Partijos naujienos

ByAlvidas

Vytautas ČEPAS: Išlietuvinimas ir išsilietuvinimas

Ne iš karto pastebėsi, kuo šie du žodžiai skiriasi. Dvi raidės – ir akimirksniu prievarta virsta savanoriškumu!

Aiškiau kalbant, pirmu atveju esame verčiami atsisakyti savo identiteto, antru – atsisakome savanoriškai ir savarankiškai.

Išlietuvinimas

Galite nesutikti ar net pykti, bet sakau – daugiau nei pusę amžiaus (čia tik apie praėjusį šimtmetį), mus norėta išlietuvinti, grubiai šnekant paversti „didžiąja rusų kalba” šnekančia didžios imperijos biomase. Nesutinkate? Tada pasiremkime faktais.

Kiek dešimčių tūkstančių žmonių iš Rusijos ir kitų tuometinių sąjunginių respublikų važiavo į Lietuvą komunizmo statyti: Vakarų laivų remonto įmonė, Žvejybos ir visi kiti laivynai, Mažeikių nafta, Ignalinos atominė…Važiavo kaip aukštesnė kasta, kuriai nerūpėjo nei čia gyvenančios tautos kalba, nei papročiai ar tradicijos. Kiek jų pramoko lietuviškai? Keli procentai. Likusiems lietuvių kalba taip ir liko fašistų, o kaip neseniai paaiškėjo, dar ir šunų kalba, kuria per pusę amžiaus net pasisveikinti neišmoko.

Dar prisiminkime garsiąją Taškento konferenciją (1979) „Rusų kalba – TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba.” Aišku vienbalsiai, audringais plojimais ir komunistų partiją šlovinančiais šūkiais pritariant buvo nuspręsta, nuo penkerių metų vaikų darželiuose pereiti prie auklėjimo, bendravimo ir mokymo rusų kalba. Savaime suprantama, kad vidurinėse ir profesinėse mokyklose, universitetuose visi procesai turėjo vykti „didžiąja rusų kalba” (na velikom ruskom jazike).

Neužmirškime ir baisaus ideologinio spaudimo, kur visi „savanoriškai ir vienbalsiai” privalėjo šlovinti bala žino kam šventas komunistines šventes: Lenino gimtadienį, revoliucijos ir pergalės kare metines, Komunistų partijos „istorinių” suvažiavimų datas, minėti plėšinių užkariavimo, Baikalo – Amūro geležinkelio ir kokios nors „magnitkos” pastatymo jubiliejus…, kartu draudžiant tradicines lietuviškas šventes. Juk už Vasario 16, Velykų, Kalėdų šventimą, ką ten šventimą – pritarimą, grėsė didelės bėdos, net kalėjimas. Ar pakanka?

Jei ne, sąrašą galima tęsti neužmirštant masinių trėmimų į Sibirą, kolchozų steigimo, tokių pat masinių priėmimų į spaliukų, pionierių ir komunistinio jaunimo organizacijas, persekiojimą dėl religinių įsitikinimų, kitokios nuomonės nei oficiali komunistų partijos politika turėjimo…Dabar tikriausiai jau gana?

Tačiau stebuklas, visa ta siaubinga represinė mašina – lietuvių neišlietuvino! Kad ir kas ką besakytų, bet iš daugiau nei trijų milijonų Lietuvos gyventojų net 87 proc. buvo lietuviai, kalbėjo, rašė, skaitė, vaikus auklėjo lietuviškai!

Tačiau įdomu, kodėl komunistų sumanytas projektas nepavyko? Teorijų daug. Vienos aiškina, kad sovietiniai ideologai perlenkė lazdą tuo išprovokuodami tylų, ir ne tik, pasipriešinimą. Kiti linkę manyti, kad tai lėmė galinga Lietuvos valstybingumo istorija, disidentinis judėjimas, bažnyčia, lietuvių gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių tuo pat metu išsaugant didelę dalį savosios tapatybės…

Ko gero teisūs visi. Grumstelis prie grumstelio, akmuo prie akmens ir komunistams kalno su žeme sulyginti nepavyko. Okupacijos pabaigoje Lietuvoje gyveno 3 mln.670 tūks. gyventojų, kurių didžioji dauguma kalbėjo lietuviškai!

Išsilietuvinimas

Dabar – vienu milijonu mažiau. Neišmirė, ne karuose galvas padėjo, o išėjo į margą svietą laimės ieškoti. Likome 2 mln. 585 tūks. vis dar bandančių susikalbėti lietuviškai. Ir niekas dabar neverčia kalbėti rusiškai, beje, kaip ir bet kuria kita kalba, nedraudžia lietuviško rašto, nešaukia suvažiavimų, nepriėminėja rezoliucijų dėl privalomo kokios nors kitos kalbos mokėjimo, bet paradoksas – susikalbėti valstybine lietuvių kalba Lietuvoje kaskart vis sudėtingiau.

Vilniuje, Klaipėdoje prakalbus lietuviškai vėl girdime „govorite po ruski”. Suprantama, karo pabėgėliai, politiniai emigrantai – kur besidėsi. Kalbai išmokti kelių mėnesių neužtenka. Tačiau didžiausias pavojus ne čia. Pabėgėliai, migrantai kaip atvyko – taip išvyks, didžiausia bėda yra tai, kad mes patys siauriname lietuvių kalbos vartojimo arealą.

Visų pirma kažkur pradingo dar sovietmečiu išsiugdyta psichologinė gudrybė elgtis taip, kaip reikalauja kažkas kitas (komunistų partija, centro komitetas…), bet daryti taip, kaip reikia mums!

Dabar sunkiau, nes šalia taip iki galo ir neišspręstų problemų su rusų kalba prisidėjo dar anglų. Rusų kalbai beveik išnykus iš viešosios erdvės, radijo ir televizijos, jos vietą užėmė, deja, ne lietuvių, o anglų kalba. Pasižvalgykime po gatves. Suprantama, firmų ženklai, jų pavadinimai, bet juk niekas neverčia vietoje „Hotel” parašyti „Viešbutis”, vietoje „Shop” – „Parduotuvė”. Atrodo, kad trūksta lietuviškų žodžių ir firmų pavadinimams, net Lietuvos sostinės krepšinio komandai neužteko nuovokos pasivadinti gražiu lietuvišku vardu „Vilkai”, pasivadino angliškai. Kodėl, gal kas vertė, grasino susprogdinti?

O žaidimas su lietuviškomis moterų pavardėmis! Atrodo, kas čia tokio, jei kaip grybai po lietaus dygsta visokios šernės, vilkės, timpės, vaginės, šeškės… Žmogus turi teisę, beje, numatytą ir įstatymuose, pasirinkti tam tikrą savo pavardės formą. Bet prieš pasirenkant derėtų pagalvoti, kad taip iš tautos kultūros šluojamas didžiulis unikalumas – lietuviškų moteriškų pavardžių rašyba, beje, vienintelė tokia pasaulyje. Keisčiausia tai, kad tokios asabos laiko save didelėmis Lietuvos patriotėmis, rašo patriotinius straipsnius, skaito paskaitas, vadovauja patriotinėms organizacijoms…

Sunku kalbėti apie mūsų taip vadinamų žvaigždžių sceninius pavadinimus. Atrodo, kad lietuvių kalbos nėra, liko tik „Queens of Roses”, „VB gang”, „Shover” ir t.t. Įspūdis toks, lyg nuo didžiausių pasaulio scenų nenulipantys muzikantai į Tėvynę užklysta pusdieniui, kad sustenėtų ar išdejuotų kokią dainelę (aišku, angliškai) apie nelaimingą meilę per „Labo ryto” laidą televizijoje.

Bet juk realybė kita: liokajaus sindromas, poreikis įsiteikti šeimininkui, nuspėti jo norus, rūpintis, kad tik jam būtų patogiau, aiškiau, jaukiau ir šilčiau, įsiėdęs į sąmonę taip giliai, kad belieka tik skėsčioti rankomis.

Jauni žmonės įsitikinę, kad jų misija pertvarkyti Lietuvą, bet tie, kurie dar iki smakro nepanirę į euforiją, supranta, kad tai kelias į susinaikinimą. Kur kas kilnesnis, svarbesnis ir sunkesnis uždavinys – neleisti, kad Lietuva subyrėtų. Be savų papročių ir tradicijų, be savo vardyno, savų tautinių švenčių, su puskalbe ir angliškais užrašais viešose vietose, su „govorite po ruski” parduotuvėse, mes jokia tauta, o viso labo tik šitoje teritorijoje esantys fiziniai subjektai. Atrodo perdėm konservatyviai, gal net labai aštriai tautiškai? Bet sakykite tada, kaip išlikti? Aišku jei manome, kad išlikti reikia.

Kalbos netrenkia infarktai, ji merdėja lėtai. Todėl kiekviena, kad ir menkiausia netektis, nesvarbu kas tai – menkutis jos atspalvis, raidė ar žodis – artina kalbą prie mirties.

Anglų poetas ir pamokslininkas Džonas Donas (John Donne) 17 a. parašė labai prasmingus ir gražius žodžius apie praradimų ir netekimų esmę. Jų nedaug, nepatingėkite, perskaitykite.

„Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jei jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau”.

Varpai jau skambina lietuvybei! Bet ar mes juos girdime?

https://ve.lt/nuomones/vytautas-cepas-islietuvinimas-ir-issilietuvinimas

ByAlvidas

Mečys Laurinkus. Didelis ir nedirbtinis Lietuvos patriotas Romualdas Ozolas

Kovo 14 dieną Seimas paminėjo R.Ozolo, vieno iškiliausių nepriklausomos Lietuvos atkūrimo asmenybių, 85-ąsias gimimo metines. Savo užmojais, nors ir kitomis istorinėmis aplinkybėmis, man R.Ozolas primena smetoninės Lietuvos veikėją, intelektualą, Vasario 16-osios Akto signatarą P.Dovydaitį. Sąjūdis buvo išsivadavimo iš okupacijos parlamentinis judėjimas, o kartu ir revoliucija, nes keitė ne tik valdžią, bet ir santvarką. R.Ozolas buvo vienas ryškesnių Lietuvos istoriją pakeitusių dalyvių, ideologų ir kovos už nepriklausomybę taktikos formuotojų. Po 1988 m. balandžio 20 d. A.Juozaičio politinio manifesto Dailininkų sąjungoje „Politinė kultūra ir Lietuva“, kur nepriklausomybės tema prasimušinėjo iš potekstės, R.Ozolo komentaras buvo trumpas: „Per ankstyvas.“ Pasak jo, „mes neturime jokios politinės veiklos patirties ir mus išgliaudys kaip žirnius, o mūsų tiek nedaug“. Tą patį girdėjau Sąjūdžio maršo metu per Lietuvą po mitingo privačiame pokalbyje Marijampolėje. Esą reikia telkti Lietuvos gyventojus ir ruošti per savo atstovus Aukščiausiojoje Taryboje svarbiausiems sprendimams. Ir nepriklausomybės sąvoką jos tikruoju turiniu pradėti skelbti tada, kai Maskva nebeturės galimybių judėjimo užgniaužti, žinoma, išskyrus karinę jėgą. Tai po metų ir buvo bandoma padaryti. SUŽINOKITE DAUGIAU Mečys Laurinkus. Rusijos kare Ukrainoje – išeitys tik dvi: ir vis labiau peršasi antrasis variantas Mečys Laurinkus. Beveik anekdotinis epizodas dėl Rusijos tapimo NATO nare ir V. Putino interviu reikšmė Mečys Laurinkus. Galimo Rusijos karo su NATO scenarijai – kuri prognozė labiausiai tikėtina Mečys Laurinkus. Kas jungia karą Ukrainoje ir prezidento rinkimus Lietuvoje – tereikia užduoti kelis klausimus Rezultatą žinome. Lietuva buvo pasiryžusi fiziškai ginti laisvę. Politinio pasiruošimo lemiamiems sprendimams taktikos laikėsi nuo pat Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo pradžios iki pat Kovo 11-osios. Taktikos dalimi R.Ozolas laikė ir LKP atsiskyrimą nuo „platformos“, ir jos narių perėjimą į Sąjūdį. Pasirinktas tikslo siekimo kelias baigėsi beveik vieningu balsavimu už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Tiesa, dar prieš istorinio įvykio procedūras buvo diskutuojama, kada dėti lemiamą tašką. Įsiminė epizodas, kai diskusijų įkarštyje į argumentų srautą įsiterpę R.Ozolas ir K.Prunskienė energingai pareiškė: skelbti kovo 11-ąją ir nė dienos vėliau. R.Ozolo anuometiniu pasakymu, tam visiškai pasiruošta Sąjūdžio viduje politiškai ir visuomenėje Baltijos kelyje. Beje, 1989 m. liepos 15 d. R.Ozolas, B.Kuzmickas ir V.Čepaitis dalyvavo Estijoje Baltijos Tarybos posėdyje, kuriame buvo nutarta rugpjūčio 23 d. surengti masinę akciją – Baltijos kelią. Šiaip jau 1989 m. vasara Sąjūdžio istorijoje yra vadinama R.Ozolo iniciatyvų laiku. Užtenka prisiminti jo sumanymą pradėti rinkti parašus reikalaujant išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę. Ne be R.Ozolo rankos 1989 m. rugpjūčio 26 d. atsirado Sąjūdžio Seimo pareiškimas „Dėl nepriklausomybės sąvokos vartojimo“. Išaiškinimas paprastas – nepriklausomybė ir yra nepriklausomybė, valstybė su visomis jai priklausančiomis funkcijomis, o ne suverenitetas SSRS sudėtyje. Iš esmės tai jau buvo pasakyta tais pačiais metais Kaune vasario 15–16 dienomis. Iki Kovo 11-osios likus septyniems mėnesiams „nepriklausomybė“ visiškai pakeitė „suverenitetą“. Sąjūdžio kelias nuo mitingų iki politiškai paruoštų sprendimų ir yra vienas didžiausių R.Ozolo nuopelnų atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę. Nors Sąjūdis įvairiais pavidalais savo dokumentuose fiksavo, kokia turėtų būti Lietuva po nepriklausomybės paskelbimo, kokių nors diskusijų dėl tolesnio valstybės kelio nebuvo. Iki svarstymų dėl Europos Sąjungos (tuo metu dar Bendrijos) ir NATO buvo likę daugiau kaip dešimtmetis. O kai atėjo sprendimų metas tapti ES ir NATO nare, visuomenė tai priėmė kaip labai gerą ir net natūralų posūkį. Tiesa, R.Ozolas buvo vienas retų politinėmis temomis rašančių asmenų, skeptiškai vertinančių Lietuvos narystę ES. Teisingiau sakant, jis nebuvo prieš pačią narystę, bet ES vis labiau integruojantis matė pavojų Lietuvos valstybingumui. R.Ozolas buvo už „pilnutinę“, kaip jis sakydavo, nepriklausomybę, be valstybės galių delegavimo. Tik tokioje valstybėje, jo manymu, gali išlikti ir tauta. R.Ozolas ir raštu, ir žodžiu (tai ne kartą girdėjau) buvo už tautinę valstybę. Man tai atrodė pasenęs, iš XIX a. atėjęs reiškinys. Kiek pavykdavo apie tai diskutuoti, o R.Ozolas šiuo požiūriu buvo tolerantiškas, sakydavau, jog pavojus nacionaliniam identitetui yra globalizmas, o ES – atvirkščiai, yra už tautas ir jų nepakartojamą savitumą. R.Ozolo nuomone, ES esanti tas pat kas SSRS, tik su teigiamu ženklu. Argumentų „už“ ir „prieš“ kildavo ir daugiau, bet įdomu tai, kad šiuo metu tokios diskusijos atsinaujina ir jos girdimos ES geografinėje teritorijoje kalbant apie imigraciją. Pasirodo ir įdomių teorinių studijų.

Viena jų šiuo metu išversta iš anglų į lietuvių kalbą – Y.Hazony „Nacionalizmo dorybė“.

Knygos autorius taip ir pradeda: „Didžiosios Britanijos ir Amerikos politika pasuko nacionalizmo link.“ Ir toliau: „… nepriklausomų nacionalinių valstybių pasaulis yra geriausia galima politinė tvarka.“ Dar aiškiau ir su plačia argumentacija: „Teigiu, kad geriausia yra nacionalinių valstybių tvarka.“ Dar prieš dešimt metų R.Ozolas reiškė panašias mintis. Savaime suprantama, visuose savo samprotavimuose jis yra už demokratinę valstybę. R.Ozolas gyvenime buvo ir savo kūryboje yra didelis, nedirbtinis Lietuvos patriotas, savo krašto mylėtojas ir jos kultūros puoselėtojas. Tai sudėta į jo paskutinį kūrinį – romaną „Pradžių knyga“ (2015 m.). Be įmantrių filosofinių frazių vienoje vietoje taip rašoma: „Karai prasideda ir baigiasi, kolūkiai susikuria ir išnyksta, žlunga okupacijos ir režimai, o sodyba išlieka.“ Ir vaikui aišku, kad sodyba – tai tėvynė.
Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2024/03/17/news/mecys-laurinkus-didelis-ir-nedirbtinis-lietuvos-patriotas-romualdas-ozolas-30991276

ByAlvidas

Dėl Rusijos kišimosi į kitos valstybės miesto reikalus

Alvidas Šimkus

Šią savaite buvau nemaloniai nustebintas Rusijos ir Lietuvos žiniasklaidoje perskaičius, kad esu „paeiškomas“ Rusijos vidaus ministerijos dėl paminklų sovietų kariams „naikinimo“ https://zona.media/article/2024/02/13/wanted;

https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/2194973/analitikai-apie-lietuvius-rusijos-ieskomuju-sarase-tai-galetu-buti-susije-su-putino-rinkimu-kampanija).

Mano prisidėjomas prie taip vadinamo naikinimo yra tai, kad būdamas Klaipėdos miesto tarybos nariu 2022 m. birželio 22 d. tarybos posėdyje pritariau Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2022 m. birželio 1 d. įsakymui Nr. AD2‑1300 „Dėl turto pripažinimo netinkamu (negalimu) naudoti“ (https://posedziai.klaipeda.lt/meeting/-500274?selectedQuestionId=-3996).

Šiuo sprendimu buvo patvirtina 5 000 miestiečių apklausoje daugiau nei 2/3 apklaustųjų išreikšta valia dėl minėto paminklo likimo. Nedalyvavę apklausoje, nepareiškė prieštaravimų, manau, išreiškė tylų pritarimą. Apklausos rezultatus patvirtino komisija, kuri ir teikė išvadas dėl  paminklo likimo.

Buvo numatyta, kad demontavus paminklą, bus skelbiamas architektūrinis konkursas, kuriame galės dalyvauti ir visuomenė. Tuo buvo siekiama kuo labiau atsižvelgti į visuomenės nuomonę, kaip reikia transformuoti šį objektą. Tai demokratinės visuomenės procesas, todėl nemalonias emocijas sukėlė žinia, kad esu kitos valstybės, kurioje net nesu buvęs, kaltinamas padaręs nusikaltimą.

Ar protinga ir logiška svetimai valstybei kištis į kitos valstybės miesto reikalus?

Lietuvių tauta yra etniniu pamatu besiburianti bendruomenė, kuri gyvena bendrų reikšmių, bendrų prasmių ir vertybių erdvėje. Todėl visi, kurie į šitą erdvę įsijungia, gali būti ir yra mūsų žmonės, nes jie – mūsų tikslų žmonės. Lietuvių tauta yra Lietuvos tautos kūrėja, telkianti jon visas nepriešiškas tautinių mažumų bendrijas. Mes niekam negrasiname, nieko neuzurpuojame, bet tegul negrasina ir mums.

ByAlvidas

Su vasario 16 -ąja

Už laisvę kovoję ir himną giedoję —
Negalim Tėvynės negerbt.

Laisvi ir galingi — vaikai mūs laimingi
Gėrėsis savąja Tėvyne.
Nuoširdūs, garbingi — lietuviai šlovingi —
Gyvens savo ainių didybe.

Gal kas nepatinka kai bėdos apninka,
Tad dirbki ir dar pakentėki.
Didžiuokis, lietuvi, nes laisvę mes turim

Už laisvą rytojų, Jums, kolegos, kartoju —
Mes vėliavoj laisve plazdėkim!

/………/

ByAlvidas

Vytautas Sinica. Ar sės į kalėjimą Hario Poterio autorė?

2023 spalio 22d.

Hario Poterio knygų autorė liberalė J. K. Rowling neseniai parašė iš pažiūros labai keistus žodžius: „Su džiaugsmu atsėdėsiu du metus, jeigu alternatyva bus išprievartauta kalba ir priverstinis tikrovės apie lyčių svarbą neigimas. Surenkite teismą! Bus linksmiau, nei kada nors buvo ant raudonojo kilimo“.

Apie ką kalbama? Kad ir kaip neįtikėtina, apie įvardžius, kuriais kreipiamės į žmones. Vakarų šalyse vis dažniau numatomos bausmės už atsisakymą kreiptis į žmones jų pasirinkta lytimi. Na, kai akivaizdus vyras sako vadinti jį moterimi ir jūs vis tiek vadinate jį vyru. Arba atvirkščiai.

Būtent atsisakęs paklusti tokiam įstatymui (C16 biliui) Kanadoje prieš keletą metų visame pasaulyje išgarsėjo Jordanas Petersonas, profesorius, nesutikęs taip kreiptis į savo studentus. Jis sakė, kad tai ne smulkmena, o esminis principas, nes tik totalitarinė valstybė gali diktuoti, ką kalbėti ir kaip suprasti tikrovę. Jis buvo visiškai teisus ir ta kova akivaizdžiai pasiteisino tiek jam, tiek visam pasauliui. 

Jungtinėje Karalystėje dabar už tai nebaudžiama nei baudomis, nei kalėjimu. Nors keli skandalingi sulaikymo ir bausmės atvejai buvo, aukštesni teismai bausmes atšaukė. Dabartinė torių vyriausybė ir premjeras Sunakas apskritai nepritaria idėjai, kad yra daugiau nei dvi lytys. Neseniai jis viešai rėžė, kad jos yra tik dvi – vyras ir moteris. Tai, ko mūsų valdantieji politikai pasakyti nesugeba, nes „viskas ne taip paprasta“. Viskas paprasta. Bet ne visiems. Apklausose pirmaujanti ir po rinkimų valdžią perimti galinti britų opozicija, leiboristai, žada už žmonių vadinimą ne pagal jų pasirinktą lytį bausti netgi laisvės atėmimu iki dviejų metų. Regis, į tai reaguodama Rowling ir parašė savo komentarą apie kalėjimą.

Už savo principingą laikyseną, jog tikrosios lytys svarbu ir biologinis vyras negali būti moterimi, Rowling susilaukė didžiulės neapykantos ir cenzūros. Pabrėžtina, kad ji liberalus žmogus, vienalyčių „santuokų“ šalininkė, šlovinta tos pačios minios, kuri dabar nori ją sudraskyti už šią poziciją. Žmonės kaip ji dabar vadinami keiksmažodžiu TERF – suprask, feministė, kuri nepalaiko translyčių. Rowling pasmerkė kino pasaulis, laidų vedėjai, dauguma Hario Poterio aktorių, atsiribojo gerbėjų klubai, ne vienas knygynas atsisakė jos knygų ir t.t. Rowling milijardierė, gyvenanti iš autorinio honoraro, joks „cancelinimas“ jai tikrai nebesvarbus. Sakytume, ginti savo principus jai saugu ir todėl tas gynimas toks drąsus ir principingas. Na, bet kalėjimo perspektyva būtų kas kita.

Sakysite, tai siauro rato problema, bet Jungtinėje Karalystėje paauglių, kurie suabejojo savo lytimi, per pastarąjį dešimtmetį išaugo 44 kartais (ne procentais). Kai popkultūra ir mokykla skleidžia idėją, kad lyties tapatumą galima rinktis, dalis savimi ir savo kūnu dėl begalybės priežasčių nepatenkintų paauglių ir renkasi. Tyrimai rodo, kad apie 90 procentų tapatumo sutrikimų paauglystėje yra tiesiog išaugama ir visai nereiškia tikros translytiškumo. Bet tėvams, medikams ir popkultūrai pritariant, hormonų terapijos ar net operacijos atliekamos vaikams ir paaugliams, kad tik šie „nesikankintų“. Po to gailisi, bet būna vėlu. Paklauskite kolektyvinės Jūratės Juškaitės apie tragiškas istorijas žmonių, siekančių savo tikrosios lyties atkūrimo. Teko girdėti, kad ši tema nelabai mėgstama. 

Kodėl Rowling atvejis svarbus ir kalbėti reikia? Jos pavyzdyje susiduria dvi svarbios ir labai naujos, Lietuvai dar net ne visų pripažįstamos ir visgi plintančios temos-problemos. Viena vertus, translytiškumo teorija, viešai mokanti ir norinti mokyti mokyklose, kad rinktis lyties tapatumą yra normalu. Kita vertus, ideologinė cenzūra, draudžianti ir baudžianti bandymus tam viešai prieštarauti. Pasakyti, kaip neseniai pasakiau „Žinių radijuje“, kad lytys yra tik dvi, o visi kiti tapatumai yra sutrikimas, ne vienoje šalyje jau ne tik nepolitkorektiška, bet ir nusikalstamas „neapykantos skleidimas“. Taigi sudėkime 2+2. Vienu metu peršamas radikalus tikrovės neigimas, įtraukiantis daugybę vaikų, ir diegiami ribojimai tam laisvai oponuoti, kalbant, atrodytų, savaime suprantamus sveiko proto dalykus.

Įrodymų toli ieškoti nereikia. Lietuviškai išleista translytiškumo ideologiją kritikuojanti JAV politikos filosofo dr. Ryano Andersono knyga „Kai Haris tapo Sale“ buvo turbūt pirmoji „Amazon“ uždrausta knyga ir taip nutiko tiesiog todėl, kad ji esą žeidžia translyčius asmenis, nėra korektiška. Ko jau ko, o informacijos apie asmenis, siekiančius „detransition“ – savo tikrosios lyties atkūrimo – joje netrūksta. Šiaulių radijuje, Laimonto Diniaus laidoje „Sinkopė“ neseniai pristačiau antrąją šios problemos pusę – ideologinę cenzūrą, jos įsigalėjimo formas ir ją analizuojančią mano paties verstą Beno Shapiro knygą „Autoritarinis momentas“. Manau, laida buvo įdomi ir kažkas Šiauliuose išgirdo, o mes sutarėme Šiaulių radijo eteryje pokalbį pratęsti.

Visada turėkime galvoje, kad socdemai yra pagrindiniai šio blogio skleidėjai Europoje. Tai, kad Lietuvoje jie nudegė eksperimentuodami su Palucku ir dabar atsitraukė nuo tokių temų, tėra labai laikina.

https://susivienijimas.lt/straipsniai/vytautas-sinica-ar-ses-i-kalejima-hario-poterio-autore/

ByAlvidas

Trumpi pamąstymai apie pagarbą, patyčias, rinkimus

Nieko naujo. Artėja eiliniai rinkimai. Vėl mažuma rinks valdžią daugumai, o po rinkimų dauguma keiks
mažumos išrinktą valdžią. Tai jau tapo įpasta mūsų mažoje Lietuvoje, kurioje vis labiau darosi ankšta
įvairioms nuomonėms… Todėl po truputį įvedami apribojimai… kitaip mąstantiems… nepastebimai…
nevaržant laisvės…
Mes vis dar kalbame apie patyčias mokyklose… mes nesiliaujame kalbėti apie patyčias mokykloje… apie
nepagarbą mokytojams… bet… patys vis mažiau gerbiame vienas kitą… vienas kito nuomonę… patyčios
mokykloje tik atspindys to, kas vyksta aukštai.
Kaip nebūtų keista, mes vis renkame į valdžią tuos, kurie nerenka žodžių kalbėdami apie tautą… vis lipame
ant to paties grėblio, keikiame išrinktus… ir vėl kartojame tas pačias klaidas… gal vertėtų sustoti,
susimąstyti ir pradėti galvoti… savo galva… nekartojant svetimų minčių… gerbiant save ir artimą savo…
bent jau gerbiant, jei nebemokame vienas kito krikščioniškai mylėti…
Tiek nedaug mūsų liko… skelbiamais skaičiais pasitikėti negalima, kaip ir esama valdžia…
Kada gi mums bus skirta išnykti kaip dūmui? Kiek laiko dar liko? Sustoti, susimąstyti

Rima Štefane (Varkalytė)

ByAlvidas

Vytautas Radžvilas. Apie kalbą naikinančius nelietuvius ir raudonuosius lietuvių šaulius

Nepriklausomybės Akto signataras N. Rasimas straipsnyje apie vykstantį vis atviresnį valdančiųjų karą prieš lietuvių kalbą drąsiai laužo nerašytą tabu.

Turbūt pirmą kartą taip atvirai prabylama apie lietuvių kalbos naikintojų tautybę. Iš tiesų, sulaukta meto, kai atkurtoje Lietuvos valstybėje lietuvių kalbos reikalus tvarko ir jos likimą sprendžia ne lietuviai: ,,Keistai sutapo, kad šiuo metu tiems asmenims, kurie turėtų labai saugoti valstybinę kalbą, lietuvių kalba nebuvo jų gimtoji. <…> Taip jau nutiko, kad asmenims, kurie ją šiandien turi ginti, tai buvo priesaikoje parašyta, lietuvių kalba nėra mentaliteto dalis. Nei Seimo pirmininkei, nei pagaliau mūsų ministrei pirmininkei, nei juo labiau Seime labiausiai mokančiai lietuvių kalbą – teisingumo ministrei.”

Tikra tiesa: V. Čmil, E. Dobrovolskai, I. Šimonytei lietuvių kalba nėra gimtoji, tai yra tik išmokta ir todėl iš esmės likusi svetima kalba. Maža pasakyti, kad šioms aukščiausio rango pareigūnėms pastangos išgelbėti XIX a. prie visiško išnykimo slenksčio buvusią kalbą nedaro nei menkiausio įspūdžio, o pati kalba nėra ir negali būti jų mentaliteto ir tautinės savasties dalis.

Priešingai, šių pareigūnių viešai išsakomas požiūris ir veiksmai lietuvių kalbos atžvilgiu liudija tik panieką ir neapykanta jai bei siekį, naudojantis turima valdžia, užbaigti jos naikintojų nespėtą įgyvendinti darbą. Visos trys atstovauja jėgoms, istoriškai siekusioms kuo greičiau nušluoti lietuvių kalbą ir pačius lietuvius nuo Žemės paviršiaus – ilgaamžiams Lietuvos lenkintojams ir rusintojams.

Žlugdyti lietuvių kalbą griaunant jos valstybinį statusą ir stumiant į viešojo gyvenimo užribius labai padeda ir tai, kad Lietuva yra šalis, kurios piliečiams neleidžiama žinoti išsamių ir tikslių net aukščiausių valstybės vadovų ir pareigūnų biografijų. Be abejo, vaikai teisiškai neatsako už tamsius tėvų darbus.

Bet tai nereiškia, kad renkant ar skiriant aukštus pareigūnus yra protinga ir leistina ignoruoti jų pasaulėžiūrą ir vertybines nuostatas formavusią aplinką. Pirmiausia – šeimą. Juk joje, be kitų lemiamai svarbių dalykų, yra skiepijamas ir požiūris į gimtąją bei kitas kalbas.

Apie Seimo pirmininkę žinoma bent tiek, kad ji yra sovietinio ,,išvaduotojo” anūkė ir KGB rezervisto dukra. Tokiems lietuvių kalba buvo tik ,,buržuazinių nacionalfašistų” šnekta. Tuo viskas pasakyta. V. Čmil liko ištikima ir nuosekliai vadovaujasi tuo pačiu požiūriu ir tai parodo įžūliai užsipuldama VLKI viršininką už tai, kad šis reikalavo vykdyti valstybinės kalbos įstatymą.

Premjerė pati pasigyrė vaikystėje šnekėjusi lenkiškai. Taigi lietuvių kalbos išmoko ne šeimoje, kieme ar mokykloje. Bet koks formuojantis jos niekinamam požiūrį į lietuvių kalbą buvo tėvų vaidmuo?

Teisingumo ministrė neapykanta lietuvių kalbai ir nenumaldomu troškimu ją darkyti bei griauti neabejotinai yra Pietryčių Lietuvos autonimininkų reikalo tęsėja. Tačiau visuomenei nepakenktų žinoti, kas buvo jos priešiškumo lietuvių kalbai įkvėpėjai ir ugdytojai.

Koks glaudus ryšys gali sieti kalbinę šeimos aplinką, šeimos požiūrį į kalbą ir toje aplinkoje ugdyto asmens nuostatas kalbos politikos klausimais ypač iškalbingai iliustruoja LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko A. Žukausko elgesys. Daugelis nuoširdžiai stebėjosi, kodėl tapęs VU rektoriumi, jis taip entuziastingai puolė kovoti su lietuvių kalba ir delituanizuoti universitetą, kad trynė patį lietuvių kalbos vardą naikindamas net baltistikos ir lituanistikos katedrų pavadinimus.

Kai kurie dalykai darosi suprantamesni, kai tai, kas privatu, tampa vieša ir žinoma plačiajai visuomenei. Jai nepakenktų žinoti, jog kone aklą neapykantą lietuvių kalbai liudijantys buvusio VU rektoriaus, o dabar Seimo komiteto pirmininko veiksmai liaujasi buvę mįslė ir yra bent iš dalies paaiškinami tuo, kad politiko motina nemokėjo ir iš principo nematė reikalo mokytis lietuviškai. Paklausta, kodėl neišmoko, nesivaržydavo pati atsakyti ,,kam man ta lietuvių kalba?” ar viešai pareikšti ,,paukščių kalbos nesimokysianti”. Tokių kalbos niekintojų ir nekentėjų baigiantis sovietmečiui netrūko.

Jau spėta pamiršti, kad tuo metu, kai Sąjūdis reikalavo suteikti lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą, Lietuvoje jau buvo daugybė ,,lietuvių”, kurie ragino ir reikalavo kuo greičiau pereiti prie ,,didžiosios sovietinių tautų internacionalinio bendravimo kalbos”. O lietuviškai šnekėjo tik verčiami praktinės būtinybės laikinai dar vartoti šią ,,praeities atgyveną”.

Labai ryškus tokio išsitautinusio tipo pavyzdys SSRS buvo garsieji latvių raudonieji šauliai. Daug šių Lenino sargybinių buvo atsiųsti iš SSRS kaip okupuotos Latvijos administratoriai. Jie buvo smarkiai surusėję ir spėję beveik pamiršti latvių kalbą. Bet buvo ir tokių, kurie kalbėjo ja dar gana gerai – tuo pat metu jos nekęsdami. Tokie ,,latviai” buvo geriausi pavergto krašto valdytojai – Maskvai aklai paklusnūs mankurtai ir uoliausi latvių kalbos bei savo tautos naikintojai.

Prisiminus šią istoriją norom nenorom tenka susimąstyti, ar nėra taip, kad šiuo metu valstybinę lietuvių kalbos politiką kontroliuoja tų šaulių bendraminčiai, kuriuos teisėta vadinti tiesiog nūdienos lietuviškaisiais raudonaisiais šauliais.

Skaitant N. Rasimo straipsnį savaime kyla virtinė klausimų. Ar normalu, kad lietuvių kalbos politiką diktuoja tai kalbai priešiški nelietuviai ir mūsų dienų raudonieji lietuvių šauliai? Ar jie turi moralinę ir politinę teisę lemti mūsų kalbos raidą ir ateitį?

Ir galiausiai – kada ir kaip baigsis lietuvių kalbos menkinimas ir naikinimas?

ByAlvidas

Liudvikas Narcizas Rasimas. Valstybinė ir kitos kalbos

Valstybei valstybinė kalba yra labai svarbus dalykas. Tai pas pats, kaip ir valstybės sienos. Jos yra ginamos, dėl jų yra mirštama.

Lietuvoje, Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad valstybinė kalba Lietuvoje yra lietuvių kalba. Ši nuostata yra susieta ir su kitu labai svarbiu dalyku – kad Lietuva yra unitarinė valstybė, t. y. ji nedaloma į jokius kitus darinius, tame tarpe ir kalbinius.

Ką reiškia valstybinė kalba? Valstybinė kalba reiškia tai, kad visos Lietuvos teritorijoje esančios valstybinės įstaigos savo raštvedybą, atsakymus į piliečių ir nepiliečių užklausimus pateikia lietuvių kalba.

Ši, kaip ir kitos konstitucinės normos yra taip įtvirtintos, kad norint jas pakeisti, reikia keisti konstituciją.

Tai, kas šiuo metu bandoma padaryti su neva lietuvių kalbos konstituciniu įstatymu, iš esmės yra sukčiavimas. Tai noras apeiti Konstitucijoje nustatytą Konstitucijos keitimo tvarką ir vietoje nuostatos, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba, pateikti visai ką kitą. Dabar teikiamas valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas, aplamai negali būti svarstomas Seime, nes tai yra antikonstitucinis veiksmas.

Keistai sutapo , kad šiuo metu tiems asmenims, kurie turėtų labai saugoti valstybinę kalbą, lietuvių kalba nebuvo jų gimtoji. Lietuviui lietuvių kalba yra jo mentaliteto dalis, kaip kad lenkui kultūra. Bandymai šitą kalbą kaip nors sužaloti, jau, sakyčiau, yra tiesiog nusikalstami.

Kaip pavyzdį pateiksiu priimtą asmenvardžių įstatymą. Prisiminkime, kiek buvo ginčų dėl trijų raidžių. Pagaliau pasiektas kompromisas – lai būna lietuvių abėcėlėje dar tos nelemtos trys raidės. Bet kas iš to išėjo? Ogi tai, kad šiame įstatyme atsirado nuostata, kad asmenvardžiai gali būti rašomi Europoje naudojamų abėcėlių raidėmis.

Pagrindinė lietuvių kalbos viešojo naudojimo šerdis yra ta, kad vienas garsas atitinka ir vieną raidę. Dabar atsirado tokių asmenvardžių, kur lietuvis, sukūręs savo valstybę, savo valstybiniuose dokumentuose negali teisingai ištarti to, kas ten parašyta. Tai irgi aiškus sukčiavimo elementas, tačiau jis, kažkaip pro Seimo narius praslydo. Na paimkite, kad ir originale užrašytą Čerčelio (Churchill) ar Degolio (de Gaulle), žinomų politinių veikėjų pavardes ir jas pabandykite teisingai užrašytas perskaityti lietuviškai. Niekaip nepavyks.

Tai kam gi mes pataikaujame? Būtina asmenvardžių įstatymą papildyti nuostata ir tikiuosi, kad atsiras Seimo narių, kurie tą padarys, kad tais atvejais, kada užrašytame asmenvardyje garsų yra mažiau, negu raidžių, šalia, tuoj pat turi būti pateikta, kaip toks asmenvardis tariamas lietuviškai.

Aš matau šiuo metu didžiulį kėsinimąsi į lietuvių kalbą ir būtent keičiant jos viešo naudojimo nustatytas normas. Taip jau nutiko, kad asmenims, kurie ją šiandien turi ginti, tai buvo priesaikoje parašyta, lietuvių kalba nėra mentaliteto dalis. Nei Seimo pirmininkei, nei pagaliau mūsų ministrei pirmininkei, nei juo labiau Seime labiausiai mokančiai lietuvių kalbą – teisingumo ministrei. Taigi norint pakeisti lietuvių kalbos naudojimą, reikia ją gerai žinoti ir matosi, kad ją ministrė puikiai žino ir savo žiniomis naudojasi.

Matome kaip grįžta į Lietuvą buvę emigrantai. Jie parsiveža vaikus, kurie mokėsi ispaniškai, portugališkai, itališkai, jau nekalbant angliškai ar vokiškai. Jiems turi būti sudarytos sąlygos įtvirtinti tas kalbines žinias ir grįžus. Kaip bebūtų Ingridos Šimonytės ausiai miela jos vaikystėje skambėjusi lenkų kalba, bet tai yra tik gana jauna vienos provincijos kalba. Tiesiog brutaliai, administraciniu būdu bandyt pakeist rusų kalbos mokymą lenkų kalba labai primena naują polonizacijos bangą. Dėl mūsų premjerės pozicijos lenkų kalbos atžvilgiu, liaudyje ją jau kai kur vadina Ingrida Šimonovska. Nereikia pamiršt, kad šiuo metu vyraujanti Lenkijoje, o ir už jos ribų, kur ji, gali šitą pasiekti, etnonacistinė ideologija nueina į praeitį. Lenkijoje atsirado nauja karta. Ateina nauji, europietiški žmonės, su kuriais lietuviui tikrai bus nesunku bendraut. Kai kur netgi lengviau, negu šiandien su jų valdančiaisiais.

Jeigu pažiūrėt vertybiniu kalbininko požiūriu, dvi baltų kalbos – lietuvių ir latvių yra labai vertingos mokslui. Ne tik praeičiai, bet ir ateičiai. Mes galime tik pavydėt, žiūrėdami, kaip latviai, principingai, be kompromisų gina savo valstybinę kalbą.

Jau, tas atvejis, kada atsistatydinus švietimo ministrei, į jos vietą buvo paskirta ją pavaduojanti, liaudyje teisingai buvo pastebėta „įleido lapę į vištidę“. Gerai, kad laiku ši klaida ištaisyta.

Bendrai, dabar apie karo fone vykstančius draugystės su Lenkija procesus. Taip, mes turime kaimynę, gerą kaimynę ir su ja reikia bendrauti. Kažkokiu būdu apjungta visa eilė žmonių, kurie Lietuvos visuomenėje išsikovojo šiokį ar tokį autoritetą ir reiškia keistą nuomonę šiuo klausimu. Štai, paimkime artistišką istoriko asmenybę, kuris plaukioja laivais visokiais upėmis. Juk jisai daug kur į istoriją žiūri, kaip į teatrą. Dabar jis siūlo – būkime geri mažieji Lenkijos broliai, nes būti mažuoju broliu ne visada blogai. Tai yra tiesa, bet priklauso nuo vyresniojo brolio požiūrio ir elgesio. O kokią Lietuvą nori matyti vyresnysis brolis, mes matome iš to ką apdovanoja tos šalies vadovai, atvykę į į mūsų valstybę. Dar blogiau, kada iš Lietuvos Seimo tribūnos, kitos šalies atstovas ragina priimti, nepriimtą tautinių mažumų įstatymą.

Prisiminkime, kad šitą įstatymą labai atkakliai gynė dabartinė teisingumo ministrė. Kas jame blogo? O gi tai, kad jį paruošė kremlius ir per rusų sąjungą Lietuvoje visaip rėmė. Ydinga jo esmė ta, kad okupantai, jų palikuonys, kolonistai įgytų kolektyvines, politines teises, kaip tautinė mažuma. Labai abejotina ar dabartinė ministrė nesuprato, ką daro ir buvo tiktai tokia naivi kremliui naudinga idiotė. Šitą reikėtų rimtai ištirti.

Taigi, kaip minėjau, bandymai pakeisti Konstituciją, kitaip, nei joje numatyta, priimant konstitucinius įstatymus yra sukčiavimas.

Užkirskime tam kelią.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Liudvikas Narcizas Rasimas

https://www.pozicija.org/liudvikas-narcizas-rasimas-valstybine-ir-kitos-kalbos/

ByAlvidas

Partnerystės įteisinimas – pagalba Kremliaus propagandai, ne Ukrainai

Vytautas Sinica

Pratęsus Seimo sesiją, į ją įtraukta daug jautrių ir potencialiai visuomenei pavojingų klausimų. Vieno jautraus klausimo darbotvarkėje kol kas nėra – tai vienalytės partnerystės (civilinės sąjungos) įteisinimas. Pagrįstai svarstoma, kad jis gali būti bet kada pateiktas balsavimui taip, kaip ir žadėjo Aušrinė Armonaitė – posėdžio dieną pasiskaičiavus, kad balsų santykis būtent tą dieną Seimo salėje palankus įteisinimui.

Seimo opozicija ir tie keli partnerystei nepritariantys valdančiųjų atstovai galėtų sustabdyti priėmimą nedalyvaudami tokiame balsavime, bet toks organizuotas veiksmas sunkokai tikėtinas. Taip pat Seimas neturi balsų atmesti Prezidento veto partnerystei, tačiau, jeigu ji bus įteisinta, tai NATO Viršūnių susitikimo išvakarėse, Lietuvoje lankantis vienam agresyviausių LGBT judėjimo šalininkų Joe Bidenui. Gitanas Nausėda yra žadėjęs vetuoti partnerystę ir per rinkimus, ir jau eidamas pareigas. Bet kas jį slėgtų labiau: duoti pažadai ir, žinoma, visuomenės nuomonė ar pasaulio galingųjų spaudimas? Tokiame kontekste partnerystės šalininkai visuotinai traukia tariamą geopolitinį argumentą, kad neįteisinti partnerystės reiškia būti su Rusija / su Putinu / su Kremliumi. Priimti partnerystę – būti su Ukraina ir Vakarais. Ši žinutė pasirinkta kaip raktinė svarstant partnerystės įteisinimą karo fone. Ją kartoja ir laisviečiai (Dainius Žalimas, Remigijus Šimašius, kiti), ir įvairios fondinės mažumų teisių organizacijos.

Ši žinutė yra pats grubiausias melas. Ukraina nepripažįsta jokio teisinio statuso homoseksualų santykiams, santuoka Ukrainos Konstitucijoje apibrėžta kaip vyro ir moters, visuomenė pagal 2020 metų apklausas yra labai griežtai nusistačiusi prieš LGBT reikalavimus. Vos 14 procentų ukrainiečių palaiko, kad homoseksualumas turėtų būti priimtinas visuomenei. Įspūdinga, jog nuo 2007 metų šis skaičius net sumažėjo daugiau nei paklaidos ribose. 2007 metais už LGBT pagal tas pačias „Pew Research Center“ apklausas Ukrainoje pasisakė 19 procentų gyventojų. Ukraina tiek pat prieš LGBT reikalavimus, kiek ir Rusija, tik nenaudoja to jokiam ligotam imperializmui ir demagogijai – tiesiog tokios yra šios laisvos tautos vertybės ir apsisprendimas. Karo pradžioje ukrainiečiai visuomenės apklausoje atsakė, kad draugiškiausiomis sau šalimis laiko Lenkiją ir Lietuvą. Ne sutapimas, kad tai konservatyviausios šeimos klausimais Europos Sąjungos (ES) šalys, neturinčios jokių partnerysčių. Neįteisinusi partnerysčių ir pirmoji naikintuvus Ukrainai tiekti nusprendusi Slovakija. Būtent mūsų regiono šalys, taigi konservatyviausios NATO šalys, labiausiai stengiasi, padeda Ukrainai prieš Rusiją, reikalauja Vakarų veiksmų. Būtent šios šalys dešimtmečius aiškino pažangiems Vakarams, kad Rusija yra grėsmė, o ne partneris. Vakarų Europoje daug daugiau palaikymo LGBT reikalavimams, bet daug mažiau valios ir noro kovoti su Rusija.

Tiesa, kad dalies mūsų regiono, Vidurio ir Rytų Europos, piliečių protuose vyksta kova tarp „tradicijos“ ir „pažangos“, tarp „koservatyvumo“ ir „šiuolaikiškumo“. Kitoje stadijoje ši kova vyksta ir Vakarų Europoje bei JAV. Kremliaus propaganda (neretai Vakaruose sklindanti konservatyviais kanalais kaip Tuckerio Carlsono laidos) pateikia Rusiją kaip kovotoją už „tradicines vertybes“, o Ukrainą – kaip tariamą LGBT vertybių nešėją, tokia paverstą, nes „Vakarai ją spaudžia tai daryti“. Dalis konservatyvių visuomenės segmentų, ypač Vakaruose, neremia Ukrainos būtent dėl to, kad taip ir supranta šį reiškinį: Ukrainą kaip kovotoją už žmogaus prigimtį paneigiančius pokyčius, Rusiją – kaip tradicijos gynėją. Šį reiškinį itin taikliai yra išanalizavęs belgų profesorius Davidas Engelsas, lietuviškai knygoje „Ukrainos karo pamokos“ prieinamame tekste. Tai klaidingas konservatyvesnių europiečių konflikto suvokimas, bet kiekvienas atvejis, kai Vakarų lyderiai atvirai „stumia“ Vidurio ir Rytų Europos visuomenėms joms svetimas „progresyvias“ vertybes, tarnauja šiai propagandai. Sunku sugalvoti ką geresnio Rusijos propagandai apie „supuvusius Vakarus“. Kai nėra įrodymų, mes juos paduodame ant lėkštutės. Tad NATO Viršūnių susitikimo metu tik patvirtintume Kremliaus propagandos naratyvą, kad Vakarai spaudžia šalis dėl homoseksualios šeimos ir lyties keitimo įteisinimo. Demonstratyvus Lietuvos prispaudimas perimti daugumai jos piliečių svetimas normas ir vertybes būtų blogiausia, ką galima įlieti į informacinę kovą karo fone. Esame visapusiškai artimi ir solidarūs ukrainiečiams, jaučiame abipusės brolybės ir solidarumo jausmus net nesant asmeninių draugysčių ar kitokio ryšio. Tai sunku sugriauti, bet Lietuvos pavertimas dar viena svetimos pažangos šalimi to ryšio ir tikrai nesutvirtins.

Ukraina kartą jau buvo išprievartauta karo fone, ES šalių lyderiams ultimatyviai pareikalavus ratifikuoti Stambulo konvenciją. Lietuvoje po to ilgai skleista propaganda, kad štai, kokia progresyvi neva yra Ukrainos visuomenė. Konvencija ten gulės fiktyvi ir nebus įgyvendinama su komjaunuolišku uolumu, kaip tą neabejotinai darytų Lietuvos politikai. Kad yra taip ir ne kitaip, geriausiai rodo kitas propagandos išnaudotas klausimas. Ukrainoje pernai Prezidentas registravo vienalytės partnerystės įteisinimo projektą. Lietuvoje Vytautas Raskevičius ir daug kitų trimitavo, kad tai dar vienas Ukrainos progresyvumo įrodymas. Visi nutylėjo, kad Prezidentas tai registravo, nes jį įpareigojo itin demokratiški Ukrainos įstatymai: vos 30 tūkst. piliečių parašų ten užteko, kad projektas turėtų būti registruojamas piliečių iniciatyva. Volodymyras Zelenskis tą ir padarė. Tačiau praėjo metai ir dėl klausimo nė karto nebuvo balsuojama. Nebuvo, nes jis formaliai padėtas į stalčių lygiai taip pat, kaip ir ratifikuota Stambulo konvencija. Ukrainos visuomenei svetimi ir prievarta primesti dokumentai. Partnerystės priėmimas galiausiai yra ne tik solidarumo su Ukraina ir propagandinių kortų iš Rusijos atėmimo klausimas. Tai ir Lietuvos visuomenės santarvės dilema. Prieš metus protestuojantys už partnerystės įteisinimą prie Seimo kėlė plakatus su klausimu, ar tokia trapi ta jūsų vienybė? Suprask, nejaugi tokia smulkmena kaip vienalytė partnerystė ją sugriaus? Partnerystė nėra smulkmena, tai vieną pamatinių žmonių gyvenimo normų (normą, kas yra šeima) keičiantis klausimas. Normalu, kad jis labai svarbus daugybei žmonių. 2021 metų protestai (didžiausi nuo Sąjūdžio laikų) tą aiškiai parodė. Socialinių mokslų banalybė, kad, kai valdžia svarsto ar priima sprendimus, kuriems prieštarauja žymi visuomenės dauguma, tai tik didina, o ne mažina įtampas visuomenėje. Tad kodėl siekiama tas įtampas didinti ir dar prisidengiant karu? Kodėl tą daro vienybės, solidarumo ir susitelkimo dėl Ukrainos reikalaujanti valdžia? Visuomenė rodo dar ir kokį susitelkimą ir pagalbą, priima pabėgėlius, siunčia paramą, vyksta kariauti, protestuoja prieš Rusijos veiksmus. Ką tuo tarpu daro leftistai? Sako šiai Lietuvos visuomenei, kad, jeigu ji nepalaiko partnerystės, tai ji prorusiška.

Tai pavojingas žaidimas. Akivaizdus faktas, kad apie 70–80 procentų Lietuvos visuomenės nepalaiko partnerysčių, o palaiko prigimtinę vyro ir moters šeimą. Taip pat akivaizdus faktas, kad apie 90 procentų Lietuvos visuomenės nepalaiko Rusijos, o palaiko Ukrainą. Statistiškai neįmanomas joks kitas scenarijus: absoliuti dauguma Lietuvos piliečių yra ir Ukrainos, ir prigimtinės šeimos tik tarp vyro ir moters šalininkai. Teigti bet kaip priešingai yra šios visuomenės dalies (mažiausiai 60 proc. piliečių) įžeidimas, žeminimas ir sąmoningas ar ne bandymas supriešinti valdžią ir valstybę. Bent du dešimtmečius Lietuvos visuomenė buvo nesėkmingai indoktrinuojama, aiškinant jai, kad palaikydama prigimtinę vyro ir moters šeimą ji liks kartu su Kremliumi, o tik parėmusi LGBT reikalavimus taps tikrai vakarietiška. Buvo sistemingai nutylimi visur Vakaruose vykę protestai prieš įteisinamas vienalytes partnerystes, „santuokas“ ir įvaikinimus. Žiniasklaida kūrė vaizdinį, kad Vakaruose – tik viena, progresyvi nuomonė, nors bent prieš dešimtmetį ne viena didžiųjų Vakarų šalių visuomenė buvo skilusi per pusę šeimos ar gyvybės klausimais. Propaganda nesuveikė nė į vieną pusę: neperauklėjo lietuvių, bet ir neįtikino jų pasijusti Kremliaus šalininkais. Blogiausio išvengta ir tikėtina, jog tik dėl Kremliaus sukelto karo. Dabar žaidžiama kita to paties žaidimo stadija.

Įmanoma, kad ne visi pajėgūs suprasti, jog partnerystės klausimas kursto įtampas visuomenėje. Tačiau, jeigu nepavyksta suprasti, gal ir nereikia to padaryti. Taip yra ir tą neigti nėra argumentų. Klausimas tik, kas svarbiau karo Ukrainoje ir kitų procesų fone: gėjų partnerystė ar visuomenės santarvė? Solidarumas su Ukrainos visuomene ar vanduo ant Kremliaus propagandos malūno? Seimo nariams yra apie ką pagalvoti prieš pasirenkant. Pasirinkimas iš tiesų geopolitinis, tik ne toks banalus ir paviršutiniškas, kaip vaizduoja R. Šimašius su D. Žalimu. Įteisindami partnerystes tolsime nuo Ukrainos, o Rusijai tik padėsime jų propagandiniame kare, kaip jau padedame patys juodindami savo antisovietinę rezistenciją. Jaučiantiems atsakomybę laikas sustoti.

https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/vytautas-sinica-partnerystes-iteisinimas-pagalba-kremliaus-propagandai-ne-ukrainai.d?id=93827545&fbclid=IwAR0bTim6dpPYKqKKAaqgG3Zxfi70byy68cM49_FGJTR15pH_c983_6-XBpc&utm_source=newsletter&utm_medium=email&utm_campaign=auganti_parama_uzsienio_ambasadoriai_ir_birzelio_sukilimas&utm_term=2023-07-10

ByAlvidas

Centro politinės jėgos statyboje (3 dalis)

Adamkui tapus Prezidentu, vėl buvo atgaivinta vidurio dešiniųjų jėgų koalicijos idėja. Naujoji politika turėjo sujungti centristus, liberalus ir kitas ideologiškai artimas politines organizacijas. Tačiau suartėjimas vyko labai vangiai. 2000 m. nesėkmė Seimo rinkimuose, LCS vadovybės kaita padėtį pakeitė iš esmės. Po partijos krizės Centro sąjungos funkcionieriai neskyrė reikiamo dėmesio centrizmo doktrinai plėtoti, organizacijai stiprinti, o tik ieškojo gelbėjimosi galimybių. Visiškas sutriuškinimas Prezidento rinkimuose dar labiau sustiprino šį procesą. 2003 m. sausio 14 d. LCS pirmininkas K. Glaveckas, LLS pirmininkas Eugenijus Gentvilas ir MKDS pirmininkas V. Bogušis pasirašė susitarimą dėl vidurio dešiniųjų pakraipos partijų vienijimosi. Prieš tai vykusiame Centro sąjungos tarybos susirinkime šiam žingsniui pritarė 46, prieš balsavo 2, susilaikė 7 nariai (LCS taryboje buvo 95 nariai). LLS, kuri kontroliavo situaciją, abejojančių buvo kur kas mažiau: atitinkamai 75, 2, 334. Kovo mėnesį centristai ir liberalai Seime sudarė bendrą Liberalų ir centro frakciją. 2003 m. pavasarį vyko pasirengimo susijungti procesas. Balandžio 25 d. LCS taryba svarstė LCS, LLS ir MKDS jungtinės partijos statuto, programos ir susijungimo sutarties projektus. Programoje nebuvo pateiktas būsimosios partinės organizacijos pavadinimas. Jį turėjo pasiūlyti politinė taryba. Programa teigė, kad naujoji partija vadovaujasi šiuolaikiško liberalizmo idėjomis. LCS taryba nusprendė gegužės 31 d. Vilniuje sušaukti centristų suvažiavimą. Tą pačią dieną įvyko jungtinės partijos suvažiavimas. Jame K. Glaveckas, E. Gentvilas, V. Bogušis pasirašė susijungimo sutartį. Ji nustatė LCS, LLS ir MKDS reorganizavimo proceso sąlygas, kuriomis sąjungos susijungė į naują liberalios krypties politinę partiją. Reorganizavimas – tai LCS, LLS ir MKDS pabaiga be likvidavimo procedūros, susijungimo būdu. Jis turėjo būti laikomas baigtu, tinkamai įregistravus visus steigimo dokumentus atitinkamose valstybės institucijose ir tinkamai sąjungas išregistravus Teisingumo ministerijoje. Partijos statuto nuostatos dėl rinkimų į partijos institucijas (nelieka specialių kvotų buvusiems LLS, LCS, MKDS nariams) turėtų būti taikytinos po 2004 m. Seimo rinkimų. Pasirašius susijungimo sutartį, LCS praktiškai nustojo veikti. Lietuvos politinėje arenoje atsirado nauja liberalios pakraipos politinė jėga – Liberalų ir centro sąjunga.

Tačiau ne visus partijos narius tenkino LCS naujos vadovybės vykdoma politika. Jie, pasinaudoję statuto galimybėmis, nutarė įkurti frakciją, kuri galėtų daryti įtaką partijos politinei veiklai. 2002 m. balandžio 19 d. Vilniuje įvyko LCS Nuosekliųjų centristų frakcijos (toliau NCF) steigiamasis susirinkimas. Jame dalyvavo 25 partijos nariai. R. Ozolas susirinkime pabrėžė, kad pagrindinis NCF uždavinys – išsaugoti ir sustiprinti LCS kaip veiksmingą politinę jėgą, turinčią įtakos Lietuvos valstybės stiprinimui: Frakcijos nariai pirmininku vienbalsiai išrinko R. Ozolą. Posėdžio dalyviai nutarė NCF susirinkimus rengti vieną kartą per mėnesį. Nuspręsta skubiai pateikti LCS valdybai reikiamus dokumentus NCF registruoti. Sklandžiam NCF darbui garantuoti buvo reikalingas reglamentas. Be to, šis dokumentas turėjo būti pateiktas registruojant frakciją. Po ilgų diskusiją balandžio 30 d. NCF susirinkime patvirtinta LCF nario anketa, priimtas frakcijos reglamentas. Dokumentas skelbė, kad LCS NCF yra laisvu apsisprendimu susivienijusių LCS narių grupė. Frakcijos nariu galėjo būti bet kuris partijos narys, gavęs dviejų NCF narių rekomendacijas. Reglamentas nustatė frakcijos struktūrą: susirinkimas, pirmininkas, pavaduotojas, sekretorius, taryba. Priimtame dokumente buvo jaučiamas frakcijos pasitikėjimas savo jėgomis. Skyriuje „Baigiamosios nuostatos“ teigiama, kad „LCS NCF nutraukia savo veiklą, kai už tai pasisako daugiau kaip pusė frakcijos narių arba sumažėjus frakcijos narių skaičiui iki 24“35. Ši nuostata patvirtino, jog NCF, puikiai jausdama sudėtingą partijos padėtį, tikėjo savo veiklos perspektyva. Frakcija nuolat didėjo.

LCS vadovybei nebuvo priimtinas frakcijos aktyvumas ir kritinis požiūris, todėl NCF pradėjo jausti savo veikloje įvairias dirbtines kliūtis. Antai LCS valdyba atsisakė registruoti frakciją, nes ši nepateikė programos, 4 frakcijos nariai nesumokėjo nario mokesčio. Tačiau 2002 m. birželio 4 d. LCS sekretoriato potvarkiu NCF buvo įregistruota.

2000-ųjų rudenį NCF nariai pirmieji pajuto gilėjančią partijos krizę. Artėjant 2002 m. Savivaldybių tarybų ir LR Prezidento rinkimams, LCS jautėsi organizacinis pakrikimas. Grupė partijos funkcionierių dirbo ne K. Glavecko, bet V. Adamkaus rinkimų štabe. Visuomenėje pasklido gandai, kad Centro sąjunga byra. Frakcija įpareigojo R. Ozolą partines problemas viešai paskelbti artėjančioje LCS konferencijoje.

2002 m. spalio 26 d. įvykusioje partijos konferencijoje buvęs LCS pirmininkas ir vadovybei oponuojančios NCF atstovai kelis kartus priminė, kad atsakomybė už būsimųjų rinkimų rezultatus tenka dabartiniams lyderiams. R. Ozolas susidariusią situaciją Centro sąjungoje pavadino „daugiau nei sudėtinga“. Pasak jo, po pralaimėtų 2000 metų Seimo rinkimų, pasikeitus centristų lyderiams, rinkėjai nesulaukia aiškių žingsnių, rodančių naują LCS orientaciją.

Kartu R. Ozolas pripažino, kad jei vadovybė nespręs partijos problemų, įmanomas ir jos skilimas. „Demokratija be ribų išsisėmė“, – pareiškė jis ir siūlė nustatyti aiškesnius kriterijus dėl „nepritampančiųjų“ savanoriško pasitraukimo ir energingiau šalinti piktybiškus kenkėjus“. Po ilgos pertraukos tai buvo pirmas realus partijos padėties įvertinimas. Kita vertus, situacija po konferencijos LCS nesikeitė.

NCF ieškojo būdų, kaip išjudinti partiją iš stagnacijos. Gruodžio 20 d. susirinkime R. Ozolas iškėlė šūkį „Mūsų namai – Lietuva“, kuris turėjo tapti vienijančia partiečių idėja. Frakcija nutarė energingiau rengtis būsimajam suvažiavimui, jame pabandyti atnaujinti partijos vadovybę. 2002 m. gruodžio 24 d. NCF paskelbė du pareiškimus: „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rezultatų“ ir „Dėl Respublikos prezidento 2002 m. rinkimų pirmojo turo rezultatų“, kuriuose kritiškai įvertino pasiektus rezultatus ir pačią rinkimų kampaniją. Praėję rinkimai LCS vadovybei tapo lemiamu faktoriumi forsuoti partijos jungimąsi su moderniaisiais krikščionimis ir liberalais. 2003 m. sausio 8. d. K. Glaveckas paskelbė apie Centro sąjungos susijungimą su LLS ir MKDS. Ši žinia sukėlė nuostabą ne tik eiliniams partiečiams, bet ir tarybos nariams. LCS steigėjas, tarybos narys Arūnas Grumadas sausio 10 d. bendrapartiečiams išplatino laišką, kuriame stebėjosi partijos vadovybės veiksmais ir kvietė „visus ramiai pagalvoti ir nepriimti skubotų, šiandien gal ir patrauklių sprendimų“. Jungimosi idėja ypač skausmingai veikė partijos veteranus. Jie buvo psichologiškai „suaugę“ su Centro sąjunga. Sąvoka „centristas“ buvo jų pasididžiavimas. Kita vertus, jungimosi proceso spartinimas tuo metu nebuvo naudingas susilpnėjusiai LCS. Kai kurie partiečiai baiminosi, kad naujame politiniame darinyje dominuos dešinieji liberalai. Be to, LCS vadovybė neturėjo jokių ideologinių argumentų partijų susijungimui pagrįsti. Ji operavo tik pragmatiniais dalykais – finansai, greita valdžia. Atrodė, kad kai kuriems partijos funkcionieriams nusibodo laukti galimybės užlipti ant Olimpo.

ByAlvidas

Vytautas Sinica: Nelegalių migrantų teisės aukščiau Lietuvos piliečių saugumo

Konstitucinis Teismas (KT) birželio 8 dieną nustatė, kad neteisėtai šalies sieną kirtusių migrantų sulaikymas ir priverstinis apgyvendinimas užsieniečių registravimo centruose prieštarauja Konstitucijai. Sprendimas sukėlė gausias reakcijas visuomenėje ir politikų tarpe. Kairieji mažumų teisių aktyvistai džiūgauja, kad apginta jų pozicija, Seimo opozicija reikalauja valdančiųjų, ypač Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės kraujo.

Konstitucinio Teismo sprendimas yra gėdingas. Jis tobulai atskleidžia, į kokias lankas gali nuvažiuoti ir dažnai nuvažiuoja formali teisinė mintis, ignoruojanti realią padėtį valstybėje ir už jos sienų. 2021-ųjų vasarą, kai A. Bilotaitė leido į Lietuvą patekusius nelegalius migrantus be teismo sulaikyti tam skirtuose centruose, Lietuva buvo A. Lukašenkos organizuoto hibridinio karo taikinyje.

Iš Baltarusijos į Lietuvą masiškai plūdo nelegalūs migrantai, reguliariais reisais su turistų vizomis skraidinami iš islamiškų Artimųjų Rytų šalių į Minską, o čia režimo struktūrų gabenami prie Lietuvos-Baltarusijos sienos. Sieną jie kirsdavo slapčia, miškuose, nelegaliai, su Baltarusijos režimo pagalba. Klaidžiojo po Pietryčių Lietuvos apylinkes, ieškodami greitesnio kelio tolyn į Vakarus, į išsvajotąją Vokietiją.

Tokioje situacijoje buvo būtina ir skubu užtikrinti, kad šis procesas būtų sustabdytas, o nelegalūs migrantai ne tik neplūstų į Lietuvą, bet ir nepasiektų Vokietijos. Lietuva ne tik negalėjo tapti praeinamu kiemu prieš savo Vakarų partnerius, bet ir negalėjo leisti pasklisti žiniai, kad taip keliauti į ES verta, kad Lietuva – nelegalų vartai į išsvajotus Vakarus.

Pagaliau visiems, kas domisi, jau tada buvo gerai žinoma, kad nelegalūs migrantai iš islamo šalių Vakarų Europos valstybėse, kuriose gausiai įsikuria, kelia didžiules viešojo saugumo problemas, puldinėja ir prievartauja moteris, vagia ir ne taip retai žudo, rengia teroro išpuolius. Ne kiekvienas nelegalas yra potencialus teroristas, tačiau atsakingai saugumą vertinanti valstybė privalo matyti riziką šių žmonių tarpe.

Todėl į Lietuvą įleidžiamų nelegalų sulaikymas buvo būtinas, proporcingas ir adekvatus dėl daugybės priežasčių, bet visų pirma dėl Lietuvos piliečių saugumo. Nėra abejonių, kad galioja teisės principas, jog niekas negali būti kalinamas be teismo. Tačiau visi principai turi išimtis ir turi būti taikomi realiame gyvenime.

Lietuva buvo pastatyta prieš faktą, kad į ją atvyksta tūkstančiai žmonių, manipuliuojančių prieglobsčio teise, kuri jiems akivaizdžiai nepriklauso (prieglobstis prašomas pirmoje saugioje šalyje, o ne kitame pasaulio gale) ir kurių antplūdžio suvaldyti įprastomis teisinėmis priemonėmis Lietuva neturi jokių šansų.

Masinė nelegalų invazija iš teroro išpuoliais ir neapykanta krikščioniškoms šalims bei žydams garsėjančių šalių, buvo aplinkybė, verčianti rinktis, kas svarbiau: nelegalių migrantų teisė nebūti sulaikytiems, ar Lietuvos piliečių saugumas.

Akivaizdu, kad Konstitucinio Teismo teisėjai mano, jog Lietuva turėjo verčiau žiūrėti žmogaus teisių ir leisti ją užplūsti ir laisvėje gyventi kad ir šimtams tūkstančių nelegalių ekonominių migrantų, su ciniška šypsena mojuojančių prieglobsčio prašytojo statusu. Ekspertai pagrįstai prognozavo, kad nenutraukus migrantų praleidimo per sieną, jų būtų suplūdę dešimtys ar net per šimtą tūkstančių.

Galiausiai dauguma būtų pasiekę Vakarų šalis (kas būtų diskreditavę tą leidusią Lietuvą), tačiau ir pačiai Lietuvai būtų likę užtektinai. Vyriausybė net ruošėsi tam ir prisipirko modulinių namukų migrantų ordos apgyvendinimui. Išvengti šio scenarijaus reikėjo bet kokia kaina.

2021-ųjų vasara šių eilučių autorius ir jo atstovaujamas Nacionalinis susivienijimas buvo didžiausi Vyriausybės kritikai. Suprasdami išdėstytas grėsmes jau nuo birželio žiniasklaidoje reikalavome, o nuo liepos ir protestavo reikalaudami uždaryti sieną ir taikyti vadinamuosius apgręžimus, kada nelegalūs migrantai, nepriklausomai nuo jų prieglobsčio prašymų, yra tiesiog fiziškai neįleidžiami į Lietuvos teritoriją, prireikus panaudojant jėgą. Už šiuos reikalavimus susilaukėme įvairių etikečių tiek iš žmogaus teisių gynėjų Lietuvoje, tiek ir iš Lukašenkos. Baltarusijos nacionalinė televizija dėl šių siūlymų mane asmeniškai vadino neonaciu. Iki šiol tuo didžiuojuosi.

Konservatoriai migrantų krizę galiausiai suvaldė, tačiau tą padarė gerokai per vėlai. Pirmieji migrantai pradėjo eiti per sieną dar balandį, o apgręžimai pradėti taikyti tik rugpjūčio mėnesį. Visą tą laiką Lietuvos siena buvo kiauras rėtis, o iš mūsų šalies nevaržomai tyčiojosi tarptautine teise manipuliuojantys nelegalai.

Konservatorių vyriausybės neryžtingumas imtis negražiai atrodančių, bet būtinų ir veikiančių priemonių tiesiog badė akis. Kai galiausiai priimtas būtinas ir teisingas sprendimas apgręžti nelegalius migrantus nuo sienos, tai padaryta tik po atsakingos Europos Komisijos atstovės vizito ir pokalbio su ministre Bilotaite.

Niekada negalima pamiršti, kad konservatoriai ryžosi ginti Lietuvą tik po to, kai gavo Europos Komisijos leidimą. A. Anušauskas „Žinių radijuje“ atvirai sakė, kad prieš uždarydami sieną turime sulaukti Europos gailesčio. Lieka klausimas, ar jo negavę konservatoriai būtų taip ir atidavę Lietuvą migrantams užimti. Iš nupirktos gausybės modulinių namukų galime suprasti, kad būtent taip ir būtų buvę.

Taigi konservatoriai nusipelno griežtos kritikos už migrantų krizės valdymą, tačiau jokiu būdu ne už žmogaus teisių pažeidimus, o už neryžtingumą ir du mėnesius trukusį vėlavimą tuos sprendimus priimti.

Ironiška, bet nelegalų apgyvendinimo centrų, kuriuos dabar pasmerkė Konstitucinis teismas ir už kuriuos A. Bilotaitei opozicija grasina apkalta ir net kalėjimu, apskritai nebūtų reikėję, jeigu nuo pat birželio pradžios būtų taikyti apgręžimai nuo sienos. Jei nebūtų keturių tūkstančių nelegalų, nebūtų ir jų sulaikymo centrų. Tai tobulas pavyzdys, kokia kartais būna neryžtingumo ir baimės priimti sunkius sprendimus kaina. Bijoję taikyti apgręžimą valdantieji galiausiai liko keikiami ir už apgręžimą nuo sienos, ir už įsileistų nelegalų sulaikymą.

Šioje vietoje stulbina gėdinga Seimo opozicijos laikysena. Jau 2021 metais opozicijos atstovai kritikavo valdančiuosius už būtinus, nors ir kraštutinius sprendimus sprendžiant migrantų krizę. Dabar po KT sprendimo apie pažeistas žmogaus teises jie vėl puola kritikuoti Bilotaitę, bet ne už neryžtingumą (kas būtų pagrįsta), o už tai, kad padarė tai, kas buvo būtina toje situacijoje.

Galimi tik du tai paaiškinantys scenarijai. Pirmasis, kad opozicija aklai puola valdančiuosius bet kokia kaina ir dėl visko, kur tik yra pretekstas juos pulti. Na, nes juk pagal paviršutiniškiausią klišinį politikos supratimą opozicija turi pulti valdančiuosius, kai tik pamato jų silpną vietą. Labai tikėtina, kad būtent tai yra daroma. Socialiai konservatyviais bandantys prisistatyti politikai šiandien užima poziciją, kuri faktiškai reiškia, kad jie gina nelegalius migrantus ir globalistinę pasaulio be sienų viziją. Tai gėdinga, nes tai visų pirma Lietuvos interesų statymas į antrą vietą po savo ar partijos interesų.

Bet neatmestinas ir antrasis scenarijus. Šiandien po skirtingas frakcijas išsimėtę buvusios Skvernelio vadovautos valstiečių vyriausybės atstovai nuosekliai balsavo ir priėmė sprendimus skatinančius nevaržomą nelegalią migraciją. Pirma, Skvernelis sutiko su migrantų kvotomis visoms ES šalims, kai migrantų krizė kilo Europos pietuose.

Antra, tada dar neskilę valstiečiai gana vieningai palaikė Jungtinių tautų migracijos paktą, skelbiantį ekonominę migraciją esant tariama žmogaus teise, o šalis turint pareigą tokius nelegalus priimti. Trečia, LVŽS deleguotas ministras G. Surplys viešai agitavo už darbo imigrantų įsivežimą ir tai reguliuojančių įstatymų liberalizavimą. Visai kaip sovietmečiu. Šiandien opoziciją sudarančių partijų migracijos politika būnant valdžioje buvo grynas globalizmas.

Tad nesunku apibendrinti. Konservatoriai labai prastai, nes pavėluotai ir neryžtingai valdė migrantų krizę, tačiau gavę Europos Komisijos palaiminimą visgi ryžosi ir ją suvaldė. Sprendimai kaip apgręžimas prie sienos ar nelegalų sulaikymo centrai buvo būtini, už juos atlaikyta daug kritikos.

Šiandieninis KT sprendimas yra abstrakčios teisės kėlimas aukščiau valstybės išlikimo ir piliečių saugumo. Opozicijos reakcija, puolant Bilotaitę dėl pavėluotų, bet visiškai teisingų sprendimų, yra gėdinga. Tai arba aklas valdančiųjų puolimas bet kokia kaina, arba globalistinės politikos už kuo didesnę nelegalią migraciją į Lietuvą išraiška. Sunku nuspręsti, kas blogiau. Valdžią reikia be gailesčio kritikuoti už jos klaidas. Bet sąžiningi politikai turi ir apginti valdžią, kai ji padaro bent ką gero.

Autorius yra politologas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

ByAlvidas

Centro politinės jėgos statyboje (2 dalis)

Arūnas Gumuliauskas

LCS populiarumas šalyje augo. Tai patvirtino 1995 m. kovo 25 d. įvykusių LR savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai. LCS kandidatai gavo 74, arba 4,97%, deputatų mandatų. Centristus rinkimuose teaplenkė Tėvynės sąjunga, LDDP, LKDP, Lietuvos valstiečių partija. Pagaliau LCS įveikė nuolatinius konkurentus LSDDP. Centristai užėmė įtakingus postus miestų ir rajonų savivaldybėse17. Tokie rinkimų rezultatai patvirtino, kad visuomenė vis labiau pripažįsta centro politines jėgas. LCS įsitraukė į stipriausių Lietuvos partijų grupę. Nuo šiol ji galėjo vis svariau įvairiais šalies gyvenimo klausimais pareikšti savo nuomonę, į kurią įsiklausydavo tiek kairiosios, tiek dešiniosios partijos. Kartu augo ir partijos gretos. LCS susikūrimo metu teturėjo 400 narių. Ilgainiui partijos narių ir skyrių augimo procesas įgijo nesustabdomą pagreitį. 1996 m. LCS turėjo 1500 narų, 1998 m. vasarą – 4768, o 1999 m. – 53 skyrius18. Dėl partijos narių ir skyrių augimo teko pataisyti ir papildyti LCS statutą. 1997 m. birželio 28 d. šį darbą atliko partijos suvažiavimas. LCS atsirado nauja struktūra – LCS koordinacinė regiono taryba, kuri galėjo būti steigiama skyrių iniciatyva. suvažiavimas pakoregavo partijos vadovybės struktūras. Statutas numatė vicepirmininko statusą ir panaikino tarybos pirmininko pareigybę. Pirmasis vicepirmininkas atsakė už LCS parlamentinę veiklą, vicepirmininkas – už komitetų darbą, o vicepirmininkas-atsakingasis sekretorius privalėjo kontroliuoti LCS·organizacinę struktūrą ir jos veiklą. Suvažiavime pirmuoju vicepirmininku buvo išrinktas E. Bičkauskas, vicepirmininku – Kęstutis Glaveckas, vicepirmininku-atsakinguoju sekretoriumi – V. Staniulis19.

Po sėkmingo organizacinio darbo partijos viduje netruko ateiti solidesnės pergalės ir šalies mastu. Ypač tai pasakytina apie 1996 m. Seimo rinkimus, kurie tapo geriausiu pasiekimu per visą partijos gyvavimo istoriją. Centristai tapo ketvirtąja politine jėga šalyje. Šie parlamento rinkimai aktyvumu nepasižymėjo. Prie rinkimų urnų atėjo tik 52,92% užregistruotų rinkėjų. Dėl 141 Seimo nario mandatų varžėsi 1351 kandidatas. Iš jų 877 kandidatai balotiravosi 71 vienmandatėse apygardose, o 1212 kandidatų buvo įrašyti į 24 partijų, politinių organizacijų ir vienos koalicijos sąrašus, konkuruojančius daugiamandatėje apygardoje. Dauguma mažųjų partijų, dalyvavusių rinkimuose, puoselėjo viltį įveikti proporcinės rinkimų formulės barjerą, kuris dar 1992 m. rinkimuose buvo lygus 4%. Iš viso daugiamandatėje rinkimų apygardoje už Centro sąjungą balsavo 8,24% rinkėjų. Penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje) LCS teikė pirmenybę 9,831% rinkėjų. Likusioje Lietuvoje už centristus balsavo 7,834% rinkėjų. LCS buvo populiari ir miestuose, ir rajonuose. Daugiausia už centristus balsavo šiauliečiai ir dzūkai. Galima teigti, kad LCS daugiausia rėmė tiek kaimo, tiek miesto inteligentija. Devynis parlamentarų mandatus centristai iškovojo daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Šis rezultatas parodė, kad žmonių pasitikėjimas vidurio jėga nuosekliai augo. Mandatų galėjo būti ir daugiau, bet tam sutrukdė finansinės problemos. Rinkimų reklamai ir agitacijai LCS neskyrė tiek daug lėšų, kiek kitos didžiosios politinės jėgos. Kiek prasčiau centristams sekėsi vienmandatėse rinkimų apygardose. Jose pergales po antrojo turo pasiekė E. Bičkauskas (Justiniškių rinkimų apygarda Nr. 7), K. Glaveckas (Alytaus RA Nr. 30), R. Ozolas (Dzūkijos RA Nr. 69), Kazimieras Šavinis (Dainų RA Nr. 25). Po pakartotinių rinkimų parlamentare tapo centristė Danutė Aleksiūnienė (nuo 1997-04-22)20. 1996 m. Seimo rinkimų kampanija parodė, kad dinamiškai formavosi LCS ideologinės nuostatos ir principai. Partija stiprėjo tiek organizaciniu, tiek idėjiniu požiūriu. Puikūs rinkimų rezultatai centristams suteikė teisę sudaryti stiprią ir didelę frakciją Seime. Pradžioje joje dirbo net 18 narių. Taip LCS frakcija galėjo daryti įtaką įstatymų leidybai ir Vyriausybės veiklai.

Ne ką prasčiau centristams sekėsi 1997 m. bei 2000 m. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimuose. Ypatingai sėkmingai pasirodyta pastaruosiuose. Juose centristai iškovojo net 173 mandatus (12,69%) ir įsitvirtino 4 vietoje. Pergalė rinkimuose leido LCS nariams eiti atsakingas pareigas vietos savivaldos institucijose. Centristai tapo Panevėžio, Kazlų Rūdos, Jonavos, Varėnos, Joniškio, Rietavo, Elektrėnų, Trakų merais, Kazlų Rūdos, Šiaulių, Kupiškio, Rokiškio, Alytaus, Varėnos, Skuodo, Marijampolės, Šakių vicemerais. Savivaldybių tarybų kadencijos metu šis skaičius dar labiau išaugo. Antai 2002 m. LCS turėjo net 10 merų ir 11 vicemerų. Po 2000 m. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų centristų įtaka buvo akivaizdi Varėnos, Joniškio, Šakių, Kupiškio, Šilalės rajonų, Panevėžio, Šiaulių miestų, Kazlų Rūdos, Druskininkų, Elektrėnų savivaldybių tarybose21.

Nuo Sąjūdžio veiklos pradžios užsimezgė būsimųjų centristų lyderių ir žymaus JAV lietuvių išeivijos veikėjo Valdo Adamkaus ryšiai. Šie kontaktai dar labiau išsiplėtė, kai 1993 m. jis buvo kandidato į LR Prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas. Todėl 1997 m. LR Prezidento rinkimuose LCS iškėlė savo kandidatą – V. Adamkų. Dėl 3 metų gyvenimo cenzo šalyje ši procedūra buvo gana komplikuota. Dėl šios priežasties 1997 m. rugpjūčio 25 d. centristai pradėjo pilietinę parašų rinkimo kampaniją „Akcija už Valdą Adamkų“. Jos metu per 300 tūkstančių piliečių parašais raginta gerbti savo teisę pasirinkti ir reikalauta leisti V. Adamkui dalyvauti rinkimuose. Galiausiai lapkričio 14 d. Vyriausioji rinkimų komisija jį įregistravo kandidatu į LR prezidentus. V. Adamkaus rinkimų štabui vadovavo V. Staniulis. Centristai į šią kampaniją įtraukė daugybę savanorių, kurie talkino bukletų ir kitos rinkimų kampanijos medžiagos platinimo, rinkimų stebėtojų, rinkėjų apklausų, plakatų klijavimo, transporto ir kt. grupių veikloje. Lapkričio 7 d. buvo paskelbta V. Adamkaus rinkimų programa „Lietuva, žengianti į XXI amžių“. Ji oficialiai aptarta lapkričio 21 d. Vilniuje įvykusioje konferencijoje „Lietuva renka savo prezidentą“. Pirmąjį programos skyrių „Lietuvos prezidento institucija“ pristatė R. Ozolas, antrąjį – „Užsienio politika“ – Regimantas Čiupaila, ketvirtąjį – „Ekonomika“ – K. Glaveckas, penktąjį -„Krašto saugumas, teisėsauga, teisėtvarka“ – E. Bičkauskas22. Taigi, galima teigti, kad šio dokumento atsiradimą ženkliai įtakojo centristų pozicija.

1997 m. gruodžio 21 d. įvykusiame pirmajame Prezidento rinkimų ture dalyvavo Artūras Paulauskas, V. Adamkus, V. P. Andriukaitis, Kazys Bobelis, V. Landsbergis, Rolandas Pavilionis ir Rimantas Smetona. Sėkmingiausias jis buvo A. Paulauskui ir V. Adamkui. Antrajame rinkimų ture LCS kandidatu pasitikėjo 49,96% dalyvavusių rinkėjų (968031 baisas). A. Paulauskas sulaukė 49,22% rinkėjų paramos (953775 baisai)23. Dabar atrodė, kad centristams atsiveria naujos bendradarbiavimo galimybės su prezidentūra. Tačiau taip neatsitiko.

Su Prezidentu vėliau nesusiklostė tokie glaudūs santykiai, kokie buvo per rinkimus. Dėl to pralaimėjo abi pusės. V. Adamkus, neturėdamas jokio politinio užnugario, buvo priverstas laviruoti tarp partijų pozicijų, o LCS, praradusi aiškiai išreikštą Prezidento paramą, po kiek tai laiko pradėjo dreifuoti. Tiesa, pradžioje bandymai abiems pusėms bendradarbiauti buvo, bet jie nepasižymėjo rezultatyvumu. Antai 2000 m. balandžio 24 d. įvykusiame LCS tarybos posėdyje Seimo rinkimų kampanijos organizavimo grupės vadovas Algis Čaplikas pateikė rinkimų kampanijos organizavimo ir vykdymo grafiką. Jame detaliai buvo išdėstyti visi numatomi renginiai, turėję padėti tinkamai pasirengti lemiamoms politinėms kovoms. Seimo rinkimų programos projekto grupės vadovas R. Čiupaila pateikė programos „Naujoji politika Lietuvai: atsigręžk į žmogų“ metmenis. Šiame dokumente buvo konstatuojama, „Jog didžiausias mūsų krašto turtas yra žmogus, jo žinios, sugebėjimai, moralė, profesinė patirtis ir sveikata“. Programoje pirmą. kartą centristai iškėlė svarbą regioninės politikos, kuria LCS sieke sušvelninti pragyvenimo lygio atotrūkį tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos. Visos programinės nuostatos buvo skirtos eilinio žmogaus gerovei kelti. Dokumente nuskambėjo naujas LCS rinkiminis šūkis: „Lietuvoje laikas naujai kvėpuoti ir veikti!“24.

Pagal rinkimų organizavimo ir vykdymo grafiką 2000 m. liepos 3 d Vilniuje įvyko mokslinė konferencija „Naujoji politika“. Joje dalyvavo ir šios politikos šalininkas bei iniciatorius Prezidentas V. Adamkus. Konferencijoje pranešimus skaitė R. Ozolas, R. Čiupaila, Vytautas Radžvilas ir kt.. Prelegentai bandė teoriškai pagrįsti Naujosios politikos koalicijos, kurioje rastų vietą ir LCS, galimybę. Tai buvo pirmas fundamentalus žingsnis naujos politinės jėgos sukūrimo link. Be to, rugpjūčio 26 d. įvykusi LCS konferencija patvirtino Seimo rinkimų kandidatų, tarp kurių daugiamandatėje apygardoje balotiravosi ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos (MKDS) pirmininkas Vytautas Bogušis, sąrašą. Taip buvo žengtas pirmas konkretus centristų žingsnis, kuriant Naujosios politikos koaliciją25. Lapkričio mėnesį buvo pasirašyta Naujosios politikos koalicijos Seime sutartis. Į šį darinį įėjo LCS, Lietuvos liberalų sąjunga (toliau LLS), Naujosios sąjungos (socialliberalų) ir MKDS atstovai. Pagal koalicinę sutartį centristai delegavo Rasą Melnikienę dirbti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje viceministre, K. Šavinį – Susisiekimo, Imantą Lazdinį – Aplinkos ministerijų viceministrais. Žlugus Rolando Pakso Vyriausybei, iš jos turėjo pasitraukti ir minėti politikai26. Taip Naujosios politikos koalicijos idėja buvo numarinta.

2000 metai centristams buvo lemtingi. Tiesa, tais pačiais metais vykę savivaldybių tarybų rinkimai nesukėlė nerimo, nes LCS, lyginant su 1997-aisiais, daugiau iškovojo 38 mandatus. Tačiau pagrindinė krizė partiją ištiko per Seimo rinkimus, kada tik du centristai, laimėję vienmandatėse apygardose (Vakarinėje apygardoje Nr. 27 pergalę šventė Gintaras Šileikis. Šilutės-Pagėgių apygardoje Nr. 32 nugalėjo Virginijus Martišauskas. Seimo nariu tapo ir K. Glaveckas, pats išsikėlęs Dainavos apygardoje Nr. 16), pateko į parlamentą. Kita vertus, pasirengimo rinkimams metu buvo sunku tokią baigtį numatyti.

2000 m. spalio 8 d. Seimo rinkimuose dešiniųjų politinių jėgų iniciatyva buvo panaikintas antrasis turas vienmandatėse apygardose. Nauja situacija palengvino galimybę tapti parlamentarais tiems asmenims, kurie net ir nesusilaukė didumos rinkėjų paramos. Rinkimų įstatymo pakeitimas buvo ypač naudingas naujoms populistinėms jėgoms.

LCS šių rinkimų rezultatai prilygo 1992 rn. LCJ pasiekimams. Tada centristai gavo 2,44% rinkėjų balsų. Šiuose rinkimuose LCS pasitikėjo 2,86% balsavusiųjų. Kita vertus, 1992 m. LCJ parėmė 46908 rinkėjų, o dabar – tik 42030. LCS nariai Seime subūrė Jungtinę frakciją, kurią, be centristų, sudarė MKDS ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai.

Pirmą kartą savo istorijoje LCS rinkimams išleido tiek daug lėšų. Be to, LCS buvo įsiskolinusi dar nuo 2000 m. savivaldybių tarybų rinkimų. Po parlamento rinkimų partija ėmė skęsti skolose.

Centro sąjungos pralaimėjimą 2000-ųjų metų rinkimuose į Seimą sąlygojo tiek vidinės, tiek išorinės priežastys. Pirmiausia buvo pasirinktas blogas partijos valdymo modelis ir organizacinės tvarkomosios veiklos stilius. Akivaizdžiai stigo valdymo kolegialumo, ypač priimant strateginius sprendimus. Partijos vadovybė atitrūko nuo eilinių partijos narių. Skyrių ar atskirų žmonių nuomonė neretai buvo nesvarstoma arba atmetama. Centro sąjunga ne visada turėjo aiškų, visuomenei suprantamą požiūrį svarbiais valstybės politikos ar viešojo gyvenimo klausimais. Dažnai partijos vadovų pareiškimai savo turiniu ir forma buvo neadekvatūs realiai situacijai, o tai mažino jos prestižą. Neatsitiktinai 1999 m. rugpjūčio 7 d, LCS susikūrė Reformų frakcija, kurios pirmininku tapo G. Šileikis. Savo programos nuostatuose frakcijos nariai teigė: „Mes negalime nepastebėti ir negatyvių taisytinų dalykų, apie kuriuos privalome kalbėti ir diskutuoti žymiai daugiau ir atviriau nei iki šiol. Mes manome, kad partijai tai padės išsiaiškinti savo vidinio gyvenimo trūkumus, juos taisyti, o prireikus ir reformuoti. Taip partija sėkmingiau plėtotų ideologinę, organizacinę, vidinę demokratiją“27. Kita vertus, frakcijos susikūrimas atskleidė pirmuosius partijos ideologinės poliarizacijos simptomus. Be iniciatyvos dirbo Centro sąjungos frakcija Seime. Ji nesugebėjo tinkamai ginti partijos programos nuostatas, ką netruko pastebėti rinkėjai. LCS komitetų, turėjusių teikti dalykinius vertinimus ir sprendimų projektus partijai, o per ją – ir visuomenei, veikla buvo netolygi bei blogai koordinuojama. Partijos vadovybę ir iš dalies visą partiją užliūliavo turėti aukšti sociologinių tyrimų reitingai. LCS organizacinės struktūros požiūriu blogai pasirengė Seimo rinkimams. Rinkimų kampanija buvo pasyvi ir neįtaigi. Kita vertus, LCS, iš esmės lėmusi, kad Lietuvoje susikurtų vidurio politinių jėgų blokas ir kad visuomenė atsisakytų kairės – dešinės švytuoklės principo, pati dėl šių savo pastangų ir nukentėjo, nes išsklaidė savo elektoratą. 2000 m. spalio 25 d. LCS pirmininkas R. Ozolas paskelbė pareiškimą, kuriame prisiėmė asmeninę atsakomybę už partijos patirtą pralaimėjimą rinkimuose, pranešė apie savo atsistatydinimą iš partijos pirmininko pareigų bei prašė tarybos sušaukti neeilinį suvažiavimą. Tai buvo pirmas partijos lyderio toks poelgis Lietuvos politinėje istorijoje. Spalio 25 d. Kaune susirinkusi LCS taryba nutarė sušaukti neeilinį Centro sąjungos suvažiavimą lapkričio 25 d.. R. Ozolo pavyzdžiu pasekė LCS pirmininko pavaduotojas E. Bičkauskas ir vicepirmininkas-atsakingasis sekretorius V. Staniulis28.

LCS neeilinis suvažiavimas, įvykęs 2000 m. lapkričio 25 d. Vilniuje, naujuoju partijos pirmininku išrinko K. Glavecką, o vicepirmininkais patvirtino G. Šileikį ir Vidą Mikalauską. Jo metu priimta rezoliucija „Dėl Centro sąjungos rinkimų rezultatų įvertinimo ir tolesnės politinės veiklos“, kurioje kalbėta apie galimybę keisti savo politiką, išanalizuoti nesėkmės priežastis, atlikti konkrečius veiksmus jau artimiausioje ateityje.

Suvažiavimas, turėjęs tapti persilaužimo partijoje veiksniu, pasuko lengvesniu keliu ir sustiprino LCS pirmininko įgaliojimus. Delegatai priėmė statuto pataisas bei papildymus. Jie atgaivino valdybos instituciją, kuri veikė dar 1995 m. Naujasis statutas skelbė, kad LCS valdyba yra Centro sąjungos politinė institucija, veikianti tarp Centro sąjungos tarybos posėdžių, atskaitinga Centro sąjungos tarybai. Valdybos pirmininką (jo pavaduotojus) LCS pirmininko teikimu atviru balsavimu tvirtino taryba. Centro sąjungos valdybą sudarė taryboje atviru balsavimu išrinkti 6 nariai, LCS pirmininko teikimu tarybos skiriami 6 nariai. Taigi naujasis partijos pirmininkas galėjo turėti viename svarbiausių LCS institutų sau parankių žmonių. Be to, slapto balsavimo išeliminavimas žeidė partinės demokratijos principus. Centro sąjungos valdyba turėjo plačius įgaliojimus. Ji LCS pirmininko teikimu skyrė ir atleido atsakingąjį sekretorių, koordinavo politinę skyrių, komitetų, sekcijų veiklą, rengė suvažiavimo, konferencijos, tarybos darbotvarkės pasiūlymus, tvirtino sekretoriato mokamų darbuotojų etatų struktūrą bei atlyginimo normatyvus, sudarė kandidatų rinkimams į LR Seimą sąrašą, siūlė jo eiliškumą, sudarė rinkimų štabą, svarstė operatyvią politinę situaciją, suderinusi su Centro sąjungos pirmininku, rengė politinius partijos pareiškimus ir pozicijas. Tačiau visi minėti pokyčiai partijos padėties visuomenėje nepakeitė. Ji ir toliau niekaip negalėjo susigrąžinti buvusio populiarumo.

Po keleto politinio atokvėpio metų 2002-ieji vėl kvietė į naujas rinkimų kovos batalijas. Artėjo LR Prezidento ir Savivaldybių tarybų rinkimai. Vasario 27 d. valdyba svarstė šią problemą. Buvo nutarta artimiausiame tarybos posėdyje teikti K. Glavecką kandidatu LR Prezidento rinkimuose. Kovo 16 dieną posėdžiavusi LCS taryba priėmė nutarimą kelti partijos pirmininką kandidatu į LR Prezidentus.

Birželio 8 d. įvyko LCS konferencija, skirta iškilmingai paminėti LCJ 10 metų jubiliejui ir iškelti Centro sąjungos kandidatui LR Prezidento rinkimuose. Į šias iškilmes susirinko daugiau kaip 300 centristų, LCS steigėjai, diplomatų, istorikų, politologų . Konferencijoje R. Ozolas iškėlė K. Glavecko kandidatūrą į Prezidentus. Pastarasis pateikė savo rinkimų programą, kurios šūkis buvo „Padarykime Lietuvą saugesnę ir patogesnę gyventi!“29.

Pasirengimo Savivaldybių tarybų rinkimams pagrindinis etapas buvo 2002 m. spalio 26 d. prasidėjusi LCS konferencija. Joje deputatai patvirtino LCS savivaldybių tarybų programą, kuri nustatė pagrindines partijos pozicijas įvairiais valstybės gyvenimo klausimais. Tai buvo lakoniškas dokumentas. Kita vertus, skyriai rinkimams parengė vietinę specifiką atitinkančias programas. Centristai nusprendė dalyvauti rinkimuose 60-yje savivaldybių. Daugiausia vilčių jie siejo su Varėnos, Kazlų Rūdos, Rietavo ir Elektrėnų skyriais. Skeptiškos nuotaikos vyravo Vilkaviškio, Biržų, Neringos, Vilniaus rajonų savivaldybėse. LCS vadovai vylėsi surinkti bent 10% rinkėjų balsų. Kėdainiuose, Pakruojyje, Šalčininkuose,· Kalvarijoje, Švenčionyse, Skuode centristai turėjo dalyvauti koalicijose su vidurio dešiniosiomis partijomis.

2002 m. gruodžio 22 d. įvyko LR Prezidento ir Savivaldybių tarybų rinkimai, kuriuose dalyvavo 23 politinės partijos ir organizacijos. Pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo Savivaldybių tarybų rinkimuose LLS aplenkė centristus. LCS gavo tik 156 (10,00%) mandatus. Prieš dvejus metus Savivaldybių tarybose Centro sąjunga turėjo 173 atstovus, o dabar 17, arba 2,69% mažiau. Ypač tragiška padėtis centristams susiklostė Vilniuje, kur nebuvo gauta nė vieno mandato.

Dar blogiau centristams sekėsi LR Prezidento rinkimuose. Į šį postą pretendavo net 17 kandidatų. Pirmajame rinkimų ture už LCS pirmininką balsavo 7554 rinkėjai, o tai sudarė tik 0,52% nuo visų dalyvavusiųjų. Šis pralaimėjimas buvo skaudus smūgis LCS partijai. Pasirodė, kad Savivaldybių tarybų rinkimuose už LCS balsavo 130490 rinkėjų, o LR Prezidento rinkimuose už Centro sąjungos pirmininką – tik 755430. Atlikta analizė leido daryti išvadą, kad Lietuvos visuomenė net daugiau kaip 17 kartų parodė didesnį pasitikėjimą partija nei jos pirmininku. LCS vadovybė atsidūrė ceitnote. Pačioje partijoje pasigirdo nedrąsių balsų, raginančių pirmininką atsistatydinti. Tačiau šis ir jo šalininkai pasirinko kitą, lengvesnį, kelią: jie greitino partijos susijungimą su LLS ir MKDS.

Nuo pat savo susikūrimo pradžios centristai ieškojo idėjinių partnerių, koalicijos sudarymo galimybių. Dar 1992 m. rugsėjo 12 d. LCJ priėmė nutarimą „Dėl koalicijos su kitomis politinėmis organizacijomis“. Per visą Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį artimi ryšiai centristus siejo su liberalais. Šie kontaktai buvo užmegzti dar prieš 1992 m. Seimo rinkimus. Nepavykus susitarti dėl bendro sąrašo, abi politinės jėgos rinkimuose dalyvavo atskirai. Tačiau joms nepavyko surinkti reikiamų 4% rinkėjų balsų. 1993 m. liepos 23 d. įvyko LCS ir LLS atstovų pasitarimas, kuriame buvo aptariamos tarpusavio bendradarbiavimo galimybės.

1994 m. gegužės 26 d. LCS ir LLS pasirašė bendrą nutarimą dėl veiksmų derinimo savivaldybėse. Spalio 19 d. partijų vadovai E. Bičkauskas ir Šarūnas Davainis paskelbė pareiškimą, kad abiejų sąjungų ideologinės pažiūros panašios ir ateityje galimas susijungimas. Abi pusės sudarė derybų grupes, kurios turėjo parengti susijungimo sąlygas. Spalio 27 d. įvyko eilinis derybininkų posėdis. Jame dalyvavo V. Adamkus, kuris pritarė partijų jungimosi tendencijai ir sutiko dalyvauti būsimuosiuose derybų etapuose32. Gandai apie susijungimo procesą pasiekė net JAV lietuvių spaudą. LCS skyriuose kilo nepasitenkinimo banga. Tarybos pirmininkas E. Bičkauskas buvo priverstas kreiptis į partijos bičiulius. Jis informavo apie susidariusią padėtį ir teigė, kad prasidėjęs dialogas turi tęstis ne tik derybų grupių ar vadovybių lygmeniu. Aktyviau susijungimo idėją rėmė LLS, kuri 1995 m. sausio 14 d. įvykusiame kongrese priėmė nutarimą derėtis su LCS iki kitų metų ir, esant galimybei, susivienyti. Tačiau susijungti nepavyko. Liberalai pasuko kitu keliu. 1996 m. sausio 20 d. įvykusiame neeiliniame 5 LLS kongrese buvo aiškiai pasakyta, jog partija turi likti savarankiška. Kita vertus, bendradarbiavimas tarp šių politinių jėgų nenutrūko. Ilgainiui tarp LCS ir LLS ėmė rastis ideologiniu požiūriu nesuderinamų nuostatų. 1992 m. LLS visuomenės buvo vertinama kaip centro dešinės partija. LCJ, o vėliau LCS, kairės – dešinės skalėje užėmė labiau dešinę poziciją negu liberalai. Situacija nesikeitė ir 1994 m. 1996 m., iškart po rinkimų, sociologų atliktos apklausos parodė, kad keitėsi gyventojų požiūris į partijų išsidėstymą kairės – dešinės skalėje.

Ryškiausiai joje į dešinę pažengė liberalai, centro pozicijoje palikę LCS.

ByAlvidas

Centro politinės jėgos statyboje (1 dalis)

Arūnas  Gumuliauskas

Romualdas Ozolas išliks žmonių atmintyje ne tik kaip Sąjūdžio kūrėjas, bet ir kaip centristas, Centro sąjungos bei partijos vadovas. Iš tikrųjų jis didelę dalį savo gyvenimo paskyrė šiai politinei organizacijai. R. Ozolas bandė taip šiek tiek pakoreguoti susidariusią partinę sistemą bei amortizuoti kairiųjų ir dešiniųjų politinių jėgų susidūrimus.

Susikūrus Persitvarkymo Sąjūdžiui buvo pradėta griauti totalitarinė valdymo sistema Lietuvoje. LPS tapo svarbiausia legalaus protesto forma. Kita vertus, tokia padėtis dar nereiškė, kad Lietuvoje baigėsi vienpartinės sistemos egzistavimas. Vis dėlto Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba buvo priversta 1989 m. gruodžio 7 d. priimti įstatymą „Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) 6 ir 7 straipsnių pakeitimo“. Šis teisinis žingsnis panaikino SSKP monopolį sovietinėje politinėje sistemoje ir de jure sudarė sąlygas daugiapartiškumui1. Nuo 1989 m. vasario 5 d., kada susikūrė Lietuvos demokratų partija, iki 1990 m. balandžio mėn., kada buvo oficialiai užregistruotos pirmosios penkios politinės partijos Lietuvoje (Lietuvos demokratų partija, Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvių tautininkų sąjunga, Lietuvos socialdemokratų partija, Lietuvos komunistų partija), buvo sukurtos daugiapartinės sistemos formavimosi prielaidos. Be to, laikotarpį nuo 1988 m. iki 1990 m. galima laikyti pereinamuoju etapu nuo vienpartinės sistemos žlugimo prie daugiapartinės sistemos kūrimosi. Romualdas Ozolas taip įvertino šį laikotarpį: „Antrosios Respublikos metas partijų kūrimuisi buvo palankus. Viena vertus, komunistų partijos vienvaldystė bolševikų okupacijos metais buvo diskredituota, kita vertus, vienpartinė diktatūra buvo suformavusi politinio pasipriešinimo psichologiją, labai palankią partinio pliuralizmo sprogimui“2.

1990–1992 m. politinių partijų kūrimosi centru galima laikyti Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą (toliau AT-AS). Pradžioje ši institucija pasižymėjo politiniu beideologiškumu. Kurį laiką net 70, arba 54,29%, deputatų save laikė „nepriklausomais“, t. y. nesusijusiais partine ar kitokia naryste su jokia politine visuomenine organizacija. Tokia situacija truko apie 3 mėnesius. Sudėtinga padėtis šalyje, kardinalūs visuomeninės nuomonės pokyčiai darė įtaką politinio gyvenimo atmosferai. Didelį poveikį politinių jėgų poliarizacijai turėjo Sąjūdžio radikalėjimas. Anksčiau vyravusios jo nuosaikiosios jėgos dėl dirbtinai sukeltos priešpriešos ėmė užleisti savo pozicijas. Iki 1990 m. vasaros trukę nesutarimai parlamentiniame Sąjūdžio bloke paskatino pirmųjų Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo frakcijų atsiradimą (1990 m. birželio 21 d. susiformavo Sąjūdžio centro frakcija, rugsėjo 25 d. – Kairiųjų frakcija, spalio 23 d. – Lenkų frakcija, gruodžio 19 d. – Jungtinė Sąjūdžio frakcija, 1991 m. balandžio 23 d. – Septintoji frakcija, gruodžio 10 d. – Nuosaikiųjų frakcija, 1992 m. sausio 14 d. – Tautos pažangos frakcija).

1990 m. birželio 21 d. deputatas Audrius Rudys perskaitė 16-os AT-AS narių pareiškimą. Jame buvo teigiama, kad susikuria Sąjūdžio centro frakcija (toliau SCF), kuriai vadovavo Aloyzas Sakalas. Grupėje buvo 16 narių (Albinas Januška, Vincas Ramutis Gudaitis, Vilius Baldišis, Petras Vaitiekūnas, Albertas Šimėnas, Jonas Šimėnas, Rimvydas Valatka, Jonas Prapiestis, Eugenijus Petrovas, A. Rudys, Jonas Tamulis, Egidijus Bičkauskas, Virgilijus Kačinskas, Nijolė Oželytė, Stasys Kropas, A. Sakalas). Netrukus prie jų prisijungė dar keturi: Jurgis Jurgelis, Kazimieras Antanavičius, Stanislovas Gediminas Ilgūnas, Vytenis Povilas Andriukaitis. SCF priėmė tik Sąjūdžio remtus deputatus ir atsiribojo nuo LKP. Ši grupė nepritarė ir radikalioms LPS parlamentarų dalies pažiūroms. SCF prioritetą teikė nuosaikiems Parlamento metodams. 20 deputatų šioje frakcijoje išliko per visą AT-AS laikotarpį. Keitėsi tik narių pavardės: vieni iš frakcijos pasitraukė, kiti (pvz., R. Ozolas) įsitraukė. SCF dirbo skirtingų ideologinių pažiūrų deputatai. Šį faktą patvirtino R. Ozolas. Jis teigė, kad centrizmo šalininkai negalėjo „susitapatinti su ten dominavusia politine savivoka, kuri galop įsiformino kaip socialdemokratų frakcija ir išsireiškė socialdemokratų partijos veikla. Tai asmens supratimas. Centro judėjimo, o vėliau Lietuvos centro sąjungos iniciatyvinių grupių sampratoje aktyvumo šaltinis buvo asmuo. Tuo tarpu Atkuriamojo Seimo Centro frakcijos ideologijos subjektas buvo grupė“. Kita vertus, galima teigti, kad parlamente susiformavusios SCF Sąjūdžio centro, nuosaikiųjų, tautos pažangos frakcijos tapo pagrindu naujiems visuomeniniams politiniams judėjimams atsirasti.

Atkūrus nepriklausomybę, Sąjūdis ir Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) ryškiai įsitvirtino politiniame šalies gyvenime. Aiškiai jautėsi jų atotrūkis nuo kitų politinių konkurentų. Sąjūdis ir LDDP skleidė diametraliai priešingas ir tarpusavyje konfrontuojančias politines nuostatas. Tokia situacija skaldė visuomenę, stabdė partinės sistemos kūrimo procesą. Lietuvos piliečiai prarado politinio pasirinkimo galimybę. Valstybei reikėjo trečiosios politinės jėgos, kuriai tektų misija panaikinti dešinę ir kairę skiriančius riboženklius, sukurti bent minimalias partinio bendradarbiavimo, visuomeninės santarvės sąlygas. 1992 m. balandžio 8 d. buvo paskelbtas Centro partijos iniciatorių pareiškimas, kurį pasirašė E. Bičkauskas, Lauras Bielinis, Vaidutis Laurėnas, Mečys Laurinkus, R. Ozolas, E. Petrovas, P. Vaitiekūnas, Vaclovas Vingras. Tų pačių metų balandžio 22 dieną LTV laidoje „Prašau žodžio“ AT-AS deputatas M. Laurinkus visai Lietuvai perskaitė pareiškimą, kuriame teigiama, kad kuriama nauja politinė organizacija – Centro partija. Šį dokumentą pasirašė visuomenei gerai žinomi politikai M. Laurinkus, E. Bičkauskas, E. Petrovas, R. Ozolas, P. Vaitiekūnas ir kt.5 Tačiau tuometinėmis konfrontuojančio politinio gyvenimo sąlygomis įkurti centristinę partiją buvo sudėtinga ir net politiškai rizikinga. Iniciatyvinės grupės narius puolė tiek kairė, tiek dešinė. Jie kaipmat buvo pakrikštyti demokratinių jėgų skaldytojais. Tuo metu Lietuvoje demokratijos garantai žmonėms galėjo būti tik Vytautas Landsbergis arba Algirdas Mykolas Brazauskas. Esant sudėtingai situacijai, 1992 m. liepos 22 d. Vilniuje įvyko iniciatyvinės grupės susirinkimas, kuris nusprendė nekurti politinės partijos, bet pradžiai suburti bendraminčius į visuomeninį-politinį judėjimą – Lietuvos centro judėjimą (toliau LCJ). Kadangi Vilniuje buvo, politiškai „ankšta“ steigiamąjį susirinkimą buvo nutarta surengti Šiauliuose, kur egzistavo palanki terpė centrizmo idėjoms sklisti.

1992 m. rugpjūčio 2 d. Šiaulių inžinierių namuose įvyko steigiamasis LCJ susirinkimas. Tuo metu šis visuomeninis-politinis judėjimas teturėjo per 100 narių. Steigiamajame susirinkime buvo priimta ekonominė programa, įstatai ir principų deklaracija. Pastarojo dokumento pirmame punkte centristai įrašė žmogaus klausimą: „Mes tikime žmogumi, jo protu ir gera valia. Mes pripažįstame jo laisvę, iniciatyvą ir atsakingumą. Aukščiausias žmogaus siekis yra dorovė“. Antras punktas apie tautą: „Mes tikime Lietuvos tauta, jos nelygstama verte ir tęstinumu. Mes pripažįstame tautinių vertybių reikšmę žmogaus apsisprendimui, gyvenimo būdui ir tikslams“. Toliau – apie valstybę: „Mes pripažįstame, kad valstybė kyla iš žmonių susitarimo apginti savo prigimtines teises: galvoti, tikėti, kalbėti, pasirinkti ir būti nepriklausomam“. LCJ pasisakė ir visais svarbiausiais laikmečio klausimais: gyvenimo brangimo, lito įvedimo, privatizavimo, mokesčių sistemos, žemės ūkio reformos, nedarbo ir kitais. 1992 m. rugpjūčio 7 d. buvo paskelbta, kad AT-AS įkuriama „Centro judėjimo deputatų grupė“, vienijanti 9 deputatus (E. Bičkauskas, A. Januška, S. Kašauskas, M. Laurinkus, K. Motieka, R. Ozolas, E. Petrovas, G. Ramonas, P. Vaitiekūnas)6. Taip LCJ įgijo plačias galimybes savo programinėms nuostatoms įgyvendinti įstatymų leidyboje. Rugpjūčio 11 d. judėjimas buvo įregistruotas Lietuvos teisingumo ministerijoje7. R. Ozolas teigė, kad „nuo pat atsiradimo centristinė Lietuvos partija buvo nacionalinių interesų partija, valstybininkų ir valstybės gyvenimo organizatorių partija, nesvarbu, kokias ideologines nuostatas kada akcentavo ar kokias politines aktualijas laikė svarbiausiais veikios barais“8.

Artėjant neeiliniams Seimo rinkimams, LCJ nusprendė įsitraukti į politinės kovos batalijas. Rugsėjo 12 d. Šiaulių inžinierių namuose įvyko judėjimo konferencija, kurioje buvo išrinkta laikinoji taryba. Jos pirmininkas tapo R. Ozolas, pavaduotojai – M. Laurinkus, E. Bičkauskas, Kazimieras Motieka, sekretorius – Vidmantas Staniulis. Centristų forume buvo aptarta LCJ programa ir rinkimų sąrašas. Naujasis judėjimas, pasak R. Ozolo, buvo liberalios orientacijos politinė organizacija, kurios programa apibūdintina kaip socialliberalinė. 1992 m. Seimo rinkimai pasižymėjo masiškumu. Lietuvos piliečiai, pasipiktinę negerėjančia ekonomine padėtimi, balsavo už senąją komunistinę nomenklatūrą, įgijusią partijos (LDDP) formą. Tokiomis sąlygomis LCJ sunku buvo tikėtis sėkmės. Balsavimo rezultatai parodė, kad žmonės buvo nelinkę rodyti savo palankumo ką tik politinėje arenoje atsiradusiai organizacijai. Vis dėlto LCJ turėjo savo atstovų naujajame Seime. Tuo metu visuomenėje labai aukštą reitingą turėjo judėjimo vadovai R. Ozolas ir E. Bičkauskas, laimėję vienmandatėse apygardose Šiauliuose ir Vilniuje. E. Bičkauskas buvo patvirtintas Seimo pirmininko pavaduotoju, o R. Ozolas dalyvavo frakcijoms nepriklausančių Seimo narių grupėje. Iš karto po Seimo rinkimų LCJ paviešino pareiškimą, kuriuo pasiskelbė opozicija daugumą laimėjusiai LDDP.

1993 m. galutinai paaiškėjo, kad Sąjūdis atstovauja tik dalies jos buvusių narių politinėms pažiūroms. Vasario 27 d. Sąjūdžio seimas priėmė nutarimą „Dėl Sąjūdžio reorganizavimo“. Nutarta įkurti Sąjūdžio idealus perimančią politinę partiją, tuomet pavadintą Tėvynės atgimimo sąjunga. Kita vertus, Sąjūdžio, kaip savaveiksmio nepriklausomo judėjimo, nebeliko dar 1992 m. vasarą, kada dalis sąjūdininkų suformavo savas politines organizacijas.

1992 m. gruodžio 3 d. Seimas po daugumos ir opozicijos derybų nutarė surengti Prezidento rinkimus 1993 m. vasario 14 d.. Lietuvos politinės partijos, išskyrus LDDP ir menką įtaką turinčią Lietuvos respublikonų partiją, nesugebėjo ar nenorėjo kelti savo kandidatų į prezidentus. Kandidatui keliamus reikalavimus pavyko įvykdyti tik Stasiui Lozoraičiui ir A. M. Brazauskui. V. Landsbergis atsisakė kandidatuoti ir siūlė savo šalininkams paremti S. Lozoraitį. Į pastarojo rinkimų kampaniją energingai įsitraukė LCJ. R. Ozolas tapo pretendento atstovu ir dažnai jį lydėjo priešrinkiminiuose susitikimuose Lietuvoje. LCJ nariai įsitraukė į LR piliečių parašų rinkimo akciją. Jų reikėjo surinkti ne mažiau kaip 20000. A. M. Brazausko rėmėjai surinko 110571, o S. Lozoraičio – 136867 jų kandidatūras palaikančių piliečių parašų. Šioje akcijoje buvo ženklus ir LCJ indėlis9. Prezidento rinkimų kampanija padėjo LCJ subalansuoti struktūrinių padalinių veiklą, padidino judėjimo populiarumą visuomenėje. Kita vertus, ši akcija dar kartą patvirtino, kad centristams būtina steigti partinę organizaciją.

LCJ pavyko išsiveržti į populiariausių jėgų tarpą. Tačiau Seimo, Prezidento rinkimai parodė, kad būtina politinį judėjimą transformuoti į politinę partiją, kuri turėdama gerai išplėtotą struktūrą pajėgtų visuomenėje išsikovoti autoritetą. 1992 gruodžio 19 dieną įvyko LCJ suvažiavimas. Jame buvo kalbama apie Lietuvos centro partijos įkūrimą. Norint įkurti naują partiją, reikėjo surinkti nustatytą steigėjų parašų skaičių. Sis procesas užsitęsė. 1993 m. kovo 23 d. „Atgimimo“ laikraštyje buvo išspausdintas kreipimasis „Dėl centristinės orientacijos politinės partijos įkūrimo“. Jį pasirašė Centro judėjimo ir Nuosaikiųjų judėjimo nariai. Dokumentas skelbė siekį sukurti centristinės orientacijos politinę partiją ir kvietė registruotis partijos narius – steigėjus10. Analogiški kreipimaisi buvo išspausdinti ir regioniniuose laikraščiuose. Steigiamosios konferencijos išvakarėse LCJ lyderiai R. Ozolas, E. Bičkauskas, K. Motieka ir kt. važinėjo po Lietuvą ir susitikinėjo su centrizmo šalininkais. 1993 m. birželio 5 d. Vilniaus kultūros rūmuose (Vytenio g. 6) įvyko LCJ konferencija. R. Ozolas savo pranešime „Lietuvos centro judėjimo kelias“ kalbėjo apie būtinybę sukurti politinę partiją: „Lietuvos Centro judėjimo perėjimo į partijos statusą reikalauja tolesnė Lietuvos visuomenės politinė struktūrizacija. Šiandieninėje situacijoje partija tampantis centro judėjimas prisiima pačią nedėkingiausią misiją. Leisdamas konkretėti centristiniame spektre esančioms jėgoms – centro kairėje – kairėti, o dešinėje – dešinėti, partija tampantis mūsų judėjimas privalo prisiimti Lietuvos politinio gyvenimo integraliųjų pradų, substancialiųjų savybių išsaugojimo ir stiprinimo misiją. Politinis gyvenimas reikalauja būti normalizuotas, judėjimams arba tampant partijomis, arba išnykstant. Partijos taip pat turi apsispręsti: arba dirbti bendrai, arba vegetuoti. Mes norime. Lietuvai atiduoti maksimumą jėgų ir atiduoti jas pačiu naudingiausiu būdu – apsisprendžiant įtemptam partiniam gyvenimui·ir visuomenės veikimui, nes kas ne kas, o mes jau supratome, kad tik šitaip Lietuvoje gimsta NAUJOJI LIETUVA, nauja Lietuva“11.

Steigiamojoje konferencijoje LCJ priėmė deklaraciją „Dėl Lietuvos Centro sąjungos steigimo“, kurioje teigiama:

,,1992 metų rugpjūčio 2 dieną savo veiklą pradėjęs Lietuvos Centro judėjimas,

– deklaruodamas demokratinės pilietinės visuomenės sukūrimą,

– pasisakydamas už valstybės garantuojamą žmogaus teisę į nuosavybę ir jos gynimą įstatymu,

– pripažindamas privatų turtą kaip laisvės ir valdžios pagrindą ir valstybės skatinamą piliečių ūkinę veiklą,

– kviesdamas gyventojus į ekonominį sąjūdį,

– siūlydamas su kitomis Lietuvos politinėmis jėgomis ieškoti konstruktyvių sprendimų vystant tarpusavio dialogą, aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime ir kaupė praktinius politinės organizacijos darbo įgūdžius, kūrė savo struktūras tikslino programines nuostatas. Lietuvos Centro judėjimo nariai dalyvavo, kuriant Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sprendė konkrečius Lietuvos valstybės vidaus ir užsienio klausimus, dalyvavo Seimo ir prezidento rinkimų kampanijose. Centro judėjimas nustatė dalykinius ryšius su idėjiškai artimomis Lietuvos ir užsienio partijomis ir kitomis organizacijomis.

Siekdamas įtvirtinti centristinės orientacijos politiką ir nuosekliai ją vykdyti, ginti ir atstovauti rėmėjų ir visų programinės veiklos krypčiai pritariančiųjų interesus, Centro judėjimas skelbia steigiąs Centro sąjungą – Lietuvos Respublikos politinę partiją“12.

Tad 1993 m. birželio 5 d. Lietuvos centro judėjimo pagrindu įsteigta Lietuvos centro sąjunga (toliau LCS). LCS pirmininku konferencijos delegatai išrinko R. Ozolą, o tarybos pirmininku – E. Bičkauską. Politologų nuomone, dviejų vadovaujančių postų išskyrimas partijoje padėjo sukurti prielaidas aukštam abiejų LCS lyderių (E. Bičkausko, R. Ozolo) reitingui išsaugoti, o tai nemažai lėmė visos partijos sėkmę. Taip pat konferencijoje buvo priimta programa „Naujoji Lietuva“ ir LCS statutas. Programoje pažymėti LCS tikslai: „<…> naujos Lietuvos kūryba, paremta asmens iniciatyva ir konstitucinėmis Lietuvos valstybės nuostatomis“13. Šiame dokumente išdėstyti ir sąjungos principai: „<…> tiki žmogumi, jo protu ir gera valia; veikia, skatindama žmogaus laisvę, iniciatyvą ir atsakingumą ir aukščiausias jų apraiškas – dorovę ir stabilumą; remiasi tauta ir jos vertybėmis, laikydama jas reikšmingomis kiekvieno žmogaus apsisprendimui, jo gyvenimo būdui ir tikslams, jo humanizmo idealams; siekia ugdyti valstybę, paremtą žmonių susitarimu apginti savo prigimtines teises – tikėti, mąstyti, pasirinkti ir veikti nepriklausomai; garantuoja konstitucinę demokratiją, decentralizaciją ir valdžių atskyrimą, teisės viršenybę valstybės valdyme ir piliečių gyvenime; neigia ir atmeta ideologinį diktatą14. Programoje užfiksuotas centrizmo idėjinis pagrindimas: „Centrizmas konceptualiai koreguoja tradicines kairiąją ir dešiniąją ideologijas. Kairioji ideologija pagrindiniu gyvenimo vertybes kuriančiu veiksniu laiko dirbantį žmogų, teigdama, kad žmogaus statusą lemia jo darbas. Dešinioji ideologija aukščiausia vertybe pripažįsta turtą. Centrizmas abi vertybes – ir darbą, ir turtą – laiko esant nepakeičiamais ir pripažįsta, kad skirtingais visuomenės laikotarpiais jų vaidmuo gali būti nevienodas, o jų integravimo projektas gali tapti gerovės visuomenės kūrimo platforma“15.

LCS statutas nustatė, kad konferencija (suvažiavimas) yra aukščiausia Centro sąjungos institucija. Ji turi išimtines teises: priimti ir keisti Centro sąjungos statutą ir programą, išrinkti LCS pirmininką, tarybą, tarybos pirmininką, Mandatų ir etikos komisiją, Revizijos komisiją, nutarti nutraukti sąjungos veiklą. Politiniu organizacijos lyderiu tapo LCS pirmininkas, kurį rinko konferencija (suvažiavimas) dvejiems metams. Jis turėjo teisę dalyvauti tarybos posėdžiuose patariamojo balso teise, skelbti organizacijos vardu pareiškimus ir kitus dokumentus, teigti tarybai LCS sekretoriaus, komitetų pirmininkų, periodinio leidinio redaktoriaus kandidatūras. Esant ekstremalioms situacijoms (negalint eiti pareigų), jo įgaliojimai galėjo pereiti tarybos pirmininkui. LCS taryba buvo aukščiausia tarp konferencijų (suvažiavimų) veikianti kolegiali institucija. Ją sudarė tarybos pirmininkas, konferencijoje (suvažiavime) išrinkti nariai, skyrių deleguoti nariai, Centro sąjungos frakcijų pirmininkai. Renkamų tarybos narių skaičių galėjo nustatyti tik konferencija (suvažiavimas). Tarybos kompetencijai statute buvo priskirti šie klausimai: patvirtinti LCS atstovų į valstybines valdžios ir valdymo institucijas kandidatūras, nutarti dėl LCS atstovų atšaukimo iš valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, suformuoti LCS komitetus, paskirti LCS pirmininko teikimu komitetų pirmininkus, Mandatų ir etikos komisijos teikimu apriboti LCS nario teises, patvirtinti LCS išlaidų sąmatą, LCS pirmininko teikimu – periodinio leidinio redaktorių. Tarybos pirmininkas buvo renkamas konferencijoje (suvažiavime) 2 metams. Jis šaukė tarybos posėdžius, jiems pirmininkavo, veikė tarybos vardu ir jai atstovavo, pasirašė tarybos priimtus dokumentus, koordinavo komitetų veiklą16. Naujoji politinė organizacija Teisingumo ministerijoje buvo įregistruota 1993 m. spalio 27 d.

Susikūrus šiai partinei organizacijai, Lietuvoje susiformavo trinarė partinė sistema.

ByAlvidas

Centro politinės jėgos statyboje (NCP steigimas)

Istorija. Birželio 01 dieną Centro partijos jubiliejus. Pateikiama prisiminimų ištraukas iš Arūno Gumuliausko raštų. Kita dalį rašto publikuosime vėliau.

2003 m. sausio 14 d. LCS, LLS ir MKDS pirmininkams pasirašius susitarimą dėl vidurio dešiniųjų pakraipos partijų vienijimosi, žiniasklaida ėmė prognozuoti Centro sąjungos skilimą. Analogišką nuomonę spaudos konferencijoje pareiškė ir buvęs LCS pirmininkas R. Ozolas. Jis teigė bursiąs apie save nepatenkintus Centro sąjungos narius ir tikino, kad partija išliks. Nuo šiol NCF tapo savotišku LCS išsaugojimo forpostu. Frakcijos lyderiai kituose partijos skyriuose ėmė ieškoti bendraminčių, kurių buvo daug. 2003 m. sausio 18 d. Vilniuje įvyko LCS narių, nesutinkančių su partijos naikinimu, pasitarimas. Jame dalyvavo skyrių atstovai iš Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių,. Elektrėnų Varėnos, Jonavos. Pasitarime buvo diskutuojama apie LCS išsaugojimo galimybes ir perspektyvas. Skyrių atstovai nutarė sudaryti koordinacinę grupę, kuri parengtų programinį dokumentą. Pasitarime iškelti pagrindiniai artimiausi tikslai:

1. Pasirengti LCS suvažiavimui, siekiant jame surinkti trečdalį delegatų balsų ir taip išsaugoti partiją.

2. Nepavykus surinkti trečdalio delegatų balsų, pradėti rengtis kurti naują partiją, išsaugant „Centro“ sąvoką ir LCS narius, nenorinčius pereiti į naujai kuriamą partiją.

2003 m. kovo 29 d. LCS suvažiavimas pritarė partijos jungimuisi su LLS ir MKDS. Nesutinkantiems su šiuo sprendimu liko dvi alternatyvos – pasitraukti iš politikos arba steigti Lietuvos centro partiją (toliau LCP). Toks sprendimas buvo priimtas balandžio 26 d. nesutinkančių su LCS jungimusi partijos narių pasitarime Vilniuje. Atvykę iš įvairių Lietuvos kampelių, centristai aptarė LCP steigėjų parašų rinkėjų organizavimą, Centro partijos skyrių struktūrą, finansavimą, statuto projektą. Pasitarimo dalyviai nutarė surinkti per tūkstantį partijos steigėjų parašų. Šį darbą turėjo organizuoti susirinkimo išrinkti koordinatoriai Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, Mažeikiuose, Šiauliuose, Joniškyje, Panevėžyje, Tauragėje, Vilkaviškyje, Alytuje, Jonavoje, Plungėje, Radviliškyje, Šakiuose, Elektrėnuose, Varėnoje, Skuode, Palangoje, Kretingoje, Kupiškyje.

Prasidėjus parašų rinkimo akcijai, paaiškėjo, kad LCS vadovybė dar 2003 m. sausio 16 d. Valstybiniame patentų biure 10-ies metų laikotarpiui užregistravo 4 partinių organizacijų pavadinimus:

1. Lietuvos centro partija (Nr. 2003071);
2. Lietuvos centro judėjimas (Nr. 2003072);
3. Lietuvos centristų sąjunga (Nr. 2003073);
4. Lietuvos centro sąjunga (Nr. 2003074)39.

(Gumuliauskas A., Nacionalinė centro partija – centrizmo idėjų tęsėja, Centrizmas Lietuvoje, p. 87;)

Tai buvo buvusių bendražygių dūris peiliu į nugarą savo mokytojui bei partijos kūrėjui R. Ozolui. Šis neetiškas žingsnis žengtas, norint sukliudyti atsikuriančiai partijai savo pavadinime pavartoti „Centro“ sąvoką. Iniciatyvinė grupė, apsvarsčiusi daugiau kaip 10 galimų variantų, pasirinko Nacionalinės centro partijos (toliau NCP) pavadinimą. Jis buvo artimiausias ir gana tikslus, atspindintis siekius atstovauti nacionaliniams Lietuvos interesams. 2003 m. gegužės 2 d. partijos pavadinimas užregistruotas Valstybiniame patentų biure. Taip iniciatyvinė partijos atkūrimo grupė siekė apsisaugoti nuo galimų oponentų trukdymų.

Surinkus per tūkstantį partijos steigėjų parašų, 2003 m. birželio 1 d. Vilniuje, Mokslų akademijos Didžiojoje salėje, įvyko atkuriamasis Nacionalinės centro partijos suvažiavimas. Delegatai priėmė NCP steigėjų atstovų suvažiavimo deklaraciją, kuri skelbė:

„Mes, Nacionalinės centro partijos steigėjų atstovai, 2003 metų birželio mėn. 1 dienos suvažiavime, būdami

– ištikimi centristinėms pažiūroms;

– Lietuvos centro judėjimo ir Lietuvos centro sąjungos deklaruotoms pamatinėms politinio veikimo nuostatoms, suprasdami, kad:

– Lietuvos Respublika nuo šiol yra susieta su NATO ir Europos Sąjunga;

– valstybėje yra būtina nuomonių sklaida ir partinė sistema;

– remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais,

nutariame:

pratęsdami Lietuvos centro judėjimo ir Lietuvos centro sąjungos veiklą, įkurti Nacionalinę centro partiją“.

Suvažiavime priimtos partijos programinės nuostatos pabrėžė, kad NCP yra Lietuvos nacionalinių interesų atstovavimo ir gynimo politinė organizacija Lietuvai gyvenant ir veikiant pasaulio globalizacijos sąlygomis. Dokumente nustatytas partijos tikslas – „nacijos suvereniųjų galių išsaugojimas ir stiprinimas. Programines nuostatas sudarė 9 skyriai: tapatumo išsaugojimas ir sustiprinimas; sveikata; švietimas; komunikacijos; ūkis; finansai; teisė; saugumas; užsienio reikalai. Šūkis „Mūsų namai – Lietuva“ tapo partijos šūkiu. Suvažiavimo priimtame NCP statute buvo pabrėžtas centrizmo perimamumas. Dokumento pirmasis skyrius teigė, kad NCP yra Lietuvos politinė partija, nuosekliai tęsianti ir įgyvendinanti Lietuvos centro sąjungos programą, priimtą LCS steigiamajame suvažiavime 1993 m. birželio 5 d. ir atnaujintą 2003 m. birželio 1 d. NCP atkuriamajame suvažiavime. NCP tikslas – Lietuvos Respublika, patraukli ir saugi gyventi, ginanti savo piliečius ir jų teisėtus interesus šalyje ir už jos ribų. Atkuriamasis suvažiavimas vienbalsiai partijos pirmininku išrinko R. Ozolą. Šias pareigas

jis ėjo nuo 2003 m. liepos 4 d. iki 2008 m. sausio 4 d.. 2008 m. R. Ozolas išrinktas LCP garbės pirmininku. Tad po NCP atkuriamojo suvažiavimo LCS galutinai suskilo į 3 dalis:

1. Susijungė su LLS ir MKDS į naują partiją.
2. Pasitraukė iš politikos arba perėjo kitas politines organizacijas.
3. Atkūrė NCP.

NCP, vykstant atkuriamiesiems darbams ir stokojant finansinės paramos, teko dirbti šiomis kryptimis:

1. Kurti partiją ir telkti vidurio politines jėgas.
2. Memorandumų, pareiškimų, kreipimųsi forma reaguoti svarbiausius šalies vidaus ir užsienio politikos įvykius.
3. Aktyviai dalyvauti viešose visuomeninėse-politinėse akcijose.

Dėl lėšų stokos NCP negalėjo plačiai reikštis žiniasklaidoje, visuomeniniuose ar politiniuose renginiuose. Buvo jaučiama tam tikra oponentų informacinė blokada, nenoras, kad Lietuvos žmonės sužinotų apie atsikūrusią politinę organizaciją, kuri 2005 m. gegužės 21 d. atgavo senąjį pavadinimą ir pasivadino Lietuvos centro partija. Kita vertus, ji, nebūdama parlamentine partija, nekėlė didelio visuomenės susidomėjimo. Tik šalyje gerai žinomas partijos lyderis R. Ozolas buvo išimtis. Tačiau ir jį dažnai ignoravo žurnalistai, politikai. Jautėsi, jog R. Ozolą norima nustumti į šalies politikos paraštes bei demoralizuoti taip, kad iš ten niekada nesugrįžtų. Tačiau jo 2004 m. parašyti centrizmo ideologijos metmenys yra tokio aukšto lygio teorinis palikimas, kuris gali pasitarnauti šiandieninėms vidurio politinėms jėgoms ir ne tik. Tai, tarsi, kvietimas sugrįžti prie politikos, kurioje vyrauja kova tarp skirtingų ideologijų bei vertybių, o ne vien tik interesai.

ByAlvidas

Alvidas Šimkus rinkimuose į Klaipėdos miesto tarybą 2023 metais dalyvavo TS-LKD partijos sąraše

Mano pasirinkimą lėmė gana daug veiksnių.

1. Tėvynės Sąjunga yra Lietuvos centro dešinės politinė partija.
2. Dabartinėje Klaipėdos miesto taryboje dirbu su TS-LKD nariais vienoje koalicijoje, vykdome bendrą programą, kartu nemažai nuveikėme Klaipėdos miesto ir miestiečių labui.
3. Į Klaipėdos miesto tarybą esu išrinktas būdamas Lietuvos centro partijos nariu. Šios ilgametės ir istoriškai svarbios Lietuvos nepriklausomybei ir demokratijai partijos nariu buvau nuo pat partijos įkūrimo. Deja, šios partijos jau nebėra, pakeistas pavadinimas, iš esmės pakeista ideologija, veikla. Tai prieštarauja mano vertybėms ir įsitikinimams, nes savo gyvenime ir veikloje vadovaujuosi krikščioniškomis vertybėmis, esu tautiškas, gerbiantis savarankiškumą ir nepriklausomybę, atsakingą laisvę, tradicinę šeimą, neliečiamą kovose apgintą mūsų žemę ir valstybę.
4. Esu patyręs politikas, sugebu ir noriu veikti Lietuvos ir Klaipėdos miesto gerovei. Kurti klestinčią, o ne nykstančią Lietuvą, patrauklų Klaipėdos miestą. Miestą kuriame žmonės nori gyventi, ir nori gyventi čia, bet ne tik čia ir dabar, kaip yra sakoma, o čia ir visada.
5. Nuosekliai siekiu, kad Klaipėda taptų miestu, iš kurio klaipėdiečiams, ypač  jaunimui, nesinorėtų išvykti svetur, į kurį norėtųsi atvažiuoti ir čia pasilikti visam laikui, o klaipėdiečiai taptų dar labiau sutelkta bendruomenė, kuri turėtų didesnių galių Lietuvoje.
6. Mano gyvenimo būdas ir požiūris – remiamas aktyviu, netgi reikliu santykiu su aplinkos iššūkiais, ginant ir atstovaujant miesto bendruomenės interesams. Siekiu, kad žmonių nuostatos ir požiūris į gyvenimą keistųsi iš pasyvaus laukiančio į aktyviai veikiantį ir kuriantį.
7. Mano politikos prioritetai:

• tautiškumas – tai nacionalinės savimonės mokymasis ir kūrimas visą gyvenimą;
• sveikata – tai žmogaus asmeninės gerovės pradžia;
• nacionalinis ūkis, kurio pamatas yra stiprus ir iniciatyvus nacionalinis verslas;
• verslas – tai šalies ir tarptautinio lygmens verslas, modernus, tvarus ir bendradarbiaujantis, socialiai atsakingas;
• jaunimas – tai kiekvienas, gyvenantis ir norintis įsikurti ir dirbti jaunas žmogus ar jauna šeima ir su teikiama miesto ir valstybės pagalba.

ByAlvidas

SKIRKITE 0,6 % PAJAMŲ MOKESČIO CENTRISTŲ SĄJUNGAI

Kiekvienais metais iki gegužės 1 d. galima pateikti prašymą, kad sumokėto pajamų mokesčio dalis  būtų pervesta LR Labdaros ir paramos įstatyme nurodytiems paramos gavėjams.

Paremkite Centristų sąjungą, skirdami  1,2 proc. savo pajamų mokesčio – Jums tai nieko nekainuos! Mūsų asociacijai leidžiama  skirti ir 1,2 %.

https://deklaravimas.vmi.lt/

CENTRISTŲ SĄJUNGA    kodas 306051271   

Adresas J. Savickio g. 4-7, LT-01108 Vilnius

A.s. LT25 7044 0901 0312 5148

AB SEB bankas
Banko kodas: 70440

Centristų nuostata – centro pozicija negali būti pakeista jokiomis ideologinėmis nuostatomis, nei kairės, nei dešinės.

Centristai aiškiai suvokia savo atsakomybę atstovaujant lietuvių tautos ir Lietuvos žmonių interesus.

Centristai siekia užtikrinti patikimą mūsų visų ateitį globaliame pasaulyje.

Lietuva yra mūsų namai. Mes norime čia gyventi. Gyventi prasmingai, saugiai ir pasiturinčiai. 

ByAlvidas

LIETUVOJE PAŽEISTAS VALDŽIŲ PADALIJIMO PRINCIPAS

Andrulėnas Zenonas

ByAlvidas

Apie elektros tiekėjo pasirinkimą ir elektros kainas

Įsigaliojus 2020 m. gegužės 7 d. Seimo priimtoms Elektros energetikos įstatymo pataisoms, Lietuva prisijungia prie daugumos Europos Sąjungos šalių, kurių buitiniai vartotojai gali patys pasirinkti jiems tinkamiausią elektros energijos tiekėją. Primename, kad vadinamojo antrojo elektros rinkos liberalizavimo etapo, kuriame nepriklausomą elektros tiekėją turi pasirinkti 1–5 tūkst. kWh per metus suvartojantys gyventojai, sudaryti sutartį su vienu iš tiekėjų privalo iki birželio 18 d. To nepadarius bus užtikrintas garantinis tiekimas, kuris bus apie 25 proc. brangesnis.
Centristų sąjunga mato, kad šiuo metu rinkose – sumaištis, kainos yra rekordinės, taigi būtent šiuo metu versti žmones būtinai pasirinkti tiekėją – labai blogas sprendimas. Vartotojams teikiama informacija  nesupaprastinta, yra daugiau klausimų nei atsakymų.

Vis dar nėra aiški ir kompensacijų tvarka. Primename  – Vyriausybė svarsto apie kompensacijas, kurios galiotų tik pusę metų.
Beveik kasdien girdime: jei nepasirinksite nepriklausomo elektros tiekėjo, mokėsite brangiau, o po 6 mėnesių jums bus nutrauktas elektros energijos tiekimas.

ES elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių direktyva, priimta 2019 metais, nurodo, kad valstybės narės iki 2025 metų turi užtikrinti namų ūkių vartotojams teisę pasirinkti elektros energijos tiekėją.  Europos Sąjungos (ES)direktyvoje, kuri numato elektros tinklo liberalizaciją 4 straipsnyje sakoma: „Valstybės narės užtikrina, kad visi vartotojai galėtų pirkti elektros energiją iš jų pasirinkto gamintojo“. Taigi aiškiai teigiama „galėtų pirkti“, bet niekur neteigiama „privalo pirkti“. Taip pat direktyvoje nedviprasmiškai teigiama, kad būtina apsaugoti pažeidžiamus ir energijos nepriteklių patiriančius vartotojus, suteikti vartotojams galią ir apsaugą, užtikrinti vartotojams įperkamas, skaidrias energijos kainas“

ByAlvidas

LIETUVOS CENTRISTŲ PROGRAMA: Centristų sąjungos politikos principai

Centristų sąjunga (Lietuvos centristai)  nuosekliai siekia įtvirtinti ir įgyvendinti idėjines socialinio mokymo ir centrizmo nuostatas, pagrįstas asmens orumu, pamatine lygybe, visuotine gerove, subsidiškumu, solidarumu ir socialiniu teisingumu. LC CS pagrindinis tikslas – kurti Bendrąjį Gėrį ir stiprinti demokratinę Lietuvos valstybę Europos Sąjungoje ir pasaulio valstybių tarpe, remiantis  demokratijos ir centrizmo principais. Kitaip tariant, mūsų centristų veiklos tikslas yra žmogaus, visuomenės ir Lietuvos tautos gerovės kūrimas. Tarptautiniu lygmeniu,  LC CS manymu, valstybė privalo išsaugoti ir vystyti savo nacionalinius interesus ir juos ginti.

Centristų sąjunga (Lietuvos centristai)  savo veikloje vadovaujasi krikščioniškomis Europos vertybėmis, pagrindžiančiomis žmogišką elgseną ir žmonių tarpusavio santykius. Tikime , jog žmogus nėra sistemos narelis, mechanizmas ar varžtelis, kad žmogaus vertė yra savaiminė, jis pašauktas į gyvenimo pilnatvę, kai įmanoma pačiam gyventi pilnatviškai ir to siekti kitiems. Nesame ir kažkokios ekonominės varžymusi grįstos sistemos dalis, bet tikime, jog visuomenė apibūdina kūno sąvoka – visi esame tarpusavyje susiję. CS LC yra gerbianti asmenį, jo orumą, neleidžiant jo niveliuoti, ir kartu labai ant individualistinė, kuomet yra tik „aš“. Šiuo atžvilgiu esame natūraliai yra pilietiški, o mūsų veikimo pagrindas – pilietiškumas.

LC CS  užima „vidurio / centro“ poziciją tarp liberalaus individualizmo ir marksistinio / komunistinio kolektyvizmo. Jai nepriimtinas nei grubus ekonomizmas, žmogų redukuojantis į gamybos procese sunaudojamą ekonominį išteklių, nei utopiškas socializmas, siekiantis ideologiškai perkurti visuomenę ir žmogų, sunaikinant žmogiškąją prigimtį. Ji pasisako už aktyvų ir partneryste grindžiamą bendradarbiavimą su krikščioniškomis bažnyčiomis (gerbiame ir galime bendrauti su žmonėmis pripažįstančiais  kitas religijas), profesinėmis sąjungomis, piliečių ir verslo asocijuotomis struktūromis.

Valstybė

Lietuvių valstybė – nepriklausoma demokratinė Respublika. Lietuvių tauta turi ilgaamžę, laimėjimų ir praradimų kupiną tūkstantmetę istoriją. Čia tautos pradžia, jos ištakos, tautos šaknys, namai ir jos gyvybės šaltinis. Lietuvių tauta yra Lietuvos valstybės ir visuomenės pagrindas. Gerovės valstybės kūrimas visiems mums užtikrintų ilgalaikį politinį, ekonominį bei socialinį stabilumą ir suformuotų pasaulyje naują Lietuvos įvaizdį, užkirsdamas kelią bet kuriai politinei jėgai vienašališkai keisti žmonių pasirinktą šalies politinio, ekonominio ir socialinio vystymosi kursą. Tai užtikrintų lietuvių tautos bei valstybės išlikimą bei leistų joms deramai įsitvirtinti globaliame pasaulyje, išliekant savo istorinėje tėvynėje.

Žmogus ir valstybė

Žmogus yra morali ir racionali, sociali ir politinė, kūną ir dvasią turinti būtybė. Jis yra asmuo, kurio nelygstamą orumą ir vertę nusako laisvė ir ryšys su Dievu. Žmogaus orumas reikalauja laisvės ir lygybės įgyvendinimo. Norėdamas tai padaryti, apsaugoti savąjį žmogiškumą ir puoselėti socialumą jis drauge su kitais organizuoja valstybę. Valstybė yra skirta žmogui, o ne žmogus – valstybei. Todėl žmogus visada yra tikslas, o ne kokių nors gamybos, vartojimo, techninių ar valstybinių politinių sprendimų įgyvendinimo priemonė.

Šeima

Šeima, kylanti iš vyro ir moters santuokos, yra natūrali pirminė ir gyvybinė visuomenės ląstelė. Šeimoje auklėjami vaikai deramai įsikultūrina, socializuojasi ir ugdosi kaip valstybės piliečiai. Todėl šeimą privalu visokeriopai remti bei saugoti. Jaunosios kartos, būtinos tautai ir valstybei atsinaujinti, auginimo sunkumai turi būti visuomenėje teisingai perskirstyti. Iš to kyla šeimos politikos poreikis: ne individui, o šeimai skirta darbo užmokesčio sistema, galimybė lanksčiai dirbti, lengvatinės paskolos būstui, transporto, sveikatinimo ir švietimo paslaugoms įsigyti, teigiamo požiūrio į šeimą formavimas yra tokios politikos pagrindiniai elementai.

Visavertę jaunąją kartą – tautos tęstinumo bangą – išugdyti gali tik šeima. Šeimos tėvai yra visuomenės pasididžiavimas, jiems – valstybės globa. Motina yra svarbiausias tautos veikėjas, ji valstybės ne tik gerbiama, bet ir iš valstybės iždo atlyginama.

Politika

Politika yra būdas žmonėms gyventi drauge. Jos pagrindas yra taisyklės, įgalinančios organizuoti politinę valdžią, ir žmonės, kurie tą valdžią realizuoja. Žmonės visada yra svarbesni nei taisyklės, užtat žmonių moralumas, jų pilietinės dorybės ir kompetencija yra svarbiausi dalykai.

Politika nėra verslas, prisidengęs visuomenine retorika ir viešuoju interesu. Politika yra praktine išmintimi ir apdairumu paremtas menas, o ne racionalūs metodai ar vien formalus procedūrinių taisyklių laikymasis. Tai menas, kuris šiandien ieško pusiausvyros tarp rinkos laisvės ir bendrųjų interesų, tarp asmeninės iniciatyvos ir demokratinės kontrolės, tarp asmens laisvių ir pareigų.

Tiek politikai, tiek rinkėjai, norėdami sąmoningai dalyvauti politikoje, privalo įgyti bendrąją politinę kompetenciją, padedančią išmanyti ir spręsti sudėtingus politinius, socialinius ir ekonominius nūdienos reikalus. Tai politinė pareiga. Tačiau svarbiausios ir vienų, ir kitų savybės yra amžinos ir nekintančios – tai moralinės dorybės: sąžiningumas, Tėvynės ir artimo meilė, ištikimybė Tiesai, tarnavimas Gėriui.

Bendrasis Gėris

Politinė valdžia tarnauja žmogaus ir visuomenės gerovei – politiniam gėriui. Politinio veikimo tikslas – leisti atsiskleisti individams, mažesnėms grupėms ir visai visuomenei, siekiant bendrojo gėrio arba gyvenimo gerovės, kuri yra sąlygų bei institucijų visuma, įgalinanti realizuoti prigimtinę asmens ir visuomenės gerovę. Pilietinė taika, išorinis saugumas, įstatymų valdžia, žmogišką orumą užtikrinanti prieiga prie medžiaginių ir dvasinių gėrybių (ilgą gyvenimo trukmę užtikrinanti sveikatinimo ir socialinė politika) šiandien yra svarbiausi Bendrojo / Politinio gėrio elementai.

Visuomenė

Nors visuomenė masių demokratijos sąlygomis negali apsieiti be tarpininko vaidmenį atliekančių politinių partijų, tačiau jos negali paversti demokratijos partiniu valdymu / partokratija. Žmonių iniciatyva rengiami (Šveicariško tipo) referendumai, Seimo, Savivaldybės ar Seniūnios tarybos nario mandato nutraukimas anksčiau termino rinkėjų valia (amerikietišku pavyzdžiu), LC CS požiūriu, yra labai reikalingi postūmiai didesnei Lietuvos politikos demokratizacijai ir visuomenės įsitraukimui.

Įstatymo iniciatyvos teisę gali turėti 30 000 rinkimų teisę turinčių piliečių, Seimo nariai, Prezidentas, 5 arba daugiau savivaldybių tarybų. Referendumo iniciatyvos teisę gali turėti 120 000 rinkimų teisę turinčių piliečių, Prezidentas, 10 arba daugiau savivaldybių tarybų. Parašų rinkimo, optimalus laikotarpis parašams surinkti – 6 mėnesiai.

Politinei arba pilietinei visuomenei lemiamos reikšmės turi Nevyriausybinės organizacijos (asociacijos). Jos turi būti stiprinamos atleidžiant nuo registro mokesčių. Joms teikiama parama iš valstybei sumokamo pajamų mokesčio yra aiškiai atskiriama nuo kitoms institucijoms teikiamos paramos.

 Solidarumas

Žmogaus būties asmenybiškumas ir socialumas nurodo dvejopą žmogišką prigimtį ir iš jo kylančius abipusius įsipareigojimus. Kiekvienas žmogus yra asmuo, bet savo asmenybiškumą gali realizuoti tik būdamas su kitais. Jis kaip dalis yra susaistomas su visuomene kaip visuma, kuri, pripažindama asmens nelygstamą vertę, kuria Bendrąjį Gėrį, įgalintį asmenį visavertiškai siekti pilnatvės arba asmeninio Gėrio. Iš čia tvirtas asmenų tarpusavio ryšys – solidarumas (lot. solidare – tvirtai sujungti). Politinė bendruomenė reikalauja puoselėti socialinį ir nacionalinį ryšį, kurio dėka sukuriamas bendrumas. Visa valstybės socialinė ir ekonominė politika privalo būti orientuota į labiausiai pažeidžiamus ir silpniausius, bet visuomenei ne mažiau reikalingus jos narius. Tik stabili, socialiai teisinga ir solidari visuomenė užtikrins tautos ir valstybės tęstinumą.

 Subsidiškumas / subsidiarumas

Tai esminis  centristinės politikos principas. Jei solidarumo principas pabrėžia, kad visuomenė turi padėti individui, tai subsidiškumo principas paaiškina, kaip ji tai turi padaryti. Subsidiškumas (lot. subsidium – pagalba iš šalies) reiškia, jog tai, ką asmuo ar asmenų asociacija gali pasiekti savo iniciatyva ir jėgomis, negali būti iš jų atimta ir perduota aukščiau stovinčioms ir stipresnėms grupėms ar valstybiškai organizuotoms institucijoms tokioms kaip seniūnija, savivaldybės skyrius, savivaldybė ar ministerija. Tokiu būdu šis principas apsaugo žmogaus ir laisvos asociacijos autonomiškumą nuo piktnaudžiavimo didesnių darinių galia. Bet, kita vertus, jis numato, kai tai būtina, pagalbą iš tų aukščiau stovinčių ir labiau organizuotų, valstybės viešaisiais finansais išlaikomų darinių. Pagalba teikiama tada, kai asmenys ar jų grupės nesusitvarko su savo užduotimis. Žmogui ar šeimai pagalbą pirmiausiai teikia kaimynija, seniūnija, savivaldybė ir tik galiausiai valstybė.

Savivalda

Politinė visuomenė pagal savo esmę yra subsidiari, taigi save valdanti, todėl reikalinga reali, o ne popierinė savivalda. Subsidiškumo taikymas ragina valdžios ir valdymo plotmėse Lietuvoje decentralizuoti viską tiek, kiek įmanoma, ir, priešingai, centralizuoti tik tiek, kiek būtina.

Ūkiškai savarankiškos pirmosios savivaldos pakopos – teritorinio administracinio (TA) vieneto (komuna, valsčius) su savo gyventojais (vietos bendruomene) suformavimas, seniūnaičių (viršaičių) rinkimas yra būtinas žingsnis įgyvendinant tikrąją savivaldą ir subsidiškumo principą. Antroji pakopa – seniūnija, renkamas seniūnas ir seniūnijų tarybos, trečioji – savivaldybė ir renkamos savivaldybių tarybos. Visų lygmenų rinkimuose teisę dalyvauti turi rinkimams kuriami visuomeniniai dariniai, ne vien politinės partijos. Savivaldybių gyventojai referendumu turi spręsti svarbiausius teritorijų planavimų ir investicijų klausimus.

 Socialinis teisingumas

Glaudus piliečių tarpusavio ryšys kuriant Bendrąjį Politinį Gėrį ir žmogaus orumo užtikrinimas reikalauja imtis atitinkamų priemonių socialiniam teisingumui valstybėje įtvirtinti.. Teisinga yra mokesčius paskirstyti pagal piliečių pajėgumą juos mokėti, o teisė juos rinkti yra grindžiama visuotinės gerovės siekiu. Tačiau mokesčių dydis negali sunaikinti asmeninę iniciatyvą. Mokesčių ir socialinė politika privalo būti orientuotos į Bendrojo Gėrio kūrimą. Mokėti mokesčius yra kiekvieno Lietuvos piliečio pareiga, o ori senatvė kiekvieno piliečio teisė, kurią užtikrina Konstitucija.

Taip pat socialiai teisinga nustatyti daugiausia iki trijų kartų didesnį valstybinių įstaigų vadovų atlyginimą lyginant jį su vidutiniu toje įstaigoje dirbančių darbuotojų atlyginimu

Darbas ir atlyginimas

LC CS manymu, politinės valdžios pareiga kiekvienam Lietuvos piliečiui sudaryti sąlygas dirbti, užsidirbti ir per tai siekti asmens bei visuomenės gerovės, išskleidžiant savąjį žmogiškumą. Atlyginimas už darbą nėra išmalda, o orų gyvenimą ir turiningą laisvalaikį užtikrinanti priemonė tiek pačiam dirbančiajam, tiek nuo dirbančio asmens priklausomiems asmenims. Itin žemi atlyginimai Lietuvoje yra dirbančiųjų ilgalaikio apvaginėjimo rezultatas. Atlyginimus pakėlus viešojo sektoriaus darbuotojams, jie bus proporcingai keliami ir privačiame sektoriuje.

Viešieji finansai ir jų skaidrumas

Visos Lietuvos valstybėje juridinių ir privačių subjektų generuojamos pajamos turi patekti į valstybės biudžetą, būti jame apskaitomos ir pagal visuomenės poreikius perskirstomos. Visi valstybės ir savivaldybių viešieji finansai, jų išankstinis planavimas ir vėlesnis panaudojimas privalo būti viešinami internete. Visų valstybės tarnautojų, Savivaldybės įmonių, įstaigų vadovų  pareigybių atlyginimai taip pat privalo būti viešai skelbiami. Valstybės ir Savivaldybių įmonių stebėtojų tarybose privalo būti visuomenės asocijuotų struktūrų atstovų, kas padėtų įtvirtinti viešojo intereso pirmumą tokių įmonių veikloje.

Lietuvoje veikiančių užsienio bankų veikla nėra pakankamai reglamentuota, būtina griežtesnė jų veiklos kontrolė ir didesnis apmokestinimas. Mažoms įmonėms būtina taikyti paprastesnę finansinių reikalavimų ir apskaitos sistemą. Lietuvos Bankui laipsniškai turi būti grąžintos visos centrinio banko funkcijos. Bankų sistemos konkurencingumui skatinti valstybė turėtų įsteigti Valstybinį investicinį – komercinį banką, kuriame būtų laikomos valstybės, jos įmonių ir institucijų lėšos, kuris galėtų kredituoti valstybines programas kreditavimą ir paveikti kitų bankų paslaugų įkainius. Valstybė turi skatinti kooperatinę bankininkystę (kredito unijų plėtrą). PVM, kaip ir akcizai plačiai vartojamoms prekėms, labiausiai slegia tuos visuomenės sluoksnius, kurių pajamose bei išlaidose einamasis vartojimas (maistas, būsto išlaikymas, apranga ir pan.) sudaro neproporcingai didelę dalį. Todėl šių sluoksnių mokesčių našta yra neproporcingai ir pernelyg didelė pagal jų ekonominį pajėgumą. PVM tarifų politika privalo atsižvelgti į silpniausių visuomenės narių padėtį ir į konkurencinę aplinką kaimyninėse ES valstybėse.

Emigracija ir imigracija

Emigracijos mastas ir jos intensyvumas kelia rimtą pavojų demokratinei Lietuvos valstybei. Mokestinės lengvatos pradedantiems savo verslą bei darbdaviams, įdarbinusiems jaunus žmones, atlyginimų subalansavimas, neiškreiptos politikos vykdymas yra būdai stabdyti pražūtingą, ypač jaunų žmonių, emigraciją iš šalies. Išvykusiems iš šalies reikia iki 5 metų suteikti „laikinai išvykusiojo“ asmens statusą. Siekiant išsaugoti emigravusių piliečių pilietybę, būtina skubiai svarstyti dvigubos pilietybės klausimą ir jį išspręsti.

Imigracinė politika privalo vadovautis išimtinai valstybės, ne siaurais ir vienadieniais verslo interesais.

 Švietimas

 Investicijos į švietimą, sveikatos apsaugą, mokymą, mokslinius tyrimus bei aukštas technologijas generuojančią pramonę yra valstybės gerovės pagrindas, sąlygos viduriniam visuomenės sluoksniui gausinti, verslumui stiprinti ir emigracijai mažinti.

Dorinis ugdymas yra mokymo(si) mokykloje pagrindas. Greta dorinio ugdymo mokyklose ypatingos reikšmės turi pilietinis ugdymas, mokantis kaip geriau atlikti politines pareigas ir kaip geriau pasinaudoti politinėmis teisėmis.

Aukštasis mokslas gerai besimokantiems yra nemokamas. Studentų stipendijos yra socialinės, o ne pagal akademinius rezultatus. Pagal pastaruosius gali būti teikiamos papildomos stipendijos. Universiteto misija yra atrinkti ir išlavinti intelektinei veiklai labiausiai tinkamus Lietuvos žmones, ugdyti visuomenės lyderius, o ne apsiriboti specialistų rengimu darbo rinkai. Tai gali sėkmingai daryti profesinės mokyklos ir kolegijos.

 Sveikatos apsauga

 Lietuvos valstybė turi vykdyti sveikos visuomenės politiką, pagrindinį dėmesį skirdama sveikatingumui, sportui ir susirgimų prevencijai. Kokybiškos, visiems Lietuvos gyventojams prieinamos sveikatos priežiūros paslaugos yra kitas šios politikos siekinys. Valstybinio ir privataus sektoriaus veikla sveikatos apsaugos srityje turi taip papildyti viena kitą, kad atitiktų visuomenės interesus, jos finansines-socialines galimybes ir poreikius, kad konkurencijos sąlygomis būtų siekiama geresnio aptarnavimo ir aukštesnės paslaugų kokybės. Vyriausybė turi nuolat vertinti vykdomos politikos įtaką sveikatai ir informuoti apie rezultatus šalies gyventojus. Visuomenė turi žinoti apie visus jos sveikatai kenkiančius veiksnius, net jei tai atrodytų politiškai ar ekonomiškai nenaudinga.  Gydytojų, mokytojų, dėstytojų (ir policininkų) atlyginimai privalo atitikti jų sudėtingą, aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą ir atsidavimą visuomenės tarnystei.

 Kultūra

Visų vyksmų ištaka yra konkretus vienos ar kitos kultūros žmogus. Kultūra yra medžiaginių ir dvasinių gėrybių, jų kūrimo ir žmogaus gyvenimo būdo visuma. Kaip dvasinė sritis, perteikianti istorinę kolektyvinę atmintį, ji garantuoja tautos ir kultūros tęstinumą. Todėl ypatingos valstybės paramos nusipelno humanitarinės – istorinės, filosofinės ir lituanistinės disciplinos. Taip pat būtina aiškiai apibrėžti svarbiausius kultūros srities segmentus, institucinę jos sandarą, apibendrintai reglamentuotų meno infrastruktūros ir kūrybinių industrijų funkcionavimą, finansinių ir materialinių išteklių valdymą, užtikrinant kūrybinės visuomenės dalyvavimą formuojant kultūros politiką. Priimant sprendimus ir apsaugant kultūros visuomenę ir pačią kultūrą nuo vienadienių politinių sprendimų, pirmenybė turi būti teikiama nekomerciniam menui ir renginiams.

Pozityvaus požiūrio į vyresnius žmones formavimas, atsisakant beatodairiško ir neišmintingo jaunytės kulto propagavimo, yra svarbus kultūros politikos elementas.

Kultūros kūryba yra prioritetinė tautos veiklos sritis. Moderniajame pasaulyje lietuvių tauta gyvena vos antrą šimtmetį. Išmokti kurti, saugoti ir prižiūrėti dvasinio gyvenimo tradicijas, mąstymo sugebėjimus perteikti plačiausiems visuomenės sluoksniams, o moderniąją meno ir kultūros kūrybą paremti mūsų dvasinių tradicijų pamatais – reiškia ne tik išsiugdyti autentiškai ir tikros kultūros kūrimo sugebėjimą, bet ir išsivaduoti tikrai laisvam ir nepriklausomam gyvenimui.

ByAlvidas

Kuo mes Lietuvos centristai išsiskiriame nuo kitų?

Mes tautiški, gerbiame savarankiškumą ir nepriklausomybę, laisvę su įsipareigojimais, tradicinę šeimą, neliečiamą kovose apgintą mūsų žemę ir valstybę.

Mes palaikome tūkstančius metų mūsų protėvių kurtas krikščioniškas vertybes, kurios sudarė pagrindą vystytis visai Europai ir kurių ji dabar dėl globalistinių kapitalo siekių atsisako. Mes atstovaujam visuomenės vidurio sluoksnio (pasiturinčių piliečių, žinių technologijos atstovų, inteligentijos, žemdirbių, smulkaus ir vidutinio verslo, švietimo tinklo) interesus, esame už smulkaus ir vidutinio verslo išlaisvinimą, vystymą ir palaikymą, manome, kad Lietuva, būdama maža, turi būti išsilavinusių žmonių tauta ir turime didžiuotis, kad yra daug universitetų, kuriems turi būti skiriama nors 2 proc BVP (dabar 0,6) ir kuriuose būtu sutvarkytas jų valdymas. Raskite Lietuvoje tėvus, kurie nenorėtu, kad jų vaikai įsigytu aukštąją išsilavinimą.

Stambus verslas turi tarnauti tautai, o ne pasauliniam kapitalui. Su liberalizmu mums ne pakeliui, nes anarchiškas genderistinis laisvės supratimas griauna dvasinę piliečių būseną ir valstybę iš pagrindu. Liberalus žmogus yra tik tas, kuris turi visa prasmę aukštą išsilavinimą, savarankiškai ir subalansuotai derina savo ir visuomenės interesus, pripažįsta įsipareigojimus valstybei ir tautai. Liberalas ne dabarties, o tolimos ir išsilavinusios ateities žmogus. Tokie laikai dar nepriartėjo.

Mes už politinės struktūros vystymą: visų teisingumo ministerijoje patvirtintų partijų palaikymą, skiriamųjų ženklų tarp jų išvystymą, joms daugiau teisių ir atsakomybės suteikimą respublikos valdyme (suteikti teisę atšaukti išrinktus pagal sąrašą Seimo narius), visuomeninių struktūrų vystymą, aktyvų profsąjungų sukūrimą , valdžios ir atsakomybės suteikimą įsitvirtinusiose visuomeninėse struktūrose, regioninės politikos vystymą, abipusiai vienodai (tarp valstybės ir piliečio) veikiančios teisinės sistemos sukūrimą, neapmokestintos (atviros) piliečių informacinio aprūpinimo sistemos sukūrimą (tautą privalom šviesti). Mes už įvairių užtvarų tarp piliečių ir juos aptarnaujančiųjų panaikinimą. Valdžios tarnautojai (valdininkai) sprendimų priėmimui patys iš sistemos apsirūpina tam reikalingą informaciją, o ne piliečiai jiems viską atneša .

1. Centrizmas atstovauja aktyviausius, linkusius į pertvarkas, veržlus rinkoje smulkaus ir vidutinio verslo (turto) ir žinių technologijos piliečius …..
2. Smulkus ir vidutinis verslas turi būti išlaisvintas nuo valstybės perteklinės baudžiavos.
3. Siekdama pažangos Tėvynėje ir gerovės Lietuvos piliečiams Centristų sąjunga pasižada:

3.1. Diegti piliečių savimonėje subalansuotos asmens demokratijos principus. Jų teisės gali būti suvaržomos tik pripažintomis pareigomis.

3.2. Plėtodami bendruomenės infrastruktūros kūrimą, perleisti joms kuo daugiau teisių vadovauti valstybę.

3.4. Siekti tiesioginių tautos atstovų rinkimų ir stiprinti jų atsakomybę už atliktus darbus.

3.5. Atkurti Lietuvos vertikalios konfigūracijos turto tinklus, struktūras ir institucijas: savus valdomus bankus ir savas turto piramides.

3.6. Spręsdami valstybės reikalus, remtis paveldėtomis Europos krikščioniškomis ir tautinėmis dvasinėmis vertybėmis.

3.7. Palaikyti visas priemones aukštai išvystyti tautos švietimo pastangas ir žmonių gebėjimus.

3.8. Puoselėti tradicines tautines vertybes, tapatybes ir patriotizmą.

3.9. Suvaržymus ir bausmes pakeisti adekvačiomis švietimo programomis.

3.10. Siekti, kad viskas būtu gražu: ir aplinka ir mūsų darbai ir mūsų žmonės ir mūsų santykiai.

3.11. Tiesos siekimas bus mūsų veiklos orientacijos linija.

3.12. Realizuodami politines pastangas tarp piliečių ir organizacijų vystyti vienareikšmių abipusių švarių ryšių įvairovę.

3.13. Siekti, kad teisingumas būtu skaidrus, neuždelstas ir neprisitaikėliškas turtui.

3.14. Didinti piliečių aktyvumą, kad žiniasklaida taptu nepriklausoma.

3.15. Siekti LR Konstitucijos reformos tikslu pašalinti joje neapibrėžtumus ir prieštaravimus laikmečiui.

4. Siekdama pagarbos sau ir kitoms valstybėms, dirbsime, kad:

4.1. Suverenios Lietuvos Respublikos narystė ES būtu grindžiama lygiateisių valstybių valdymo principais.

4.2. Tautų valia būtu grindžiama referendumais ir tikromis apklausomis, kurių rezultatai būtu pripažįstami visuose valstybėse.

4.3. Susitarimų pagrindu taptu pagarba ir lygiateisiškumas tarp mažų ir didžių valstybių.

ByAlvidas

Dėl elektros tiekimo rinkos liberalizavimo ir neriboto elektros tiekėjų rėmimo

Nacionalinis susivienijimas išplatino kreipimąsi į valstybės prezidentą, seimą, vyriausybę bei atsakingas institucijas dėl elektros tiekimo rinkos liberalizavimo ir neriboto elektros tiekėjų rėmimo.

Kreipimesi buvo pabrėžta, kad dėl karo Ukrainoje sparčiai išaugus naftos, dujų ir elektros kainoms, jų stabilumo perspektyva tapo visiškai neaiški. Todėl valdžia ėmė svarstyti galimybę dar kartą atidėti minėtą elektros rinkos liberalizavimą. Tuo būdu politikai patvirtino, kad jų suplanuotas elektros tiekimo rinkos liberalizavimas nėra tvarus vartotojų aprūpinimo elektra būdas geopolitinių ir kitokių sukrėtimų sąlygomis. Jis nėra naudingas vartotojams,  yra nepateisinamas ekonominiu bei socialiniu požiūriu.

Taip pat pažymėtina, kad Europos Sąjungos (ES) direktyva, reguliuojanti elektros rinkos liberalizavimą, nenumato papildomų finansinių paskatų vartotojams sudaryti sutartis su NET (Nepriklausomais elektros tiekėjais).

Atkreiptas dėmesys, kad  Lietuvos valdžiai besąlygiškai vykdant ES direktyvas, netgi savanoriškai griežtinant jų reikalavimus, ir dirbtinai kuriant ,,nepriklausomų“ elektros tiekėjų tinklą elektros brangimo išvakarėse, vartotojai kėlė klausimą, kodėl, dangstantis ,,laisvosios rinkos“ frazeologija ir nesant jokių prielaidų tikrai tiekėjų konkurencijai, buvo sukurtos sąlygos nekontroliuojamiems elektros perpardavinėtojams, kurie negali sumažinti elektros energijos kainų, parazituoti ir gauti viršpelnius vartotojų sąskaita. 

Nepaisant didžiulę grėsmę valstybei keliančio elektros kainų augimo politikai toliau priiminėja Lietuvos elektros vartotojams žalingus sprendimus vystant naujus elektros generavimo projektus šalyje. Nacionalinio susivienijimo Energetikos komiteto pirmininko Almanto Stankūno šių metų balandžio 7 d. tekste yra pateikiama informacija apie tai, kad 700 MW vėjo jėgainių parko Baltijos jūroje investuotojas bus parenkamas ne pagal mažiausią visos pagamintos energijos supirkimo kainą, bet pagal mažiausią vienkartinę paramą investuotojui. Toks sprendimas yra žalingas Lietuvos elektros vartotojams, nes iš esmės neprisidės prie elektros kainų mažinimo, ir naudingas stambiems privatiems investuotojams, kurie galės tikėtis didžiulių viršpelnių parduodami elektros energiją biržoje už išaugusias elektros kainas

Visą kreipimąsi skaitykite čia:

ByAlvidas

„SEPTYNIOS DIDŽIOSIOS NUODĖMĖS”, KURIOS LEMIA IŠRINKTOS VALDŽIOS KOKYBĘ

Andrulėnas Zenonas.

ByAlvidas

Romualdas Ozolas. Ukraina – Europos ateities garantas

Iš Ozolo palikimo

Spausdinama iš rankraščio, 1994 m.

Mūsų visų ateitis viena: demokratinis XXI amžiaus pasaulis. Todėl arba jis bus, arba mūsų neliks.

Demokratizuoti pasaulio nebus įmanoma, kol nebus demokratizuota Rusija. Demokratizuoti Rusijos nepavyks, kol ji iš euroazijinės netaps europine valstybe. Europine valstybe Rusija netaps tol, kol nuo jos neatsiskirs Ukraina kaup nepriklausoma valstybė. Tardama greta Lenkijos antrąja laisva didžiąja slavų valstybe, Ukraina galėtų sunaikinti rusiškąjį imperializmą ir sukurti trečią tikrai laisvą slavų didvalstybę – Rusiją. Vienai Rusijai to padaryti nepavyktų niekada, gera valia daugiaamžių imperinių tradicijų paprastai neatsisakoma, imperialistiniai siekiai paprastai yra sunaikinami, panaikinys jų galimybes. Tai padaryti tegali Ukraina, padedant visoms toms šitai suprantančiom ir kartu su Ukraina veikti galinčiomsšalims ir valstybėms. Taip daug kam iš Lietuvos matosi Ukarinos šiuolaikinė paskirtis  ir galima jos istorinė lemtis.

Kokias mes matome tokios misijos realizavimo galimybes?

Daugiausia nuveikti pasaulio demokratizavimo labui galėtų, aišku, JAV. Tačiau, pirma, jose pačiose bręsta labai rimtos ir ilgalaikės vidinės problemos. Antra,JAV pati tebevykdo nuosaikiausią imperalizmo ir būtų visai nieko prieš pasaulyje įvesti monokontrolės sistemą. Trečia, šiandieninė JAV vadovybė neturi aiškios politikos buvusios TSRS atžvilgiu, nesiryžta finansuoti Ukrainos, Kazachstano ir kitų šalių laisvėjimo, tebelaikydama euroazijinę Rusiją arabų ir kinų pasaulių atsvara, nors tokio pobūdžio Rusijos dominavimo laikas istoriškai jau baigėsi. Ar sugebės persiorientuoti JAV?

Lemiama Vakarų Europos jėga vėl tampančios Vokietijos geopolitiniai interesai negali projektuoti laisvos ir stiprios Ukrainos, tuo labiau trijų – Lenkijos, Ukrainos ir Rusijos – slaviškų didvalstybių. Dominavimo Europoje dėlei Rusija ir Vokietija galės greičiau sudaryti laikiną, imperinio pobūdžio persitvirtinumus garantuojančią sąjungą, kurios elementai jau dabar kyla į dienos šviesą. Tačiau per Europos Sąjungos struktūras ir jų veikimą ir iš Vokietijos mes tikimės ir laikiame paramos Ukrainai.

Lenkijos dominavimo Vidurio Europoje siekis nekelia abejonių nei artimesniems, nei tolimesniems kaimynams. Todėl aišku, kad ji nors ir neremti nepriklausomos Ukrainos įsitvirtinimo, neskubės į pagalbą Ukrainai gesinant savo politinius gaisrus ar lopant ūkio skyles. Blogiausia , kad ta linkme yra nukreipiama ir istoriniais politinio aljanso ryšiais su Lenkija susijusi Prancūzija. Taigi, Vakarų Europoje, išskyrus Angliją ir Skandinaviją, Ukrainai ir ateityje bus sunku rasti strategiškai į jos draugystę orientuotų partnerių.

Šioje situacijoje ypatingą reikšmę Ukrainai gali įgyti, tegul ir nedidelę, Lietuva.

Jos, kaip ir Ukrainos, nepriklausomybės neskubės remti nei Rusija, nei Lenkija, nei Vokietija. Tai suprantama: kaip ir prieš amžius, Lietuva yra ant strateginio Rytų-Vakarų kelio, pačiame Europos geografiniame centre, ant patie Baltijos jūros Rytų-Vakarų kampo. Kas kontroliuoja tą vietą, tas kontroliuoja Europos Rytų -Vakarų apykaitą. Lietuvoje visi įsitikinę, kad nepriklausoma Lietuva ją turi kontroliuoti pati.

Todėl vėl atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visiškai suprantamos yra jos naujų, praeities klaidų nebekartojančių ryšių su pasauliu ieškojimas, dėmesį visų pirma kreipiant į Baltijos šalių aljansą, realizuotą Baltijos asamblėja, kuriama Baltijos Ministrų taryba ir Baltijos šalių prezidentų neinstitucionalizuotu pasitarimu. Baltijos šalys vykdo palaipsnišką integraciją su Šiaurės šalimis. Baltoskandijos regionas – naujas Vakarų Europos integralumo segmentas  – teigiamai vertinamas ir Europos Sąjungos kuluaruose kaip galima atsvara per nelyg dideliam Vokietijos įsigalėjimui. Lietuvos susijungimas su Vakarų Europa per Baltijos ir Šiaurės šalis, arba „Šiaurės kelias“ su neramiu dėmesiu vertinamas visose pasaulinės politikos konstruktorių dirbtuvėse, šiandien yra jau pakankamai akivaizdus faktas.

Dėl istorinių aplinkybių ir išliekančio intereų netapatumo lėčiau į Vakarų Europą tiesiamas „Pietvakarių kelias“ – per Vokietiją. Lietuva gerai supranta, kad, politinei konjunktūrai Vokietijoje kintant, gali būti iškeltas Karaliaučiaus krašto (Rytų Prūsijos arba Prūsų Lietuvos) klausimas. Sprendžiant jį pasaulio bendrijai, Lietuva niekada negalėtų sutikti su sprendimu Vokietijos naudai, nors tai kaip galimybė egzistuoja ypač jei Vokietija įsigalėtų Europos Sąjungoje arba susikurtų Vokietijos -Rusijos aljansas.

Prūsų Lietuvos jos dabartinėse Kaliningrado srities sienos statuso peržiūrėjimo Vokietijos naudai grėsmė vienija Lietuvos ir Lenkijos pastangas Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo, laisvos ekonominio režimo zonos arba net atskiro valstybinio darinio sukūrimo linkme. Tačiau aiškumo ir pasitikėjimo tarp Lietuvos ir Lenkijos tai nedidins. Pasirašoma Lietuvos-Lenkijos tarpvalstybinė geros kaimynystės ir bendradarbiavimo sutartis taip pat neatnešė laukto aiškumo Lenkijai išvengus paminėti buvusią rytų okupaciją (sutartyje su Rusija buvęs Lietuvos okupavimo 1940 metais faktas pripažintas). Žinoma, tai nekliudys plėtoti daugiašalius santykius. Tačiau Lietuva faktiškai tik dabar užbaigia 1918-1921 metų Lietuvos – Lenkijos karą, ir tūkstantmetės taikos, kurios iki šiol viltasi, ši sutartis Lietuvai nežada. Galimais neaiškumais ir trintimis , aišku, visų pirma naudosis Rusija.

Būdama gyvybiškai suinteresuota kuo platesniais europiniais ryšiais ir kuo patikimesniais partneriais, Lietuva šiaurėje tai gali rasti Skandinavijos šalyse, Danijoje ir Anglijoje, rytuose – nurimusiose Kaukazo valstybėse, o pietuose – Ukrainoje. Lygiai tokie pat yra Ukrainos politinės geografijos interesai. Lietuvos ir Ukrainos aljansas nulemtas pačio jų siekimo galutinai įsitvirtinti kaip nepriklausomoms valstybėms. Nepriklausomybės įtvirtinimas abiejose šalyse leidžia ieškoti kitų bendrų veiksmų.

Strategiškiausias ir Ukrainai, ir Lietuvai yra dujų ir naftos klausimas. Abiem atvejais ir Lietuva, Ukraina turi tapti nepriklausomos nuo Rusijos energetinio diktato. Lietuvo apsisprendimas įrengti naftos terminalą, leidžiantį imti naftą Mažeikių gamyklai per Baltijos jūrą atplukdytais tankeriais prijungia Lietuvą prie Šiaurės šalių apsirūpinimo sistemos. Ukraina alternatyvas rusiškajai energetikai, matyt, sėkmingiausiai ir strategiškiausiai galėtų gauti Islamo pasaulyje. Jo teikiamomis galimybėmis neabejotinai suinteresuota ir Lietuva. Matyt, Vidurio Europa, į kurią ilgainiui jungtųsi nuo Europos Sąčjungos ir NATO atstumiamos buvusios „liaudies demokratijos“ šalys, formuotųsi tiek, kiek, siekdamos nepriklausomybės įtvirtinimo ūkio ir ekonomikos sferose, tos šalys galėtų naudotis „pietų pusrutulio“ dujomis ir nafta, o ta įtaka šiaurę siektų tiek, kiek sparčiai pietų dujotiekis ir naftotiekis  … tų Helsinkio link.

Dar viena svarbi, nuo Lietuvos Atgimimo metų susiformavusi prekybinės traukos kryptis į Turkiją ir arabų šalis galėtų būti išplėtota, jeigu Via Baltica trasa, dabar nuo Lietuvos atkakliai sukanti Karaliaučiaus ir Vokietijos link, pavyktų per Lenkiją pratęsti žemyn, iki Atėnų. Europos Šiaurės-Pietų automagistralė yra vienas reikšmingiausių ne tik Europos ūkio, bet ir geopolitikos faktorių. Todėl, jeigu Lietuva ir Ukraina galvoja apie rimtą bendradarbiavimą, jos turėtų galvoti ir apie šį ūkinius ir kultūrinius ryšius garantuojantį tarpvalstybinių santykių projektą. Nei Europos Vakaruose, nei – tuo labiau -Rytuose pagalbos jam realizuoti tikėtis nebūtų verta. Bet Arabų ir Šiaurės šalyse – taip.

Neatmestina ir Baltijos-Juodosios jūros gynybinio aljanso idėja. XXI amžius iškels daug visai naujų regioninių struktūrų  – pereinamojo laikotarpio į galutinį pasaulio poimperinį būvį produktų. Vienas jų – aiškiai veikianti Vidurio Europa.

Atėjo metas, kai Vakarų ir Rytų blokams Europoje nepriklausančios šalys, užuot nuolankiai beldusios į nuolat prieš nosį užtrenkiamas „pertekliaus pasaulio“ duris, užuot baimingai saugojusios save nuo nuolatinių bandymų įtempti atgal į Rytų pasaulį, pasakytų sau ir kitiems, kad jos niekur nelaksto, o susitaria, padėdamos vienai kitai kurti savo saugos zoną – Vidurio Europą. Kas nori, tegul supranta tai kaip „sanitarinį kordoną“ arba prieš Rytus, arba prieš Vakarus  – jų valia. Mes tai matytume kaip mūsų pačių vienintelį garbingai užgyventą ir sukurtą pasaulį, mūsų istorijos ir ateities bendrumo lemtą pasaulį. Nebūtinos mums deklaruotos ar kitaip juridizuotos sąjungos ar sandraugos. Nors galima būtų galvoti ir apie jas. Nebūtinos mums sąjunginės bendros sienos ir bendros valiutos. Todėl mums pakaktų   tvirto žodžio ir pasitikėjimo, kad savo nepriklausomybės gynime būsine ne vieni.

Daug sunkumų teks įveikti tveriant Vidurio Europą. Tačiau supratimas, kad ju būtina, šiandien jau skina kelią į daugelio tų šalių sąmonę. Letuvoje, kaip ir Ukrainoje, ši mintis kaskart konkretesnė ir aiškesnė. Ir jeigu Lietuva bei Ukraina supranta, kad jų šis darbas negali būti atliktas, tai taip pat jau „pusė darbo“.

Demokratija duoda laisvę kiekvienam žmogui ir šaliai. Bet dėl jų įtvirtinimo ir žmonėms, ir šalims teks dar labai rimtai padirbėti. Mes pasiruošę, mes jau šiandien darom, ką galim.

ByAlvidas

Romualdas Ozolas. Lietuvos saugumo garantijos

Romualdo Ozolo įžvalga 

Tekstas publikuotas laikraštyje „Voruta“ 1994 metais.

Manau, kad yra trys esminiai nacionalinio saugumo postulatai.

Pirmas: nacijos saugumą gali garantuoti saugumą norinti garantuoti sąmonė. Antras: nacijos saugumą gali garantuoti saugumą pajėgianti garantuoti erdvė. Trečias: nacijos saugumą gali garantuoti saugumą sugebanti garantuoti jėga. Kad galima būtų nors elementari kalba apie nacijos saugumą, tauta turi būti sukūrusi valstybę. Valstybės neturinti tauta tegali kalbėti apie atsilaikymą ir išlikimą.

Nacionalinis saugumas nėra nei sienomis, nei kareivių skaičiumi, nei koncepcijomis, net ne konstitucijomis apibrėžiamas dalykas – tai yra tų dalykų visuma. Nacionalinis saugumas yra tautos tęstinumo garantijos, kurias ji įgyja sukurdama valstybę ir įveiksmindama valstybės institutus. Nacionalinis saugumas – tai tautos būties garantijos.

Mes esame pakankamai aiškiai pergyvenę saugumą galinčios garantuoti dvasios arba sąmonės problemą. Tai niekada nebuvo aiškiau pajusta ir pergyventa, kaip po 40-ųjų metų, kada turint visas galimybes gintis, buvo net nepabandyta apsiginti. Kai kas teisinasi, kai kas tai pateisina. Aš manau, negali būti pateisinimo ne tik iš principo, bet ir konkrečiai. Suomių padėtis atrodė ne mažiau beviltiška, negu mūsų, bet jie vis dėlto gynėsi ir apsigynė. Kad ir vienas pasipriešinimo šūvis iššautas – jau nebe kapituliacija. Kaip jis galimas, koks yra šitas vienas šūvis, apie kurį ir Brazdžionis rašė, ir mes visi Atgimimo metais kalbėjome? Tai ištisa problema. Ji kyla ir dabar, taip pat ir kaip nepaklusimo valdžiai galimybės problema. Gintis prieš valdžios, net ir viso pasaulio valią – tai yra klausimas, apie kurį verta mąstyti, kurį verta spręsti. Nacionalinis saugumas bus galimas tik tada, kai klausimą šitokiu būdu bus iškėlęs ir išsprendęs kiekvienas ir visi.

Prieškario, karo ir pokario lietuvių priešinimosi patirtis leidžia sakyti: nacionalinį saugumą gali garantuoti tiktai bendras galvojimas. Jeigu jo nesama, nebus galimybių realizuoti saugumą, net jei jis bus ir iš principo galimas.

Bendrą galvojimą kaip nacionalinio saugumo garantiją teikia atsakomybės jausmas, demokratinė santvarka ir švietimas. Atsakomybės jausmas ateina įvairiai – ir kaip visuomenės reikalavimų vykdymo įprotis, ir kaip savo buvimo unikalumo pajauta. Bet jis duoda tai, be ko nėra jokių pamatų ar atskaitos taškų – tikrumą ir tvarkos galimybę. Demokratija yra visuomenės tvarka, užtikrinanti tikrumo ir tvarkos sklaidą išorėje. O švietimas yra dvasios kokybių ir įgūdžių ugdymas gyventi remiantis tomis galimybėmis ir siekiais. Visa tai yra mokytojų, švietėjų rankose.

Antras saugumo garantijų momentas – tautos gyvenimo erdvė. Samprotavimams šiuo klausimu labai paranki mūsų Lietuvos istorija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – tai gražiausias pavyzdys, kaip erdvė pajungiama saugumui. LDK kaip augalas auga į istorines baltų erdves kaip į lengviausiai politiškai perimamą erdvę, kuri teikia resursų atlaikyti tautos būtį paneigti norinčias jėgas. Lietuvos-Lenkijos valstybėje situacija pasikeitusi iš esmės – erdvė ten jau nebe saugumo priemonė, o tikslas: turiu erdvę, valdau ją – esu saugus, ir visa kita pajungiu jau tam pačiam reikalui: darau sandėrius, žudau, išduodu, kad tik būtų ta tavo saugumo erdvė. Kolektyvinės pastangos nebereikia, užtenka individualios pastangos. Ir pasirodo, kad žmonės turi ne saugumą, o jo fikciją, ne demokratiją, o chaosą. Bendro mąstymo ir bendro veikimo nuostatos būtinybė čia tiesiog akivaizdi.

Šiandieninis mūsų saugumas teritorijos požiūriu lemiamas tos aplinkybės, kad tebesame Nemuno baseino tauta ir esame prie Baltijos jūros, tiksliau – ant Baltijos jūros kampo. Jeigu ilgą laiką esminiu saugumo veiksniu mums buvo Nemunas, tai nuo XX a. juo tapo Baltijos jūra. Ar bus jis išnaudotas, priklauso nuo to, ar tapsime mes jūros tauta. Tokia dar nesam: ne tik jūros keltų Mukranas-Klaipėda dar kaip dera nevaldom, net ir laivynas rūdija arba pardavinėjamas. Tuo tarpu kaimynai veržte veržiasi prie jūros, netgi per mus, kaip rusai ir net baltarusiai. Gerai, kad mes norim būti Europos centro tauta, tai gera ambicija. Betgi kada mes norim būti Europos centru, nenorėdami tuo pat metu būti šitos vietos tauta (o Baltija yra geopolitinis Europos centras), tada mes iš tiesų tegalim būti mistinė Europos centro tauta. Turim dar ir dar kartą sau pasakyti: Baltijos jūra yra tikroji šiandieninė mūsų teritorinio saugumo garantija. Tai reiškia, kad tikrasis susijungimas su Vakarų Europa tegalimas per jūrą – per Švediją, per Norvegiją, Suomiją, taip pat per savo kaimynes Baltijos šalis. Nei Rusija, nei Vokietija nebus mūsų mielais palydovais į ateitį. O Lenkija visada buvo ir bus tarp jų.

Na, o kaimynų užsėsto Nemuno baseino kraštai kelia mums daugiau problemų, negu garantijų. Šiandien, kada nacijos saugumas yra ir jos teritorijos sąlygojamos ekologinės išlikimo garantijos, kokia jėga turi atsirasti, kuri užtikrintų Nemuno baseino gamtinį tinkamumą gyventi? Jei Lietuva, būdama tikra Nemuno upės tauta, neras galimybių susitarti su Baltarusija, Lenkija ir Rusija dėl Nemuno kaip gyvos upės išsaugojimo, ji neras galimybių išsaugot ir save.

Trečiasis postulatas: pagrindinis nacionalinio saugumo garantas yra kariuomenė. Vieni sako, kad Lietuvai reikia per 20 tūkstančių kariuomenės. Kiti svarsto, ar gali būti Lietuvoje į gynybą, į karą pakeltas kas trečias asmuo. Manau, kad tai rimti ir svarbūs svarstymų dalykai, tuo labiau, kad biudžetas yra irgi labai kritiškas dalykas. Tačiau dažniausiai esmė lieka vėlgi už šitų svarstymų rėmų: ar turime norą turėti galimybę apsiginti, ar norim turėti armiją? Labai gaila, šiandien mes dar neturime tikro noro apsiginti, tikro noro turėti savo kariuomenę. Apie lietuvišką kariuomenę kol kas daugiausia šnekama su panieka, pajuoka ir nepagarba. Kol taip bus, neturėsime mes ateities.

Kariuomenė yra šventas tautos daiktas ir darbas. Kariuomenė yra žmonės, kurie laisva valia, atsiskirdami nuo savo mielos kasdienybės, eina į kareivines leisti save muštrauti, komanduoti, kad galėtų įgyti galią tobuliausiai bendrai veikti. Tai yra auka, kurios dar beveik niekas nesuvokė. O juk karys atsisako ne tik normalios kasdienybės – jis eina gyventi, pasiryžęs žūti už kažką, už mus, už tave ir mane, ir nesuprasti šito – reiškia neturėti vieno esmingiausių santykių su savo valstybe. Kaip padaryti, kad tas supratimas tyliai ir tvirtai įsikurtų mumyse – atskiras reikalas, bet padaryti būtina.

Ir apie karą mes kalbam kaip apie kažką idiotiška, netikra. Dėl to, kad maži? Ar dėl to, kad niekingi? Bijantys nueiti iki galutinės ribos, pažvelgti už jos ir pasakyti: „Štai čia baigiasi gyvenimas, bet nuo to galbūt kaip tik viskas ir prasideda“. Taip, kolei kiekvienas nesupras, kad laisvės kraštutinė riba yra žūtis, tol nieko nebus, niekas pas mus nesikeis. Nes, pasakykite man, kaip valstybė gali apginti mane, kai aš einu tamsia gatve ir mane užpuola? Ir kas turi nuspręsti, kokias priemones naudoti man ginantis? Ar baimė peržengti būtinąją gintį yra pasiteisinimas ar pateisinimas? Aš ir tik aš visų pirma atsakau už savo gyvybę, kuri reikalinga ne tik man!? O mes dar neatsakingi už savo gyvybes. Užtat žudom ir žudomės. Užtat geriama ir nuodijamasi, kariamasi ir abortuojamasi. Štai kaip savisauga akivaizdžiai tampa ir saugumo problema: pernai mirimai Lietuvoje viršijo gimimus. Esam subrendę su visa atsakomybe prisiimti ne tik personalinę gintį, bet ir kolektyvinę gintį kare. Ir kol šitas klausimas taip pat nebus išgvildentas iki galo, mes būsime nesubrendę, mes liksim vaikai. Kai kurie – persenę vaikai. Arba vergai.

Baigdamas noriu pasakyti: šautuvai yra ne tam, kad šaudytų, šautuvai yra tam, kad nešaudytų. Nes šaudo ne šautuvai, šaudo žmonės. Kaip žmonės nešaudo? Tai yra klausimas, į kurį reikia atsakyti, į kurį reikia nuolat atsakinėti – tai bus mūsų samprotavimai apie taiką. Bet jeigu ir toliau norėsime kalbėti apie saugumą, apie žmogaus saugumą, apie nacijos saugumą, turėsime kalbėti visų pirma apie tai, kaip per mane pereinanti atsakomybė už savo ir kitų gyvenimą tampa supratimu, jog žmonės vis dėlto šaudo: šauna tada, kai šauti būtina, ir nešauna tada, kai šauti nebūtina.

Mano gyvybė yra mano laisvės riba. Išėjome į tikrą tos senos tiesos supratimo galimybę. Privalome priimti ją šviesiu protu ir apmąstyti taip, kad mąstymo išvados taptų naujo mūsų gyvenimo tvarkos pamatais ir naujomis mūsų tautos saugumo galimybėmis.

Gyvename ne tam, kad kariautume, kariaujame tam, kad gyventume.

Voruta, 1994 kovo 10-16 d.

ByAlvidas

Apie rašymą lotyniško pagrindo rašmenimis

Tautinės mažumos bei už užsieniečių ištekėjusios moterys, trokštančios savo pavardes rašyti ne tik lietuviškos abėcėlės raidėmis, bet visais lotyniško pagrindo rašmenimis, pavyzdžiui, ǻ, ü, ê, x, q ir kitais, veikia prieš lietuvių kalbą. Dėl šios priežasties Vyriausybės siūlymas asmenvardžius rašyti originaliai, yra baisiau nei carinės Rusijos Vilniaus generalgubernatoriaus vykdyta rusinimo politika.
Tokius priekaištus Vyriausybės ketinimams įtvirtinti originalią nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymą lotyniško pagrindo rašmenimis antradienį spaudos konferencijoje pažėrė Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas, konservatoriai-krikdemai Gintaras Songaila ir Rytas Kupčinskas ir pora kalbininkų – Pranas Kniūkšta bei Kazimieras Garšva.
………………………………
„Visa tai skirta aptarnauti ne lietuvių tautos interesą, o, drįsčiau sakyti, Penktosios kolonos. Kai susidaro asmenų grupės, kurios veikia aktyviai ir agresyviai, veikia užnugaryje, slapstydamosi, jos visada, nori to ar ne, tampa Penktosiomis kolonomis. Šiuo atveju prieš lietuvių kalbą eina mažumos. Jos neveikia atvirai, veikia dengdamosi kitais interesais, argumentais ir bando įprasminti savo veiksmus aukštesniu lygmeniu. Kas yra tos grupės: šiuo atveju labai kryptingai veikia lenkų tautinė mažuma, iš dalies rusų ir migruojančios moterys – tos, kurios iš užsienių parsiveža savo pavardes ir kiša čia kaip normalų lietuvių kalbos asmenvardį“, – spaudos konferencijoje kalbėjo R. Ozolas.

……………………………………
Vyriausybės siūlomą teisės aktą 32 lietuviškos raidės paskęstų šimte ir daugiau nelietuviškų lotyniško pagrindo raidžių. „Niekas nežino, kaip jos tariamos“, – piktinosi jis, pabrėžęs, jog, jo nuomone, taip būtų žalojamas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) paveldas. Maža to, K. Garšvos tvirtinimu, leidimas tautinėms mažumoms bei už užsieniečių ištekėjusioms tautietėms rašyti asmenvardžius nelietuviškai, gali kelti grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui. Tokia grėsmė neva kyla įvertinus, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyvena daugiausia lenkų tautinės mažumos atstovai.

Visą 2010 metais publikuotą straipsnį galite skaityti

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rozolas-migruojancios-moterys-is-uzsieniu-parsiveza-savo-pavardes-ir-kisa-cia-kaip-normalias.d?id=27987999

Nepaisydama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. sprendimo dėl valstybinės kalbos prioritetiškumo viešosios erdvės oficialiojoje vartosenoje ir šios nuostatos pakartojimo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime dėl vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose, kurie, galima būtų buvę tikėtis, nepaliko jokių neaiškumų dėl valstybinės pozicijos lietuvių kalbos atžvilgiu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė toliau ieško landų ir būdų, kaip nevykdyti LR Konstitucijos, LR Konstitucinio Teismo netgi pakartotinių sprendimų, ir pateikė Seimui įstatymo projektą, šiurkščiai prieštaraujantį Lietuvos konstitucingumui bei lietuvių tautos prigimtinėms teisėms. Vyriausybės įgalioti asmenys, pristatydami ir komentuodami įstatymo projektą, nė neslepia, kad įstatymą priėmus ir pagal jį pertvarkius vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos dokumentuose tvarką, ji būtų išplėtota iki visos lietuvių literatūrinės kalbos viešosios rašybos pakeitimo. Tokiu būdu būtų ne tik pagilintas dabar stichiškai susiformavęs vardų ir pavardžių rašymo literatūrinėje kalboje chaosas, bet ir įvykdyta lietuvių abėcėlės reforma, galinti turėti ne tik lingvistinių, kultūrinių, bet ir geopolitinių pasekmių.

https://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=8371&p=13266

ByAlvidas

Mirė žinomas Palangos politikos ir visuomenės veikėjas, medikas Albinas Stankus

Albinas Stankus  Lietuvos centro sąjungos, Centro partijos steigėjas, aktyvus narys. Buvo Lietuvos centro partijos pirmininkas (2013-10-25 iki 2016-07-08). A. Stankaus vadovavimo partijai laikotarpiu partija augo, narių skaičius  padvigubėjo.

1991 m. buvo išrinktas į pirmąją Palangos miesto deputatų tarybą, vėliau net penkias kadencijas buvo Palangos miesto savivaldybės tarybos narys.

Užuojauta artimiesiems.

Penktadienį mirė žinomas Palangos politikos ir visuomenės veikėjas, medikas Albinas Stankus. Palangiškio gyvybę pasiglemžė koronavirusas. Sunkios būklės jo žmona ir dukra, rašoma portale Vakarinė Palanga.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/covid-19-pasiglemze-zinoma-medika-is-palangos-zmona-ir-dukra-sunkios-bukles.d?id=88388483

Daugiau apie A. Stankų: https://www.palangostiltas.lt/a+stankus++mokslininkas+kuris+ir+politikoje+vadovaujasi+asmeniniu+darbu+planu,7,2,4552.html

ByAlvidas

Nario mokesčius partijoms moka mažesnė narių dalis, tačiau jų pervedamos sumos auga

Kiek nario mokesčio surenka politinės partijos? Kokio dydžio sumas į jų sąskaitas vidutiniškai perveda nariai? Kaip nario mokesčių sumos kito per pastaruosius penkerius metus, rodo Vyriausiosios rinkimų komisijos susisteminti politinių partijų pateiktų nario mokesčio registracijos žurnalų duomenys.

ByAlvidas

IŠ ROMUALDO OZOLO PALIKIMO. KOVO 11-OJI. KAS JI?

Pranešimas, skaitytas Kauno žemės ūkio universiteto Miškų fakultete 2006 m. kovo 8 d.  

Kas yra Kovo 11-oji?

Atsakymas, rodos, aiškus: tai Lietuvos valstybės atkūrimo dienos šventė. Valstybės, kuri yra viena iš netrumpos eilės mūsų valstybingumo istorijoje: Karalystė, Didžioji Kunigaikštystė, Abiejų Tautų Respublika, Lietuvos Respublika, atkurtoji, arba antroji, Lietuvos Respublika, o dabar štai ir Lietuva Europos Sąjungoje.

1990 m. kovo 11 d. prieš vidurnaktį dvyliktuoju iš eilės priimamas svarbiausias Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentas – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“. Juo paskelbiama, kad – cituoju – „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas valstybės suverenių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“.

Kad būtų visai aišku, apie kurios valstybės tęsimą kalbama, tą patį vakarą tryliktuoju dokumentu atkuriamas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimas, tačiau pridurmais, keturioliktuoju dokumentu, Lietuva gauna Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą –  apkarpytą ir papildytą LTSR Konstituciją, nuolat taisomą ir veikiančią iki 1992 m. spalio 25 d., kai buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Ta diena, 1990-ųjų kovo 11-oji, toldama nuo jų dalyvių, linkusi tapti viena ryškiausių mūsų istorijos kelrodžių žvaigždžių.

Liudininkui ji pilna buitiško plušėjimo. Aplink parlamentą spiečiasi žmonės. Koridoriais zuja deputatai, būriuojasi kabinetuose. Sąjūdžio klubas verda. Kabinete, kur dabar vyksta Seimo valdybos posėdžiai, mūsų septynetas formuluoja Nepriklausomybės Akto tekstą. LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko telefonu, kuriuo naudojasi Vytautas Landsbergis, skambina Stasys Lozoraitis, mygdamas valstybę atkurti tuoj pat, be jokių pereinamųjų laikotarpių, kurių norėtų parlamento kairioji pusė su Algirdu Brazausku priešaky. Valstybė turi būti atkurta kaip 1918 metų Respublikos tąsa. Lenkų deputatų frakcija, kuri diskutuoja ir tarpusavyje, ir su savo konsultantais, pagaliau apsisprendžia susilaikyti – Nepriklausomybės atkūrimui santūriai nepritarti. Niekas nežino, ką daro Vladislavas Švedas, kuris dabar sėdi Maskvoje.

O kaip iš LTSR Aukščiausiosios Tarybos juridiškai švariai pereiti į nepriklausomos valstybės parlamento statusą? Vienuolika dokumentų Landsbergis priverstas pasirašyti kaip LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.

Kai prieš vidurnaktį Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje LTSR herbą pamažu uždengia Vytis, man atrodo, kad Lietuva kaip senas lietuvių žaltys žvilgėdama neriasi iš savo jau svetimos odos ir sekundei sustingsta prieš ilgą žygį į ateitį.

Kas gi atsitinka tą vakarą ne kaip buitis, ne kaip politika ar asmeninė intriga, o kaip istorija?

Pasakysiu labai aiškiai: tą vakarą Lietuvos valstybė atkuriama iš principo ir kategoriškai apibrėžtai:  kaip nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Tada ji tokia iš tiesų ir yra.

Pagal kokią tvarką gyvensime joje, buvo nustatinėjama vėliau.

Kuo gi užsiimta pirmiausia? Ne santykiuose su kaimynais, apie ką dabar dažniausiai prisimename, o valstybės viduje? Visų pirma užsiimta turtiniais santykiais ir ideologine atskirtimi. Turtas per restituciją mus pamažu atveda į didįjį apie 1996 metus pradėtą išvalstybinimą („didžiąją privatizaciją“), kurio metu dalį valstybės turto galutinai perima Lietuvos „sėkmingieji“, dalį – užsienio kapitalas. Ideologinė kova suformuoja frontą tarp vadinamųjų patriotų ir komunistų, priešpriešą tarp Rytų ir Vakarų. Kadangi valdžia visada yra teisė turtą valdyti ir jį turėti, labai greitai turtinių santykių tvarkymas tampa kova dėl valdžios, o valdžia – turtėjimo būdu. Visa tai lemia ir tarsi koordinatės tebežymi taip pat ir šiandieninio mūsų valstybės vidaus gyvenimo turinį.

Ką tai reiškė valstybės tęstinumo požiūriu?

Visa tai reiškė ne savanorių ir ne partizanų karuose brandintą Respubliką, o gilėjančios socialinės atskirties Lietuvą.

Ką šitai reiškė Lietuvos ateičiai ir jos geopolitiniam susiorientavimui?

Tai reiškė tiktai sociumo bendrume egzistuoti tegalinčios nacionalinės politinės valios silpnėjimą ir – kaip tik dėl to – būtinybę jau tik valdantiesiems prisiimti atsakomybę dėl Lietuvos globalizacinės integracijos. Ties XXI amžiaus slenksčiu Lietuva ne tik neberodė valios kurti savo pačios istorinio identiškumo vertą Vidurio Europą, bet ir kone džiaugsmingai priėmė visas Vakarų keliamas integracijos sąlygas, beveik simboliškai už naująją priklausomybę balsuodama ir referendume dėl stojimo, ir dėl Europos konstitucijos.

Kovo 11-osios Lietuva juridiškai mums jau istorinė Lietuva. Dabartinis mūsų gyvenimas, pradėtas 2004 m. gegužės 1 d., yra Lietuvos Respublikos gyvenimas Europos Sąjungoje. Vieniems – geresnis, kitiems – blogesnis, bet tai jau politikos, o ne juridikos klausimas.

Ką pravartaus nacionaliniam gyvenimui turime iš Kovo 11-osios Respublikos?

Turime dar gerą trečdalį veikiančių 1992 metų Konstitucijos straipsnių. Bet vieną – pirmąjį, nemirtingą, neįveikiamą: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“.

Turime rimtus iššūkius: Europos Komisijos Europos Parlamentui pateiktą programą „Aktyvūs Europos piliečiai“, kurios tikslas – kiekvienoje šalyje narėje suburti žmones, norinčius Europos konstitucijos 8 straipsnį pakeisti taip, kad nacionalinė pilietybė taptų tiktai papildančiąja, t. y. kad ir asmens lygiu Europos Sąjunga taptų unitarine – vieninga ir nedaloma valstybe. Turime tos pačios Europos Komisijos siūlymą anglų kalbą juridiškai įtvirtinti kaip oficialią bendravimo kalbą. Turime dešimtis užsienio firmų, verbuojančių lietuvius į jų geriau apmokamus darbus, o pas mus vežančių kinus, ukrainiečius.

Tačiau turime ir keliolika tūkstančių iš pusės milijono ekonominių tremtinių, kurie jau ir pėsti norėtų sugrįžti į Lietuvą. Turime pirmą rimtą mūsų energetinio savarankiškumo išlaikymo projektą – susitarimą dėl Baltijos branduolinės jėgainės statybos Ignalinoje. Turime keletą tūkstančių mūsų naujųjų ūkininkų, baigiančių įleisti šaknis į gimtąją žemę laisvosios rinkos stichijoje. Turime nacionalinį diktantą su savo lietuvių kalbos žinias patvirtinti panorusiu ir senimu, ir jaunimu.

O svarbiausia: turime ir vėl bundančią jaunąją Lietuvos dvasią.

Štai ką „Atgimimo“ savaitraštyje rašo Ignalinos gimnazijos mokinukė Justė Nepaitė:

„Nereikia tų grandiozinių planų, susijusių su ekonomika. Situacija gerokai pasikeistų į gerąją pusę, jei tik žmonės išmoktų atrasti truputį meilės. Tik manęs vienos čia neužteks. Galbūt derėtų pradėti lankstinukų, kurie skelbtų: „Tėvynei reikia tavęs!“ arba „Savižudžiai nepatenka į Rojų“ gamybą. /…/ Galbūt derėtų pasamdyti porą šimtų jaunų žmonių, kurie ištisas dienas skambintų lietuviams telefonu ir praneštų džiugias naujienas. Pavyzdžiui: „Laba diena! Ar jūs nesididžiuojate mokėdamas vieną sudėtingiausių kalbų pasaulyje?“, „Sveiki! „Baltaragio malūnas“ yra ne ką prastesnė stebuklinga istorija už „Harį Poterį“. Nežinote? Galėtume vakarais jums paskaityti keletą ištraukų.“ Jei niekas nesutiktų, dievaži, pati galėčiau skambinti: „Laba diena! Sveikinu! Jūs esate lietuvis!“ Kodėl ne? Žmones turėtų vienyti dar kažkas. Ne tik krepšinis.“

Sveikinu visus su švente.

ByAlvidas

Partijos lyderis bet kuriuo atveju atsako už savo partijos nesėkmę

Jeigu partijos vadovas negali laimėti nei vienų rinkimų, kurie vyko šiuos kelerius metus, tai rodo, kad kažkas negerai su lyderio charizma, su lyderio gebėjimų patraukti žmones. Vienintelis N. Puteikio tikslas ir kalba yra tik apie gaunamus pinigus- dotacija.  Kalbų apie vertybes negirdėti.  Matyt, ir pačiai partijai tampa rimtu klausimu, ar lyderis yra tikrai tas, kuris padeda partijai išryškinti  partijos ideologiją ar tas, kuris pristabdo partijos veiklą“.

Nuo to klausimo lyderiui nusišalinti, ar ieškoti kitų priežasčių, tokių kaip – „Rinkėjai suklydo“,   tikrai nederėtų.

Kiekvienas partijos lyderis turi atsakyti už partijos nesėkmę rinkimuose. Ne išimtis ir  Naglis Puteikis, kurio  vadovavimas Centro partijai – Tautininkai rekordiškai nesėkmingi.  Šių metų Seimo rinkimuose išleista beveik 300 000 (tris šimtus tūkstančių) eur., ir… nieko nelaimėta.

Lietuvoje lyderiai ir asmenybės yra labai svarbu. Šia prasme mes esame pakankamai primityvūs rinkėjai, kurie labai prisiriša prie konkrečių asmenybių ir viską vertina simpatijų – antipatijų kontekste, o ne žiūri į programų turinį.  Lyderis vienaip ar kitaip yra labai svarbu bet kuriai partijai, bet tai, kad Naglis Puteikis nebepadeda partijai, yra pakankamai aišku.

ByAlvidas

Nepriklausomybės sąsiuviniai. ROMUALDAS OZOLAS. LIETUVA: VEIKSMŲ KNYGA I dalis

Istoriniai tautos pradmenys

I skyrius

Žmogaus ir visuomenės apibrėžtys

Žmogus yra visų daiktų matas, žmogaus asmuo yra visų veiksmų atskaitos taškas. Tai ne propagandinė frazė, o dviejų tūkstančių metų Vakarų civilizacijos išdava, kurią šiandien (lengviau ar sunkiau, su kančiomis) perima visas pasaulis. Ir Lietuva.

Žmonės, kaip ir visi pasaulio daiktai, jungiasi pagal panašumą, kurio pats giliausias pamatas yra prigimtis. Taip randasi giminės, gentys, tautos. Tai irgi ne kokia nauja mintis, o pasaulio gyvenimo faktas.

Pasaulio istorija – tai žmonių gyvenimas, giminėms tampant gentimis, gentims – tautomis, tautoms – Pasaulio bendrija. Šis žmonių tapsmas Pasaulio bendrija – tai tūkstančių genčių ir tautų žuvimas, besitęsiantis ligi šiolei. XX amžius pasiekė žmogaus teisių gynimo visame pasaulyje. Tačiau dar nepasiekė tautų teisių gynimo. Esama stiprių politinių jėgų, kurioms žmogaus teisės atrodo vienintelis humanizavimo kriterijus, kurioms tautos teisės ir nebus reikalingos gynimo.

Stovime ties pasaulio be tautų riba, bet ar jis bus toks – nežinia.

XX amžiaus totalitarinės tvarkos buvo kuriamos tautų naikinimui įdiegti.

XX amžiaus demokratijos – tai žmogaus raiškos tautų ribose politiniai režimai.

Būdami atviri Pasaulio tautų bendrijos formavimuisi ir jame dalyvaudami, turime galvoti apie savo tautos įjungimą į Pasaulio bendriją.

Tą procesą gali garantuoti tik valstybė, kurią ir atkūrėme 1990 metais.

II skyrius

Tautos XX amžiaus slinktys

XX amžiaus pradžioje lietuvių tauta padarė trečią rimčiausią (pirmieji du – apsisprendimas kurti valstybę ir organizuoti gynybą nuo kryžiuočių okupacijos, realizuotas Mindaugo karūna, ir, antras, kovoje dėl išlikimo ieškoti bendradarbiavimo su Lenkija, pirmąkart esmingai tą nuostatą realizuojant Krėvos unija) savo istorijoje apsisprendimą: kurti nacionalinę valstybę, kurios ribos įsitektų lietuvių etninėse žemėse (tas apsisprendimas realizuotas Lietuvos ir Rusijos taikos sutartimi, nubrėžusia sienas tarp buvusios caro okupuotos Lietuvos ir carinės imperijos palikuonies bolševikinės Rusijos).

1918–1940 metais egzistavusi nepriklausoma Lietuvos Respublika buvo pirmoji Lietuvos istorijoje monoetninė valstybė (dalis jos rytinės teritorijos buvo okupuota Lenkijos). Kad ir kokia sudėtinga buvo jos plėtra tiek vidujai, tiek išoriškai, Respublikos rezultatas Lietuvai ir pasauliui akivaizdus: susiformavo aiški nacionalinė sąmonė su konstruktyviu ūkiu ir perspektyvia kultūra.

Patriotinė dvasia ir tautinė kultūra buvo bandytos sunaikinti 1940–1990 metų okupacijos laikotarpiu. Pasipriešinimas okupaciniam terorui (valstybės veikėjų naikinimas, inteligentijos ir pasiturinčiosios valstietijos naikinimas ir tremtys, valdysenos pakeitimas, ūkio struktūros sunaikinimas ir performavimas, kultūros cenzūravimas ir administravimas) pagimdė didžiulę emigraciją, ilgiausiai Europoje trukusį partizaninį karą (karą po karo), baisią rezignaciją ir pagaliau įvairias naujojo pasipriešinimo formas (Pasaulio lietuvių bendruomenės veikla, Helsinkio grupė, Katalikų bažnyčios kronika, Lietuvos laisvės lyga, pagaliau – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis).

Okupacijos nuostoliai buvo baisūs: pusei amžiaus iš normalios kapitalizmo plėtros išmuštas ūkis, visiškai pajungtas satelitiniam Rytų žaliavų perdirbimui ir tokiam pat Lietuvos žemių naudojimui; pusei amžiaus sustabdyta laisvos sąmonės laisvame gyvenime savivokos ir savitaigos formų ieškančios sąmonės branda; pusei amžiaus į visai kitų dvasinių vertybių sistemą, represyviai ją perteikiant, įmesta visuomenės dvasia. Taip, visa tai gimdė legalaus pasipriešinimo formas, tačiau jos buvo pažymėtos moralinio kompromiso arba akivaizdaus kolaboravimo žyme.

Atkūrus nepriklausomybę svarbiausiu darbu tapo atsiribojimas nuo buvusios okupantės Rusijos, kuri neprarado savo pretenzijų į Baltijos šalių bent kokio lygio kontrolę, ir įsijungimas į Vakaruose besiformuojančias tarptautines struktūras – visų pirma Europos Sąjungą, taip pat į gynybinę Šiaurės Atlanto organizaciją – NATO. Vidiniu valstybės rūpesčiu tapo valstybės turto pervedimo į privataus turto kategoriją problemos.

Atgimimo laikotarpiu (1988–1992) propaguotos ir teigtos savarankiškumo ir suverenumo nuostatos greitai buvo modifikuotos turto priklausomybės supratimų, vienų (kairiųjų) tempiant į dominuojančią valstybės turto padėtį, kitų (dešiniųjų) – į visišką jo išvalstybinimą. Masinis turto grobstymas ir kapitalo išplovimas užsienin pagimdė neviltį, kurią kraštutiniai kairieji suformulavo teze „prie ruso buvo geriau“, o dešinieji išreiškė Mažeikių naftos komplekso perdavimu amerikiečių monopolijai, už tai dar primokant porą milijardų litų iš valstybės biudžeto.

Ideologinėje ir finansinėje kovoje dėl pozicijų okupacijos paveikta ir Atgimimo nepakankamai sustiprinta sąmonė išryškino savo esmę: mes turime kažkam priklausyti. Klausimas tai sąmonei vienas: Rytams ar Vakarams.

Šios „Veiksmų knygos“ tikslas – ne tik suformuluoti alternatyvą abiem kapituliacijų variantams, bet ir parodyti, kokiu būdu įmanoma trečioji išeitis: mes jei ir priklausom, tai priklausom patys sau, jeigu kur nors integruojamės, tai ne išeinam iš Lietuvos žemės kaip emigrantai ar gastarbaiteriai, o Europos Sąjunga, NATO ateina čia ir veikia su mumis kaip su partneria

ByAlvidas

Nepriklausomybės sąsiuviniai ROMUALDAS OZOLAS. LIETUVA: VEIKSMŲ KNYGA

Tęsiame pažintį su unikaliu Romualdo Ozolo rankraštiniu palikimu, kurio didžioji dalis perduota ir tvarkoma Lietuvos centrinio valstybės archyvo specialistų. Skaitytojui pristatome dokumentą, pavadintą „Lietuva: veiksmų knyga“.

 Tai veikiausiai sumanytos knygos pradžia: numatytas turinys, parašyta pratarmė, įvadas ir du skyriai. Rašyta 2000 metų balandžio–liepos mėnesiais, deja, nebaigta. Greičiausiai, tai tuo metu ryškėjusios „naujosios politikos“ gaires formuluojantis dokumentas.

Lietuvai pasiekus imitacinės orientacijos į Vakarus piką („Williams International“ atėjimas į Mažeikius), išgyvenant pakvietimo tapti Europos Sąjungos nare entuziazmą, R. Ozolo rūpestis – išlikti, išsaugoti nacionalinio ūkio likučius, stiprinti tautinį ir kultūrinį savitumą. „Veiksmų knygos“ tikslas – „alternatyvi nacionalinio ūkio savarankiškumo Europos Sąjungos kontekste politika“.

Dokumento išliekamoji vertė – apmąstymai apie okupuotosios sąmonės palikimą ir jo įtaką Antrosios Lietuvos Respublikos politiniams sprendimams. R. Ozolo įžvalga dėl mūsų sąmonės orientacijos – „mes turim kažkam priklausyti“ – išlieka aktuali, apmąstant Lietuvos valstybės 30-mečio būvį.

Pratarmė

Ši „Veiksmų knyga“ yra lietuvių tautos plėtros nacionalinės programos metmenys.

Istorija čia apžvelgiama tiek, kiek būtina suvokti tautos kilmę, būdą ir gyvenimo tikslus.

Šiuolaikinio gyvenimo istorija dar labai trumpa – viso labo ne visas XX amžius. Ji formuoja mūsų šiandieninį ūkį, kultūrą ir interesus. Pagrindiniai to meto bruožai kaip mūsų išgyvenimo ir gyvenimo būdo parametrai tarnauja įvadine dalimi valstybės struktūrinio suskirstymo pagrindimui ir prioritetinių veiksmų tose valdymo srityse nustatymui.

Svarbiausia programos dalis yra valstybės valdymo struktūra ir jos padalinių veiksmai, kurie turėtų garantuoti saugią tautos ateitį.

Valstybės valdymo struktūra išskleidžiama: 1) pagrindžiant sistemą, 2) nurodant svarbiausias baro veiklos sritis, 3) išskiriant prioritetinius darbus ir 4) išryškinant toliau tirtinus klausimus.

Atskirai (III dalis) aptariami nacionaliniai uždaviniai, kuriuos turi spręsti visi valdžios lygmenys, visoms ideologijoms atstovaujančios politinės organizacijos, pagaliau – visuomenė kaip viešosios nuomonės, intelekto ir mentalumo vienovė.

2000 04 30, 13.49        R. O.

Įvadas

Istorijos palikimai

Lietuviai vis dar gyvena, nors jų jau nebeturėjo būti. Lietuvių sunaikinimu nuosekliai buvo užsiėmę vokiečiai, rusai ir lenkai, vykdydami karus ir okupacijas, tremtis, genocidus ir ekocidus, dementalizacijas ir asimiliacijas*. Demografinė pasekmė: daugiau kaip dešimt kartų mažesnis gyventojų skaičius lyginant su Lenkija šiandien, nors X amžiuje, kai Lietuvos ir Lenkijos valstybės dar tik ryškėjo, abiejų tautų gyventojų skaičius buvo beveik toks pat**.

Teritorinė pasekmė: nutautintos ir asimiliuotos baltų gentys teritorijose, kurios dešimt kartų didesnės už šiandieninę Lietuvos teritoriją***.

Kultūrinė pasekmė: keletą amžių lietuviai kūrė kultūros ir civilizacijos vertybes kitoms tautoms – gudams, lenkams, vokiečiams, rusams, prarasdami viduramžių, Renesanso ir klasikinio kapitalizmo epochas, į XX amžių įžengdami kaip mažai raštinga, pusiau nutautusi valstietiško mentaliteto tauta****.

Mentalinė pasekmė: nepasitikėjimas „užribiu“ ir naujovėmis, nacionalizmas arba kosmopolitizmas, pavydas ir klasta, gerumas ir žiaurumas, jusliškumas ir dar nedrąsus racionazmas.

Labai svarbūs Lietuvai specifiniai XX amžiaus palikimai.

Ištrūkusi iš 120 metų trukusios rusų vergovės XX amžiaus pradžioje, prieš didįjį totalitarinių režimų susidūrimą amžiaus viduryje, Lietuva paragavo laisvės skonio ir, nors tautos didžiuma neatlaikė išmėginimo ir pasidavė naujai okupacijai be pasipriešinimo, laisvės viltis gyvavo visus penkiasdešimt bolševikinės okupacijos metų. Laisvė ir toliau sąlygoja ir sąlygos Lietuvos savitaigos pobūdį: Nepriklausomybė aukščiau už viską!

Deja, per tuos penkiasdešimt okupacijos metų dėl totalitarinės ūkio tvarkymo sistemos Lietuvos žmonės buvo atjunkyti nuo savarankiško visuomeninio ir ūkinio gyvenimo, neteko santykio su turtu ir kapitalu, kas išsivadavus sudarė palankiausias sąlygas masiniam piktnaudžiavimui ir nusikalstamumui, atvedusiam į valstybės finansinį bankrotą, kurio pavidalus dabar ir bandome įveikti.

Esama ir specifinio Antrosios nepriklausomos respublikos istorinio palikimo: beveik visas tarybiniais metais sukauptas valstybinis ir „kolektyvinis“ turtas yra išgrobstytas arba išparduotas užsienio monopolijoms, beveik veidrodiškai pakartojančioms Lietuvos priklausomybės schemą, tik šįkart ne nuo Rytų, o nuo Vakarų. Įstojimas į Europos Sąjungą tą priklausomybę apiformins juridiškai.

Ši turto priklausomybės schema atspindėjo ir pagrindinius politinius buvusiųjų valdžių veiksmus. Bijodami opozicijos puolimų dėl galimų simpatijų Rusijai, kairieji su savo parlamentu ir vyriausybėmis rūpinosi tik ankstesniais dešimtmečiais sukurtų ūkio struktūrų ir jų valdymo nomenklatūros išsaugojimu, o dešinieji, argumentuodami integracijos į Vakarų struktūras sąlygomis, išpardavė visą tą turtą be ceremonijų ir skrupulų, jau dabar realizuodami Lietuvos ūkio visiškos priklausomybės nuo Vakarų monopolijų nuostatą.

Tai nuostatai alternatyvi yra nacionalinio ūkio savarankiškumo Europos Sąjungos kontekste politika. Į jos realizavimo galimybes ir apeliuoja ši „Veiksmų knyga“.

* Reikia sudaryti pagrindinių naikinimų schemas.

** Demografinių duomenų lentelės!

*** Teritorijos mažėjimo lentelės.

**** Svarbiausi kitoms tautoms kūrę žmonės ir paminklai.

ByAlvidas

N. Puteikis: rinkėjai suklydo

Centro partija-Tautininkai negalėjo atsilaikyti prieš ultraliberalias tendencijas, rinkėjai suklydo, teigia partijos pirmininkas Naglis Puteikis.

„Akivaizdu, kad Lietuva labai smarkiai liberalėja, rinkėjai renkasi vis liberalesnes partijas (…) Akivaizdu, kad prieš tokią tendenciją jokia tautininkų centristų partija negalėjo atsilaikyti, bet tai, kad mes vis dar turime virš dviejų procentų, rodo, kad rinkėjai mūsų nelaimėje nepaliko“, – pirmadienio naktį BNS sakė politikas.

„Vienmandatėse – lygiai tas pats, mane tiesiog pralenkė visų rūšių liberalai. Visur tas pats“, – teigė N. Puteikis.

Jis sakė, kad artimiausiuose partijos planuose yra galutinis susivienijimas su tautininkais ir kitų panašių pažiūrų partijų kvietimas vienytis, per artimiausius trejus metus tikimasi padvigubinti narių skaičių.

„Po trejų metų, manau, mes jau turėsime frakcijas savivaldybių tarybose, o po ketverių metų grįšime į Seimą“, – tvirtino partijos lyderis.

Nieko, visi klysta, rinkėjai irgi klysta, mes jiems išaiškinsime, kad jie suklydo“, – tvirtino jis.

Pats N. Puteikis, sakė nesvarstantis trauktis iš partijos pirmininko posto, tačiau tai padarys, jei partija pareikalaus.

„Na, balsų skaičiumi aš geriausias, nebent kolegos pasakytų, kad Nagli, pasitrauk (…) Jei dauguma nuspręs, kad dėl mano kaltės (pralaimėti rinkimai – BNS) ar reikalingas kitas, tai aišku, kad aš atsistatydinsiu“, – kalbėjo parlamentaras.

Suskaičiavus balsus 1616 apylinkių iš 1989, Centro partija-Tautininkai turi 2,65 proc. palaikymą. N. Puteikis Danės vienmandatėje rinkimų apylinkėje šiuo metu yra trečias, jį lenkia konservatorius Arvydas Pocius ir liberalas Saulius Budinas. 

KOMENTARAS

Kiek žmogus gali būti akiplėšiškas, nesusipratėlis,  kad gali rinkėjų pasirinkimą  kritikuoti, teikdamas, kad suklydo?

NESUSIPRATĖLIUI  – Tauta, visuomenė neklysta, jinai renkasi. Renkasi kas  valdys mūsų šalį. Renka žmones – asmenybes, kurie turi gerų idėjų, minčių ir moka kurti.

Straipsnio nuoroda: https://www.alfa.lt/straipsnis/50429292/n-puteikis-rinkejai-suklydo

ByAlvidas

Instrukciją kaip išsiregistruoti iš politinės partijos narių

Į mus kreipiasi partijos nariai klausdami kaip būtų galima išstoti iš partijos.

Pateikiame instrukciją kaip išsiregistruoti iš politinės partijos narių

Parašykite  google paieškos lange –

Teisingumo ministerija politinės partijos  –  atsidariusiame lange pasirenkate – Politinių partijų sąrašai – Galimybė tvarkyti sąrašus ir fiziniam asmeniui pasitikrinti narystę politinėje partijoje internetu.

Arba iškart paspauskite nuoroda:

https://tm.lrv.lt/lt/veiklos-sritys-1/politiniu-partiju-steigimas-ir-registravimas/politiniu-partiju-sarasai

Puslapio apačioje pasirinkite –  Galimybė tvarkyti sąrašus ir fiziniam asmeniui pasitikrinti narystę politinėje partijoje internetu. Būsite nukreipti į Elektroninius valdžios vartus

https://www.epaslaugos.lt/portal/service/165/13227

Atsivėrusiame lange parašyta: Galimybė fiziniam asmeniui pasitikrinti narystę politinėje partijoje ar pateikti prašymą atsisakyti narystės internetu paslauga

Paspauskite  UŽSAKYTI

Toliau prisijunkite per savo banką ar kitomis priemonėmis( mobiliu telefonu,  asmens tapatybės kortele ir kt.)

Patvirtinkite  savo tapatybė ir būsite prijungti prie Teisingumo ministerijos politinės partijos kuriai priklausote sąrašo.

Jei priklausote partijai ir norite nutraukti narystę: Spauskite nutraukti narystę ir užpildykite reikiamus laukus. Į klausimą kuriam skyriui priklausote nurodykite savo miesto pavadinimą.

Taip pat nurodykite savo e-pašto adresą.

Sėkmės ir geros kloties visiems.

ByAlvidas

ROMUALDAS OZOLAS: Lukiškių aikštė – ne privačių meninių improvizacijų eksponavimo vieta

Mano pasiūlymų kriterijus: Lukiškių aikštė yra (gali būti, turėtų būti) Lietuvos sostinės reprezentacinė aikštė (Nepriklausomybės aikštė – tautos susirinkimų vieta, buvusi Savivaldybės aikštė – kultūros renginių vieta, Gedimino aikštė – sakralinė vieta). Lukiškių aikštėje turėtų vykti su Valstybės administravimu susijusių institucijų (kariuomenės, policijos, savivaldybių ir kt.) švenčių ar kitų renginių ceremonijos, nacionalinių švenčių metu vykstantys paradai.

Realizuoti šią aikštės funkciją iki galo galima tuo atveju, jeigu Lietuva pagaliau suvoktų, kad jos vyriausybės negali lindėti buvusiuose CK rūmuose, tuo labiau, kad greta buvusioje savivaldybėje įsikuria gigantiškas prekybos centras! Buvusius CK rūmus pagaliau perdavus kultūros poreikiams (Muzikos ir teatro akademija ir pan.), kas iš karto įprasmintų Kongresų rūmus kaip meno erdvę, Operos ir baleto teatras kartu su buvusiais CK rūmais sukurtų galingą kultūros kompleksą pačioje prospekto pradžioje. Vyriausybės rūmų vieta ir istoriškai, ir urbanistiniu požiūriu – tai dabartinis Apygardos teismo pastatas, sujungtas su Vyriausybės žinion perimtinu Muzikos ir teatro akademijos pastatu, o reikalui esant – ir Ūkio ministerijos pastatu. Vyriausybės įstaigų kompleksui papildyti priestatais galimybę teikia tuščia erdvė greta šiandieninės Muzikos ir teatro akademijos.

Toks persitvarkymas – tai persitvarkymas iš esmės, jeigu lietuvių tauta planuoja gyventi savo žemėje ilgai ir atsakingai. Jis turės būti padarytas anksčiau ar vėliau. Patogiausias momentas yra dabar. Tai – kartu ir ilgalaikis Sostinės sutvarkymo tikslas, kurį įgyvendinus būtų kompensuotos visos mums okupacijų padarytos normalios plėtros skriaudos.

Tokiai tvarkymosi krypčiai strategiškai atliepia ir Tautos namų projekto ant Taurakalnio įgyvendinimas, kaip jis suprojektuotas Algimanto Nasvyčio (žr. „Kas yra Tautos namų projektas?“, 2006 m.).

Jo strategiškumą paremia naujai atsiradusi galimybė: Lukiškių kalėjimo iškeldinimas. Kalėjimo patalpos jokiu būdu neturėtų būti parduotos verslininkams, kurie čia įrengtų dar vieną pramogų monstrą, nieko bendra neturintį su miesto ir valstybės istorija. Todėl patalpos turėtų būti perimtos Vyriausybės žinion, ieškant galimybių čia įkurti Okupacijų muziejų, galintį tapti viena iš turistų ir moksleivių lankomiausių sostinės vietų.

Lukiškių aikštės kaip Laisvės aikštės, kaip paminklo visų laikų kovotojams už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę vieta urbanistiškai būtų sutvarkyta esmingai ir perspektyviai.

Gerai suprantu, kad viešpataujantis nusiteikimas Lukiškių aikštę paversti kokių nors privačių meninių improvizacijų eksponavimo vieta, atsilaisvinančias patalpas panaudoti greitam ir dideliam pelnui, o vyriausybių ir savivaldybių nenoras vykdyti tęstinumo reikalaujančius kultūros projektus šiuos mano siūlymus nesunkiai gali priskirti eiliniam „nesuprantamam šnekėjimui“, tačiau valstybės kaip aukščiausio kriterijaus nepaisantiems mąstymams ir siūlymams pritarti niekaip negalima.

Lietuva didžiąją savo istorijos dalį gyveno okupacijose arba kokiose nors jos suverenitetą ir kultūrą niokojančiose sąjungose. Mūsų aikštėse stovėjo paminklai mūsų užkariautojams ir korikams. Dabar dar galime bandyti likviduoti skolas ir atlikti darbus, kurių istoriškai atlikti negalėjome, nors ir privalėjome.

Sunku būtų įsivaizduoti, kad pirmąkart turėdami visišką suverenitetą savo istorinei sostinei, mes Lukiškių aikštėje nepastatytume obelisko Laisvei, kuris simbolizuotų visų amžių kovotojų dėl nepriklausomybės pergalę ir būtų – kaip tai tradiciškai suprantama – pagarbos ženklas Didžiausiajai Tautos Pergalei. Visa kita gali rasti vietos po juo.

2007 m. vasario 5 d.

Vilnius

ByAlvidas

Atviras laiškas LCP partijos valdžiai

LCP „Gerovės Lietuva“ – ar tikrai?

Dabar, kai pasaulį užvaldęs COVID-19, mažytis virusas, „Gerovės Lietuva“ susitraukia iki „išlikimo Lietuvos“. Ir LCP „Gerovės Lietuva“ gali laukti tas pats likimas – LCP „Išlikimo Lietuva“. Grandioziniai planai „užimti“ Seimą kone šturmu per gerus kelis mėnesius sumenko iki – patekti bent vienam bet kokiais būdais. Partija nukrito žemiau 5% rinkiminio slenksčio ir net mažiau, net pro mikroskopą vos pamatysi.

Šiandieną belieka telkti „silpnesniuosius“ (kitas mažesnes partijas) kovai su „stipriaisiais“ (valdžiažmogiais). Kodėl? Kodėl nebegelbsti net Pirmininko sutelkta „sunkioji artilerija“ – žiniasklaidos „tūzai“?

Gali nuskambėti liūdnai, bet manytina, jog tai susiję su panieka savo partijos eiliniams nariams – jie tik priedėlis prie visa išmanančiosios „partinės grietinėlės“? Prisiminkime metų pradžią: telksime žinomus veidus – į LCP partijos gretas pakviesta Eglė Kručinskienė ir be jokio paruošimo mesta „plaukti į giliuosius masinės medijos vandenis“. Neišplaukė, nuskendo… Ir nei vienam partijos vadui nesudrebėjo nė vienas veido raumenėlis – jos atsisakant. Ir vargiai, ar atsiprašyta už nepatogumus… Kas pamiršote, leiskite priminti partijos Pirmininko žodžius: „Kas dvi savaites pristatysime po vieną naują žinomą veidą“. Kur tie veidai? Sakykite, kas eis su žmonėmis, kurie negerbia net savęs? Kuriems žodis, tuščias ir tik skambus garsas… Tie, kurie pažįsta Pirmininką geriau nei aš, kažin ar rizikuos žygiuoti drauge… Tad galima apgauti tik tuos, kurie kažkada Pirmininku tikėjo kaip padoriu žmogumi… bet ir tie nusivils, atėjus laikui…

Dabar Seime retkarčiais girdimos Pirmininko „replikos“ – žmogus nuoširdžiai dirba – lyg balsas tyruose… Kur kariūno galia? Juk ir vienas gali būti lauke karys…

Nebėra tos pirminės jėgos, išsisemta…

O dabar prisiglausime prie bet ko… kad tik patektume bent vienas į Seimą, kad gautume tų, taip maloniai skambančiųjų… Juk moka už kalbas… Atleiskite už sarkazmą… Politikams netaikytinas posakis – neduok pavalgyti, duok pakalbėti…

Tai tik kelios išvados… matant „liūdną vaizdelį“…

Tad, skalykite tie, kurie nesutinkate su mano išsakyta nuomone, jūs mokate, jus tam ir priėmė į partiją… kad gintumėte „grietinėlės“ garbę…

Pagarbiai,

Rima Štefane

Telšiai

ByAlvidas

KOVO 11-OJI. KAS JI?

Iš Romualdo Ozolo palikimo

Pranešimas, skaitytas Kauno žemės ūkio universiteto Miškų fakultete 2006 m. kovo 8 d.  

Kas yra Kovo 11-oji?

Atsakymas, rodos, aiškus: tai Lietuvos valstybės atkūrimo dienos šventė. Valstybės, kuri yra viena iš netrumpos eilės mūsų valstybingumo istorijoje: Karalystė, Didžioji Kunigaikštystė, Abiejų Tautų Respublika, Lietuvos Respublika, atkurtoji, arba antroji, Lietuvos Respublika, o dabar štai ir Lietuva Europos Sąjungoje.

1990 m. kovo 11 d. prieš vidurnaktį dvyliktuoju iš eilės priimamas svarbiausias Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentas – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“. Juo paskelbiama, kad – cituoju – „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas valstybės suverenių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“.

Kad būtų visai aišku, apie kurios valstybės tęsimą kalbama, tą patį vakarą tryliktuoju dokumentu atkuriamas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimas, tačiau pridurmais, keturioliktuoju dokumentu, Lietuva gauna Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą –  apkarpytą ir papildytą LTSR Konstituciją, nuolat taisomą ir veikiančią iki 1992 m. spalio 25 d., kai buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Ta diena, 1990-ųjų kovo 11-oji, toldama nuo jų dalyvių, linkusi tapti viena ryškiausių mūsų istorijos kelrodžių žvaigždžių.

Liudininkui ji pilna buitiško plušėjimo. Aplink parlamentą spiečiasi žmonės. Koridoriais zuja deputatai, būriuojasi kabinetuose. Sąjūdžio klubas verda. Kabinete, kur dabar vyksta Seimo valdybos posėdžiai, mūsų septynetas formuluoja Nepriklausomybės Akto tekstą. LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko telefonu, kuriuo naudojasi Vytautas Landsbergis, skambina Stasys Lozoraitis, mygdamas valstybę atkurti tuoj pat, be jokių pereinamųjų laikotarpių, kurių norėtų parlamento kairioji pusė su Algirdu Brazausku priešaky. Valstybė turi būti atkurta kaip 1918 metų Respublikos tąsa. Lenkų deputatų frakcija, kuri diskutuoja ir tarpusavyje, ir su savo konsultantais, pagaliau apsisprendžia susilaikyti – Nepriklausomybės atkūrimui santūriai nepritarti. Niekas nežino, ką daro Vladislavas Švedas, kuris dabar sėdi Maskvoje.

O kaip iš LTSR Aukščiausiosios Tarybos juridiškai švariai pereiti į nepriklausomos valstybės parlamento statusą? Vienuolika dokumentų Landsbergis priverstas pasirašyti kaip LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.

Kai prieš vidurnaktį Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje LTSR herbą pamažu uždengia Vytis, man atrodo, kad Lietuva kaip senas lietuvių žaltys žvilgėdama neriasi iš savo jau svetimos odos ir sekundei sustingsta prieš ilgą žygį į ateitį.

Kas gi atsitinka tą vakarą ne kaip buitis, ne kaip politika ar asmeninė intriga, o kaip istorija?

Pasakysiu labai aiškiai: tą vakarą Lietuvos valstybė atkuriama iš principo ir kategoriškai apibrėžtai:  kaip nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Tada ji tokia iš tiesų ir yra.

Pagal kokią tvarką gyvensime joje, buvo nustatinėjama vėliau.

Kuo gi užsiimta pirmiausia? Ne santykiuose su kaimynais, apie ką dabar dažniausiai prisimename, o valstybės viduje? Visų pirma užsiimta turtiniais santykiais ir ideologine atskirtimi. Turtas per restituciją mus pamažu atveda į didįjį apie 1996 metus pradėtą išvalstybinimą („didžiąją privatizaciją“), kurio metu dalį valstybės turto galutinai perima Lietuvos „sėkmingieji“, dalį – užsienio kapitalas. Ideologinė kova suformuoja frontą tarp vadinamųjų patriotų ir komunistų, priešpriešą tarp Rytų ir Vakarų. Kadangi valdžia visada yra teisė turtą valdyti ir jį turėti, labai greitai turtinių santykių tvarkymas tampa kova dėl valdžios, o valdžia – turtėjimo būdu. Visa tai lemia ir tarsi koordinatės tebežymi taip pat ir šiandieninio mūsų valstybės vidaus gyvenimo turinį.

Ką tai reiškė valstybės tęstinumo požiūriu?

Visa tai reiškė ne savanorių ir ne partizanų karuose brandintą Respubliką, o gilėjančios socialinės atskirties Lietuvą.

Ką šitai reiškė Lietuvos ateičiai ir jos geopolitiniam susiorientavimui?

Tai reiškė tiktai sociumo bendrume egzistuoti tegalinčios nacionalinės politinės valios silpnėjimą ir – kaip tik dėl to – būtinybę jau tik valdantiesiems prisiimti atsakomybę dėl Lietuvos globalizacinės integracijos. Ties XXI amžiaus slenksčiu Lietuva ne tik neberodė valios kurti savo pačios istorinio identiškumo vertą Vidurio Europą, bet ir kone džiaugsmingai priėmė visas Vakarų keliamas integracijos sąlygas, beveik simboliškai už naująją priklausomybę balsuodama ir referendume dėl stojimo, ir dėl Europos konstitucijos.

Kovo 11-osios Lietuva juridiškai mums jau istorinė Lietuva. Dabartinis mūsų gyvenimas, pradėtas 2004 m. gegužės 1 d., yra Lietuvos Respublikos gyvenimas Europos Sąjungoje. Vieniems – geresnis, kitiems – blogesnis, bet tai jau politikos, o ne juridikos klausimas.

Ką pravartaus nacionaliniam gyvenimui turime iš Kovo 11-osios Respublikos?

Turime dar gerą trečdalį veikiančių 1992 metų Konstitucijos straipsnių. Bet vieną – pirmąjį, nemirtingą, neįveikiamą: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“.

Turime rimtus iššūkius: Europos Komisijos Europos Parlamentui pateiktą programą „Aktyvūs Europos piliečiai“, kurios tikslas – kiekvienoje šalyje narėje suburti žmones, norinčius Europos konstitucijos 8 straipsnį pakeisti taip, kad nacionalinė pilietybė taptų tiktai papildančiąja, t. y. kad ir asmens lygiu Europos Sąjunga taptų unitarine – vieninga ir nedaloma valstybe. Turime tos pačios Europos Komisijos siūlymą anglų kalbą juridiškai įtvirtinti kaip oficialią bendravimo kalbą. Turime dešimtis užsienio firmų, verbuojančių lietuvius į jų geriau apmokamus darbus, o pas mus vežančių kinus, ukrainiečius.

Tačiau turime ir keliolika tūkstančių iš pusės milijono ekonominių tremtinių, kurie jau ir pėsti norėtų sugrįžti į Lietuvą. Turime pirmą rimtą mūsų energetinio savarankiškumo išlaikymo projektą – susitarimą dėl Baltijos branduolinės jėgainės statybos Ignalinoje. Turime keletą tūkstančių mūsų naujųjų ūkininkų, baigiančių įleisti šaknis į gimtąją žemę laisvosios rinkos stichijoje. Turime nacionalinį diktantą su savo lietuvių kalbos žinias patvirtinti panorusiu ir senimu, ir jaunimu.

O svarbiausia: turime ir vėl bundančią jaunąją Lietuvos dvasią.

Štai ką „Atgimimo“ savaitraštyje rašo Ignalinos gimnazijos mokinukė Justė Nepaitė:

„Nereikia tų grandiozinių planų, susijusių su ekonomika. Situacija gerokai pasikeistų į gerąją pusę, jei tik žmonės išmoktų atrasti truputį meilės. Tik manęs vienos čia neužteks. Galbūt derėtų pradėti lankstinukų, kurie skelbtų: „Tėvynei reikia tavęs!“ arba „Savižudžiai nepatenka į Rojų“ gamybą. /…/ Galbūt derėtų pasamdyti porą šimtų jaunų žmonių, kurie ištisas dienas skambintų lietuviams telefonu ir praneštų džiugias naujienas. Pavyzdžiui: „Laba diena! Ar jūs nesididžiuojate mokėdamas vieną sudėtingiausių kalbų pasaulyje?“, „Sveiki! „Baltaragio malūnas“ yra ne ką prastesnė stebuklinga istorija už „Harį Poterį“. Nežinote? Galėtume vakarais jums paskaityti keletą ištraukų.“ Jei niekas nesutiktų, dievaži, pati galėčiau skambinti: „Laba diena! Sveikinu! Jūs esate lietuvis!“ Kodėl ne? Žmones turėtų vienyti dar kažkas. Ne tik krepšinis.“

Sveikinu visus su švente.

ByAlvidas

Alvidas Šimkus: „Esu tas, kuris supranta, kad siekiant kažką pakeisti, reikia veikti“

Didžiausias Vakarų Lietuvos dienraštis „Vakarų ekspresas“ tęsia rašinių ciklą su rubrika: „Miesto tarybos naujokai“. Joje kamantinėjame pirmą kartą politikos virtuvėje atsidūrusius klaipėdiečius.

Šiandien mūsų pašnekovas – miesto tarybos narys Alvidas Šimkus

Trumpai apie save.

Objektyviai aktyvus pilietis visose gyvenimo srityse. Patyręs ir subrendęs centristinių pažiūrų politikas. Vyras ir tėvas. Nusipelnęs kraujo donoras. Aplinka ir naujovėmis besidominti asmenybė.

Už kokią konkrečią veiklą esate atsakingas miesto taryboje?

Pagrindinė veikla Taryboje – Miesto ūkio ir aplinkosaugos komitete, esu komiteto pirmininkas. Miesto tarybos narių veikla neapsiriboja viena funkcija, įprastai yra atsakingi už keletą veiklos sričių. Esu Savivaldybės tarybos kolegijos, Neįgaliųjų reikalų tarybos, Etikos, Privatizavimo bei Jūrinių ir vidaus vandenų reikalų komisijų nariu.

Ar tenkina ši sritis, ar norėtumėte kuruoti kitą?

Tokių klausimų sau nekeliu! Esu miestiečių išrinktas politikas, kuris atsakingai vykdo visas patikėtas veiklas. Maža to, kiekvienas tarybos narys daugiau, ar mažiau, aktyviai turi dalyvauti visose miesto tarybos veiklos srityse, todėl išreikšti savo nuomonę, pateikti pasiūlymų visada yra galimybė.

Kokius svarbius darbus, projektus jau pavyko pradėti, ar įgyvendinti?

Per metus teko dalyvauti 46 Tarybos, komisijų ir komitetų posėdžiuose, kuriuose svarstyti aktualūs miestui klausimai. Manau, svarbiausia yra konkreti pagalba miestiečiams, reaguojant į jų pateiktus prašymus.

Paminėsiu keletą atvejų.

Melnragės bendruomenės gyventojai kreipėsi į mane dėl pėsčiųjų perėjos ties autobusų stotele Molo g. įrengimo. Šis klausimas buvo svarstytas Saugaus eismo komisijos posėdyje ir nutarta įrengti perėją.

Kartu su Vitės bendruomenės nariais lankėmes AB „Klaipėdos nafta“ ir AB KLASCO, kur su įmonių vadovais buvo aptarti oro taršos kvapais ir kietosiomis dalelėmis mažinimo klausimai.

Ar jau apsipratote miesto Tarybos nario kėdėje ir kokie pirmųjų metų darbo įspūdžiai?

Tarybos narys turi dirbti, o ne sėdėti, todėl pratintis prie kėdės nėra reikalo. Praėjus pirmiesiems darbo metams galiu pasakyti, kad daugelį gerų iniciatyvų ir naudingų veiklų sudėtinga įgyvendinti dėl biurokratinių trukdžių.

Kiek laiko, Jūsų manymu, reikia norint rimčiau susipažinti su miesto tarybos nario darbu?

Įsigilinti į problematiką ir pradėti dirbti daug laiko nereikia. Man patikėtos veiklos sritys Taryboje daugiau ar mažiau buvo žinomos iš ankstesnės mano veiklos. Esu komandoje, kurioje yra narių, turinčių didelę politinę patirtį. Jei kyla neaiškumų, visada bus kas pataria. Patirtis įgyjama dirbant. Žmogus mokosi visą savo gyvenimą.

Ar miesto tarybos nario įgaliojimai pakankami, kad būtų galima nuveikti rimtus darbus?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Tarybos nariui įgaliojimų veikti suteikta pakankamai, tačiau reikia nepamiršti, kad Tarybos narys nėra vienas lauke karys, ir vien idėja sotus nebūsi.

Pirmiausia reikia aptarti veiklą su kitais tarybos nariais ir gauti jų pritarimą. Iniciatyvos įgyvendinimas – tai jau savivaldybės administracijos ir specialistų reikalas, tačiau Tarybos narys, jei jis siekia iš tikrųjų įgyvendinti idėją, turi stebėti savivaldybės administracijos veiklą, kad šioji nepaskęstų biurokratiniame liūne.

Kokios permainos būtinos miestui? Kokius pirmus tris uždavinius reikėtų spręsti pirmiausia?

Atstovauju klaipėdiečių interesus, todėl pirmiausia ir svarbiausia veikla yra Klaipėdos miesto bendrasis planas ir jo įgyvendinimo pradžia.

Kita svarbi sritis – tai taršos mažinimas, aplinkosauga. Klaipėdoje veikia keli šimtai įvairių pramonės sričių įmonių, todėl siekiant gerinti aplinkos apsaugą, būtina kuo stropiau identifikuoti visus aplinkos taršos šaltinius mieste ir imtis konkrečių politinių priemonių taršai mažinti.

Koks jūsų požiūris į išorinio uosto plėtrą?

Dabartinis uosto krovos pajėgumas dar nėra visiškai išnaudotas, tačiau miesto, miestiečių, ir uosto verslo interesų santykis balansuoja ant itin plonos aplinkosaugos ribos. Istoriškai miestas ir uostas formavosi kartu, ir dabar atrodo, kad tai du neatskiriami objektai.

Šiuolaikinėje pasaulinėje praktikoje vyrauja sprendimai formuojantys miesto ir uosto plėtrą atskyrimo keliu, fiziškai, geografiškai nutolinant uostą nuo gyvenamųjų teritorijų. Mano požiūris – atsargus.

Klaipėdoje nebeliko nei 150 tūkstančių gyventojų. Ar turite planų, kaip sustabdyti klaipėdiečių emigravimą iš miesto?

Emigracija įvyko natūraliai, kadangi dauguma miestiečių išsikėlė į nuosavus namus prie Klaipėdos, kurių teritorijos jau priklauso Klaipėdos rajonui. Manyčiau, kad kai kuriuos rajonus reikėtų prijungti prie miesto, tai būtų sąžininga visų atžvilgiu. Daugumą priemiesčių gyventojų dirba mieste, jų vaikai lanko miesto darželius, mokyklas, būrelius.

Vienas iš svarbesnių gyventojų skaičiaus didinimo veiksnių – tai jaunų žmonių pritraukimas mokytis, studijuoti ir dirbti Klaipėdoje. Klaipėdoje daugiausia jaunimo prarandama abiturientams išvykstant studijuoti į kitus du didmiesčius,kuriuose koncentruotos aukštosios mokyklos.

Būtina gerinti Klaipėdos aukštųjų mokyklų reputaciją, gal net sukurti specialų mokymosi, studijų ir karjeros galimybių Klaipėdoje rinkodaros planą, kartu su bendrojo ugdymo mokyklomis, profesiniais mokymo centrais ir universitetu bei kolegijomis, vaikais ir tėvais bei verslo atstovais. Čia reikia kompleksinių sprendimų.

Kaip apibūdintumėte Klaipėdos miesto tarybos opozicijos ir daugumos santykius?

Politiškai korektiški ir dalykiški.

Ar Jus, pasukusį politiko keliu, palaiko artimųjų ratas, ar kartais kyla ginčų, diskusijų ir nesutarimų su namiškiais?

Politikoje aktyviai dalyvauju nuo 1999 metų. Ypatingo pritarimo nesulaukiu, bet ir prieštaravimų didelių nebuvo. Šeimoje esame pakankamai savarankiški ir visi suprantame – patys esame atsakingi už savo sprendimus.

Ar jau galvojate apie galimybę dalyvauti rinkimuose ir į kitos kadencijos miesto tarybą?

Būdamas politikoje visada turi dalyvauti rinkimuose. Rinkimai yra tarsi visuomenės barometras, kuris parodo, ar tavo veikla reikalinga, ar tavimi pasitikima.

Kokius seniai pamirštus darbus namie pavyko nuveikti karantino metu?

Jei darbas pamirštas ir neatliktas, tai reiškia, kad nelabai buvo ir reikalingas, todėl pamirštų darbų neturiu.

Kokius tris pirmus darbus atliksite pirmiausiai, kai tik baigsis karantinas?

Kadangi Tarybos, komiteto posėdžiai vyksta be trikdžių, tik nuotoliniu būdu, tai „degančios” veiklos nėra, todėl pirmiausia apsilankysiu pas kirpėją.

Kaip atsidūrėte politikoje?

Politika yra priemonė, kuria realiai galima įgyvendinti savo ir bendraminčių idėjas. Tai mane „veža“. Yra nemaža dalis žmonių, kurie nenuilsdami piktinasi viskuo, tačiau nė piršto nepajudina, kad kažkas pasikeistų. Aš esu tas, kuris supranta, kad siekiant kažką pakeisti, reikia veikti. Bent jau pabandyti. Tikiuosi, kad mano bandymas bus sėkmingas, ir man pavyks įgyvendinti didžiąją dalį numatytų prieš rinkimus darbų.

Koks praeities, ar dabarties politikas Jums yra sektinas pavyzdys?

Lietuvoje savo politikos mokytoju laikau a.a. šviesios atminties Romualdą Ozolą. Man teko garbė su juo kartu dalyvauti Lietuvos centro partijos steigime ir ilgametėje veikloje.

R. Ozolo padrasintas pradėjau rašyti straipsnius, jo padedamas išleidau savo straipsnių rinkinį „Mintys apie politiką“ (2008).

R. Ozolas yra vienas iš nedaugelio politikų, kuris turėjo Lietuvos valstybės viziją ir ją nuosekliai gynė. Lietuvos valstybę R. Ozolas apibrėžė kaip tautinę, pilietinę ir demokratinę, bendrumą su kitu kuriančią sutarimo būdu.

Tokios valstybės tikslas yra lietuvių tautos išsaugojimas, sustiprinimas ir įtvirtinimas pasaulyje, kuris garantuotų jai saugų ir patikimą gyvenimą savo istorinėje tėvynėje. „Ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje“, – politinis credo, kurio jis nuosekliai laikėsi. Tokia yra ir mano politinė nuostata.

Ar mokate gaminti maistą? Jei taip, ką paruoštumėte savo svečiams?

Gerai gaminu įvairų maistą ir svečiams galėčiau paruošti pilną pietų su desertu stalą. Mūsų šeimoje nesame pasiskirstę konkrečiomis pareigomis, todėl kas gali, tas ir gamina.

Ar teko laikytis dietos?

Taip, laikausi praktiškai visada. Vos tik atsipalaiduoji ir… vėl virš viršsvorio dar viršsvoris.

Ar esate savikritiškas? Ar pripažįstate savo klaidas?

Taip, esu savikritiškas. Tai kartais trukdo. Klaidas pripažįstu, tačiau iš to tragedijos stengiuosi nedaryti, savigrauža neužsiimu. Vadovaujuosi principais, kas nedirba – tas neklysta, ir gyvenimas tęsiasi.

Ar kitiems sunku Jus perkalbėti?

Jei kalba argumentuotai– tai ne, bet jei kalba „emocijomis“ – tai sunku, praktiškai neįmanoma.

Kokį didžiausią iššūkį gyvenime teko patirti?

Visas gyvenimas – tai vienas didelis iššūkis. Eiti į pirmą klasę, įstoti į universitetą, eiti į pirmąjį pasimatymą, pradėti pirmąjį darbą, ir… pirmą kartą būti išrinktam į miesto tarybą!

Kokie Klaipėdos simboliai, Jūsų manymu.labiausiai reprezentuoja uostamiestį?

Klaipėdos simboliai įvairūs, kaip ir pati Klaipėda. Manyčiau, kultūriniai istoriniai yra Jūrų muziejus, Dramos teatras, Teatro aikštė su Anikės skulptūra, senasis paštas su karilionu; industriniai – tai jūrų uostas su kranų žirafomis, Melnragės molas, „Meridianas“, ir romantiniai gamtiniai– tai pirmiausia jūra, jos dvelksmas, ošimas, bangų dūžiai į molą, marios, Danė.

Kokia Klaipėdos vieta, gatvė, aikštė, Jums asmeniškai patraukliausia?

Mažvydo alėja, Skulptūrų parkas. Danės upės krantinės

Kokia Klaipėda bus po 50 metų?

Gražus modernus laikmečio dvasią atitinkantis miestas. Miestas, kuriame gera gyventi!

Ačiū už atsakymus ir sugaištą laiką.

https://www.ve.lt/naujienos/visuomene/zmones/alvidas-simkus-esu-tas-kuris-supranta-kad-siekiant-kazka-pakeisti-reikia-veikti-1791530/?fbclid=IwAR0-4lds5yRSW5XzRq-1fc8mel1zval3Q5TcGgRBKHnw8sMQr1ZX7u4w0gM

ByAlvidas

Ne viskas yra auksas

Ne viskas yra auksas, kas nori auksu sužibėt! O sužibėti bando pristatydamas save visuomenei kovotoju už tautos, paprastų žmonių, gerovę, žmogumi be nuodėmės, tiesiog tyru krištolu – tai Naglis Puteikis. Nors pastaruoju metu lankymasis teismuose šiam veikėjui tapo kone kasdienybe dėl ieškinių už neapmokėtas sąskaitas ar bylinėjantis su buvusiais bendražygiais, tačiau nepaisant šių rūpesčių N. Puteikis randa laiko seimo nario pareigoms vykdyti. Pavydėtinas uolumas!

Tai ką veikia N. Puteikis teismuose? 

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla  pagal ieškovų Lauros Radzevičiūtės ir Alvido Šimkaus ieškinį atsakovams, Lietuvos centro partijai ir N. Puteikiui, dėl Lietuvos centro partijos 2019 m. kovo 12 d. neeilinio visuotinio suvažiavimo pripažinimo neteisėtu ir priimtų sprendimų panaikinimo. Bylą nagrinėja Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja G. Žukauskienė.

Teisme N. Puteikis atsidūrė nepateikęs partijos nariams ir Tarybai įvykusio suvažiavimo dokumentų.

Visgi likus kelioms valandoms iki teismo posėdžio N. Puteikis ir jo advokatas pateikė dalį reikalaujamų dokumentų. Ieškovai L. Radzevičiūtė ir A. Šimkus paprašė teismo posėdį atidėti, kad galėtų susipažinti su pateiktais dokumentais. Ieškovams palyginus N. Puteikio pateiktą suvažiavime registruotų dalyvių sąrašą ir suvažiavimo dienai esančių partijos narių sąrašą, paaiškėjo, kad daugiau negu dešimtadalis suvažiavime dalyvavusių asmenų tuo metu nebuvo partijos nariais, o keletas žmonių pasirašė po kelis kartus. Ar tokios klaidos atsirado netyčia? Ar tai sąmoningas savanaudiškas manipuliavimas ir noras patenkinti tuščias ambicijas? Ar noras suktis vilkeliu, nepaisant garbės ir padorumo, ir be jokios sąžinės graužaties trūks plyš įrodyti, kad minėtame partijos suvažiavime dalyvavusių skaičius sudarė kvorumą. Netolimoje ateityje tai įvertins teismas.

Paviešinus žinią, kad teisėta Lietuvos centro partijos valdyba sustabdė N. Puteikio narystę partijoje, N. Puteikis tai neigė, aiškindamas, kad toks sprendimas neteisėtas.

„Stebiuosi, kad šie žmonės neapsišaukė Lietuvos karaliais ir karalienėmis“, – ironizavo N. Puteikis. Deja, teisme jam teko pripažinti, kad tuometinės partijos Valdybos sprendimas buvo teisėtas –N. Puteikis negali atstovauti partijos dėl sustabdytos narystės. Taigi, šiuo metu partijai atstovauja advokato padėjėjas L. Ragauskis.

Puteikis, pasitelkęs mizantropinį manipuliacijų arsenalą ir …žmoną, įnirtingai skinasi politinį kelią, paversdamas užvaldytą politinę partiją savo šeimos UAB‘u.

Apima nuojauta, kad tokiu būdu yra siekiama pasinaudoti partijos gaunama pinigine dotacija asmeninei šeimos naudai.

Naglis ir Nina Puteikiai priima sprendimus nepaisydami partijos interesų ir kitų narių nuomonės. Vienas po kito iškyla aikštėn tokios N. Puteikio ,,šeimyninės rangos“ įrodymai. N. Puteikis jau dabar partijos pinigus galimai naudoja kaip savus, savo šeimos reikmėms – apdraustas automobilis, kuriuo Klaipėdoje važinėja N. Puteikienė. Vien šiam automobiliui apdrausti privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės ir Kasko draudimu N. Puteikis iš partijos sąskaitos apmokėjo 400 eur. Apmokėdamas šias sąskaitas N. Puteikis teigia, kad vadovaujasi partijos valdybos nutarimais. Nieko rimta, jei toks sprendimas būtų priimtas teisėtos partijos valdybos. Ups, tokio sprendimo nėra!

Maža tų apmokėtų draudimų, dar apmokamos ir N. Puteikienės kelionės į Kauną, paaiškinant, kad toji vyko į partijos suvažiavimą. O keliauta tai karališkai! N. Puteikienės kelionė į Kaune vykusį suvažiavimą partijai kainavo 350 eurų, kurie sumokėti IĮ ,,Saugus vežėjas“. Gal ir būtų reikėję tokios kelionės deleguotiems Klaipėdos skyriaus nariams – suvažiavimas rimtas reikalas, tačiau bėda ta, kad nei N. Puteikienė, nei kartu su ją vykę bendrakeleiviai, skyriaus susirinkime nebuvo išrinkti delegatais. Vėl ups! Tikrieji Klaipdos skyriaus delegatai vyko samdytu transportu už savo asmenines lėšas, kurių niekas nekompensavo.

Tokios tokelės.

Tai tuomet tikėtina, kad ir už kitas N. Puteikienės bei jos patikėtinių keliones N. Puteikis savanaudiškai ir savavališkai apmokėjo iš partijos sąskaitos – dokumentuose aptikta sąskaita faktūra Nr. AAA 407 už 2019-04-06, pagal kurią S. Rimkienės įmonei sumokama 450 eur už keleivių vežimo paslaugas. Partijos Klaipėdos skyrius tuo metu nerengė skyriaus susirinkimų, todėl negalėjo deleguoti savo skyriaus narių į jokius renginius.

Tai kieno kelionės buvo apmokėtos? 

Tikėtina, kad N. Puteikienės. Ir vėl ups! O kur ji keliavo? Kokiu tikslu? Gali būti, kad N. ir N. Puteikiai buvo neaptarę savo viešų pareiškimų, o gal šeimyninė ranga nebuvo pilnai suderinta – pavasarį, kaip tik tuo, neaišku kieno kelionės metu, N. Puteikienė visu balsu viešai skelbė, kad ji nėra partijos narė ir nebus, nes nori būti NEPRIKLAUSOMA. Rudeniop nuomonę pakeitė ir jau manosi esanti partijos nare, nors skyriui ar teisėtai valdybai prašymo įstoti nepateikė.

Gali būti, kad N. Puteikienę į partiją, nė šuniui nesulojus, priėmė jos vyras N. Puteikis – taip galėtų būti paprasčiau darniai ir šeimyniškai kaišioti rankeles į partijos kišenę.

Taip sakant, gerovėje pagyventi! Peršasi ir mintis, kad N. ir N. Puteikiai tikisi, kad galbūt N. Puteikienei tapus partijos nare, bus galima pateisinti N. Puteikienės reikmėms išleidžiamus pinigus.

Kaip tai įvertins VRK tikrindama partijos ataskaitas? Ar pastebės pažeidimus? O gal čia viskas teisėta, o N. ir N. Puteikiai yra tyri kaip krištolas teisuoliai, kaip auksas žibantys Lietuvos politinėje padangėje. O jei ir vėl ups?

ByAlvidas

Lietuvos centro partijos nuosekliųjų centristų frakcijos RYŽTO GYVENTI GAIRĖS

Mes imamės aiškiai nurodyti savo konkrečius darbus. Jokių tuščių žodžių mūsų programinėse nuostatuose  nėra ir nebus. Remiasi ji keleta pagrindinių nuostatų, kurios kiekvienam žmogui – tiek politikui, tiek ne politikui – aiškiai pasako, kas yra Lietuvos centro partijos nuosekliųjų centristų frakcija.

Mūsų motyvas: kurti save – tai kurti nemirštančią Lietuvą ir kitokią Europą.

Mes imamės Lietuvos žmonių nuostatų ir požiūrio į gyvenimą keitimo iš pasyvaus laukiančio į aktyviai veikiantį ir kuriantį.

Asmuo mums – tai žmogus, kuris nori gyventi, ir nori gyventi čia, bet ne tik čia ir dabar, kaip yra sakoma, o čia ir visada. Pakeitimas, atrodytų, nedidelis, bet iš esmės atribojantis nuo liberalizmo, kuris gyvena tik šia diena,

Kitas asmuo mūsų žmogui yra kaimynas, tas, su kuriuo reikia sugyventi. Taigi, santarvės nuostata – per visą mūsų politiką.

Trečias labai svarbus dalykas – visuomenė. Ją suprantame ne kaip individų sumą, o kaip bendruomenę. Bendruomenių kūrimas kaime, o ir visoje Lietuvos visuomenėje, t. y. korporatyvinis organizavimasis – irgi mūsų frakcijos darbas.

Tauta mums yra etniniu pamatu besiburianti bendruomenė, kuri gyvena bendrų reikšmių, bendrų prasmių ir vertybių erdvėje. Todėl visi, kurie į šitą erdvę įsijungia, gali būti ir yra mūsų žmonės, nes jie – mūsų tikslų žmonės. Lietuvių tauta yra Lietuvos tautos kūrėja, telkianti jon visas nepriešiškas tautinių mažumų bendrijas.

Lietuva vėl likusi be suverenios valstybės. Užtat mes sakome, kad tauta turi gyventi ir tvarkytis demokratiškai griežtos nacionalinės kultūrinės autonomijos siekiu. Tą teigiame aiškiai ir tvirtai, kad kultūros žmonės galų gale žinotų esant partiją (jos frakciją), kuri iš tiesų gina jų interesus, taigi, ir gyventi norinčią tautą.

Gyvenimo būdas – ir asmeninis, ir korporacinis, ir nacionalinis, remiamas aktyviu, netgi agresyviu santykiu su visais aplinkos iššūkiais, galinčiais pakenkti Lietuvos bendruomenės interesams. Mes niekam negrasiname, nieko neuzurpuojame, bet tegul negrasina ir mums.

Mūsų siekis – garbinga kūryba. 

Ir pagaliau – mūsų politikos prioritetai: švietimas, švietimasis, lavinimasis ir nacionalinės savimonės kūrimas visą gyvenimą, nes tai – niekada nenutrūkstantis procesas; sveikata – žmogaus asmeninės gerovės pradžia; nacionalinis ūkis, kurio pamatas – stiprus ir iniciatyvus nacionalinis verslas; kaimas – su savo verslais, kooperacija ir moderniais ūkiais; jaunimas – su valstybine pagalba kiekvienam čia gyvenančiam ir norinčiam įsikurti jaunam žmogui, su diplomatine pagalba tam, kuris išvyksta, ir su palengvintu sutikimu čia, kada jis apsisprendžia grįžti į Lietuvą kaip vienintelę gyvenimo vietą.

Visų tų veiksmų tikslas yra galų gale įveikti išmirimą, apatiją ir pradėti gyventi džiaugsmingai ir prasmingai.

Lietuvos centro partijos nuosekliųjų centristų frakcijos tikslas nėra valdžia dėl valdžios (daugelis partijų sako: daugiau valdžios!), o trinarės partinės sistemos palaikymas, kuris vienintelis garantuoja Lietuvos politinės sistemos stabilumą bei patikimumą, nepanaikinantį, kaip tai bandoma padaryti dabar, galimybių atstovauti daugumai, Lietuvos piliečiams.

ByAlvidas

ROMUALDO OZOLO VALSTYBĖS IDĖJA

ALGIMANTAS JANKAUSKAS 

Nepriklausomybės sąsiuvinių“  2019 4 (30)

Spalio 23-ioji, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo baigiamoji diena, prieš 31 metus Romualdui Ozolui buvo jo „žvaigždžių valanda“. Simboliška, kad 2019 m. spalio 23 d. Teatro g. 11, Vilniuje, atidengta atminimo lenta, kurioje iškaltas įrašas: „Šiame name 1978–1991 m. gyveno Sąjūdžio steigėjas, filosofas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas. 1939–2015.“

Ilgai diskutuota, kokie žodžiai tiksliausiai įamžintų R. Ozolo atminimą. Juk jo gyvenimo darbus būtų galima tęsti ir tęsti – savaitraščio „Atgimimas“ steigėjas ir redaktorius, pirmosios Vyriausybės vicepremjeras, centrizmo ideologas, derybininkas su Sovietų Sąjunga, vėliau – Rusija, Rytų Lietuvos, vėliau – Regioninių problemų komisijos pirmininkas, kovotojas su korupcija ir laukine privatizacija, rašytojas, „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ steigėjas… Už jų glūdi nuolatinė R. Ozolo pastanga „prašviesinti protą ir sau, ir tautai“, rūpestis gyventi „išsaugant sielą“ – niekam jos neparduodant, neužstatant, nepametant.

„Grįžimo namo“ filosofija – išsivadavimo iš okupuotosios sąmonės gairės

Ieškant atsakymo, kokia yra Ozolo valstybės idėja, tenka pažvelgti į jį kaip filosofą, jo „grįžimo namo“ filosofiją. Kokia tai filosofija? Ar buvo R. Ozolas filosofas? Juk disertacija tema „Kultūros pažangos kriterijų klausimu“ buvo neužbaigta ir neginta.

Filosofo be akademinių titulų statusas nesumenkina jo autentiško filosofavimo svarbos.

R. Ozolas buvo vienas iš nedaugelio, suvokęs sovietinę okupaciją kaip „civilizacinį trūkį“, okupuotosios sąmonės savivokos svarbą ir pokario intelektualinėje dykvietėje gebėjęs rasti jo pasaulio matymą ir mąstymą formavusius atsparos taškus. Savo žemės, kaip vienintelės patikimos buvimo vietos, suvokimas formavo pamatinį R. Ozolo pasaulio matymo tašką – „pasaulis yra čia, kur gyvena jį kuriantis žmogus“. Be šio pasaulio vizijos ir ją lydėjusios gyvenimo patirties nebūtų buvę ir R. Ozolo kaip Sąjūdžio steigėjo ir ideologo. Sąjūdžio gimimą jis sutiko intelektualiai ir moraliai pasirengęs, pelnė autoritetingo lyderio vardą.

„Grįžimo namo“ filosofija – tai autentiškas sovietmečio kartos atstovo filosofavimo būdas, kurį išskiria savita tikrumo paieška netikrumo būvyje, pasak Hanos Arendt (Hannah Arendt), „įsiterpiant pertrūkyje tarp praeities ir ateities“2; tai – okupuotosios sąmonės savivokos ir išsivadavimo iš jos filosofija.

Apmąstydamas asmeninio dvasinio gyvenimo sovietmečiu lūžius, R. Ozolas rašė: „Aš nesiekiau sukurti „savo filosofijos“. Aiškinausi pasaulį, kad galėčiau jame gyventi ir veikti. Gal todėl nebuvo jokių problemų dėl tolesnio gyvenimo pobūdžio, kai atėjo metas daryti tai, kas vėliau buvo pavadinta Sąjūdžiu.“

„Grįžimo namo“ filosofijos jausenos, idėjos, postulatai (teritorija, kalba, tikėjimas) atsekami iš R. Ozolo dienoraščių, filosofijos istorijos paskaitų, išleistų knygų. Jų pradmenys – „įvadu į Sąjūdį“ tapusiame straipsnyje „Pasaulis yra čia“ (1983). Apie okupuotąją sąmonę jame kalbama kaip apie „žinybinį pasaulį“, kylantį iš „analogijų kultūros“1. Toks sovietmečio pasaulio suvokimas nėra autentiškas, jis savo esme yra empiriškas ir eklektiškas, formuojantis kopijavimo ir prisitaikymo įpročius, autoriaus žodžiais, „tikru gyvenimu laikantis tik tris dalykus: butą (namą), sodybinį sklypą (kolektyvinį sodą) ir kapus“2. R. Ozolo istoriškai atsekama empirinio mąstymo nelaisvė ga- lutinai įsitvirtino vėlyvojo sovietmečio išugdytuose „didžiojo dorovinio abejingumo kartos“ įpročiuose. Atsiribojusi nuo klasikinio proto ir doros tradicijų, vėlyvojo sovietmečio karta prisitaikymo mentalitetą apsukriai išnaudojo, tapdama pokomunistinės transformacijos laimėtoja ir nomenklatūrinių tradicijų tęsėja atkūrus nepriklausomą valstybę.

Išsivadavimo iš okupuotosios sąmonės kelią R. Ozolas įsivaizdavo kaip fundamentalų pokytį – naujojo Atgimimo, žmogaus asmens grįžimo į save per tautinį bendrumą siekį.

„Svarbiausias mūsų šūkis, mano supratimu, dabar yra toks: per socializmą – į nacionalizmą“, – tokį įrašą jis paliko dienoraštyje po Prahos pavasario žlugus viltims sukurti tikresnį gyvenimą – socializmą su žmogišku veidu.

„Grįžimo namo“ filosofija tapo idėjinėmis naujo Atgimimo žodyno (dora, protas, dvasia), Sąjūdžio programinių dokumentų kūrimo gairėmis. „Sąjūdis yra Lietuvos žmonių judėjimas už savo dvasios, kultūros ir gamtos atgaivinimą. /…/ pagrindinis Sąjūdžio siekis – naujos visuomeninės sąmonės suformavimas, naujų santykių, naujo gyvenimo būdo išugdymas, naujos politikos suformavimas“, – taip 1988 metų rudenį Sąjūdį apibrėžė R. Ozolas4.

                                                           Valstybės idėja trijuose R. Ozolo tekstuose

R. Ozolas – vienas iš nedaugelio politikų, turėjusių Lietuvos valstybės viziją ir ją nuo- sekliai gynusių. Valstybės, pasak R. Ozolo, kuriamos dėl to, kad etnosas galėtų save teigti ir ginti. Etnosas tik tada ir tampa tauta, kai sau teigti ir ginti sukuria valstybę. Valstybė yra pagrindinis įrankis etnosui išplėtoti savo kūrybines galias ir sukurti sąlygas įgyvendinti mūsų civilizacijos garantuojamas žmogaus teises ir laisves.

Lietuvos valstybę R. Ozolas apibrėžia kaip tautinę, pilietinę ir demokratinę valstybę, bendrumą su kitu kuriančią sutarimo būdu. Tokios valstybės tikslas yra lietuvių tautos išsaugojimas, sustiprinimas ir įtvirtinimas pasaulyje, kuris garantuotų jai saugų ir patikimą gyvenimą savo istorinėje tėvynėje. „Ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje“, – politinis credo, kurio jis nuosekliai laikėsi.

Nepakitusi ši valstybės idėja atsekama ir toliau analizuojamuose trijuose tekstuose. Jų atrankos kriterijai – skirtingi laikotarpiai ir programinė reikšmė.

Pirmasis tekstas „Būties orientyrai Atgimime“ – 1991 m. birželio 16 d. datuotas rankraštis. Tai Tomo Mano draugijos seminare Nidoje skaitytas pranešimas. Sąjūdžio istori- joje Tomo Mano seminarai, pradedant pirmuoju 1987 m. liepos 19 d., žymėjo posūkį „nuo minties prie veiksmo“. R. Ozolas, vienas iš Tomo Mano seminaro sumanytojų ir aktyvių dalyvių, prisimena: „Tai buvo tikras bendraminčių suėjimas, kur šnekėta apie aukščiausias materijas, bet turėta galvoj visiškai kas kita, nagrinėta nacionalinės valstybės atvirumo koncepcija.“1 Taigi 1991 metais jau aiškiai formuluojami nepriklausomos demokratinės valstybės principai. „Lietuvos nepriklausomos demokratinės valstybės ateitis iš principo gali būti garantuota, jeigu ji ir kurta buvo, ir gyventi bandys, vadovaudamasi mintimi, kad:

1) žmonės būties akivaizdoje lygūs ir kiekvienas vienodai vertingas; 2) tautos yra žmonių buvimo būdas ir žmogiškumo tapsmo vieta; 3) valstybės yra žmonių savitaigos būdas ir jų būtiškumo tapsmo vieta; 4) pasaulio tautų bendrija yra žmonijos proto ir moralės įkūnijimas; 5) politika yra galimybių buvimą paversti būtimi paieška; 6) darbas yra žmogaus gyvenimo būdas ir pragyvenimo priemonė; 7) tikėjimas yra žinojimo prielaida ir dvasinės santarvės bei pasaulio harmonijos galimybė.“

Antrasis R. Ozolo valstybės sampratą liudijantis tekstas yra prieš 24 metus (1995 m.) Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ir Lietuvos polito- logų asociacijos metinėje konferencijoje „Demokratija Lietuvoje: elitas ir masės“ skaitytas pranešimas. Šios konferencijos ilgą laiką buvo vertinamos kaip svarbūs politologų ir politikų forumai, kuriuose analizuojamos aktualios Lietuvos ir pasaulio raidos tendencijos. R. Ozolo pranešime „Demokratija Lietuvoje: nuo idėjos iki tikrovės“ klausiama: ar pažengusi demo- kratija nuo Atgimimo laikų? Atsakymas – „demokratijos supratimas iš esmės nepakito… Ne vienu atveju kalbos apie demokratiją šiandien tampa demagogija.“

Kodėl per penkerius valstybės kūrimo metus demokratija nepakito? R. Ozolo pateikta demokratijos būklės analizė fundamentali, o padarytos išvados aktualios ir šiandien. Kad demokratija veiktų, reikalingas subjektas, kitaip tariant – politinė tauta: „Visuomenės tautinis subjektiškėjimas yra normalios demokratijos plėtros Lietuvoje svarbiausia prielaida.“

Valstybė turi turėti subjektą – juridinį, politinį, ūkinį ir visus kartu. Iš tikrųjų lietuviškasis valstybės subjektas yra patvirtintas tik Konstitucijoje, tačiau neveikia nei pagal Konstituciją, nei neformaliai. Subjektiškumo paieška politiškai išnyko sugrįžus ir vėl įsitvirtinus nomenklatūriniams įpročiams. Valstybės subjektyvizacijos pastangos baigėsi demokratinio ūkio modelio atmetimu ir perėjimu prie oligarchinės valstybės modelio su stambiojo kapitalo monopoline galia ir smulkiojo ir vidutinio verslo nusmukdymu. „Demokratijos raidos Lietuvoje požiūriu, svarbiausiu klausimu tampa nacijos, kaip kolektyvinio veiklos subjekto, problemų apmąstymas ir principinių sprendimų radimas“, – reziumavo R. Ozolas 1995 metų rudenį.

Trečiasis tekstas liudija naują Lietuvos valstybingumo raidos etapą Lietuvą narystės Europos Sąjungos išvakarėse. Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 15 metų minėjime 2003 m. spalio 22 d. Sąjūdžio bičiuliams Seime R. Ozolas skaitė pranešimą „Suvereniteto idėja šiandien“. Pranešimas apibendrinamas žodžiais: „Sunku tai sakyti buvusiems saviesiems. Bet reikia. Nes Europos Sąjunga Lietuvos valstybės nebenumato.“

Kada ir kodėl žodį nepriklausomybė pakeitė abstrakti laisvė be atsakomybės? R. Ozolo manymu, mūsų nepriklausomą valstybę kuriančios valios griuvimo riba yra 1992 metų pavasaris, pradedant vadinamąja parlamentine rezistencija ir baigiant „prezidento be Konstitucijos“ referendumu, o ilgainiui – ir antisąjūdinės kontrrevoliucijos aktu ir neoso- vietinio nomenklatūrinio režimo restauracija.

Būdamas ištikimas Kovo 11-osios nepriklausomos valstybės idėjai, R. Ozolas kritiškai priėmė integracinius Lietuvos valstybingumo pokyčius, apsisprendė ginti „Europos be sąjungų“ poziciją. Ją grindė tokiu argumentu: nors valstybė atkurta, tačiau neįtvirtinta piliečių sąmonėje. Lietuviai netapo politine tauta, politiniu subjektu, gebančiu save valdyti ir atlaikyti globalizmo iššūkius. Jis buvo įsitikinęs, kad okupuotosios sąmonės likučiai, polinkis į politinį servilizmą Lietuvą nuves į nuolaidžiavimo ir prisitaikymo politiką. Į klausimą, kokia pagrindinė Lietuvos problema, R. Ozolas 2002 metais atsakė: „Ji tokia: mes į save kol kas tebežiūrime kitų akimis.“2

Vietoje pabaigos

1. R. Ozolo atminimo metus pradėję konferencija „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“ ir paroda Seime, išleidę jo darbų bibliografinę rodyklę, rinktinę „Pasaulis grįžta namo“, tikimės juos pabaigsią jo politinės autobiografijos ir bičiulių atsiminimų knyga „Romualdas Ozolas. Išsaugoti sielą“ (serija „Nepriklausomybės Akto signatarai“) ir pirmuoju rinktinių raštų tomu („Filosofijos istorija“).

Perskaitykime Ozolą. Tai patikima idėjinė atrama, tikrumo liudijimas namo grįžtančiam

ByAlvidas

Pamatinių Lietuvos centro partijos nuostatų tęstinumo DEKLARACIJA

Lietuvos centro partijos nariai, siekiantys išsaugoti partiją, susirinkę 2019 m. spalio 26 d., apsvarstė esamą padėtį ir nepritaria dabartinės LCP partijos vadovybės vienašališkiems veiksmams ir pareiškimams, nesitariant su partijos skyrių nariais.

Padėtis partijoje kritiška.

Viešai deklaruojant partijos įkūrėjo Romualdo Ozolo darbų tęstinumą, jo suformuotos pamatinės ideologinės vertybinės nuostatos atmetamos kaip nenaudingos, o siekiant trumpalaikių populistinių tikslų ketinama keisti istoriškai svarbų partijos pavadinimą. Vietoje nuoseklios partijos veiklos- tik pagal blogiausias rinkiminių komitetų tradicijas, vadovybę reklamuojantys vieši pasisakymai. Partijos pozicija nebuvo pareikšta nei vieno rezonansinio įvykio tema.  Vienintelis dabartinių LCP vadovų siekis – gauti valstybės dotaciją. Dėl šio tikslo paminamos ne tik moralinės, bet ir partijos įstatų normos.

Šiuo pranešimu deklaruojame ištikimybę Lietuvos centro sąjungos Steigiamajame suvažiavime 1993 m. birželio 5 d. priimtai bei 2003 m. birželio 1 d. Nacionalinės centro partijos atkuriamajame suvažiavime atnaujintai partijos programai.

Kviečiame susiburti siekiant išsaugoti pamatines LCP vertybes ir
įkuriame Lietuvos centro partijos Nuosekliųjų centristų frakciją (Centristai)

Centristų nuostata – centro pozicija negali būti pakeista jokiomis ideologinėmis nuostatomis, nei kairės, nei dešinės.

Centristai aiškiai suvokia savo atsakomybę atstovaujant lietuvių tautos ir Lietuvos žmonių interesus.

Centristai siekia užtikrinti patikimą mūsų visų ateitį globaliame pasaulyje, o Lietuvos centro partija atstovauja Lietuvos nacionalinius interesus.

Lietuva yra mūsų namai. Mes norime čia gyventi. Gyventi prasmingai, saugiai ir pasiturinčiai. Lietuvos centro partija yra politinis šių siekių garantas.

Centristų susirinkime 2019 m. spalio 26 d. frakcijos pirmininku išrinktas Alvidas Šimkus, pirmąja pavaduotoja – Sandra Lisenkova, antruoju pavaduotoju – Valerijus Šabrauskas, sekretore – Gertrūda Petrėtienė.

Centristų tarybą sudaro šie nariai: Rima Štefane (Telšiai), Rūta Stungurienė (Kelmė), Stanislovas Guščius (Plungė), Rolandas Magelinskas (Klaipėda), Irena Montvydienė (Klaipėda).

Deklaracija priimta LCP centristų frakcijos steigėjų susirinkime

2019 m. spalio 26 d.