 m.
„Ką reiškia gyventi protingai?Tai reiškia gyventi nuolat klausinėjant ir randant atsakymus, kaip būti ir veikti, protingai veikti.
Ką reiškia veikti protingai?Tai reiškia veikti pagal savo sąžinę ir visų pirma vadovaujantis įsitikinimu, kad žmogus turi gyventi.“
„Primityvūs žmonės, kaip ir primityvios tautos, laisvę įsivaizduoja kaip kažkokią absoliučią būseną, todėl yra amžinai nelaimingi.“
„Užtenka pasėti baimę ir nepasitikėjimą, sukurti gana skurdų būrį ir ugdyti materialines gerovės siekimą (jo dažnai nė ugdyti nereikia) – ir žmogus ės žmogų.“ O šiandien po 38 metų?
1972 m.
„Tik tas, kuris peržengia savo ir savo šeimos rėmus, ima rūpintis tautos, pasaulio reikalais, tik tas tampa subrendusiu žmogumi.“
1974 m.
„Mes amžiais buvome pavergti – mes neturim humoro, nes neturim to jausmo: mums nuolat reikėjo gintis ne nuo gyvenimo, o nuo mirties, o humoras čia jau bejėgis…
Mus gelbėjo tik jausmas ir intuicija. Užtat mes dainininkai ir „lyrikai.“
1976 m.
„Tiesa yra išgyvenimo riba. Ko neišgyvenai – nesuprasi. Teiginys tiktai tada tampa tiesa, kai jį išgyveni.“
1978 m.
„Turtas – pati populiariausia bausmė už nusikaltimą.“
„Didžiuma žmonių nuo pat vaikystės auga abejingai visiems idealams, išskyrus vieną paprastą tiesą: pasirūpinti savimi. Iš čia – mūsų idėjinis indiferentizmas, visuomeninis abejingumas, materializmas ir žiaurumas, Tai atsiminti nuolat!
1979 m.
„Jeigu pats nesi visiškai kvailas, nė vienas žmogus tau neatrodys kvailas tiek, kad iš jo negalima būtų pasimokyti.“
„Nesiskųsk, kad kenti. Žinok – gyveni.“
„Vienintelė pateisinama medžio mirtis – mirtis dėl knygos.“
1983 m.
„Džiaugsmą teikia tik tai, kas daroma laiku. Laiku turi mokytis, laiku ištekėti ar vesti, laiku gimdyti ir auginti vaikus, laiku ginti disertacijas ir rašyti knygas. Visa, kas vėlinama, kupina liūdesio. Viskas turi būti daroma laiku.‘
1984 m.
„Ir emigracija yra nenatūralus dalykas, ir emigrantų nutautėjimas yra tragedija.“
„Kad ir karščiausia meilė – ateina metas, kai žmonės nebetenka vienas kitam buvusio traukimo ir net patrauklumo. Jie pradeda dairytis į šalis. Po to ateina – lėčiau ar greičiau – išsiskyrimas.
Štai kodėl yra reikalingas vedybos – prievartinis dviejų žmonių artumas.
Didelė patirtis, didelė išmintis užfiksuota vedybose: be jų kur kas sunkiau būtų žmogui įveikti savo potroškius.“
„Na, ir gyvenama! Geriama iki negyvumo, žudoma ir žudomasi. Prievartaujama ir niekinama. Švenčiama ir džiūgaujama. Valgoma ir miegama. Puošiamasi ir puikuojamasi. Ištisas materialybės vartojimo fejerverkas…
Žmogus nebemato žmogaus, mato partnerį arba priešą, statistinį vienetą arba įrankį, daiktą arba medžiagą. Dvasios, dvasiškumo sąvoka išnyko kaip dūmas, užtat atsirado drąsos, šaunumo, negailestingumo, ištvermingumostabai, kultai, sampratos. Koks tikslas? Tikslo nėra. Tikslas čia pat, manyje: mano noras patirti malonumą, mano troškimas vartoti.
Šio troškimo negali pažaboti jokia valdžia, joki asantvarka…Užtat išeitis iš tos situacijos, kurioj dabar atsidūrė pasaulis, taip pat yra tik žmoguje: tik jis pats gali išsikelti sau tiklą už save, tikslą siekti ne savo malonumo, o ko nors kitko, tarkim – tautos išlikimo arba pilnakraujo jos gyvenimo.“
„Dabar man aišku kaip niekada iki šiol: negali žmonės gyventi be tikėjimo, kad yra dideli žodžiai, ir yra ne šiaip sau, kažkur ir kažkada, o yra tikrai.
Negali gyventi be tikėjimo, kad yra DIEVAS, GĖRIS, TIESA, MEILĖ, LAIMĖ, SUPRATIMAS ir panašiai. …Be tų žodžių, be tikėjimo jais žmonės nyksta ir žūsta.“