Partijos naujienos

ByAlvidas

Nustatyti rinkimų užstatų dydžiai artėjantiems rinkimams

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) patvirtino rinkimų užstatų dydžius artėjantiems rinkimams.

Rinkimų užstatai, vadovaujantis Rinkimų kodeksu, skaičiuojami vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (VMDU) dydžiais.

VRK sprendimu patvirtino, kad 2022 metais prasidėsiančioms politinėms kampanijoms bus taikomas VMDU dydis, lygus praėjusių kalendorinių metų trečio ketvirčio šalies ūkio VDMU – 1 598 eurai.

Artėjantiems Savivaldybių tarybų ir merų rinkimams nustatyti rinkimų užstatai 

https://www.vrk.lt/naujienos/-/content/10180/1/nustatyti-rinkimu-uzstatu-dydziai-artejantiems-rinkimams

 

ByAlvidas

Kiek daugiausiai bus galima aukoti politinės kampanijos dalyviams?

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) patvirtino didžiausius leistinus aukų dydžius – kiek asmenys gali paskirti paramos politinės kampanijos dalyviams.

Didžiausias pokytis š. m.  rugsėjo 1 d. įsigaliojus Rinkimų kodeksui susijęs su mažomis aukomis laikomų pinigų suma.

Mažos aukos dydis nuo anksčiau nustatyto 12 eurų padidintas iki 50 eurų. Kandidatus rinkimuose piniginėmis mažomis aukomis norintys paremti rinkėjai galės tai padaryti laisviau. Tai reiškia, kad rinkėjas, norėdamas paremti jam patinkantį kandidatą ar politinę organizaciją suma iki 50 eurų, galės tai padaryti be papildomų reikalavimų, tai yra – nedeklaruodamas pajamų.

Tai pat asmenims, pervedantiems didesnes kaip 50 eurų aukas politinės kampanijos dalyviams, nebėra prievolės deklaruoti turtą, pakaks deklaruoti tik pajamas.

Aukojant bet kokią sumą, nebelieka galimybės politinės kampanijos dalyvius remti grynaisiais pinigais, visos aukos turės būti skiriamos tik mokėjimo pavedimais.

Vadovaujantis Rinkimų kodeksu, aukų dydžiai skaičiuojami vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (VMDU) dydžiais.

VRK sprendimu patvirtino, kad 2022 metais prasidėsiančioms politinėms kampanijoms bus taikomas VMDU dydis, lygus praėjusių kalendorinių metų trečio ketvirčio šalies ūkio VDMU – 1 598 eurai.

Nustatyti didžiausi leistini aukų dydžiai 

Nustatyti rinkimų užstato dydžius:

Eil. Nr. Rinkimų užstatas už Dydis Suma, Eur
1. Seimo rinkimai
1.1. kandidatų sąrašą 5 VMDU 7 990
1.2. kandidatą vienmandatėje rinkimų apygardoje 1 VMDU 1 598
1.3. naują kandidatą vienmandatėje rinkimų apygardoje vietoj kandidato, kurio pareiškiniai dokumentai buvo atšaukti arba jis juos atšaukė pats 1 VMDU 1 598
2. Respublikos Prezidento rinkimai
2.1. kandidatą 5 VMDU 7 990
3. Savivaldybių tarybų ir merų rinkimai
3.1. kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašą kartu toje pačioje savivaldybėje keliant kandidatą į merus 1 VMDU 1 598
3.2 kandidatų sąrašą nekeliant kandidato į merus 1 VMDU 1 598
3.3 kandidatą į merus 1 VMDU 1 598
3.4 kandidatų sąraše įrašytą kandidatą, einantį pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis (už kiekvieną kandidatą) 2 VMDU 3 196
4. Rinkimai į Europos Parlamentą
4.1 kandidatų sąrašą 5 VMDU 7 990
5. Kandidatų sąrašų sujungimas, keitimas skirtinguose rinkimuose
5.1 kandidatų sąrašų sujungimą (už kiekvieną sujungiamą sąrašą) 0,3 VMDU 479,40
5.2 kandidato vietos kandidatų sąraše pakeitimą, naujo kandidato įrašymą į kandidatų sąrašą 1 VMDU 1 769

 

 

  1. 4. Nustatyti didžiausius leistinus aukų dydžius:
Eil. Nr. Auka Dydis Suma, Eur
1. Maža auka (aukų suma) vienam savarankiškam dalyviui per politinę kampaniją 0,03 VMDU 50
2. Auka (aukų suma) vienam savarankiškam dalyviui per politinę kampaniją. Bendra aukotojo aukų, išskyrus mažas aukas, savarankiškiems dalyviams ir politinei partijai sumokėtų nario mokesčių suma per kalendorinius metus negali viršyti 10 procentų fizinio asmens už paskutinius praėjusius kalendorinius metus deklaruotų metinių pajamų (kai auka teikiama po gegužės 1 dienos) arba už užpraeitus kalendorinius metus deklaruotų metinių pajamų (kai auka teikiama iki gegužės 1 dienos) 10 VMDU 15 980
3. Kandidato vienmandatėje rinkimų apygardoje ir referendumo iniciatorių auka (aukų suma) savo rinkimų politinei kampanijai finansuoti.  Bendra tokio asmens aukų suma savo rinkimų politinei kampanijai finansuoti per kalendorinius metus, įskaitant kitiems savarankiškiems dalyviams suteiktas fizinio asmens aukas ir politinei partijai sumokėtus nario mokesčius, negali viršyti 20 procentų tokių asmenų už paskutinius praėjusius kalendorinius metus deklaruotų metinių pajamų (kai auka teikiama po gegužės 1 dienos) arba už užpraeitus kalendorinius metus deklaruotų metinių pajamų (kai auka teikiama iki gegužės 1 dienos) ir deklaruotų turimų lėšų 20 VMDU 31 960

5. Pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. Sp-264 „Dėl didžiausių politinės kampanijos išlaidų konkrečiose rinkimų apygardose dydžių nustatymo“.

Nuoroda: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/3f4c8ed42e1b11edbf47f0036855e731

ByAlvidas

Smarkiai pakilus elektros kainoms estai nemenkai įpyko: jei niekas nesikeis, šaliai reikėtų pasitraukti iš „Nord Pool“ biržos

Centristų frakcija Estijos parlamente pareiškė, kad šaliai reikėtų pasitraukti iš elektros biržos „Nord Pool“, nebent ji būtų skubiai pertvarkyta. 

Vyriausybė turi nedelsdama pareikalauti, kad elektros birža būtų pertvarkyta, kitaip Estija turės pasitraukti iš jos“, – po posėdžio ketvirtadienį sakė Centristų frakcijos pirmininkas Jaanusas Karilaidas.

Dabartinėje situacijoje birža neveikia – tiek privatūs vartotojai, tiek ir įmonės yra neapsaugoti. Dabartinė sistema leidžia spekuliantams žertis didžiulį pelną ir neįpareigoja stambių įmonių dalyvauti rinkoje. Be to, biržos veikla turėtų būti daug skaidresnė“, – pabrėžė jis. Pasak jo, vyriausybė elgiasi neteisingai, neatsižvelgdama į įmonių interesus per energetikos rinkos reformos įgyvendinimą.

Didėjančios gamybos sąnaudos daro įtaką prekių ir paslaugų kainoms. Dėl vakar biržoje pakilusių kainų daugelis mažų įmonių buvo priverstos stabdyti veiklą. (…) Jei premjerė Kaja Kallas nesiims greitų ir ryžtingų veiksmų, kils įmonių bankrotų banga, o tūkstančiai žmonių liks be darbo“, – sakė J. Karilaidas. Siekdama išspręsti didelių elektros energijos kainų problemą, Centristų parlamentinė frakcija rugpjūčio 29-ąją planuoja surengti atvirą seminarą

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/verslas/rinkos-pulsas/2022/08/18/news/smarkiai-pakilus-elektros-kainoms-estai-nemenkai-ipyko-jei-niekas-nesikeis-saliai-reiketu-pasitraukti-is-nord-pool-birzos-24289683

ByAlvidas

LIETUVOJE PAŽEISTAS VALDŽIŲ PADALIJIMO PRINCIPAS

Andrulėnas Zenonas

Valdžių padalijimas – tai vienas iš svarbiausių demokratinės valstybės konstitucinių principų, kuris lemia valstybės valdžios organizaciją, jos funkcionavimą, garantuoja žmogaus teises ir laisves.
Valdžių padalijimo principas buvo įtvirtintas 1922 metų Lietuvos valstybės Konstitucijoje, kurią rugpjūčio 1 d. priėmė Steigiamasis Seimas. Tačiau šis principas yra pažeistas dabar galiojančioje LR Konstitucijoje, kurios 60 straipsnyje skelbiama, jog Seimo narys gali būti skiriamas Ministru Pirmininku ar ministru. Nors tame pačiame straipsnyje sakoma priešingai – „Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose“. LR Vyriausybės kanceliarija, iš kurios ministrai gauna algas, kaip tik yra biudžetinė įstaiga.
Klausimai, kodėl ir iš kur atsirado tokia nuostata, kad Seimo narys vienu metu gali būti ir ministru ar Ministru pirmininku? Juk niekada iki 1992 m. nuolat veikiančiose Lietuvos konstitucijose (LTSR tame tarpe) to nebuvo.
Akivaizdu, kad tai paimta iš Steigiamojo Seimo 1920 m. priimtos Laikinosios Lietuvos Valstybės Konstitucijos, kurioje buvo tik 17 punktų, o 13-ame (!) rašoma – „Steigiamojo Seimo nariai, įėję į Ministerių Kabinetą, nenustoja buvę Steigiamojo Seimo nariais“.
1920 m. Steigiamojo Seimo nariai, kurių amžiaus vidurkis buvo 35 metai, tyčia ar netyčia iškraipė dar 1918 m. lapkričio 2 d. Valstybės Tarybos sprendimu priimtus Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsnius, kur 20 punkte skelbiama, jog „įėję į Ministerių Kabinetą Valstybės Tarybos nariai nenustoja buvę Valstybės Tarybos nariais“.
Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai Valstybės Tarybos buvo priimti dėl šios priežasties – „Iki Steigiamasis (Kuriamasis) Seimas bus nusprendęs Lietuvos Valstybės valdymo formą ir konstituciją, Lietuvos Valstybės Taryba, reikšdama suverenę Lietuvos galią (suprema potestas), steigia laikinąją Lietuvos Valstybės Vyriausybę šitais Laikinosios konstitucijos pamatais“. Ir ne daugiau. Be to, Valstybės Taryba tai nėra lygu Steigiamajam Seimui.
Steigiamasis Seimas 1922 m. rugpjūčio 1 d. galop „ištaisė“ savo klaidą ir nuostatos, jog – „Steigiamojo Seimo nariai, įėję į Ministerių Kabinetą, nenustoja buvę Steigiamojo Seimo nariais“, neperkėlė į nuolat veikusią Lietuvos Valstybės Konstituciją.
Galima teigti, kad 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje buvo įteisintas valdžių padalijimo principas, kuris teisiškai įtvirtino valstybės demokratinį režimą, nustatė valstybės organizacinį modelį. Lietuvos valstybės valdymo forma buvo demokratinė parlamentinė respublika.
Taigi, atėjo laikas ir mums „ištaisyti“ klaidą ir išbraukti iš dabar galiojančios LR Konstitucijos 60 straipsnio nuostatą, jog „Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru.“
Kažkas pasakys, kaip toje dainoje – „tai tik detalės“. Bet kartais būtent juose ir slypi „velnias“.
ByAlvidas

Apie elektros tiekėjo pasirinkimą ir elektros kainas

Įsigaliojus 2020 m. gegužės 7 d. Seimo priimtoms Elektros energetikos įstatymo pataisoms, Lietuva prisijungia prie daugumos Europos Sąjungos šalių, kurių buitiniai vartotojai gali patys pasirinkti jiems tinkamiausią elektros energijos tiekėją. Primename, kad vadinamojo antrojo elektros rinkos liberalizavimo etapo, kuriame nepriklausomą elektros tiekėją turi pasirinkti 1–5 tūkst. kWh per metus suvartojantys gyventojai, sudaryti sutartį su vienu iš tiekėjų privalo iki birželio 18 d. To nepadarius bus užtikrintas garantinis tiekimas, kuris bus apie 25 proc. brangesnis.
Centristų sąjunga mato, kad šiuo metu rinkose – sumaištis, kainos yra rekordinės, taigi būtent šiuo metu versti žmones būtinai pasirinkti tiekėją – labai blogas sprendimas. Vartotojams teikiama informacija  nesupaprastinta, yra daugiau klausimų nei atsakymų.

Vis dar nėra aiški ir kompensacijų tvarka. Primename  – Vyriausybė svarsto apie kompensacijas, kurios galiotų tik pusę metų.
Beveik kasdien girdime: jei nepasirinksite nepriklausomo elektros tiekėjo, mokėsite brangiau, o po 6 mėnesių jums bus nutrauktas elektros energijos tiekimas.

ES elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių direktyva, priimta 2019 metais, nurodo, kad valstybės narės iki 2025 metų turi užtikrinti namų ūkių vartotojams teisę pasirinkti elektros energijos tiekėją.  Europos Sąjungos (ES)direktyvoje, kuri numato elektros tinklo liberalizaciją 4 straipsnyje sakoma: „Valstybės narės užtikrina, kad visi vartotojai galėtų pirkti elektros energiją iš jų pasirinkto gamintojo“. Taigi aiškiai teigiama „galėtų pirkti“, bet niekur neteigiama „privalo pirkti“. Taip pat direktyvoje nedviprasmiškai teigiama, kad būtina apsaugoti pažeidžiamus ir energijos nepriteklių patiriančius vartotojus, suteikti vartotojams galią ir apsaugą, užtikrinti vartotojams įperkamas, skaidrias energijos kainas“

ByAlvidas

LIETUVOS CENTRISTŲ PROGRAMA: Centristų sąjungos politikos principai

Centristų sąjunga (Lietuvos centristai)  nuosekliai siekia įtvirtinti ir įgyvendinti idėjines socialinio mokymo ir centrizmo nuostatas, pagrįstas asmens orumu, pamatine lygybe, visuotine gerove, subsidiškumu, solidarumu ir socialiniu teisingumu. LC CS pagrindinis tikslas – kurti Bendrąjį Gėrį ir stiprinti demokratinę Lietuvos valstybę Europos Sąjungoje ir pasaulio valstybių tarpe, remiantis  demokratijos ir centrizmo principais. Kitaip tariant, mūsų centristų veiklos tikslas yra žmogaus, visuomenės ir Lietuvos tautos gerovės kūrimas. Tarptautiniu lygmeniu,  LC CS manymu, valstybė privalo išsaugoti ir vystyti savo nacionalinius interesus ir juos ginti.

Centristų sąjunga (Lietuvos centristai)  savo veikloje vadovaujasi krikščioniškomis Europos vertybėmis, pagrindžiančiomis žmogišką elgseną ir žmonių tarpusavio santykius. Tikime , jog žmogus nėra sistemos narelis, mechanizmas ar varžtelis, kad žmogaus vertė yra savaiminė, jis pašauktas į gyvenimo pilnatvę, kai įmanoma pačiam gyventi pilnatviškai ir to siekti kitiems. Nesame ir kažkokios ekonominės varžymusi grįstos sistemos dalis, bet tikime, jog visuomenė apibūdina kūno sąvoka – visi esame tarpusavyje susiję. CS LC yra gerbianti asmenį, jo orumą, neleidžiant jo niveliuoti, ir kartu labai ant individualistinė, kuomet yra tik „aš“. Šiuo atžvilgiu esame natūraliai yra pilietiški, o mūsų veikimo pagrindas – pilietiškumas.

LC CS  užima „vidurio / centro“ poziciją tarp liberalaus individualizmo ir marksistinio / komunistinio kolektyvizmo. Jai nepriimtinas nei grubus ekonomizmas, žmogų redukuojantis į gamybos procese sunaudojamą ekonominį išteklių, nei utopiškas socializmas, siekiantis ideologiškai perkurti visuomenę ir žmogų, sunaikinant žmogiškąją prigimtį. Ji pasisako už aktyvų ir partneryste grindžiamą bendradarbiavimą su krikščioniškomis bažnyčiomis (gerbiame ir galime bendrauti su žmonėmis pripažįstančiais  kitas religijas), profesinėmis sąjungomis, piliečių ir verslo asocijuotomis struktūromis.

Valstybė

Lietuvių valstybė – nepriklausoma demokratinė Respublika. Lietuvių tauta turi ilgaamžę, laimėjimų ir praradimų kupiną tūkstantmetę istoriją. Čia tautos pradžia, jos ištakos, tautos šaknys, namai ir jos gyvybės šaltinis. Lietuvių tauta yra Lietuvos valstybės ir visuomenės pagrindas. Gerovės valstybės kūrimas visiems mums užtikrintų ilgalaikį politinį, ekonominį bei socialinį stabilumą ir suformuotų pasaulyje naują Lietuvos įvaizdį, užkirsdamas kelią bet kuriai politinei jėgai vienašališkai keisti žmonių pasirinktą šalies politinio, ekonominio ir socialinio vystymosi kursą. Tai užtikrintų lietuvių tautos bei valstybės išlikimą bei leistų joms deramai įsitvirtinti globaliame pasaulyje, išliekant savo istorinėje tėvynėje.

Žmogus ir valstybė

Žmogus yra morali ir racionali, sociali ir politinė, kūną ir dvasią turinti būtybė. Jis yra asmuo, kurio nelygstamą orumą ir vertę nusako laisvė ir ryšys su Dievu. Žmogaus orumas reikalauja laisvės ir lygybės įgyvendinimo. Norėdamas tai padaryti, apsaugoti savąjį žmogiškumą ir puoselėti socialumą jis drauge su kitais organizuoja valstybę. Valstybė yra skirta žmogui, o ne žmogus – valstybei. Todėl žmogus visada yra tikslas, o ne kokių nors gamybos, vartojimo, techninių ar valstybinių politinių sprendimų įgyvendinimo priemonė.

Šeima

Šeima, kylanti iš vyro ir moters santuokos, yra natūrali pirminė ir gyvybinė visuomenės ląstelė. Šeimoje auklėjami vaikai deramai įsikultūrina, socializuojasi ir ugdosi kaip valstybės piliečiai. Todėl šeimą privalu visokeriopai remti bei saugoti. Jaunosios kartos, būtinos tautai ir valstybei atsinaujinti, auginimo sunkumai turi būti visuomenėje teisingai perskirstyti. Iš to kyla šeimos politikos poreikis: ne individui, o šeimai skirta darbo užmokesčio sistema, galimybė lanksčiai dirbti, lengvatinės paskolos būstui, transporto, sveikatinimo ir švietimo paslaugoms įsigyti, teigiamo požiūrio į šeimą formavimas yra tokios politikos pagrindiniai elementai.

Visavertę jaunąją kartą – tautos tęstinumo bangą – išugdyti gali tik šeima. Šeimos tėvai yra visuomenės pasididžiavimas, jiems – valstybės globa. Motina yra svarbiausias tautos veikėjas, ji valstybės ne tik gerbiama, bet ir iš valstybės iždo atlyginama.

Politika

Politika yra būdas žmonėms gyventi drauge. Jos pagrindas yra taisyklės, įgalinančios organizuoti politinę valdžią, ir žmonės, kurie tą valdžią realizuoja. Žmonės visada yra svarbesni nei taisyklės, užtat žmonių moralumas, jų pilietinės dorybės ir kompetencija yra svarbiausi dalykai.

Politika nėra verslas, prisidengęs visuomenine retorika ir viešuoju interesu. Politika yra praktine išmintimi ir apdairumu paremtas menas, o ne racionalūs metodai ar vien formalus procedūrinių taisyklių laikymasis. Tai menas, kuris šiandien ieško pusiausvyros tarp rinkos laisvės ir bendrųjų interesų, tarp asmeninės iniciatyvos ir demokratinės kontrolės, tarp asmens laisvių ir pareigų.

Tiek politikai, tiek rinkėjai, norėdami sąmoningai dalyvauti politikoje, privalo įgyti bendrąją politinę kompetenciją, padedančią išmanyti ir spręsti sudėtingus politinius, socialinius ir ekonominius nūdienos reikalus. Tai politinė pareiga. Tačiau svarbiausios ir vienų, ir kitų savybės yra amžinos ir nekintančios – tai moralinės dorybės: sąžiningumas, Tėvynės ir artimo meilė, ištikimybė Tiesai, tarnavimas Gėriui.

Bendrasis Gėris

Politinė valdžia tarnauja žmogaus ir visuomenės gerovei – politiniam gėriui. Politinio veikimo tikslas – leisti atsiskleisti individams, mažesnėms grupėms ir visai visuomenei, siekiant bendrojo gėrio arba gyvenimo gerovės, kuri yra sąlygų bei institucijų visuma, įgalinanti realizuoti prigimtinę asmens ir visuomenės gerovę. Pilietinė taika, išorinis saugumas, įstatymų valdžia, žmogišką orumą užtikrinanti prieiga prie medžiaginių ir dvasinių gėrybių (ilgą gyvenimo trukmę užtikrinanti sveikatinimo ir socialinė politika) šiandien yra svarbiausi Bendrojo / Politinio gėrio elementai.

Visuomenė

Nors visuomenė masių demokratijos sąlygomis negali apsieiti be tarpininko vaidmenį atliekančių politinių partijų, tačiau jos negali paversti demokratijos partiniu valdymu / partokratija. Žmonių iniciatyva rengiami (Šveicariško tipo) referendumai, Seimo, Savivaldybės ar Seniūnios tarybos nario mandato nutraukimas anksčiau termino rinkėjų valia (amerikietišku pavyzdžiu), LC CS požiūriu, yra labai reikalingi postūmiai didesnei Lietuvos politikos demokratizacijai ir visuomenės įsitraukimui.

Įstatymo iniciatyvos teisę gali turėti 30 000 rinkimų teisę turinčių piliečių, Seimo nariai, Prezidentas, 5 arba daugiau savivaldybių tarybų. Referendumo iniciatyvos teisę gali turėti 120 000 rinkimų teisę turinčių piliečių, Prezidentas, 10 arba daugiau savivaldybių tarybų. Parašų rinkimo, optimalus laikotarpis parašams surinkti – 6 mėnesiai.

Politinei arba pilietinei visuomenei lemiamos reikšmės turi Nevyriausybinės organizacijos (asociacijos). Jos turi būti stiprinamos atleidžiant nuo registro mokesčių. Joms teikiama parama iš valstybei sumokamo pajamų mokesčio yra aiškiai atskiriama nuo kitoms institucijoms teikiamos paramos.

 Solidarumas

Žmogaus būties asmenybiškumas ir socialumas nurodo dvejopą žmogišką prigimtį ir iš jo kylančius abipusius įsipareigojimus. Kiekvienas žmogus yra asmuo, bet savo asmenybiškumą gali realizuoti tik būdamas su kitais. Jis kaip dalis yra susaistomas su visuomene kaip visuma, kuri, pripažindama asmens nelygstamą vertę, kuria Bendrąjį Gėrį, įgalintį asmenį visavertiškai siekti pilnatvės arba asmeninio Gėrio. Iš čia tvirtas asmenų tarpusavio ryšys – solidarumas (lot. solidare – tvirtai sujungti). Politinė bendruomenė reikalauja puoselėti socialinį ir nacionalinį ryšį, kurio dėka sukuriamas bendrumas. Visa valstybės socialinė ir ekonominė politika privalo būti orientuota į labiausiai pažeidžiamus ir silpniausius, bet visuomenei ne mažiau reikalingus jos narius. Tik stabili, socialiai teisinga ir solidari visuomenė užtikrins tautos ir valstybės tęstinumą.

 Subsidiškumas / subsidiarumas

Tai esminis  centristinės politikos principas. Jei solidarumo principas pabrėžia, kad visuomenė turi padėti individui, tai subsidiškumo principas paaiškina, kaip ji tai turi padaryti. Subsidiškumas (lot. subsidium – pagalba iš šalies) reiškia, jog tai, ką asmuo ar asmenų asociacija gali pasiekti savo iniciatyva ir jėgomis, negali būti iš jų atimta ir perduota aukščiau stovinčioms ir stipresnėms grupėms ar valstybiškai organizuotoms institucijoms tokioms kaip seniūnija, savivaldybės skyrius, savivaldybė ar ministerija. Tokiu būdu šis principas apsaugo žmogaus ir laisvos asociacijos autonomiškumą nuo piktnaudžiavimo didesnių darinių galia. Bet, kita vertus, jis numato, kai tai būtina, pagalbą iš tų aukščiau stovinčių ir labiau organizuotų, valstybės viešaisiais finansais išlaikomų darinių. Pagalba teikiama tada, kai asmenys ar jų grupės nesusitvarko su savo užduotimis. Žmogui ar šeimai pagalbą pirmiausiai teikia kaimynija, seniūnija, savivaldybė ir tik galiausiai valstybė.

Savivalda

Politinė visuomenė pagal savo esmę yra subsidiari, taigi save valdanti, todėl reikalinga reali, o ne popierinė savivalda. Subsidiškumo taikymas ragina valdžios ir valdymo plotmėse Lietuvoje decentralizuoti viską tiek, kiek įmanoma, ir, priešingai, centralizuoti tik tiek, kiek būtina.

Ūkiškai savarankiškos pirmosios savivaldos pakopos – teritorinio administracinio (TA) vieneto (komuna, valsčius) su savo gyventojais (vietos bendruomene) suformavimas, seniūnaičių (viršaičių) rinkimas yra būtinas žingsnis įgyvendinant tikrąją savivaldą ir subsidiškumo principą. Antroji pakopa – seniūnija, renkamas seniūnas ir seniūnijų tarybos, trečioji – savivaldybė ir renkamos savivaldybių tarybos. Visų lygmenų rinkimuose teisę dalyvauti turi rinkimams kuriami visuomeniniai dariniai, ne vien politinės partijos. Savivaldybių gyventojai referendumu turi spręsti svarbiausius teritorijų planavimų ir investicijų klausimus.

 Socialinis teisingumas

Glaudus piliečių tarpusavio ryšys kuriant Bendrąjį Politinį Gėrį ir žmogaus orumo užtikrinimas reikalauja imtis atitinkamų priemonių socialiniam teisingumui valstybėje įtvirtinti.. Teisinga yra mokesčius paskirstyti pagal piliečių pajėgumą juos mokėti, o teisė juos rinkti yra grindžiama visuotinės gerovės siekiu. Tačiau mokesčių dydis negali sunaikinti asmeninę iniciatyvą. Mokesčių ir socialinė politika privalo būti orientuotos į Bendrojo Gėrio kūrimą. Mokėti mokesčius yra kiekvieno Lietuvos piliečio pareiga, o ori senatvė kiekvieno piliečio teisė, kurią užtikrina Konstitucija.

Taip pat socialiai teisinga nustatyti daugiausia iki trijų kartų didesnį valstybinių įstaigų vadovų atlyginimą lyginant jį su vidutiniu toje įstaigoje dirbančių darbuotojų atlyginimu

Darbas ir atlyginimas

LC CS manymu, politinės valdžios pareiga kiekvienam Lietuvos piliečiui sudaryti sąlygas dirbti, užsidirbti ir per tai siekti asmens bei visuomenės gerovės, išskleidžiant savąjį žmogiškumą. Atlyginimas už darbą nėra išmalda, o orų gyvenimą ir turiningą laisvalaikį užtikrinanti priemonė tiek pačiam dirbančiajam, tiek nuo dirbančio asmens priklausomiems asmenims. Itin žemi atlyginimai Lietuvoje yra dirbančiųjų ilgalaikio apvaginėjimo rezultatas. Atlyginimus pakėlus viešojo sektoriaus darbuotojams, jie bus proporcingai keliami ir privačiame sektoriuje.

Viešieji finansai ir jų skaidrumas

Visos Lietuvos valstybėje juridinių ir privačių subjektų generuojamos pajamos turi patekti į valstybės biudžetą, būti jame apskaitomos ir pagal visuomenės poreikius perskirstomos. Visi valstybės ir savivaldybių viešieji finansai, jų išankstinis planavimas ir vėlesnis panaudojimas privalo būti viešinami internete. Visų valstybės tarnautojų, Savivaldybės įmonių, įstaigų vadovų  pareigybių atlyginimai taip pat privalo būti viešai skelbiami. Valstybės ir Savivaldybių įmonių stebėtojų tarybose privalo būti visuomenės asocijuotų struktūrų atstovų, kas padėtų įtvirtinti viešojo intereso pirmumą tokių įmonių veikloje.

Lietuvoje veikiančių užsienio bankų veikla nėra pakankamai reglamentuota, būtina griežtesnė jų veiklos kontrolė ir didesnis apmokestinimas. Mažoms įmonėms būtina taikyti paprastesnę finansinių reikalavimų ir apskaitos sistemą. Lietuvos Bankui laipsniškai turi būti grąžintos visos centrinio banko funkcijos. Bankų sistemos konkurencingumui skatinti valstybė turėtų įsteigti Valstybinį investicinį – komercinį banką, kuriame būtų laikomos valstybės, jos įmonių ir institucijų lėšos, kuris galėtų kredituoti valstybines programas kreditavimą ir paveikti kitų bankų paslaugų įkainius. Valstybė turi skatinti kooperatinę bankininkystę (kredito unijų plėtrą). PVM, kaip ir akcizai plačiai vartojamoms prekėms, labiausiai slegia tuos visuomenės sluoksnius, kurių pajamose bei išlaidose einamasis vartojimas (maistas, būsto išlaikymas, apranga ir pan.) sudaro neproporcingai didelę dalį. Todėl šių sluoksnių mokesčių našta yra neproporcingai ir pernelyg didelė pagal jų ekonominį pajėgumą. PVM tarifų politika privalo atsižvelgti į silpniausių visuomenės narių padėtį ir į konkurencinę aplinką kaimyninėse ES valstybėse.

Emigracija ir imigracija

Emigracijos mastas ir jos intensyvumas kelia rimtą pavojų demokratinei Lietuvos valstybei. Mokestinės lengvatos pradedantiems savo verslą bei darbdaviams, įdarbinusiems jaunus žmones, atlyginimų subalansavimas, neiškreiptos politikos vykdymas yra būdai stabdyti pražūtingą, ypač jaunų žmonių, emigraciją iš šalies. Išvykusiems iš šalies reikia iki 5 metų suteikti „laikinai išvykusiojo“ asmens statusą. Siekiant išsaugoti emigravusių piliečių pilietybę, būtina skubiai svarstyti dvigubos pilietybės klausimą ir jį išspręsti.

Imigracinė politika privalo vadovautis išimtinai valstybės, ne siaurais ir vienadieniais verslo interesais.

 Švietimas

 Investicijos į švietimą, sveikatos apsaugą, mokymą, mokslinius tyrimus bei aukštas technologijas generuojančią pramonę yra valstybės gerovės pagrindas, sąlygos viduriniam visuomenės sluoksniui gausinti, verslumui stiprinti ir emigracijai mažinti.

Dorinis ugdymas yra mokymo(si) mokykloje pagrindas. Greta dorinio ugdymo mokyklose ypatingos reikšmės turi pilietinis ugdymas, mokantis kaip geriau atlikti politines pareigas ir kaip geriau pasinaudoti politinėmis teisėmis.

Aukštasis mokslas gerai besimokantiems yra nemokamas. Studentų stipendijos yra socialinės, o ne pagal akademinius rezultatus. Pagal pastaruosius gali būti teikiamos papildomos stipendijos. Universiteto misija yra atrinkti ir išlavinti intelektinei veiklai labiausiai tinkamus Lietuvos žmones, ugdyti visuomenės lyderius, o ne apsiriboti specialistų rengimu darbo rinkai. Tai gali sėkmingai daryti profesinės mokyklos ir kolegijos.

 Sveikatos apsauga

 Lietuvos valstybė turi vykdyti sveikos visuomenės politiką, pagrindinį dėmesį skirdama sveikatingumui, sportui ir susirgimų prevencijai. Kokybiškos, visiems Lietuvos gyventojams prieinamos sveikatos priežiūros paslaugos yra kitas šios politikos siekinys. Valstybinio ir privataus sektoriaus veikla sveikatos apsaugos srityje turi taip papildyti viena kitą, kad atitiktų visuomenės interesus, jos finansines-socialines galimybes ir poreikius, kad konkurencijos sąlygomis būtų siekiama geresnio aptarnavimo ir aukštesnės paslaugų kokybės. Vyriausybė turi nuolat vertinti vykdomos politikos įtaką sveikatai ir informuoti apie rezultatus šalies gyventojus. Visuomenė turi žinoti apie visus jos sveikatai kenkiančius veiksnius, net jei tai atrodytų politiškai ar ekonomiškai nenaudinga.  Gydytojų, mokytojų, dėstytojų (ir policininkų) atlyginimai privalo atitikti jų sudėtingą, aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą ir atsidavimą visuomenės tarnystei.

 Kultūra

Visų vyksmų ištaka yra konkretus vienos ar kitos kultūros žmogus. Kultūra yra medžiaginių ir dvasinių gėrybių, jų kūrimo ir žmogaus gyvenimo būdo visuma. Kaip dvasinė sritis, perteikianti istorinę kolektyvinę atmintį, ji garantuoja tautos ir kultūros tęstinumą. Todėl ypatingos valstybės paramos nusipelno humanitarinės – istorinės, filosofinės ir lituanistinės disciplinos. Taip pat būtina aiškiai apibrėžti svarbiausius kultūros srities segmentus, institucinę jos sandarą, apibendrintai reglamentuotų meno infrastruktūros ir kūrybinių industrijų funkcionavimą, finansinių ir materialinių išteklių valdymą, užtikrinant kūrybinės visuomenės dalyvavimą formuojant kultūros politiką. Priimant sprendimus ir apsaugant kultūros visuomenę ir pačią kultūrą nuo vienadienių politinių sprendimų, pirmenybė turi būti teikiama nekomerciniam menui ir renginiams.

Pozityvaus požiūrio į vyresnius žmones formavimas, atsisakant beatodairiško ir neišmintingo jaunytės kulto propagavimo, yra svarbus kultūros politikos elementas.

Kultūros kūryba yra prioritetinė tautos veiklos sritis. Moderniajame pasaulyje lietuvių tauta gyvena vos antrą šimtmetį. Išmokti kurti, saugoti ir prižiūrėti dvasinio gyvenimo tradicijas, mąstymo sugebėjimus perteikti plačiausiems visuomenės sluoksniams, o moderniąją meno ir kultūros kūrybą paremti mūsų dvasinių tradicijų pamatais – reiškia ne tik išsiugdyti autentiškai ir tikros kultūros kūrimo sugebėjimą, bet ir išsivaduoti tikrai laisvam ir nepriklausomam gyvenimui.

ByAlvidas

Kuo mes Lietuvos centristai išsiskiriame nuo kitų?

Mes tautiški, gerbiame savarankiškumą ir nepriklausomybę, laisvę su įsipareigojimais, tradicinę šeimą, neliečiamą kovose apgintą mūsų žemę ir valstybę.

Mes palaikome tūkstančius metų mūsų protėvių kurtas krikščioniškas vertybes, kurios sudarė pagrindą vystytis visai Europai ir kurių ji dabar dėl globalistinių kapitalo siekių atsisako. Mes atstovaujam visuomenės vidurio sluoksnio (pasiturinčių piliečių, žinių technologijos atstovų, inteligentijos, žemdirbių, smulkaus ir vidutinio verslo, švietimo tinklo) interesus, esame už smulkaus ir vidutinio verslo išlaisvinimą, vystymą ir palaikymą, manome, kad Lietuva, būdama maža, turi būti išsilavinusių žmonių tauta ir turime didžiuotis, kad yra daug universitetų, kuriems turi būti skiriama nors 2 proc BVP (dabar 0,6) ir kuriuose būtu sutvarkytas jų valdymas. Raskite Lietuvoje tėvus, kurie nenorėtu, kad jų vaikai įsigytu aukštąją išsilavinimą.

Stambus verslas turi tarnauti tautai, o ne pasauliniam kapitalui. Su liberalizmu mums ne pakeliui, nes anarchiškas genderistinis laisvės supratimas griauna dvasinę piliečių būseną ir valstybę iš pagrindu. Liberalus žmogus yra tik tas, kuris turi visa prasmę aukštą išsilavinimą, savarankiškai ir subalansuotai derina savo ir visuomenės interesus, pripažįsta įsipareigojimus valstybei ir tautai. Liberalas ne dabarties, o tolimos ir išsilavinusios ateities žmogus. Tokie laikai dar nepriartėjo.

Apgailestaujam, kad Lietuvoje nėra socialdemokratinės partijos (esama atstovauja oligarchams ir liberalioms nuostatoms), kurį spręstu socialines problemas, o mes jas palaikytum. Kazuistiškai atrodo konservatorių junginys su krikščioniais demokratais, kurie kartu  Lietuvoje palaiko tik stambaus kapitalo vystymą ir didina atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų.

Mes už politinės struktūros vystymą: visų teisingumo ministerijoje patvirtintų partijų palaikymą, skiriamųjų ženklų tarp jų išvystymą, joms daugiau teisių ir atsakomybės suteikimą respublikos valdyme (suteikti teisę atšaukti išrinktus pagal sąrašą Seimo narius), visuomeninių struktūrų vystymą, aktyvų profsąjungų sukūrimą , valdžios ir atsakomybės suteikimą įsitvirtinusiose visuomeninėse struktūrose, regioninės politikos vystymą, abipusiai vienodai (tarp valstybės ir piliečio) veikiančios teisinės sistemos sukūrimą, neapmokestintos (atviros) piliečių informacinio aprūpinimo sistemos sukūrimą (tautą privalom šviesti). Mes už įvairių užtvarų tarp piliečių ir juos aptarnaujančiųjų panaikinimą. Valdžios tarnautojai (valdininkai) sprendimų priėmimui patys iš sistemos apsirūpina tam reikalingą informaciją, o ne piliečiai jiems viską atneša .

  1. Centrizmas atstovauja aktyviausius, linkusius į pertvarkas, veržlus rinkoje smulkaus ir vidutinio verslo (turto) ir žinių technologijos piliečius …..
  2. Smulkus ir vidutinis verslas turi būti išlaisvintas nuo valstybės perteklinės baudžiavos.
  3. Siekdama pažangos Tėvynėje ir gerovės Lietuvos piliečiams Centristų sąjunga pasižada:

3.1. Diegti piliečių savimonėje subalansuotos asmens demokratijos principus. Jų teisės gali būti suvaržomos tik pripažintomis pareigomis.

3.2. Plėtodami bendruomenės infrastruktūros kūrimą, perleisti joms kuo daugiau teisių vadovauti valstybę.

3.4. Siekti tiesioginių tautos atstovų rinkimų ir stiprinti jų atsakomybę už atliktus darbus.

3.5. Atkurti Lietuvos vertikalios konfigūracijos turto tinklus, struktūras ir institucijas: savus valdomus bankus ir savas turto piramides.

3.6. Spręsdami valstybės reikalus, remtis paveldėtomis Europos krikščioniškomis ir tautinėmis dvasinėmis vertybėmis.

3.7. Palaikyti visas priemones aukštai išvystyti tautos švietimo pastangas ir žmonių gebėjimus.

3.8. Puoselėti tradicines tautines vertybes, tapatybes ir patriotizmą.

3.9. Suvaržymus ir bausmes pakeisti adekvačiomis švietimo programomis.

3.10. Siekti, kad viskas būtu gražu: ir aplinka ir mūsų darbai ir mūsų žmonės ir mūsų santykiai.

3.11. Tiesos siekimas bus mūsų veiklos orientacijos linija.

3.12. Realizuodami politines pastangas tarp piliečių ir organizacijų vystyti vienareikšmių abipusių švarių ryšių įvairovę.

3.13. Siekti, kad teisingumas būtu skaidrus, neuždelstas ir neprisitaikėliškas turtui.

3.14. Didinti piliečių aktyvumą, kad žiniasklaida taptu nepriklausoma.

3.15. Siekti LR Konstitucijos reformos tikslu pašalinti joje neapibrėžtumus ir prieštaravimus laikmečiui.

  1. Siekdama pagarbos sau ir kitoms valstybėms, dirbsime, kad:

4.1. Suverenios Lietuvos Respublikos narystė ES būtu grindžiama lygiateisių valstybių valdymo principais.

4.2. Tautų valia būtu grindžiama referendumais ir tikromis apklausomis, kurių rezultatai būtu pripažįstami visuose valstybėse.

4.3. Susitarimų pagrindu taptu pagarba ir lygiateisiškumas tarp mažų ir didžių valstybių.

ByAlvidas

Dėl elektros tiekimo rinkos liberalizavimo ir neriboto elektros tiekėjų rėmimo

Nacionalinis susivienijimas išplatino kreipimąsi į valstybės prezidentą, seimą, vyriausybę bei atsakingas institucijas dėl elektros tiekimo rinkos liberalizavimo ir neriboto elektros tiekėjų rėmimo.

Kreipimesi buvo pabrėžta, kad dėl karo Ukrainoje sparčiai išaugus naftos, dujų ir elektros kainoms, jų stabilumo perspektyva tapo visiškai neaiški. Todėl valdžia ėmė svarstyti galimybę dar kartą atidėti minėtą elektros rinkos liberalizavimą. Tuo būdu politikai patvirtino, kad jų suplanuotas elektros tiekimo rinkos liberalizavimas nėra tvarus vartotojų aprūpinimo elektra būdas geopolitinių ir kitokių sukrėtimų sąlygomis. Jis nėra naudingas vartotojams,  yra nepateisinamas ekonominiu bei socialiniu požiūriu.

Taip pat pažymėtina, kad Europos Sąjungos (ES) direktyva, reguliuojanti elektros rinkos liberalizavimą, nenumato papildomų finansinių paskatų vartotojams sudaryti sutartis su NET (Nepriklausomais elektros tiekėjais).

Atkreiptas dėmesys, kad  Lietuvos valdžiai besąlygiškai vykdant ES direktyvas, netgi savanoriškai griežtinant jų reikalavimus, ir dirbtinai kuriant ,,nepriklausomų“ elektros tiekėjų tinklą elektros brangimo išvakarėse, vartotojai kėlė klausimą, kodėl, dangstantis ,,laisvosios rinkos“ frazeologija ir nesant jokių prielaidų tikrai tiekėjų konkurencijai, buvo sukurtos sąlygos nekontroliuojamiems elektros perpardavinėtojams, kurie negali sumažinti elektros energijos kainų, parazituoti ir gauti viršpelnius vartotojų sąskaita. 

Nepaisant didžiulę grėsmę valstybei keliančio elektros kainų augimo politikai toliau priiminėja Lietuvos elektros vartotojams žalingus sprendimus vystant naujus elektros generavimo projektus šalyje. Nacionalinio susivienijimo Energetikos komiteto pirmininko Almanto Stankūno šių metų balandžio 7 d. tekste yra pateikiama informacija apie tai, kad 700 MW vėjo jėgainių parko Baltijos jūroje investuotojas bus parenkamas ne pagal mažiausią visos pagamintos energijos supirkimo kainą, bet pagal mažiausią vienkartinę paramą investuotojui. Toks sprendimas yra žalingas Lietuvos elektros vartotojams, nes iš esmės neprisidės prie elektros kainų mažinimo, ir naudingas stambiems privatiems investuotojams, kurie galės tikėtis didžiulių viršpelnių parduodami elektros energiją biržoje už išaugusias elektros kainas

Visą kreipimąsi skaitykite čia:

ByAlvidas

Kristupas Krivickas nutraukė narystę Petro Gražulio partijoje Tautos ir Teisingumo sąjunga

Prašymas dėl K. Krivicko narystės P. Gražulio partijoje nutraukimo Teisingumo ministerijai buvo pateiktas praėjusią savaitę. Ministerija informavo, kad K. Krivicko prašymas įvykdytas, narystė nutraukta.  „Visiškai atsiriboju nuo šios organizacijos. Man nepriimtina tai, kas pastaruoju metu ten vyksta. Rusijos sukelto karo Ukrainoje akivaizdoje partijoje vis daugėja P. Gražulio pasekėjų, kurie viešai niekina Ukrainą, palaiko ir platina Putino propagandą.
| Visą straipsnį galite rasti: https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/krivickas-isstojo-is-grazulio-partijos-vatniku-sioje-partijoje-apsireiskia-vis-daugiau-n1166570

DAR SKAITYKITE:

Puteikis ir Krivickas liūdi – Seimo durys jiems užsivėrė

Praėjusiuose rinkimuose neblogus rezultatus rodęs Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko judėjimas, šiemet tokios sėkmės nepasiekė. Su tautininkais susijungusi Centro partija daugiamandatėje apygardoje nerenka nė 3 proc. K. Krivickas ir vėl pralaimėjo vienmandatėje, tačiau staigmena galima laikyti N. Puteikio rezultatą – ne vieną kadenciją vienmandatėje rinktas politikas gali nepatekti į antrą turą.
| Visą straipsnį galite rasti: https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/puteikis-ir-krivickas-liudi-seimo-durys-jiems-uzsivere-n1062930

 

K.Krivicko spaudos konferencija apie sprendimo trauktis iš P.Gražulio komandos motyvus ir priežastis

Trečiadienį, kovo 30 dieną, 11.00 val., rengiama Kristupo Krivicko spaudos konferencija, kurioje visuomenei ir žiniasklaidai bus atskleistos visos aplinkybės, priežastys ir motyvai, dėl kurių K.Krivickas pasitraukė iš P.Gražulio komandos Seime ir iš jo pavaduotojų Tautos ir teisingumo sąjungoje.

Spaudos konferencijoje dalyvaus bei į žurnalistų klausimus atsakys:

  • Kristupas Krivickas;
  • Naglis Puteikis – Seimo nario P.Gražulio patarėjas ir Tautos ir teisingumo sąjungos (centristų, tautininkų) pirmininko pavaduotojas.

Spaudos konferencija vyks naujienų agentūros BNS spaudos konferencijų salėje, verslo centro „Link“ 5 aukšte, adresu Saltoniškių g. 9B, Vilniuje.

Planuojama renginio tiesioginė transliacija K.Krivicko Facebook paskyroje.

ByAlvidas

Krivickas teisme ginčija Gražulio išrinkimą partijos pirmininku

Buvęs „Tautos ir teisingumo sąjungos“ (centristų tautininkų) vicepirmininkas Kristupas Krivickas teismui ginčija buvusio bendražygio, parlamentaro Petro Gražulio išrinkimą šios partijos pirmininku.

„Toks skundas yra, bet jis dar nėra priimtas nagrinėti“, – BNS penktadienį sakė Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovas Audris Kutrevičius.

Jo teigimu, teismas sprendimą, ar nagrinėti skundą, priims artimiausiomis dienomis – greičiausiai kitą savaitę.

Buvęs P. Gražulio kolega prašo teismo pripažinti, kad parlamentaras partijos pirmininku tapo neteisėtai ir panaikinti jo įgaliojimus.

„Pateikiau teismui įrodymus, kad 2021 metų birželio 5 dieną Vilniuje vykusiame suvažiavime P. Gražulis „Tautos ir teisingumo sąjungos“ (centristų, tautininkų) pirmininku buvo paskelbtas pažeidžiant įstatus, kurie numato, kad pirmininkas renkamas slaptu balsavimu“, – pranešime teigė K. Krivickas.

Skaityti daugiau: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1688842/krivickas-teisme-gincija-grazulio-isrinkima-partijos-pirmininku?fbclid=IwAR3nEP_LIMY4HghvKs_eCYORt96aBhECpqimO37081zaCT43kOyLGgNZwhg

Dar TV3.lt: https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/krivickas-teisme-gincija-grazulio-isrinkima-partijos-pirmininku-n1165977?fbclid=IwAR0DBmz9X9HR-lgsZWC8tEL1quYWrd3r1sECU1YSpKBzA9KNhUslrKuMZA4

 

ByAlvidas

„SEPTYNIOS DIDŽIOSIOS NUODĖMĖS“, KURIOS LEMIA IŠRINKTOS VALDŽIOS KOKYBĘ

Andrulėnas Zenonas.

Yra valstybių, kurių piliečiai patenkinti parlamento ir vyriausybės veikla, bet yra ir tokių, kuriose smerkiama ir niekinama valdžia. Ypač nemėgstama dabartinė Lietuvos valdžia. Ir tai dėsninga, kadangi pastaruoju metu žmonės rinkimuose dalyvauja negausiai. Ar valdžia kalta, kad mes neaktyviai dalyvaujame rinkimuose, ar patys esame kalti, jog neatvykstame balsuoti ir tokiu būdu sudarome sąlygas interesų grupėms išsirinkti „savus“, kurie būdami valdžioje rūpinasi iš esmės tik „savųjų“ interesais. Kad piliečiai neatvyksta balsuoti, girdime pasiteisinimą, jog „nėra iš ko rinktis“. Kita vertus, dažnai girdime sakant, kad žmonės turi tokią valdžią, kokios jie patys yra verti. Abiem atvejais, atsakomybė už išrinktą blogą valdžią, nuo kurios priklauso ir vykdomoji bei teisinė valdžia, atitenka būtent mums patiems.
Taigi, kas lemia išrinktos valdžios kokybinę veiklą? Ogi „septynios didžiosios nuodėmės“, kurias turime pripažinti:
1. daugumos, ir kas ypač svarbu, išsilavinusių ir dorų piliečių nusišalinimas nuo šalies politinio gyvenimo. Tai sudaro sąlygas prasibrauti į politinį gyvenimą karjeristams, savanaudžiams, prisitaikėliams, perbėgėliams iš vienos partijos į kitą. Kai tokie žmonės politiniame gyvenime pradeda dominuoti, tada jie sudaro kandidatų sąrašus, į kuriuos pažiūrėjęs rinkėjas nusprendžia, kad „nėra už ką balsuoti. Ir kalčiausias čia tas, kuris smerkia valdžią, o pats nedalyvauja politiniame šalies gyvenime;
2. partijų neapibrėžtumas ideologiniu požiūriu. Ypač tais atvejais, kai į politinę partiją buriasi ne bendraminčiai, o ji pasirenkama pagal dominuojantį lyderį, kurio pasaulėžiūra netvirta, kuriam neaiškios jo politinės partijos vertybės, nepakankamai aiški idėjinė kryptis. Tai būdinga „importuotiems“ iš kitų partijų lyderiams, perbėgėliams;
3. nepakankamas piliečių domėjimasis partijų ideologija ir pasidavimas populistinėms vilionėms;
4. piliečių neatvykimas balsuoti per rinkimus. Daugelis to dar nesupranta, kad nebalsuodami, mes vis tiek dalyvaujame rinkimuose ir mūsų balsai „atitenka“ nežinia kam. Galbūt paremti net savo priešininkus. Todėl visiems suprantama, jog galutiniai rinkimų rezultatai būtų buvę kitokie, jeigu būtų daugiau rinkėjų atvykę balsuoti;
5. per mažai piliečių kontroliuojama valdžia. Piliečiai nepasinaudoja tomis teisėmis, kurias suteikia konstitucija ir įstatymai, nuolaidžiauja valdžios, ypač vietinės, savivalei;
6. per mažas piliečių bendradarbiavimas su žiniasklaida. Jeigu apie pastebėtas valdžios institucijų klaidas, informacijos slėpimą, juo labiau neteisėtus veiksmus piliečiai informuotų žiniasklaidą, ji galėtų operatyviai tai paviešinti ir verstų valdžios institucijų žmones pasistengti geriau ir sąžiningiau atlikti savo pareigas;
7. piliečių teisinis nihilizmas ir pakantumas įvairiems nusižengimams. Kai žmogus praeina pro šalį aiškiai matydamas, kad daromas viešosios tvarkos pažeidimas ar kitoks nusižengimas ir nesiima jokių veiksmų, kad tokių dalykų nebūtų.
ByAlvidas

Romualdas Ozolas. Ukraina – Europos ateities garantas

Iš Ozolo palikimo

Spausdinama iš rankraščio, 1994 m.

Mūsų visų ateitis viena: demokratinis XXI amžiaus pasaulis. Todėl arba jis bus, arba mūsų neliks.

Demokratizuoti pasaulio nebus įmanoma, kol nebus demokratizuota Rusija. Demokratizuoti Rusijos nepavyks, kol ji iš euroazijinės netaps europine valstybe. Europine valstybe Rusija netaps tol, kol nuo jos neatsiskirs Ukraina kaup nepriklausoma valstybė. Tardama greta Lenkijos antrąja laisva didžiąja slavų valstybe, Ukraina galėtų sunaikinti rusiškąjį imperializmą ir sukurti trečią tikrai laisvą slavų didvalstybę – Rusiją. Vienai Rusijai to padaryti nepavyktų niekada, gera valia daugiaamžių imperinių tradicijų paprastai neatsisakoma, imperialistiniai siekiai paprastai yra sunaikinami, panaikinys jų galimybes. Tai padaryti tegali Ukraina, padedant visoms toms šitai suprantančiom ir kartu su Ukraina veikti galinčiomsšalims ir valstybėms. Taip daug kam iš Lietuvos matosi Ukarinos šiuolaikinė paskirtis  ir galima jos istorinė lemtis.

Kokias mes matome tokios misijos realizavimo galimybes?

Daugiausia nuveikti pasaulio demokratizavimo labui galėtų, aišku, JAV. Tačiau, pirma, jose pačiose bręsta labai rimtos ir ilgalaikės vidinės problemos. Antra,JAV pati tebevykdo nuosaikiausią imperalizmo ir būtų visai nieko prieš pasaulyje įvesti monokontrolės sistemą. Trečia, šiandieninė JAV vadovybė neturi aiškios politikos buvusios TSRS atžvilgiu, nesiryžta finansuoti Ukrainos, Kazachstano ir kitų šalių laisvėjimo, tebelaikydama euroazijinę Rusiją arabų ir kinų pasaulių atsvara, nors tokio pobūdžio Rusijos dominavimo laikas istoriškai jau baigėsi. Ar sugebės persiorientuoti JAV?

Lemiama Vakarų Europos jėga vėl tampančios Vokietijos geopolitiniai interesai negali projektuoti laisvos ir stiprios Ukrainos, tuo labiau trijų – Lenkijos, Ukrainos ir Rusijos – slaviškų didvalstybių. Dominavimo Europoje dėlei Rusija ir Vokietija galės greičiau sudaryti laikiną, imperinio pobūdžio persitvirtinumus garantuojančią sąjungą, kurios elementai jau dabar kyla į dienos šviesą. Tačiau per Europos Sąjungos struktūras ir jų veikimą ir iš Vokietijos mes tikimės ir laikiame paramos Ukrainai.

Lenkijos dominavimo Vidurio Europoje siekis nekelia abejonių nei artimesniems, nei tolimesniems kaimynams. Todėl aišku, kad ji nors ir neremti nepriklausomos Ukrainos įsitvirtinimo, neskubės į pagalbą Ukrainai gesinant savo politinius gaisrus ar lopant ūkio skyles. Blogiausia , kad ta linkme yra nukreipiama ir istoriniais politinio aljanso ryšiais su Lenkija susijusi Prancūzija. Taigi, Vakarų Europoje, išskyrus Angliją ir Skandinaviją, Ukrainai ir ateityje bus sunku rasti strategiškai į jos draugystę orientuotų partnerių.

Šioje situacijoje ypatingą reikšmę Ukrainai gali įgyti, tegul ir nedidelę, Lietuva.

Jos, kaip ir Ukrainos, nepriklausomybės neskubės remti nei Rusija, nei Lenkija, nei Vokietija. Tai suprantama: kaip ir prieš amžius, Lietuva yra ant strateginio Rytų-Vakarų kelio, pačiame Europos geografiniame centre, ant patie Baltijos jūros Rytų-Vakarų kampo. Kas kontroliuoja tą vietą, tas kontroliuoja Europos Rytų -Vakarų apykaitą. Lietuvoje visi įsitikinę, kad nepriklausoma Lietuva ją turi kontroliuoti pati.

Todėl vėl atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visiškai suprantamos yra jos naujų, praeities klaidų nebekartojančių ryšių su pasauliu ieškojimas, dėmesį visų pirma kreipiant į Baltijos šalių aljansą, realizuotą Baltijos asamblėja, kuriama Baltijos Ministrų taryba ir Baltijos šalių prezidentų neinstitucionalizuotu pasitarimu. Baltijos šalys vykdo palaipsnišką integraciją su Šiaurės šalimis. Baltoskandijos regionas – naujas Vakarų Europos integralumo segmentas  – teigiamai vertinamas ir Europos Sąjungos kuluaruose kaip galima atsvara per nelyg dideliam Vokietijos įsigalėjimui. Lietuvos susijungimas su Vakarų Europa per Baltijos ir Šiaurės šalis, arba „Šiaurės kelias“ su neramiu dėmesiu vertinamas visose pasaulinės politikos konstruktorių dirbtuvėse, šiandien yra jau pakankamai akivaizdus faktas.

Dėl istorinių aplinkybių ir išliekančio intereų netapatumo lėčiau į Vakarų Europą tiesiamas „Pietvakarių kelias“ – per Vokietiją. Lietuva gerai supranta, kad, politinei konjunktūrai Vokietijoje kintant, gali būti iškeltas Karaliaučiaus krašto (Rytų Prūsijos arba Prūsų Lietuvos) klausimas. Sprendžiant jį pasaulio bendrijai, Lietuva niekada negalėtų sutikti su sprendimu Vokietijos naudai, nors tai kaip galimybė egzistuoja ypač jei Vokietija įsigalėtų Europos Sąjungoje arba susikurtų Vokietijos -Rusijos aljansas.

Prūsų Lietuvos jos dabartinėse Kaliningrado srities sienos statuso peržiūrėjimo Vokietijos naudai grėsmė vienija Lietuvos ir Lenkijos pastangas Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo, laisvos ekonominio režimo zonos arba net atskiro valstybinio darinio sukūrimo linkme. Tačiau aiškumo ir pasitikėjimo tarp Lietuvos ir Lenkijos tai nedidins. Pasirašoma Lietuvos-Lenkijos tarpvalstybinė geros kaimynystės ir bendradarbiavimo sutartis taip pat neatnešė laukto aiškumo Lenkijai išvengus paminėti buvusią rytų okupaciją (sutartyje su Rusija buvęs Lietuvos okupavimo 1940 metais faktas pripažintas). Žinoma, tai nekliudys plėtoti daugiašalius santykius. Tačiau Lietuva faktiškai tik dabar užbaigia 1918-1921 metų Lietuvos – Lenkijos karą, ir tūkstantmetės taikos, kurios iki šiol viltasi, ši sutartis Lietuvai nežada. Galimais neaiškumais ir trintimis , aišku, visų pirma naudosis Rusija.

Būdama gyvybiškai suinteresuota kuo platesniais europiniais ryšiais ir kuo patikimesniais partneriais, Lietuva šiaurėje tai gali rasti Skandinavijos šalyse, Danijoje ir Anglijoje, rytuose – nurimusiose Kaukazo valstybėse, o pietuose – Ukrainoje. Lygiai tokie pat yra Ukrainos politinės geografijos interesai. Lietuvos ir Ukrainos aljansas nulemtas pačio jų siekimo galutinai įsitvirtinti kaip nepriklausomoms valstybėms. Nepriklausomybės įtvirtinimas abiejose šalyse leidžia ieškoti kitų bendrų veiksmų.

Strategiškiausias ir Ukrainai, ir Lietuvai yra dujų ir naftos klausimas. Abiem atvejais ir Lietuva, Ukraina turi tapti nepriklausomos nuo Rusijos energetinio diktato. Lietuvo apsisprendimas įrengti naftos terminalą, leidžiantį imti naftą Mažeikių gamyklai per Baltijos jūrą atplukdytais tankeriais prijungia Lietuvą prie Šiaurės šalių apsirūpinimo sistemos. Ukraina alternatyvas rusiškajai energetikai, matyt, sėkmingiausiai ir strategiškiausiai galėtų gauti Islamo pasaulyje. Jo teikiamomis galimybėmis neabejotinai suinteresuota ir Lietuva. Matyt, Vidurio Europa, į kurią ilgainiui jungtųsi nuo Europos Sąčjungos ir NATO atstumiamos buvusios „liaudies demokratijos“ šalys, formuotųsi tiek, kiek, siekdamos nepriklausomybės įtvirtinimo ūkio ir ekonomikos sferose, tos šalys galėtų naudotis „pietų pusrutulio“ dujomis ir nafta, o ta įtaka šiaurę siektų tiek, kiek sparčiai pietų dujotiekis ir naftotiekis  … tų Helsinkio link.

Dar viena svarbi, nuo Lietuvos Atgimimo metų susiformavusi prekybinės traukos kryptis į Turkiją ir arabų šalis galėtų būti išplėtota, jeigu Via Baltica trasa, dabar nuo Lietuvos atkakliai sukanti Karaliaučiaus ir Vokietijos link, pavyktų per Lenkiją pratęsti žemyn, iki Atėnų. Europos Šiaurės-Pietų automagistralė yra vienas reikšmingiausių ne tik Europos ūkio, bet ir geopolitikos faktorių. Todėl, jeigu Lietuva ir Ukraina galvoja apie rimtą bendradarbiavimą, jos turėtų galvoti ir apie šį ūkinius ir kultūrinius ryšius garantuojantį tarpvalstybinių santykių projektą. Nei Europos Vakaruose, nei – tuo labiau -Rytuose pagalbos jam realizuoti tikėtis nebūtų verta. Bet Arabų ir Šiaurės šalyse – taip.

Neatmestina ir Baltijos-Juodosios jūros gynybinio aljanso idėja. XXI amžius iškels daug visai naujų regioninių struktūrų  – pereinamojo laikotarpio į galutinį pasaulio poimperinį būvį produktų. Vienas jų – aiškiai veikianti Vidurio Europa.

Atėjo metas, kai Vakarų ir Rytų blokams Europoje nepriklausančios šalys, užuot nuolankiai beldusios į nuolat prieš nosį užtrenkiamas „pertekliaus pasaulio“ duris, užuot baimingai saugojusios save nuo nuolatinių bandymų įtempti atgal į Rytų pasaulį, pasakytų sau ir kitiems, kad jos niekur nelaksto, o susitaria, padėdamos vienai kitai kurti savo saugos zoną – Vidurio Europą. Kas nori, tegul supranta tai kaip „sanitarinį kordoną“ arba prieš Rytus, arba prieš Vakarus  – jų valia. Mes tai matytume kaip mūsų pačių vienintelį garbingai užgyventą ir sukurtą pasaulį, mūsų istorijos ir ateities bendrumo lemtą pasaulį. Nebūtinos mums deklaruotos ar kitaip juridizuotos sąjungos ar sandraugos. Nors galima būtų galvoti ir apie jas. Nebūtinos mums sąjunginės bendros sienos ir bendros valiutos. Todėl mums pakaktų   tvirto žodžio ir pasitikėjimo, kad savo nepriklausomybės gynime būsine ne vieni.

Daug sunkumų teks įveikti tveriant Vidurio Europą. Tačiau supratimas, kad ju būtina, šiandien jau skina kelią į daugelio tų šalių sąmonę. Letuvoje, kaip ir Ukrainoje, ši mintis kaskart konkretesnė ir aiškesnė. Ir jeigu Lietuva bei Ukraina supranta, kad jų šis darbas negali būti atliktas, tai taip pat jau „pusė darbo“.

Demokratija duoda laisvę kiekvienam žmogui ir šaliai. Bet dėl jų įtvirtinimo ir žmonėms, ir šalims teks dar labai rimtai padirbėti. Mes pasiruošę, mes jau šiandien darom, ką galim.

 

 

 

ByAlvidas

Romualdas Ozolas. Lietuvos saugumo garantijos

Romualdo Ozolo įžvalga 

Tekstas publikuotas laikraštyje Voruta“ 1994 metais.

Manau, kad yra trys esminiai nacionalinio saugumo postulatai.

Pirmas: nacijos saugumą gali garantuoti saugumą norinti garantuoti sąmonė. Antras: nacijos saugumą gali garantuoti saugumą pajėgianti garantuoti erdvė. Trečias: nacijos saugumą gali garantuoti saugumą sugebanti garantuoti jėga. Kad galima būtų nors elementari kalba apie nacijos saugumą, tauta turi būti sukūrusi valstybę. Valstybės neturinti tauta tegali kalbėti apie atsilaikymą ir išlikimą.

Nacionalinis saugumas nėra nei sienomis, nei kareivių skaičiumi, nei koncepcijomis, net ne konstitucijomis apibrėžiamas dalykas – tai yra tų dalykų visuma. Nacionalinis saugumas yra tautos tęstinumo garantijos, kurias ji įgyja sukurdama valstybę ir įveiksmindama valstybės institutus. Nacionalinis saugumas – tai tautos būties garantijos.

Mes esame pakankamai aiškiai pergyvenę saugumą galinčios garantuoti dvasios arba sąmonės problemą. Tai niekada nebuvo aiškiau pajusta ir pergyventa, kaip po 40-ųjų metų, kada turint visas galimybes gintis, buvo net nepabandyta apsiginti. Kai kas teisinasi, kai kas tai pateisina. Aš manau, negali būti pateisinimo ne tik iš principo, bet ir konkrečiai. Suomių padėtis atrodė ne mažiau beviltiška, negu mūsų, bet jie vis dėlto gynėsi ir apsigynė. Kad ir vienas pasipriešinimo šūvis iššautas – jau nebe kapituliacija. Kaip jis galimas, koks yra šitas vienas šūvis, apie kurį ir Brazdžionis rašė, ir mes visi Atgimimo metais kalbėjome? Tai ištisa problema. Ji kyla ir dabar, taip pat ir kaip nepaklusimo valdžiai galimybės problema. Gintis prieš valdžios, net ir viso pasaulio valią – tai yra klausimas, apie kurį verta mąstyti, kurį verta spręsti. Nacionalinis saugumas bus galimas tik tada, kai klausimą šitokiu būdu bus iškėlęs ir išsprendęs kiekvienas ir visi.

Prieškario, karo ir pokario lietuvių priešinimosi patirtis leidžia sakyti: nacionalinį saugumą gali garantuoti tiktai bendras galvojimas. Jeigu jo nesama, nebus galimybių realizuoti saugumą, net jei jis bus ir iš principo galimas.

Bendrą galvojimą kaip nacionalinio saugumo garantiją teikia atsakomybės jausmas, demokratinė santvarka ir švietimas. Atsakomybės jausmas ateina įvairiai – ir kaip visuomenės reikalavimų vykdymo įprotis, ir kaip savo buvimo unikalumo pajauta. Bet jis duoda tai, be ko nėra jokių pamatų ar atskaitos taškų – tikrumą ir tvarkos galimybę. Demokratija yra visuomenės tvarka, užtikrinanti tikrumo ir tvarkos sklaidą išorėje. O švietimas yra dvasios kokybių ir įgūdžių ugdymas gyventi remiantis tomis galimybėmis ir siekiais. Visa tai yra mokytojų, švietėjų rankose.

Antras saugumo garantijų momentas – tautos gyvenimo erdvė. Samprotavimams šiuo klausimu labai paranki mūsų Lietuvos istorija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – tai gražiausias pavyzdys, kaip erdvė pajungiama saugumui. LDK kaip augalas auga į istorines baltų erdves kaip į lengviausiai politiškai perimamą erdvę, kuri teikia resursų atlaikyti tautos būtį paneigti norinčias jėgas. Lietuvos-Lenkijos valstybėje situacija pasikeitusi iš esmės – erdvė ten jau nebe saugumo priemonė, o tikslas: turiu erdvę, valdau ją – esu saugus, ir visa kita pajungiu jau tam pačiam reikalui: darau sandėrius, žudau, išduodu, kad tik būtų ta tavo saugumo erdvė. Kolektyvinės pastangos nebereikia, užtenka individualios pastangos. Ir pasirodo, kad žmonės turi ne saugumą, o jo fikciją, ne demokratiją, o chaosą. Bendro mąstymo ir bendro veikimo nuostatos būtinybė čia tiesiog akivaizdi.

Šiandieninis mūsų saugumas teritorijos požiūriu lemiamas tos aplinkybės, kad tebesame Nemuno baseino tauta ir esame prie Baltijos jūros, tiksliau – ant Baltijos jūros kampo. Jeigu ilgą laiką esminiu saugumo veiksniu mums buvo Nemunas, tai nuo XX a. juo tapo Baltijos jūra. Ar bus jis išnaudotas, priklauso nuo to, ar tapsime mes jūros tauta. Tokia dar nesam: ne tik jūros keltų Mukranas-Klaipėda dar kaip dera nevaldom, net ir laivynas rūdija arba pardavinėjamas. Tuo tarpu kaimynai veržte veržiasi prie jūros, netgi per mus, kaip rusai ir net baltarusiai. Gerai, kad mes norim būti Europos centro tauta, tai gera ambicija. Betgi kada mes norim būti Europos centru, nenorėdami tuo pat metu būti šitos vietos tauta (o Baltija yra geopolitinis Europos centras), tada mes iš tiesų tegalim būti mistinė Europos centro tauta. Turim dar ir dar kartą sau pasakyti: Baltijos jūra yra tikroji šiandieninė mūsų teritorinio saugumo garantija. Tai reiškia, kad tikrasis susijungimas su Vakarų Europa tegalimas per jūrą – per Švediją, per Norvegiją, Suomiją, taip pat per savo kaimynes Baltijos šalis. Nei Rusija, nei Vokietija nebus mūsų mielais palydovais į ateitį. O Lenkija visada buvo ir bus tarp jų.

Na, o kaimynų užsėsto Nemuno baseino kraštai kelia mums daugiau problemų, negu garantijų. Šiandien, kada nacijos saugumas yra ir jos teritorijos sąlygojamos ekologinės išlikimo garantijos, kokia jėga turi atsirasti, kuri užtikrintų Nemuno baseino gamtinį tinkamumą gyventi? Jei Lietuva, būdama tikra Nemuno upės tauta, neras galimybių susitarti su Baltarusija, Lenkija ir Rusija dėl Nemuno kaip gyvos upės išsaugojimo, ji neras galimybių išsaugot ir save.

Trečiasis postulatas: pagrindinis nacionalinio saugumo garantas yra kariuomenė. Vieni sako, kad Lietuvai reikia per 20 tūkstančių kariuomenės. Kiti svarsto, ar gali būti Lietuvoje į gynybą, į karą pakeltas kas trečias asmuo. Manau, kad tai rimti ir svarbūs svarstymų dalykai, tuo labiau, kad biudžetas yra irgi labai kritiškas dalykas. Tačiau dažniausiai esmė lieka vėlgi už šitų svarstymų rėmų: ar turime norą turėti galimybę apsiginti, ar norim turėti armiją? Labai gaila, šiandien mes dar neturime tikro noro apsiginti, tikro noro turėti savo kariuomenę. Apie lietuvišką kariuomenę kol kas daugiausia šnekama su panieka, pajuoka ir nepagarba. Kol taip bus, neturėsime mes ateities.

Kariuomenė yra šventas tautos daiktas ir darbas. Kariuomenė yra žmonės, kurie laisva valia, atsiskirdami nuo savo mielos kasdienybės, eina į kareivines leisti save muštrauti, komanduoti, kad galėtų įgyti galią tobuliausiai bendrai veikti. Tai yra auka, kurios dar beveik niekas nesuvokė. O juk karys atsisako ne tik normalios kasdienybės – jis eina gyventi, pasiryžęs žūti už kažką, už mus, už tave ir mane, ir nesuprasti šito – reiškia neturėti vieno esmingiausių santykių su savo valstybe. Kaip padaryti, kad tas supratimas tyliai ir tvirtai įsikurtų mumyse – atskiras reikalas, bet padaryti būtina.

Ir apie karą mes kalbam kaip apie kažką idiotiška, netikra. Dėl to, kad maži? Ar dėl to, kad niekingi? Bijantys nueiti iki galutinės ribos, pažvelgti už jos ir pasakyti: „Štai čia baigiasi gyvenimas, bet nuo to galbūt kaip tik viskas ir prasideda“. Taip, kolei kiekvienas nesupras, kad laisvės kraštutinė riba yra žūtis, tol nieko nebus, niekas pas mus nesikeis. Nes, pasakykite man, kaip valstybė gali apginti mane, kai aš einu tamsia gatve ir mane užpuola? Ir kas turi nuspręsti, kokias priemones naudoti man ginantis? Ar baimė peržengti būtinąją gintį yra pasiteisinimas ar pateisinimas? Aš ir tik aš visų pirma atsakau už savo gyvybę, kuri reikalinga ne tik man!? O mes dar neatsakingi už savo gyvybes. Užtat žudom ir žudomės. Užtat geriama ir nuodijamasi, kariamasi ir abortuojamasi. Štai kaip savisauga akivaizdžiai tampa ir saugumo problema: pernai mirimai Lietuvoje viršijo gimimus. Esam subrendę su visa atsakomybe prisiimti ne tik personalinę gintį, bet ir kolektyvinę gintį kare. Ir kol šitas klausimas taip pat nebus išgvildentas iki galo, mes būsime nesubrendę, mes liksim vaikai. Kai kurie – persenę vaikai. Arba vergai.

Baigdamas noriu pasakyti: šautuvai yra ne tam, kad šaudytų, šautuvai yra tam, kad nešaudytų. Nes šaudo ne šautuvai, šaudo žmonės. Kaip žmonės nešaudo? Tai yra klausimas, į kurį reikia atsakyti, į kurį reikia nuolat atsakinėti – tai bus mūsų samprotavimai apie taiką. Bet jeigu ir toliau norėsime kalbėti apie saugumą, apie žmogaus saugumą, apie nacijos saugumą, turėsime kalbėti visų pirma apie tai, kaip per mane pereinanti atsakomybė už savo ir kitų gyvenimą tampa supratimu, jog žmonės vis dėlto šaudo: šauna tada, kai šauti būtina, ir nešauna tada, kai šauti nebūtina.

Mano gyvybė yra mano laisvės riba. Išėjome į tikrą tos senos tiesos supratimo galimybę. Privalome priimti ją šviesiu protu ir apmąstyti taip, kad mąstymo išvados taptų naujo mūsų gyvenimo tvarkos pamatais ir naujomis mūsų tautos saugumo galimybėmis.

Gyvename ne tam, kad kariautume, kariaujame tam, kad gyventume.

Voruta, 1994 kovo 10-16 d.

ByAlvidas

Apie rašymą lotyniško pagrindo rašmenimis

Tautinės mažumos bei už užsieniečių ištekėjusios moterys, trokštančios savo pavardes rašyti ne tik lietuviškos abėcėlės raidėmis, bet visais lotyniško pagrindo rašmenimis, pavyzdžiui, ǻ, ü, ê, x, q ir kitais, veikia prieš lietuvių kalbą. Dėl šios priežasties Vyriausybės siūlymas asmenvardžius rašyti originaliai, yra baisiau nei carinės Rusijos Vilniaus generalgubernatoriaus vykdyta rusinimo politika.
Tokius priekaištus Vyriausybės ketinimams įtvirtinti originalią nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymą lotyniško pagrindo rašmenimis antradienį spaudos konferencijoje pažėrė Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas, konservatoriai-krikdemai Gintaras Songaila ir Rytas Kupčinskas ir pora kalbininkų – Pranas Kniūkšta bei Kazimieras Garšva.
………………………………
„Visa tai skirta aptarnauti ne lietuvių tautos interesą, o, drįsčiau sakyti, Penktosios kolonos. Kai susidaro asmenų grupės, kurios veikia aktyviai ir agresyviai, veikia užnugaryje, slapstydamosi, jos visada, nori to ar ne, tampa Penktosiomis kolonomis. Šiuo atveju prieš lietuvių kalbą eina mažumos. Jos neveikia atvirai, veikia dengdamosi kitais interesais, argumentais ir bando įprasminti savo veiksmus aukštesniu lygmeniu. Kas yra tos grupės: šiuo atveju labai kryptingai veikia lenkų tautinė mažuma, iš dalies rusų ir migruojančios moterys – tos, kurios iš užsienių parsiveža savo pavardes ir kiša čia kaip normalų lietuvių kalbos asmenvardį“, – spaudos konferencijoje kalbėjo R. Ozolas.

……………………………………
Vyriausybės siūlomą teisės aktą 32 lietuviškos raidės paskęstų šimte ir daugiau nelietuviškų lotyniško pagrindo raidžių. „Niekas nežino, kaip jos tariamos“, – piktinosi jis, pabrėžęs, jog, jo nuomone, taip būtų žalojamas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) paveldas. Maža to, K. Garšvos tvirtinimu, leidimas tautinėms mažumoms bei už užsieniečių ištekėjusioms tautietėms rašyti asmenvardžius nelietuviškai, gali kelti grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui. Tokia grėsmė neva kyla įvertinus, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyvena daugiausia lenkų tautinės mažumos atstovai.

Visą 2010 metais publikuotą straipsnį galite skaityti

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rozolas-migruojancios-moterys-is-uzsieniu-parsiveza-savo-pavardes-ir-kisa-cia-kaip-normalias.d?id=27987999

Nepaisydama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. sprendimo dėl valstybinės kalbos prioritetiškumo viešosios erdvės oficialiojoje vartosenoje ir šios nuostatos pakartojimo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime dėl vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose, kurie, galima būtų buvę tikėtis, nepaliko jokių neaiškumų dėl valstybinės pozicijos lietuvių kalbos atžvilgiu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė toliau ieško landų ir būdų, kaip nevykdyti LR Konstitucijos, LR Konstitucinio Teismo netgi pakartotinių sprendimų, ir pateikė Seimui įstatymo projektą, šiurkščiai prieštaraujantį Lietuvos konstitucingumui bei lietuvių tautos prigimtinėms teisėms. Vyriausybės įgalioti asmenys, pristatydami ir komentuodami įstatymo projektą, nė neslepia, kad įstatymą priėmus ir pagal jį pertvarkius vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos dokumentuose tvarką, ji būtų išplėtota iki visos lietuvių literatūrinės kalbos viešosios rašybos pakeitimo. Tokiu būdu būtų ne tik pagilintas dabar stichiškai susiformavęs vardų ir pavardžių rašymo literatūrinėje kalboje chaosas, bet ir įvykdyta lietuvių abėcėlės reforma, galinti turėti ne tik lingvistinių, kultūrinių, bet ir geopolitinių pasekmių.

https://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=8371&p=13266

ByAlvidas

Rimos Štefane trumpas atsakymas gerb. Vyt. Landsbergiui

Be ilgų įžangų. Iš karto prie reikalo.

Taip, Jūs teisus gerb. p. Vytautai Landsbergi.

Tai – ne Lietuvos žmonės. Jie – Lietuvos žmonių vergai. Jūs pamiršote, kad šių „vergų“ rankomis, jėgomis, sunkiu darbu buvo ir yra kuriama laisva Lietuva ir jos ateitis.

Kodėl drįstu tai teigti?

Todėl, kad Lietuvos Respublikos teisėsauga yra bedantė „Lietuvos žmonių atžvilgiu“.

Todėl, kad Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas sukurptas tik „Lietuvos žmonių“ vergams, būtent:

 20 straipsnis. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė

  1. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė.
  2. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę:

1) atstovauti juridiniam asmeniui arba

2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba

3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą.

  1. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nurodymu ar leidimu arba dėl nepakankamos priežiūros arba kontrolės.
  2. Juridinis asmuo gali atsakyti už kontroliuojamo arba jam atstovaujančio kito juridinio asmens šio straipsnio 2 ar 3 dalyje nurodytomis sąlygomis padarytas nusikalstamas veikas, jeigu jos padarytos pirmiau nurodyto juridinio asmens naudai jame vadovaujančias pareigas einančio ar jo įgalioto asmens nurodymu ar leidimu arba dėl nepakankamos priežiūros ar kontrolės.
  3. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės. Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės už jo naudai arba jo interesais fizinio asmens padarytą, organizuotą, kurstytą ar padėtą padaryti nusikalstamą veiką nepašalina fizinio asmens baudžiamoji atsakomybė, taip pat tai, kad fizinis asmuo už šią veiką atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės arba jis nėra traukiamas atsakomybėn dėl kitų priežasčių.
  4. Pagal šį kodeksą neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija. Valstybės ir savivaldybės institucijomis ir įstaigomis nelaikomos ir pagal šį kodeksą atsako valstybės ir savivaldybės įmonės, taip pat viešosios įstaigos, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir akcinės bendrovės bei uždarosios akcinės bendrovės, kurių visos akcijos ar jų dalis nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei.

Manau, kad visi atsakymai kaip ant delno. Be komentarų…

Kodėl Lietuvoje toks chaosas… Kodėl ji didžiuliu pagreičiu ritasi į bedugnę… Kodėl į valdžią veržte veržiasi visokio plauko perėjūnai…

O kažkada puikiais vediniais laikais… Pas valdovą galėjo ateiti bet kuris pavaldinys ir apkaltinti šį dėl to, kad yra nelaimingas. Tada valdovas giliai susimąstydavo, eidavo tartis pas išminčius, aiškinosi priežastis, kada jis – valdovas – ir kokią nuodėmę padarė, kaip ją išpirkti, kad visi jo pavaldiniai būtų laimingi…

Gal nustokite „Lietuvos žmonės“ ieškoti kaltų, o pasiraitoję rankoves imkitės darbų vardan tos Lietuvos…

Visos Lietuvos nepasodinsite…

 

 

 

 

ByAlvidas

INFORMACINIS PRANEŠIMAS

2021 m. spalio 2 d. įvyko Lietuvos centro partijos (LCP) nuosekliųjų centristų frakcijos tarybos nuotolinis posėdis, kurio metu buvo aptarta viešai paskelbta informacija, kad Centro partija pakeitė pavadinimą ir buvo išrinktas naujas partijos pirmininkas. Frakcijos nariai atkreipė dėmesį į R. Zabielienės viešame laiške iškeltą šių veiksmų ir suvažiavimo, kuriame buvo priimti minėti sprendimai, teisėtumą.

Frakcijos posėdyje buvo prieita išvados, kad už veiksmus, kurie įvyko ir iki šiol vyksta buvusioje LCP, atsako buvęs ir esamas partijos pirmininkai. Partijos pirmininkų vedama organizacija krypsta į populizmą, visiškai prarasdama centrizmo ideologiją. Nors pasirinkti politines pažiūras ir partinę priklausomybę yra kiekvieno asmens laisvo apsisprendimo reikalas, tačiau įvertinus buvusio ir esamo partijos pirmininkų politinės veiklos patirtį ir rezultatus, jų motyvaciją pakeisti politinę kryptį galima suprasti. Lieka tik stebėtis tokia pokyčių apimtimi.

LCP nuosekliųjų centristų frakcija buvo sukurta siekiant atkurti ir puoselėti centrizmo ideologiją. Dabar, kai Centro partijos vadovybė galutinai apsisprendė pakeisdami pavadinimą, LCP nuosekliųjų centristų frakcijos posėdyje pažymėta, kad dabartinės Centro partijos ideologijai tolstant nuo centrizmo, Nuosekliųjų centristų frakcija tampa politinių vidurio jėgų partijų dalimi. Esama politinė padėtis lėmė tokią Nuosekliųjų centristų frakcijos poziciją, kuri gali būti reikšminga ne partijos, bet ir Lietuvos politinių interesų srityje.

Nuosekliųjų centristų frakcija imasi iniciatyvos veikti kaip politinė vidurio jėga ir frakcijos tarybos nuotolinio posėdžio nutarimu keičia statusą – frakcija taps asociacija Centristų sąjunga  (Lietuvos centristai).

Centristų sąjunga  (Lietuvos centristai) – tai nacionalinių interesų atstovavimo asociacija, kuri siekia atkurti Centro partiją, svarbią Lietuvos ir ES politikai, sprendžiant tautos buvimo, išlikimo ir stiprėjimo klausimus. Dabartiniu metu tokių ir panašių klausimų nekelia nė viena Lietuvos partija, o kai kurios net atvirai vykdo kosmopolitinę ir antinacionalinę politiką, nors tai ir prieštarauja ES deklaruojamai tautų stiprinimo, nacionalinių kultūrų ugdymo krypčiai.

Tikime savo idėjomis ir siekiame veikti Lietuvos labui.

ByAlvidas

Mirė žinomas Palangos politikos ir visuomenės veikėjas, medikas Albinas Stankus

Albinas Stankus  Lietuvos centro sąjungos, Centro partijos steigėjas, aktyvus narys. Buvo Lietuvos centro partijos pirmininkas (2013-10-25 iki 2016-07-08). A. Stankaus vadovavimo partijai laikotarpiu partija augo, narių skaičius  padvigubėjo.

1991 m. buvo išrinktas į pirmąją Palangos miesto deputatų tarybą, vėliau net penkias kadencijas buvo Palangos miesto savivaldybės tarybos narys.

Užuojauta artimiesiems.

Penktadienį mirė žinomas Palangos politikos ir visuomenės veikėjas, medikas Albinas Stankus. Palangiškio gyvybę pasiglemžė koronavirusas. Sunkios būklės jo žmona ir dukra, rašoma portale Vakarinė Palanga.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/covid-19-pasiglemze-zinoma-medika-is-palangos-zmona-ir-dukra-sunkios-bukles.d?id=88388483

 

Daugiau apie A. Stankų: https://www.palangostiltas.lt/a+stankus++mokslininkas+kuris+ir+politikoje+vadovaujasi+asmeniniu+darbu+planu,7,2,4552.html

 

ByAlvidas

Alvidas Šimkus perrinktas frakcijos „Už Klaipėdą“ pirmininku

Valdančiajai Klaipėdos miesto tarybos daugumai priklausanti frakciją „Už Klaipėdą“, kurią šiuo metu sudaro rinkimų komiteto „Vytautas Grubliauskas ir komanda“ nariai meras Vytautas Grubliauskas, vicemeras Arvydas Cesiulis, Rimantas Taraškevičius, Vidmantas Plečkaitis ir pagal Lietuvos centro partijos sąrašą išrinkti Alvidas Šimkus bei Laima Juknienė, rinko frakcijos pirmininką.

Įkūrus šią frakciją buvo susitarta, kad jos pirmininkas bus renkamas pagal rotacijos principą vienerių metų kadencijai. Frakcijos pirmininko pareigas ėjo jai jau nebepriklausantys Vaida Žvikienė, Vytis Radvila, o pernai rugpjūtį frakcijos pirmininku buvo išrinktas A. Šimkus.

Pasibaigus jo vienerių metų kadencijai vėl buvo surengti pirmininko rinkimai.

Frakcijos posėdyje V. Grubliauskui pasiūlius frakcijos pirmininku perrinkti A. Šimkų, tam pritaręs R. Taraškevičius pateikė siūlymą pirmininką rinkti iki šios kadencijos pabaigos, iki kurios liko pusantrų metų.

Bendru sutarimu buvo pritarta abiems pasiūlymams, tad A. Šimkus patvirtintas frakcijos „Už Klaipėdą“ pirmininku ilgesniam laikotarpiui.

Alvidas Šimkus perrinktas frakcijos „Už Klaipėdą“ pirmininku

 

ByAlvidas

Nario mokesčius partijoms moka mažesnė narių dalis, tačiau jų pervedamos sumos auga

Kiek nario mokesčio surenka politinės partijos? Kokio dydžio sumas į jų sąskaitas vidutiniškai perveda nariai? Kaip nario mokesčių sumos kito per pastaruosius penkerius metus, rodo Vyriausiosios rinkimų komisijos susisteminti politinių partijų pateiktų nario mokesčio registracijos žurnalų duomenys.

 

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolę atliekančios VRK duomenimis, 2020 m. iš viso politinių partijų sąskaitas partijų nariai papildė 703 819,91 eurais. 2019 m. ši suma siekė 511 975,90 eurų. 2018 m. – 430 593,88 eurus.

Vidutiniškai 2020 m. vieno nario mokestis politinei partijai siekė 43,49 eurus. 2019 m. vienas partijos narys vidutiniškai partijai sumokėjo 26,68 eurus. 2018 m. – 20,62 eurus. 2017 m. ši suma siekė 18,59 eurus, o 2016 m. – 19,80 eurų.

Daugiau skaitykite :

https://www.vrk.lt/naujienos/-/content/10180/1/nario-mokescius-partijoms-moka-mazesne-nariu-dalis-taciau-ju-pervedamos-sumos-auga

 

ByAlvidas

Puteikį palieka „ištikimieji“

N. Puteikio visiškas nemokėjimas telkti, organizuoti, planuoti partinių darbų veda partiją į pražūtį. Suvažiavimų organizavimo klastojimai tęsiasi.  Nuolatinis nepagarbos rodymas partiečiams, melagystės, sukčiavimas  veda prie to, kad N. Puteikį palieka jo ištikimieji sąjungininkai. Įdomu kas toliau?

Viešiname Rūtos Zabielienės   laišką:

Sveiki,  Gerbiamieji,
 priėjau išvados, kad veltui sugaišau begalę laiko tikėdamasi ir siekdama, kad mažųjų, nesisteminių partijų vadovai supras vienijimosi būtinybę ir eis į 2020 m. Seimo rinkimus vieningu sąrašu. Anaiptol, taip neįvyko dėl įvairių priežasčių, bet neatmestina, kad kai kurie šių partijų vadai buvo iš anksto užprogramuoti prieš vienijimąsi, arba buvo “ narciziškai“ nusiteikę ir nesuvokė to būtinybės. Po rinkimų praėjo geras pusmetis, bet vadai, vadukai  ir jų nuostatos beveik nepasikeitė, o kai kuriuos iš jų labai sugadino valdžia ir pinigai.
 Jeigu P. Gražulio rinkimai ir Centro partijos pavadinimo ir struktūros panaikinimas Vingio parke laikomi teisėtais ir teisingais, tai su tokia kišenine “ troikos“ valdoma partija, visomis prasmėmis aplenkusia net garsiojo Anūko TS- LKD “ rinkimus“, galime neužilgo apturėti labai daug bėdų, kai “ pačiu laiku“ visa tai išviešins sisteminė purvasklaida. Tame  „Centro partijos suvažiavime „dalyvavo  vienu autobusu atvežti Gargždų apygardos rinkėjai, o ne Centro partijos delegatai iš skyrių. Būsimojo iki šiol su CP nieko bendro neturėjusio, pirmininko kandidatūra nebuvo aptarta iš anksto ir neiškelta nei viename partijos skyriuje, nei valdyboje, ar taryboje. Apie  “ rinkiminį partijos suvažiavimą“ sužinojome tik iš vakaro,  16 val.,  iš N. Puteikio sms žinučių.
Su tokia partine- politine “ demokratija“, paprasčiausia nepagarba partijoje iš idėjos dirbusiems nariams, rėmėjams,  nevaldomu valdžios troškimu, lipant šalia esantiems, dirbantiems, idėjiniams bendražygiams “ per galvas“, toli nenueisime. Nuo tokio “ Teisingumo“ Centro partijos įkūrėjas aa R. Ozolas “ vartosi grabe“. Nuo jos  neužilgo nusigręš  ir bent kiek savigarbos turintys nariai. Mes ne pardavinėjami vergai ir ne kokie  baudžiauninkai, o jūs, ponas Puteiki, ne  koks caras, „pamiršęs palakinti šunelius“…
  Norėdama bent kažkiek užkirsti kelią šiai būsimai provokacijai, nutariau tapti nepartine visuomenininke,   Kauno jungtinio demokratinio judėjimo ir bendruomenės “ Nemuno krantai“ pirmininke ir toliau kovoti už Tėvynę ir tradicinę šeimą, kartu su kitomis patriotinėmis organizacijomis.
Taip pat kviečiu ir kitų partijų narius nenuolaidžiauti vadų diktatui ir savivalei, nenorui vienyti jėgas. Jeigu šiuo sudėtingu metu, mąstantys  partijų ir NVO nariai nustos bijoti, masiškai palikę tokias mus “ „užrištuose maišuose“ laikančias partijas ir NVO, susivienys idėjiniu pagrindu,  kaip Didžiajame Šeimų Gynimo Marše, mes tikrai LAIMĖSIME.
Su pagarba,
Rūta Zabielienė,
buvusi Centro partijos valdybos  ir
Kauno skyriaus pirmininkė,
esanti Kauno JDJ ir “ Nemuno krantų“ bendruomenės pirmininkė
ByAlvidas

Eilinė Puteikio melagiena

Alvidas Šimkus

Jau kurį laiką atvirai sakau, kad Naglis Puteikis meluoja, sukčiauja ir negana to, giriasi.

Žmonės klausia – kodėl? Atsakau į šį klausimą, remdamasis naujausiais faktais.

Kartu su Laura Radzevičiute, Lietuvos centro partijos nare, kreipėmės į teismą su ieškiniu atsakovui N. Puteikiui dėl Lietuvos centro partijos 2019 m. kovo 12 d. neeilinio suvažiavimo pripažinimo neteisėtu ir šio suvažiavimo priimtų sprendimų panaikinimo. Neeilinis suvažiavimas buvo reikalingas  N. Puteikiui kaip partijos pirmininkui pademonstruoti galią, tenkinant savo žmonos norą žūtbūt susidoroti su kai kuriais neįtikusiais partijos nariais. Protestuodami prieš neteisėtus ir negarbingus N. Puteikio veiksmus, daugelis partijos narių ignoravo šį suvažiavimą ir į jį nevyko, todėl N. Puteikis galimai griebėsi suktybės – į suvažiavimą, gali būti, kad viena partijos Kauno skyriaus narė pakvietė ,,savus“ žmones iš Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ), kuriame ir pati aktyviai dalyvavo. Kadangi pakviestieji nebuvo Lietuvos centro partijos nariai, todėl neturėjo teisės dalyvauti suvažiavime kaip delegatai. Nepažįstamuosius suvažiavimo dalyvius pastebėjo L. Radzevičiūtė, kuri būdama aktyvi partijos valdybos narė pažinojo daugelį partiečių iš veido. Vėliau palyginus suvažiavime dalyvavusių sąrašus su partijos narių sąrašais, kurie man, kaip valdybos pirmininkui, buvo prieinami, pastebėjome, kad delegatais buvo užregistruota apie 10 asmenų, ne partijos narių. Taip N. Puteikiui sukčiaujant ir buvo surinktas reikiamas delegatų skaičius.

Aptikę akivaizdų sukčiavimo faktą organizuojant suvažiavimą, kreipėmės į teismą. N. Puteikis, žinodamas apie savo suktybę, teismui neteikė jokių dokumentų. Minėto suvažiavimo dalyvių sąrašus pavyko gauti tik Kristupui Krivickui ginant save ir juos pateikus kitame teismo posėdyje.

Byla nagrinėjama du metus. Per tokį ilgą laiką tai tapo neaktualu, nes didelė dalis žmonių, kuriems šis klausimas buvo svarbus, bei buvę partijos pirmininkai, nesulaukę teismo sprendimo, išstojo iš partijos. Kitiems partijos nariams, neaktyviems politinėje veikloje, teismo sprendimas nerūpėjo. Griežtą ,,Ne“ N. Puteikiui tarė Lietuvos Respublikos Seimo rinkėjai – į Seimą neišrinko. Dauguma ir taip žino, kad N. Puteikis nėra sąžiningas žmogus.

Nors sakoma, kad laikas gydo, tačiau padarytos moralinės žalos, patirtos dvasinės skriaudos, apskritai niekas negali atstoti, iš atsakovo materialios žalos atlyginimo nesiekėme, todėl klausimui tapus neaktualiu nusprendėme ieškinį atsiimti. Vilniaus miesto apylinkės teismas tai patvirtino 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi.

[2021-04-08][nutartis byloje][e2-277-808-2021]

O N. Puteikis ir čia neiškentė nepasigyręs – 2021 balandžio 14 d. išplatino elektroninį laišką.

Tema: Centro partija – Tautininkai laimėjo visas bylas su A. Šimkumi ir jo komandos nariais.
Centro partija – Tautininkai (toliau – CPT) galutinai laimėjo bylą su Alvidu Šimkumi dėl neva blogai suorganizuoto tuometinės LCP suvažiavimo, kuriame buvo tvirtinami kandidatai į EP. Taigi,. CPT laimėjo visas bylas su A. Šimkumi, visi sprendimai yra įsiteisėje, daugiau jokių bylų su A. Šimkumi ar jo komandos nariais CPT neturi. Ačiū visiems už kantrybę, o CPT teisininkui Liudvikui Ragauskiui – labai didelis AČIŪ už puikų CPT atstovavimą. NP

N. Puteiki, KĄ LAIMĖJOTE, JEI BYLA NENAGRINĖTA?

Atvirai ir drąsiai teigiu, kad N. Puteikis yra melagis ir pagyrūnas. Giriasi laimėjęs bylą, kurios nebuvo. Varžybos neįvyko, bet laimėtojas apsiskelbė.

 

 

ByAlvidas

Romualdo Ozolo paramos fondas. NEPRIKLAUSOMYBĖS SĄSIUVINIAI

Romualdo Ozolo paramos fondas būtų labai dėkingas, jei paremtumėte fondo veiklą skirdami  žurnalui dalį valstybei sumokėto gyventojų pajamų mokesčio.
Tereikia prisijungus prie VMI užpildyti formą (FR0512 forma) ir į laukelius įrašyti šiuos duomenis:E1 – gavėjo tipas: 2; E2 – gavėjo indentifkacijos numeris (kodas): 192046075; E3 – mokesčio dalies paskirtis – leidybai; E4 – mokesčio dalies dydis: 1,2 proc.
Tik finansiškai nepriklausomi būsime ramūs dėl žurnalo NEPRIKLAUSOMYBĖS SĄSIUVINIAI ateities! Žurnalo redakcija nuoširdžiai dėkoja visiems rėmėjams. Net ir simbolinė Jūsų parama – tai mūsų darbo įvertinimas ir paskata tęsti žurnalo steigėjo Romualdo Ozolo pradėtą darbą.

INFORMACIJA
https://www.vmi.lt/cms/gpm-dalis-paramai

ByAlvidas

IŠ ROMUALDO OZOLO PALIKIMO. KOVO 11-OJI. KAS JI?

Pranešimas, skaitytas Kauno žemės ūkio universiteto Miškų fakultete 2006 m. kovo 8 d.  

Kas yra Kovo 11-oji?

Atsakymas, rodos, aiškus: tai Lietuvos valstybės atkūrimo dienos šventė. Valstybės, kuri yra viena iš netrumpos eilės mūsų valstybingumo istorijoje: Karalystė, Didžioji Kunigaikštystė, Abiejų Tautų Respublika, Lietuvos Respublika, atkurtoji, arba antroji, Lietuvos Respublika, o dabar štai ir Lietuva Europos Sąjungoje.

1990 m. kovo 11 d. prieš vidurnaktį dvyliktuoju iš eilės priimamas svarbiausias Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentas – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“. Juo paskelbiama, kad – cituoju – „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas valstybės suverenių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“.

Kad būtų visai aišku, apie kurios valstybės tęsimą kalbama, tą patį vakarą tryliktuoju dokumentu atkuriamas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimas, tačiau pridurmais, keturioliktuoju dokumentu, Lietuva gauna Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą –  apkarpytą ir papildytą LTSR Konstituciją, nuolat taisomą ir veikiančią iki 1992 m. spalio 25 d., kai buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Ta diena, 1990-ųjų kovo 11-oji, toldama nuo jų dalyvių, linkusi tapti viena ryškiausių mūsų istorijos kelrodžių žvaigždžių.

Liudininkui ji pilna buitiško plušėjimo. Aplink parlamentą spiečiasi žmonės. Koridoriais zuja deputatai, būriuojasi kabinetuose. Sąjūdžio klubas verda. Kabinete, kur dabar vyksta Seimo valdybos posėdžiai, mūsų septynetas formuluoja Nepriklausomybės Akto tekstą. LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko telefonu, kuriuo naudojasi Vytautas Landsbergis, skambina Stasys Lozoraitis, mygdamas valstybę atkurti tuoj pat, be jokių pereinamųjų laikotarpių, kurių norėtų parlamento kairioji pusė su Algirdu Brazausku priešaky. Valstybė turi būti atkurta kaip 1918 metų Respublikos tąsa. Lenkų deputatų frakcija, kuri diskutuoja ir tarpusavyje, ir su savo konsultantais, pagaliau apsisprendžia susilaikyti – Nepriklausomybės atkūrimui santūriai nepritarti. Niekas nežino, ką daro Vladislavas Švedas, kuris dabar sėdi Maskvoje.

O kaip iš LTSR Aukščiausiosios Tarybos juridiškai švariai pereiti į nepriklausomos valstybės parlamento statusą? Vienuolika dokumentų Landsbergis priverstas pasirašyti kaip LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.

Kai prieš vidurnaktį Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje LTSR herbą pamažu uždengia Vytis, man atrodo, kad Lietuva kaip senas lietuvių žaltys žvilgėdama neriasi iš savo jau svetimos odos ir sekundei sustingsta prieš ilgą žygį į ateitį.

Kas gi atsitinka tą vakarą ne kaip buitis, ne kaip politika ar asmeninė intriga, o kaip istorija?

Pasakysiu labai aiškiai: tą vakarą Lietuvos valstybė atkuriama iš principo ir kategoriškai apibrėžtai:  kaip nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Tada ji tokia iš tiesų ir yra.

Pagal kokią tvarką gyvensime joje, buvo nustatinėjama vėliau.

Kuo gi užsiimta pirmiausia? Ne santykiuose su kaimynais, apie ką dabar dažniausiai prisimename, o valstybės viduje? Visų pirma užsiimta turtiniais santykiais ir ideologine atskirtimi. Turtas per restituciją mus pamažu atveda į didįjį apie 1996 metus pradėtą išvalstybinimą („didžiąją privatizaciją“), kurio metu dalį valstybės turto galutinai perima Lietuvos „sėkmingieji“, dalį – užsienio kapitalas. Ideologinė kova suformuoja frontą tarp vadinamųjų patriotų ir komunistų, priešpriešą tarp Rytų ir Vakarų. Kadangi valdžia visada yra teisė turtą valdyti ir jį turėti, labai greitai turtinių santykių tvarkymas tampa kova dėl valdžios, o valdžia – turtėjimo būdu. Visa tai lemia ir tarsi koordinatės tebežymi taip pat ir šiandieninio mūsų valstybės vidaus gyvenimo turinį.

Ką tai reiškė valstybės tęstinumo požiūriu?

Visa tai reiškė ne savanorių ir ne partizanų karuose brandintą Respubliką, o gilėjančios socialinės atskirties Lietuvą.

Ką šitai reiškė Lietuvos ateičiai ir jos geopolitiniam susiorientavimui?

Tai reiškė tiktai sociumo bendrume egzistuoti tegalinčios nacionalinės politinės valios silpnėjimą ir – kaip tik dėl to – būtinybę jau tik valdantiesiems prisiimti atsakomybę dėl Lietuvos globalizacinės integracijos. Ties XXI amžiaus slenksčiu Lietuva ne tik neberodė valios kurti savo pačios istorinio identiškumo vertą Vidurio Europą, bet ir kone džiaugsmingai priėmė visas Vakarų keliamas integracijos sąlygas, beveik simboliškai už naująją priklausomybę balsuodama ir referendume dėl stojimo, ir dėl Europos konstitucijos.

Kovo 11-osios Lietuva juridiškai mums jau istorinė Lietuva. Dabartinis mūsų gyvenimas, pradėtas 2004 m. gegužės 1 d., yra Lietuvos Respublikos gyvenimas Europos Sąjungoje. Vieniems – geresnis, kitiems – blogesnis, bet tai jau politikos, o ne juridikos klausimas.

Ką pravartaus nacionaliniam gyvenimui turime iš Kovo 11-osios Respublikos?

Turime dar gerą trečdalį veikiančių 1992 metų Konstitucijos straipsnių. Bet vieną – pirmąjį, nemirtingą, neįveikiamą: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“.

Turime rimtus iššūkius: Europos Komisijos Europos Parlamentui pateiktą programą „Aktyvūs Europos piliečiai“, kurios tikslas – kiekvienoje šalyje narėje suburti žmones, norinčius Europos konstitucijos 8 straipsnį pakeisti taip, kad nacionalinė pilietybė taptų tiktai papildančiąja, t. y. kad ir asmens lygiu Europos Sąjunga taptų unitarine – vieninga ir nedaloma valstybe. Turime tos pačios Europos Komisijos siūlymą anglų kalbą juridiškai įtvirtinti kaip oficialią bendravimo kalbą. Turime dešimtis užsienio firmų, verbuojančių lietuvius į jų geriau apmokamus darbus, o pas mus vežančių kinus, ukrainiečius.

Tačiau turime ir keliolika tūkstančių iš pusės milijono ekonominių tremtinių, kurie jau ir pėsti norėtų sugrįžti į Lietuvą. Turime pirmą rimtą mūsų energetinio savarankiškumo išlaikymo projektą – susitarimą dėl Baltijos branduolinės jėgainės statybos Ignalinoje. Turime keletą tūkstančių mūsų naujųjų ūkininkų, baigiančių įleisti šaknis į gimtąją žemę laisvosios rinkos stichijoje. Turime nacionalinį diktantą su savo lietuvių kalbos žinias patvirtinti panorusiu ir senimu, ir jaunimu.

O svarbiausia: turime ir vėl bundančią jaunąją Lietuvos dvasią.

Štai ką „Atgimimo“ savaitraštyje rašo Ignalinos gimnazijos mokinukė Justė Nepaitė:

„Nereikia tų grandiozinių planų, susijusių su ekonomika. Situacija gerokai pasikeistų į gerąją pusę, jei tik žmonės išmoktų atrasti truputį meilės. Tik manęs vienos čia neužteks. Galbūt derėtų pradėti lankstinukų, kurie skelbtų: „Tėvynei reikia tavęs!“ arba „Savižudžiai nepatenka į Rojų“ gamybą. /…/ Galbūt derėtų pasamdyti porą šimtų jaunų žmonių, kurie ištisas dienas skambintų lietuviams telefonu ir praneštų džiugias naujienas. Pavyzdžiui: „Laba diena! Ar jūs nesididžiuojate mokėdamas vieną sudėtingiausių kalbų pasaulyje?“, „Sveiki! „Baltaragio malūnas“ yra ne ką prastesnė stebuklinga istorija už „Harį Poterį“. Nežinote? Galėtume vakarais jums paskaityti keletą ištraukų.“ Jei niekas nesutiktų, dievaži, pati galėčiau skambinti: „Laba diena! Sveikinu! Jūs esate lietuvis!“ Kodėl ne? Žmones turėtų vienyti dar kažkas. Ne tik krepšinis.“

Sveikinu visus su švente.

ByAlvidas

Valstybės kino metraštis. Lietuvos kelias į Europos Sąjungą. Filosofas Romualdas Ozolas

Žurnale apžvelgiamas Lietuvos valstybingumo kelias nuo Didžiojo Vilniaus Seimo iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą.

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/44031/valstybes-kino-metrastis-lietuvos-kelias-i-europos-sajunga-filosofas-romualdas-ozolas

 

 

ByAlvidas

Partijos lyderis bet kuriuo atveju atsako už savo partijos nesėkmę

Jeigu partijos vadovas negali laimėti nei vienų rinkimų, kurie vyko šiuos kelerius metus, tai rodo, kad kažkas negerai su lyderio charizma, su lyderio gebėjimų patraukti žmones. Vienintelis N. Puteikio tikslas ir kalba yra tik apie gaunamus pinigus- dotacija.  Kalbų apie vertybes negirdėti.  Matyt, ir pačiai partijai tampa rimtu klausimu, ar lyderis yra tikrai tas, kuris padeda partijai išryškinti  partijos ideologiją ar tas, kuris pristabdo partijos veiklą“.

Nuo to klausimo lyderiui nusišalinti, ar ieškoti kitų priežasčių, tokių kaip – „Rinkėjai suklydo“,   tikrai nederėtų.

Kiekvienas partijos lyderis turi atsakyti už partijos nesėkmę rinkimuose. Ne išimtis ir  Naglis Puteikis, kurio  vadovavimas Centro partijai – Tautininkai rekordiškai nesėkmingi.  Šių metų Seimo rinkimuose išleista beveik 300 000 (tris šimtus tūkstančių) eur., ir… nieko nelaimėta.

Lietuvoje lyderiai ir asmenybės yra labai svarbu. Šia prasme mes esame pakankamai primityvūs rinkėjai, kurie labai prisiriša prie konkrečių asmenybių ir viską vertina simpatijų – antipatijų kontekste, o ne žiūri į programų turinį.  Lyderis vienaip ar kitaip yra labai svarbu bet kuriai partijai, bet tai, kad Naglis Puteikis nebepadeda partijai, yra pakankamai aišku.

ByAlvidas

Nepriklausomybės sąsiuviniai. ROMUALDAS OZOLAS. LIETUVA: VEIKSMŲ KNYGA I dalis

Istoriniai tautos pradmenys

I skyrius

Žmogaus ir visuomenės apibrėžtys

 

Žmogus yra visų daiktų matas, žmogaus asmuo yra visų veiksmų atskaitos taškas. Tai ne propagandinė frazė, o dviejų tūkstančių metų Vakarų civilizacijos išdava, kurią šiandien (lengviau ar sunkiau, su kančiomis) perima visas pasaulis. Ir Lietuva.

Žmonės, kaip ir visi pasaulio daiktai, jungiasi pagal panašumą, kurio pats giliausias pamatas yra prigimtis. Taip randasi giminės, gentys, tautos. Tai irgi ne kokia nauja mintis, o pasaulio gyvenimo faktas.

Pasaulio istorija – tai žmonių gyvenimas, giminėms tampant gentimis, gentims – tautomis, tautoms – Pasaulio bendrija. Šis žmonių tapsmas Pasaulio bendrija – tai tūkstančių genčių ir tautų žuvimas, besitęsiantis ligi šiolei. XX amžius pasiekė žmogaus teisių gynimo visame pasaulyje. Tačiau dar nepasiekė tautų teisių gynimo. Esama stiprių politinių jėgų, kurioms žmogaus teisės atrodo vienintelis humanizavimo kriterijus, kurioms tautos teisės ir nebus reikalingos gynimo.

Stovime ties pasaulio be tautų riba, bet ar jis bus toks – nežinia.

XX amžiaus totalitarinės tvarkos buvo kuriamos tautų naikinimui įdiegti.

XX amžiaus demokratijos – tai žmogaus raiškos tautų ribose politiniai režimai.

Būdami atviri Pasaulio tautų bendrijos formavimuisi ir jame dalyvaudami, turime galvoti apie savo tautos įjungimą į Pasaulio bendriją.

Tą procesą gali garantuoti tik valstybė, kurią ir atkūrėme 1990 metais.

II skyrius

Tautos XX amžiaus slinktys

 

XX amžiaus pradžioje lietuvių tauta padarė trečią rimčiausią (pirmieji du – apsisprendimas kurti valstybę ir organizuoti gynybą nuo kryžiuočių okupacijos, realizuotas Mindaugo karūna, ir, antras, kovoje dėl išlikimo ieškoti bendradarbiavimo su Lenkija, pirmąkart esmingai tą nuostatą realizuojant Krėvos unija) savo istorijoje apsisprendimą: kurti nacionalinę valstybę, kurios ribos įsitektų lietuvių etninėse žemėse (tas apsisprendimas realizuotas Lietuvos ir Rusijos taikos sutartimi, nubrėžusia sienas tarp buvusios caro okupuotos Lietuvos ir carinės imperijos palikuonies bolševikinės Rusijos).

1918–1940 metais egzistavusi nepriklausoma Lietuvos Respublika buvo pirmoji Lietuvos istorijoje monoetninė valstybė (dalis jos rytinės teritorijos buvo okupuota Lenkijos). Kad ir kokia sudėtinga buvo jos plėtra tiek vidujai, tiek išoriškai, Respublikos rezultatas Lietuvai ir pasauliui akivaizdus: susiformavo aiški nacionalinė sąmonė su konstruktyviu ūkiu ir perspektyvia kultūra.

Patriotinė dvasia ir tautinė kultūra buvo bandytos sunaikinti 1940–1990 metų okupacijos laikotarpiu. Pasipriešinimas okupaciniam terorui (valstybės veikėjų naikinimas, inteligentijos ir pasiturinčiosios valstietijos naikinimas ir tremtys, valdysenos pakeitimas, ūkio struktūros sunaikinimas ir performavimas, kultūros cenzūravimas ir administravimas) pagimdė didžiulę emigraciją, ilgiausiai Europoje trukusį partizaninį karą (karą po karo), baisią rezignaciją ir pagaliau įvairias naujojo pasipriešinimo formas (Pasaulio lietuvių bendruomenės veikla, Helsinkio grupė, Katalikų bažnyčios kronika, Lietuvos laisvės lyga, pagaliau – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis).

Okupacijos nuostoliai buvo baisūs: pusei amžiaus iš normalios kapitalizmo plėtros išmuštas ūkis, visiškai pajungtas satelitiniam Rytų žaliavų perdirbimui ir tokiam pat Lietuvos žemių naudojimui; pusei amžiaus sustabdyta laisvos sąmonės laisvame gyvenime savivokos ir savitaigos formų ieškančios sąmonės branda; pusei amžiaus į visai kitų dvasinių vertybių sistemą, represyviai ją perteikiant, įmesta visuomenės dvasia. Taip, visa tai gimdė legalaus pasipriešinimo formas, tačiau jos buvo pažymėtos moralinio kompromiso arba akivaizdaus kolaboravimo žyme.

Atkūrus nepriklausomybę svarbiausiu darbu tapo atsiribojimas nuo buvusios okupantės Rusijos, kuri neprarado savo pretenzijų į Baltijos šalių bent kokio lygio kontrolę, ir įsijungimas į Vakaruose besiformuojančias tarptautines struktūras – visų pirma Europos Sąjungą, taip pat į gynybinę Šiaurės Atlanto organizaciją – NATO. Vidiniu valstybės rūpesčiu tapo valstybės turto pervedimo į privataus turto kategoriją problemos.

Atgimimo laikotarpiu (1988–1992) propaguotos ir teigtos savarankiškumo ir suverenumo nuostatos greitai buvo modifikuotos turto priklausomybės supratimų, vienų (kairiųjų) tempiant į dominuojančią valstybės turto padėtį, kitų (dešiniųjų) – į visišką jo išvalstybinimą. Masinis turto grobstymas ir kapitalo išplovimas užsienin pagimdė neviltį, kurią kraštutiniai kairieji suformulavo teze „prie ruso buvo geriau“, o dešinieji išreiškė Mažeikių naftos komplekso perdavimu amerikiečių monopolijai, už tai dar primokant porą milijardų litų iš valstybės biudžeto.

Ideologinėje ir finansinėje kovoje dėl pozicijų okupacijos paveikta ir Atgimimo nepakankamai sustiprinta sąmonė išryškino savo esmę: mes turime kažkam priklausyti. Klausimas tai sąmonei vienas: Rytams ar Vakarams.

Šios „Veiksmų knygos“ tikslas – ne tik suformuluoti alternatyvą abiem kapituliacijų variantams, bet ir parodyti, kokiu būdu įmanoma trečioji išeitis: mes jei ir priklausom, tai priklausom patys sau, jeigu kur nors integruojamės, tai ne išeinam iš Lietuvos žemės kaip emigrantai ar gastarbaiteriai, o Europos Sąjunga, NATO ateina čia ir veikia su mumis kaip su partneria

ByAlvidas

Nepriklausomybės sąsiuviniai ROMUALDAS OZOLAS. LIETUVA: VEIKSMŲ KNYGA

Tęsiame pažintį su unikaliu Romualdo Ozolo rankraštiniu palikimu, kurio didžioji dalis perduota ir tvarkoma Lietuvos centrinio valstybės archyvo specialistų. Skaitytojui pristatome dokumentą, pavadintą „Lietuva: veiksmų knyga“.

 Tai veikiausiai sumanytos knygos pradžia: numatytas turinys, parašyta pratarmė, įvadas ir du skyriai. Rašyta 2000 metų balandžio–liepos mėnesiais, deja, nebaigta. Greičiausiai, tai tuo metu ryškėjusios „naujosios politikos“ gaires formuluojantis dokumentas.

Lietuvai pasiekus imitacinės orientacijos į Vakarus piką („Williams International“ atėjimas į Mažeikius), išgyvenant pakvietimo tapti Europos Sąjungos nare entuziazmą, R. Ozolo rūpestis – išlikti, išsaugoti nacionalinio ūkio likučius, stiprinti tautinį ir kultūrinį savitumą. „Veiksmų knygos“ tikslas – „alternatyvi nacionalinio ūkio savarankiškumo Europos Sąjungos kontekste politika“.

Dokumento išliekamoji vertė – apmąstymai apie okupuotosios sąmonės palikimą ir jo įtaką Antrosios Lietuvos Respublikos politiniams sprendimams. R. Ozolo įžvalga dėl mūsų sąmonės orientacijos – „mes turim kažkam priklausyti“ – išlieka aktuali, apmąstant Lietuvos valstybės 30-mečio būvį.

Pratarmė

Ši „Veiksmų knyga“ yra lietuvių tautos plėtros nacionalinės programos metmenys.

Istorija čia apžvelgiama tiek, kiek būtina suvokti tautos kilmę, būdą ir gyvenimo tikslus.

Šiuolaikinio gyvenimo istorija dar labai trumpa – viso labo ne visas XX amžius. Ji formuoja mūsų šiandieninį ūkį, kultūrą ir interesus. Pagrindiniai to meto bruožai kaip mūsų išgyvenimo ir gyvenimo būdo parametrai tarnauja įvadine dalimi valstybės struktūrinio suskirstymo pagrindimui ir prioritetinių veiksmų tose valdymo srityse nustatymui.

Svarbiausia programos dalis yra valstybės valdymo struktūra ir jos padalinių veiksmai, kurie turėtų garantuoti saugią tautos ateitį.

Valstybės valdymo struktūra išskleidžiama: 1) pagrindžiant sistemą, 2) nurodant svarbiausias baro veiklos sritis, 3) išskiriant prioritetinius darbus ir 4) išryškinant toliau tirtinus klausimus.

Atskirai (III dalis) aptariami nacionaliniai uždaviniai, kuriuos turi spręsti visi valdžios lygmenys, visoms ideologijoms atstovaujančios politinės organizacijos, pagaliau – visuomenė kaip viešosios nuomonės, intelekto ir mentalumo vienovė.

2000 04 30, 13.49        R. O.

Įvadas

Istorijos palikimai

 

Lietuviai vis dar gyvena, nors jų jau nebeturėjo būti. Lietuvių sunaikinimu nuosekliai buvo užsiėmę vokiečiai, rusai ir lenkai, vykdydami karus ir okupacijas, tremtis, genocidus ir ekocidus, dementalizacijas ir asimiliacijas*. Demografinė pasekmė: daugiau kaip dešimt kartų mažesnis gyventojų skaičius lyginant su Lenkija šiandien, nors X amžiuje, kai Lietuvos ir Lenkijos valstybės dar tik ryškėjo, abiejų tautų gyventojų skaičius buvo beveik toks pat**.

Teritorinė pasekmė: nutautintos ir asimiliuotos baltų gentys teritorijose, kurios dešimt kartų didesnės už šiandieninę Lietuvos teritoriją***.

Kultūrinė pasekmė: keletą amžių lietuviai kūrė kultūros ir civilizacijos vertybes kitoms tautoms – gudams, lenkams, vokiečiams, rusams, prarasdami viduramžių, Renesanso ir klasikinio kapitalizmo epochas, į XX amžių įžengdami kaip mažai raštinga, pusiau nutautusi valstietiško mentaliteto tauta****.

Mentalinė pasekmė: nepasitikėjimas „užribiu“ ir naujovėmis, nacionalizmas arba kosmopolitizmas, pavydas ir klasta, gerumas ir žiaurumas, jusliškumas ir dar nedrąsus racionazmas.

Labai svarbūs Lietuvai specifiniai XX amžiaus palikimai.

Ištrūkusi iš 120 metų trukusios rusų vergovės XX amžiaus pradžioje, prieš didįjį totalitarinių režimų susidūrimą amžiaus viduryje, Lietuva paragavo laisvės skonio ir, nors tautos didžiuma neatlaikė išmėginimo ir pasidavė naujai okupacijai be pasipriešinimo, laisvės viltis gyvavo visus penkiasdešimt bolševikinės okupacijos metų. Laisvė ir toliau sąlygoja ir sąlygos Lietuvos savitaigos pobūdį: Nepriklausomybė aukščiau už viską!

Deja, per tuos penkiasdešimt okupacijos metų dėl totalitarinės ūkio tvarkymo sistemos Lietuvos žmonės buvo atjunkyti nuo savarankiško visuomeninio ir ūkinio gyvenimo, neteko santykio su turtu ir kapitalu, kas išsivadavus sudarė palankiausias sąlygas masiniam piktnaudžiavimui ir nusikalstamumui, atvedusiam į valstybės finansinį bankrotą, kurio pavidalus dabar ir bandome įveikti.

Esama ir specifinio Antrosios nepriklausomos respublikos istorinio palikimo: beveik visas tarybiniais metais sukauptas valstybinis ir „kolektyvinis“ turtas yra išgrobstytas arba išparduotas užsienio monopolijoms, beveik veidrodiškai pakartojančioms Lietuvos priklausomybės schemą, tik šįkart ne nuo Rytų, o nuo Vakarų. Įstojimas į Europos Sąjungą tą priklausomybę apiformins juridiškai.

Ši turto priklausomybės schema atspindėjo ir pagrindinius politinius buvusiųjų valdžių veiksmus. Bijodami opozicijos puolimų dėl galimų simpatijų Rusijai, kairieji su savo parlamentu ir vyriausybėmis rūpinosi tik ankstesniais dešimtmečiais sukurtų ūkio struktūrų ir jų valdymo nomenklatūros išsaugojimu, o dešinieji, argumentuodami integracijos į Vakarų struktūras sąlygomis, išpardavė visą tą turtą be ceremonijų ir skrupulų, jau dabar realizuodami Lietuvos ūkio visiškos priklausomybės nuo Vakarų monopolijų nuostatą.

Tai nuostatai alternatyvi yra nacionalinio ūkio savarankiškumo Europos Sąjungos kontekste politika. Į jos realizavimo galimybes ir apeliuoja ši „Veiksmų knyga“.

 

* Reikia sudaryti pagrindinių naikinimų schemas.

** Demografinių duomenų lentelės!

*** Teritorijos mažėjimo lentelės.

**** Svarbiausi kitoms tautoms kūrę žmonės ir paminklai.

ByAlvidas

N. Puteikis: rinkėjai suklydo

Centro partija-Tautininkai negalėjo atsilaikyti prieš ultraliberalias tendencijas, rinkėjai suklydo, teigia partijos pirmininkas Naglis Puteikis.

„Akivaizdu, kad Lietuva labai smarkiai liberalėja, rinkėjai renkasi vis liberalesnes partijas (…) Akivaizdu, kad prieš tokią tendenciją jokia tautininkų centristų partija negalėjo atsilaikyti, bet tai, kad mes vis dar turime virš dviejų procentų, rodo, kad rinkėjai mūsų nelaimėje nepaliko“, – pirmadienio naktį BNS sakė politikas.

„Vienmandatėse – lygiai tas pats, mane tiesiog pralenkė visų rūšių liberalai. Visur tas pats“, – teigė N. Puteikis.

Jis sakė, kad artimiausiuose partijos planuose yra galutinis susivienijimas su tautininkais ir kitų panašių pažiūrų partijų kvietimas vienytis, per artimiausius trejus metus tikimasi padvigubinti narių skaičių.

„Po trejų metų, manau, mes jau turėsime frakcijas savivaldybių tarybose, o po ketverių metų grįšime į Seimą“, – tvirtino partijos lyderis.

Nieko, visi klysta, rinkėjai irgi klysta, mes jiems išaiškinsime, kad jie suklydo“, – tvirtino jis.

Pats N. Puteikis, sakė nesvarstantis trauktis iš partijos pirmininko posto, tačiau tai padarys, jei partija pareikalaus.

„Na, balsų skaičiumi aš geriausias, nebent kolegos pasakytų, kad Nagli, pasitrauk (…) Jei dauguma nuspręs, kad dėl mano kaltės (pralaimėti rinkimai – BNS) ar reikalingas kitas, tai aišku, kad aš atsistatydinsiu“, – kalbėjo parlamentaras.

Suskaičiavus balsus 1616 apylinkių iš 1989, Centro partija-Tautininkai turi 2,65 proc. palaikymą. N. Puteikis Danės vienmandatėje rinkimų apylinkėje šiuo metu yra trečias, jį lenkia konservatorius Arvydas Pocius ir liberalas Saulius Budinas. 

KOMENTARAS

Kiek žmogus gali būti akiplėšiškas, nesusipratėlis,  kad gali rinkėjų pasirinkimą  kritikuoti, teikdamas, kad suklydo?

NESUSIPRATĖLIUI  – Tauta, visuomenė neklysta, jinai renkasi. Renkasi kas  valdys mūsų šalį. Renka žmones – asmenybes, kurie turi gerų idėjų, minčių ir moka kurti.

Straipsnio nuoroda: https://www.alfa.lt/straipsnis/50429292/n-puteikis-rinkejai-suklydo

ByAlvidas

Centro partijos Etikos komisijos svarstymas?

Internete 2020 m. liepos 22 d. buvo išplatintas straipsnis „Bestuburio karatisto kerštas“, kuriame aprašyta, kaip vedinas keršto Centro partijos pirmininko pavaduotojas, politinės tarybos narys, partijos valdybos prižiūrėtojas K. Krivickas sukvietė partijos Etikos komisiją ir liepė svarstyti bei surašyti protokolą, kuriuo vadovaujantis būtų galima pašalinti iš partijos jam ir partijos pirmininkui neįtinkančius partijos narius – Alvidą Šimkų, Valerijų Šabrauską ir Rimą Štefanę.

Lietuvos Centro partija vadovaujasi Etikos kodeksu, kurio pagrindinis tikslas – prisidėti prie dorovinių santykių kūrimo ir įtvirtinimo visuomenėje. Centro partijos Etikos komisijos funkcijos ir veikla apibrėžta Centro partijos įstatų XVI skirsnio dalimi ,,Centro partijos Etikos komisija” (toliau – Įstatai) bei Etikos komisijos reglamente (toliau – Reglamentas).

Išanalizuokime šios komisijos veiksmus ir juos įvertinkime:

  1. Įstatuose ir Reglamente yra nustatyta, kad Etikos komisijos posėdžius šaukia komisijos pirmininkas arba jam nesant – pavaduotojas, tačiau yra žinoma, kad 2020 m. liepos 11 d. įvykusį Etikos komisijos posėdį sušaukė K.Krivickas. Vadovaujantis Centro partijos įstatų XVI skirsnio 8 dalimi, K. Krivickas nėra ir negali būti Etikos komisijos nariu.
  2. Įstatuose ir Reglamente įtvirtinta, kad ,,Centro partijos Etikos komisija remdamasi šiais įstatais nagrinėja narystės Centro partijoje ir jos atstatymo klausimus. Svarsto pateiktą medžiagą apie Centro partijos Tarybos nutarimų ignoravimo apraiškas bei sprendžia ginčus tarp Centro partijos narių ir Centro partijos organų bei pateikia išvadas.” Pateikto Centro partijos Etikos komisijos posėdžio 2020 m. liepos 11 d. protokolo turinys neįrodo buvus bent menkiausią klausimo nagrinėjimą ar svarstymą, protokole nėra nurodyta, kokia medžiaga svarstymui pateikta, kuo remiantis pradėtas svarstymas ir kuo pagrįstas priimtas sprendimas. Nekalbant jau apie tai, kad svarstant itin jautrų ilgametės partijos narių narystės nutraukimo klausimą etiška būtų buvę iškviesti ir svarstomus asmenis bei išklausyti jų paaiškinimų. Tuo labiau, kad tokia galimybė yra numatyta ir Reglamente: ,,Komisijos posėdžiai yra uždari, tačiau esant būtinumui, Komisija gali priimti sprendimą leisti dalyvauti posėdyje kviestiniams asmenims.”

Reglamente nustatyta, kad Etikos komisijos tikslas – remiantis etinėmis nuostatomis ugdyti Partijos narių politinę kultūrą, siekti santarvės ir humaniškų tarpusavio santykių. Etikos komisija – tai Partijos drausmės valdymo organas, kurio pagrindinis tikslas – objektyviai išnagrinėti Partijos įstatų, programos pažeidimus, Partijos suvažiavimo ir Centro partijos Tarybos nutarimų ignoravimo apraiškas bei siūlymus keisti įstatus, narių pareiškimus, skundus ir kitą informaciją apie netinkamą narių elgesį. Deja, tai veikiau deklaracija, o ne norma.

Akivaizdu, kad minėtas Etikos komisijos posėdis buvo formalus, o parengtas itin lakoniškas protokolas įrodo Komisiją esant marionete ir vykdžius K.Krivicko reikalavimą pateikti išvadą apie pašalinimą.

Remiantis išdėstytais argumentais kyla abejonės Etikos komisijos posėdžio ir priimto sprendimo teisingumu ir teisėtumu. Ar Centro partijos Etikos komisija yra etiška? Ar Etikos komisijos priimtas sprendimas pašalinti iš partijos narius yra teisėtas ir teisingas?

Klausimas Etikos komisijos nariams: Kokiu Centro partijos veiklą reglamentuojančiu dokumentu remiantis K. Krivickas sukvietė Etikos komisiją, dalyvavo jos darbe ir net vadovavo komisijai? Ar sąžiningai savo pareigą atlikote jūs, Etikos komisijos nariai? Ar patys elgėtės etiškai?

ByAlvidas

Instrukciją kaip išsiregistruoti iš politinės partijos narių

Į mus kreipiasi partijos nariai klausdami kaip būtų galima išstoti iš partijos.

Pateikiame instrukciją kaip išsiregistruoti iš politinės partijos narių

Parašykite  google paieškos lange –

Teisingumo ministerija politinės partijos  –  atsidariusiame lange pasirenkate – Politinių partijų sąrašai – Galimybė tvarkyti sąrašus ir fiziniam asmeniui pasitikrinti narystę politinėje partijoje internetu.

Arba iškart paspauskite nuoroda:

https://tm.lrv.lt/lt/veiklos-sritys-1/politiniu-partiju-steigimas-ir-registravimas/politiniu-partiju-sarasai

Puslapio apačioje pasirinkite –  Galimybė tvarkyti sąrašus ir fiziniam asmeniui pasitikrinti narystę politinėje partijoje internetu. Būsite nukreipti į Elektroninius valdžios vartus

https://www.epaslaugos.lt/portal/service/165/13227

Atsivėrusiame lange parašyta: Galimybė fiziniam asmeniui pasitikrinti narystę politinėje partijoje ar pateikti prašymą atsisakyti narystės internetu paslauga

Paspauskite  UŽSAKYTI

Toliau prisijunkite per savo banką ar kitomis priemonėmis( mobiliu telefonu,  asmens tapatybės kortele ir kt.)

Patvirtinkite  savo tapatybė ir būsite prijungti prie Teisingumo ministerijos politinės partijos kuriai priklausote sąrašo.

Jei priklausote partijai ir norite nutraukti narystę: Spauskite nutraukti narystę ir užpildykite reikiamus laukus. Į klausimą kuriam skyriui priklausote nurodykite savo miesto pavadinimą.

Taip pat nurodykite savo e-pašto adresą.

Sėkmės ir geros kloties visiems.

 

 

ByAlvidas

ROMUALDAS OZOLAS: Lukiškių aikštė – ne privačių meninių improvizacijų eksponavimo vieta

Mano pasiūlymų kriterijus: Lukiškių aikštė yra (gali būti, turėtų būti) Lietuvos sostinės reprezentacinė aikštė (Nepriklausomybės aikštė – tautos susirinkimų vieta, buvusi Savivaldybės aikštė – kultūros renginių vieta, Gedimino aikštė – sakralinė vieta). Lukiškių aikštėje turėtų vykti su Valstybės administravimu susijusių institucijų (kariuomenės, policijos, savivaldybių ir kt.) švenčių ar kitų renginių ceremonijos, nacionalinių švenčių metu vykstantys paradai.

Realizuoti šią aikštės funkciją iki galo galima tuo atveju, jeigu Lietuva pagaliau suvoktų, kad jos vyriausybės negali lindėti buvusiuose CK rūmuose, tuo labiau, kad greta buvusioje savivaldybėje įsikuria gigantiškas prekybos centras! Buvusius CK rūmus pagaliau perdavus kultūros poreikiams (Muzikos ir teatro akademija ir pan.), kas iš karto įprasmintų Kongresų rūmus kaip meno erdvę, Operos ir baleto teatras kartu su buvusiais CK rūmais sukurtų galingą kultūros kompleksą pačioje prospekto pradžioje. Vyriausybės rūmų vieta ir istoriškai, ir urbanistiniu požiūriu – tai dabartinis Apygardos teismo pastatas, sujungtas su Vyriausybės žinion perimtinu Muzikos ir teatro akademijos pastatu, o reikalui esant – ir Ūkio ministerijos pastatu. Vyriausybės įstaigų kompleksui papildyti priestatais galimybę teikia tuščia erdvė greta šiandieninės Muzikos ir teatro akademijos.

Toks persitvarkymas – tai persitvarkymas iš esmės, jeigu lietuvių tauta planuoja gyventi savo žemėje ilgai ir atsakingai. Jis turės būti padarytas anksčiau ar vėliau. Patogiausias momentas yra dabar. Tai – kartu ir ilgalaikis Sostinės sutvarkymo tikslas, kurį įgyvendinus būtų kompensuotos visos mums okupacijų padarytos normalios plėtros skriaudos.

Tokiai tvarkymosi krypčiai strategiškai atliepia ir Tautos namų projekto ant Taurakalnio įgyvendinimas, kaip jis suprojektuotas Algimanto Nasvyčio (žr. „Kas yra Tautos namų projektas?“, 2006 m.).

Jo strategiškumą paremia naujai atsiradusi galimybė: Lukiškių kalėjimo iškeldinimas. Kalėjimo patalpos jokiu būdu neturėtų būti parduotos verslininkams, kurie čia įrengtų dar vieną pramogų monstrą, nieko bendra neturintį su miesto ir valstybės istorija. Todėl patalpos turėtų būti perimtos Vyriausybės žinion, ieškant galimybių čia įkurti Okupacijų muziejų, galintį tapti viena iš turistų ir moksleivių lankomiausių sostinės vietų.

Lukiškių aikštės kaip Laisvės aikštės, kaip paminklo visų laikų kovotojams už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę vieta urbanistiškai būtų sutvarkyta esmingai ir perspektyviai.

Gerai suprantu, kad viešpataujantis nusiteikimas Lukiškių aikštę paversti kokių nors privačių meninių improvizacijų eksponavimo vieta, atsilaisvinančias patalpas panaudoti greitam ir dideliam pelnui, o vyriausybių ir savivaldybių nenoras vykdyti tęstinumo reikalaujančius kultūros projektus šiuos mano siūlymus nesunkiai gali priskirti eiliniam „nesuprantamam šnekėjimui“, tačiau valstybės kaip aukščiausio kriterijaus nepaisantiems mąstymams ir siūlymams pritarti niekaip negalima.

Lietuva didžiąją savo istorijos dalį gyveno okupacijose arba kokiose nors jos suverenitetą ir kultūrą niokojančiose sąjungose. Mūsų aikštėse stovėjo paminklai mūsų užkariautojams ir korikams. Dabar dar galime bandyti likviduoti skolas ir atlikti darbus, kurių istoriškai atlikti negalėjome, nors ir privalėjome.

Sunku būtų įsivaizduoti, kad pirmąkart turėdami visišką suverenitetą savo istorinei sostinei, mes Lukiškių aikštėje nepastatytume obelisko Laisvei, kuris simbolizuotų visų amžių kovotojų dėl nepriklausomybės pergalę ir būtų – kaip tai tradiciškai suprantama – pagarbos ženklas Didžiausiajai Tautos Pergalei. Visa kita gali rasti vietos po juo.

2007 m. vasario 5 d.

Vilnius

ByAlvidas

Atviras laiškas LCP partijos valdžiai

LCP „Gerovės Lietuva“ – ar tikrai?

 

Dabar, kai pasaulį užvaldęs COVID-19, mažytis virusas, „Gerovės Lietuva“ susitraukia iki „išlikimo Lietuvos“. Ir LCP „Gerovės Lietuva“ gali laukti tas pats likimas – LCP „Išlikimo Lietuva“. Grandioziniai planai „užimti“ Seimą kone šturmu per gerus kelis mėnesius sumenko iki – patekti bent vienam bet kokiais būdais. Partija nukrito žemiau 5% rinkiminio slenksčio ir net mažiau, net pro mikroskopą vos pamatysi.

Šiandieną belieka telkti „silpnesniuosius“ (kitas mažesnes partijas) kovai su „stipriaisiais“ (valdžiažmogiais). Kodėl? Kodėl nebegelbsti net Pirmininko sutelkta „sunkioji artilerija“ – žiniasklaidos „tūzai“?

Gali nuskambėti liūdnai, bet manytina, jog tai susiję su panieka savo partijos eiliniams nariams – jie tik priedėlis prie visa išmanančiosios „partinės grietinėlės“? Prisiminkime metų pradžią: telksime žinomus veidus – į LCP partijos gretas pakviesta Eglė Kručinskienė ir be jokio paruošimo mesta „plaukti į giliuosius masinės medijos vandenis“. Neišplaukė, nuskendo… Ir nei vienam partijos vadui nesudrebėjo nė vienas veido raumenėlis – jos atsisakant. Ir vargiai, ar atsiprašyta už nepatogumus… Kas pamiršote, leiskite priminti partijos Pirmininko žodžius: „Kas dvi savaites pristatysime po vieną naują žinomą veidą“. Kur tie veidai? Sakykite, kas eis su žmonėmis, kurie negerbia net savęs? Kuriems žodis, tuščias ir tik skambus garsas… Tie, kurie pažįsta Pirmininką geriau nei aš, kažin ar rizikuos žygiuoti drauge… Tad galima apgauti tik tuos, kurie kažkada Pirmininku tikėjo kaip padoriu žmogumi… bet ir tie nusivils, atėjus laikui…

Dabar Seime retkarčiais girdimos Pirmininko „replikos“ – žmogus nuoširdžiai dirba – lyg balsas tyruose… Kur kariūno galia? Juk ir vienas gali būti lauke karys…

Nebėra tos pirminės jėgos, išsisemta…

O dabar prisiglausime prie bet ko… kad tik patektume bent vienas į Seimą, kad gautume tų, taip maloniai skambančiųjų… Juk moka už kalbas… Atleiskite už sarkazmą… Politikams netaikytinas posakis – neduok pavalgyti, duok pakalbėti…

Tai tik kelios išvados… matant „liūdną vaizdelį“…

Tad, skalykite tie, kurie nesutinkate su mano išsakyta nuomone, jūs mokate, jus tam ir priėmė į partiją… kad gintumėte „grietinėlės“ garbę…

 

Pagarbiai,

Rima Štefane

Telšiai

ByAlvidas

KOVO 11-OJI. KAS JI?

Iš Romualdo Ozolo palikimo

Pranešimas, skaitytas Kauno žemės ūkio universiteto Miškų fakultete 2006 m. kovo 8 d.  

Kas yra Kovo 11-oji?

Atsakymas, rodos, aiškus: tai Lietuvos valstybės atkūrimo dienos šventė. Valstybės, kuri yra viena iš netrumpos eilės mūsų valstybingumo istorijoje: Karalystė, Didžioji Kunigaikštystė, Abiejų Tautų Respublika, Lietuvos Respublika, atkurtoji, arba antroji, Lietuvos Respublika, o dabar štai ir Lietuva Europos Sąjungoje.

1990 m. kovo 11 d. prieš vidurnaktį dvyliktuoju iš eilės priimamas svarbiausias Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentas – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“. Juo paskelbiama, kad – cituoju – „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas valstybės suverenių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“.

Kad būtų visai aišku, apie kurios valstybės tęsimą kalbama, tą patį vakarą tryliktuoju dokumentu atkuriamas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimas, tačiau pridurmais, keturioliktuoju dokumentu, Lietuva gauna Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą –  apkarpytą ir papildytą LTSR Konstituciją, nuolat taisomą ir veikiančią iki 1992 m. spalio 25 d., kai buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Ta diena, 1990-ųjų kovo 11-oji, toldama nuo jų dalyvių, linkusi tapti viena ryškiausių mūsų istorijos kelrodžių žvaigždžių.

Liudininkui ji pilna buitiško plušėjimo. Aplink parlamentą spiečiasi žmonės. Koridoriais zuja deputatai, būriuojasi kabinetuose. Sąjūdžio klubas verda. Kabinete, kur dabar vyksta Seimo valdybos posėdžiai, mūsų septynetas formuluoja Nepriklausomybės Akto tekstą. LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko telefonu, kuriuo naudojasi Vytautas Landsbergis, skambina Stasys Lozoraitis, mygdamas valstybę atkurti tuoj pat, be jokių pereinamųjų laikotarpių, kurių norėtų parlamento kairioji pusė su Algirdu Brazausku priešaky. Valstybė turi būti atkurta kaip 1918 metų Respublikos tąsa. Lenkų deputatų frakcija, kuri diskutuoja ir tarpusavyje, ir su savo konsultantais, pagaliau apsisprendžia susilaikyti – Nepriklausomybės atkūrimui santūriai nepritarti. Niekas nežino, ką daro Vladislavas Švedas, kuris dabar sėdi Maskvoje.

O kaip iš LTSR Aukščiausiosios Tarybos juridiškai švariai pereiti į nepriklausomos valstybės parlamento statusą? Vienuolika dokumentų Landsbergis priverstas pasirašyti kaip LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.

Kai prieš vidurnaktį Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje LTSR herbą pamažu uždengia Vytis, man atrodo, kad Lietuva kaip senas lietuvių žaltys žvilgėdama neriasi iš savo jau svetimos odos ir sekundei sustingsta prieš ilgą žygį į ateitį.

Kas gi atsitinka tą vakarą ne kaip buitis, ne kaip politika ar asmeninė intriga, o kaip istorija?

Pasakysiu labai aiškiai: tą vakarą Lietuvos valstybė atkuriama iš principo ir kategoriškai apibrėžtai:  kaip nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Tada ji tokia iš tiesų ir yra.

Pagal kokią tvarką gyvensime joje, buvo nustatinėjama vėliau.

Kuo gi užsiimta pirmiausia? Ne santykiuose su kaimynais, apie ką dabar dažniausiai prisimename, o valstybės viduje? Visų pirma užsiimta turtiniais santykiais ir ideologine atskirtimi. Turtas per restituciją mus pamažu atveda į didįjį apie 1996 metus pradėtą išvalstybinimą („didžiąją privatizaciją“), kurio metu dalį valstybės turto galutinai perima Lietuvos „sėkmingieji“, dalį – užsienio kapitalas. Ideologinė kova suformuoja frontą tarp vadinamųjų patriotų ir komunistų, priešpriešą tarp Rytų ir Vakarų. Kadangi valdžia visada yra teisė turtą valdyti ir jį turėti, labai greitai turtinių santykių tvarkymas tampa kova dėl valdžios, o valdžia – turtėjimo būdu. Visa tai lemia ir tarsi koordinatės tebežymi taip pat ir šiandieninio mūsų valstybės vidaus gyvenimo turinį.

Ką tai reiškė valstybės tęstinumo požiūriu?

Visa tai reiškė ne savanorių ir ne partizanų karuose brandintą Respubliką, o gilėjančios socialinės atskirties Lietuvą.

Ką šitai reiškė Lietuvos ateičiai ir jos geopolitiniam susiorientavimui?

Tai reiškė tiktai sociumo bendrume egzistuoti tegalinčios nacionalinės politinės valios silpnėjimą ir – kaip tik dėl to – būtinybę jau tik valdantiesiems prisiimti atsakomybę dėl Lietuvos globalizacinės integracijos. Ties XXI amžiaus slenksčiu Lietuva ne tik neberodė valios kurti savo pačios istorinio identiškumo vertą Vidurio Europą, bet ir kone džiaugsmingai priėmė visas Vakarų keliamas integracijos sąlygas, beveik simboliškai už naująją priklausomybę balsuodama ir referendume dėl stojimo, ir dėl Europos konstitucijos.

Kovo 11-osios Lietuva juridiškai mums jau istorinė Lietuva. Dabartinis mūsų gyvenimas, pradėtas 2004 m. gegužės 1 d., yra Lietuvos Respublikos gyvenimas Europos Sąjungoje. Vieniems – geresnis, kitiems – blogesnis, bet tai jau politikos, o ne juridikos klausimas.

Ką pravartaus nacionaliniam gyvenimui turime iš Kovo 11-osios Respublikos?

Turime dar gerą trečdalį veikiančių 1992 metų Konstitucijos straipsnių. Bet vieną – pirmąjį, nemirtingą, neįveikiamą: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“.

Turime rimtus iššūkius: Europos Komisijos Europos Parlamentui pateiktą programą „Aktyvūs Europos piliečiai“, kurios tikslas – kiekvienoje šalyje narėje suburti žmones, norinčius Europos konstitucijos 8 straipsnį pakeisti taip, kad nacionalinė pilietybė taptų tiktai papildančiąja, t. y. kad ir asmens lygiu Europos Sąjunga taptų unitarine – vieninga ir nedaloma valstybe. Turime tos pačios Europos Komisijos siūlymą anglų kalbą juridiškai įtvirtinti kaip oficialią bendravimo kalbą. Turime dešimtis užsienio firmų, verbuojančių lietuvius į jų geriau apmokamus darbus, o pas mus vežančių kinus, ukrainiečius.

Tačiau turime ir keliolika tūkstančių iš pusės milijono ekonominių tremtinių, kurie jau ir pėsti norėtų sugrįžti į Lietuvą. Turime pirmą rimtą mūsų energetinio savarankiškumo išlaikymo projektą – susitarimą dėl Baltijos branduolinės jėgainės statybos Ignalinoje. Turime keletą tūkstančių mūsų naujųjų ūkininkų, baigiančių įleisti šaknis į gimtąją žemę laisvosios rinkos stichijoje. Turime nacionalinį diktantą su savo lietuvių kalbos žinias patvirtinti panorusiu ir senimu, ir jaunimu.

O svarbiausia: turime ir vėl bundančią jaunąją Lietuvos dvasią.

Štai ką „Atgimimo“ savaitraštyje rašo Ignalinos gimnazijos mokinukė Justė Nepaitė:

„Nereikia tų grandiozinių planų, susijusių su ekonomika. Situacija gerokai pasikeistų į gerąją pusę, jei tik žmonės išmoktų atrasti truputį meilės. Tik manęs vienos čia neužteks. Galbūt derėtų pradėti lankstinukų, kurie skelbtų: „Tėvynei reikia tavęs!“ arba „Savižudžiai nepatenka į Rojų“ gamybą. /…/ Galbūt derėtų pasamdyti porą šimtų jaunų žmonių, kurie ištisas dienas skambintų lietuviams telefonu ir praneštų džiugias naujienas. Pavyzdžiui: „Laba diena! Ar jūs nesididžiuojate mokėdamas vieną sudėtingiausių kalbų pasaulyje?“, „Sveiki! „Baltaragio malūnas“ yra ne ką prastesnė stebuklinga istorija už „Harį Poterį“. Nežinote? Galėtume vakarais jums paskaityti keletą ištraukų.“ Jei niekas nesutiktų, dievaži, pati galėčiau skambinti: „Laba diena! Sveikinu! Jūs esate lietuvis!“ Kodėl ne? Žmones turėtų vienyti dar kažkas. Ne tik krepšinis.“

Sveikinu visus su švente.

ByAlvidas

Alvidas Šimkus: „Esu tas, kuris supranta, kad siekiant kažką pakeisti, reikia veikti“

 

Didžiausias Vakarų Lietuvos dienraštis „Vakarų ekspresas“ tęsia rašinių ciklą su rubrika: „Miesto tarybos naujokai“. Joje kamantinėjame pirmą kartą politikos virtuvėje atsidūrusius klaipėdiečius.

Šiandien mūsų pašnekovas – miesto tarybos narys Alvidas Šimkus

Trumpai apie save.

Objektyviai aktyvus pilietis visose gyvenimo srityse. Patyręs ir subrendęs centristinių pažiūrų politikas. Vyras ir tėvas. Nusipelnęs kraujo donoras. Aplinka ir naujovėmis besidominti asmenybė.

Už kokią konkrečią veiklą esate atsakingas miesto taryboje?

Pagrindinė veikla Taryboje – Miesto ūkio ir aplinkosaugos komitete, esu komiteto pirmininkas. Miesto tarybos narių veikla neapsiriboja viena funkcija, įprastai yra atsakingi už keletą veiklos sričių. Esu Savivaldybės tarybos kolegijos, Neįgaliųjų reikalų tarybos, Etikos, Privatizavimo bei Jūrinių ir vidaus vandenų reikalų komisijų nariu.

Ar tenkina ši sritis, ar norėtumėte kuruoti kitą?

Tokių klausimų sau nekeliu! Esu miestiečių išrinktas politikas, kuris atsakingai vykdo visas patikėtas veiklas. Maža to, kiekvienas tarybos narys daugiau, ar mažiau, aktyviai turi dalyvauti visose miesto tarybos veiklos srityse, todėl išreikšti savo nuomonę, pateikti pasiūlymų visada yra galimybė.

Kokius svarbius darbus, projektus jau pavyko pradėti, ar įgyvendinti?

Per metus teko dalyvauti 46 Tarybos, komisijų ir komitetų posėdžiuose, kuriuose svarstyti aktualūs miestui klausimai. Manau, svarbiausia yra konkreti pagalba miestiečiams, reaguojant į jų pateiktus prašymus.

Paminėsiu keletą atvejų.

Melnragės bendruomenės gyventojai kreipėsi į mane dėl pėsčiųjų perėjos ties autobusų stotele Molo g. įrengimo. Šis klausimas buvo svarstytas Saugaus eismo komisijos posėdyje ir nutarta įrengti perėją.

Kartu su Vitės bendruomenės nariais lankėmes AB „Klaipėdos nafta“ ir AB KLASCO, kur su įmonių vadovais buvo aptarti oro taršos kvapais ir kietosiomis dalelėmis mažinimo klausimai.

Ar jau apsipratote miesto Tarybos nario kėdėje ir kokie pirmųjų metų darbo įspūdžiai?

Tarybos narys turi dirbti, o ne sėdėti, todėl pratintis prie kėdės nėra reikalo. Praėjus pirmiesiems darbo metams galiu pasakyti, kad daugelį gerų iniciatyvų ir naudingų veiklų sudėtinga įgyvendinti dėl biurokratinių trukdžių.

Kiek laiko, Jūsų manymu, reikia norint rimčiau susipažinti su miesto tarybos nario darbu?

Įsigilinti į problematiką ir pradėti dirbti daug laiko nereikia. Man patikėtos veiklos sritys Taryboje daugiau ar mažiau buvo žinomos iš ankstesnės mano veiklos. Esu komandoje, kurioje yra narių, turinčių didelę politinę patirtį. Jei kyla neaiškumų, visada bus kas pataria. Patirtis įgyjama dirbant. Žmogus mokosi visą savo gyvenimą.

Ar miesto tarybos nario įgaliojimai pakankami, kad būtų galima nuveikti rimtus darbus?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Tarybos nariui įgaliojimų veikti suteikta pakankamai, tačiau reikia nepamiršti, kad Tarybos narys nėra vienas lauke karys, ir vien idėja sotus nebūsi.

Pirmiausia reikia aptarti veiklą su kitais tarybos nariais ir gauti jų pritarimą. Iniciatyvos įgyvendinimas – tai jau savivaldybės administracijos ir specialistų reikalas, tačiau Tarybos narys, jei jis siekia iš tikrųjų įgyvendinti idėją, turi stebėti savivaldybės administracijos veiklą, kad šioji nepaskęstų biurokratiniame liūne.

Kokios permainos būtinos miestui? Kokius pirmus tris uždavinius reikėtų spręsti pirmiausia?

Atstovauju klaipėdiečių interesus, todėl pirmiausia ir svarbiausia veikla yra Klaipėdos miesto bendrasis planas ir jo įgyvendinimo pradžia.

Kita svarbi sritis – tai taršos mažinimas, aplinkosauga. Klaipėdoje veikia keli šimtai įvairių pramonės sričių įmonių, todėl siekiant gerinti aplinkos apsaugą, būtina kuo stropiau identifikuoti visus aplinkos taršos šaltinius mieste ir imtis konkrečių politinių priemonių taršai mažinti.

Nemažiau svarbi tvarka gyvenamoji aplinka – reikia gerinti miestiečių gyvenamąją aplinką, tvarkyti ir atnaujinti daugiabučių namų kiemus, pakeisti kelių ir šaligatvių dangas, sutvarkyti privažiavimus prie gyvenamųjų namų ir svarbių objektų, įrengti mieste daugiau rekreacijos ir aktyvaus poilsio zonų.

Koks jūsų požiūris į išorinio uosto plėtrą?

Dabartinis uosto krovos pajėgumas dar nėra visiškai išnaudotas, tačiau miesto, miestiečių, ir uosto verslo interesų santykis balansuoja ant itin plonos aplinkosaugos ribos. Istoriškai miestas ir uostas formavosi kartu, ir dabar atrodo, kad tai du neatskiriami objektai.

Šiuolaikinėje pasaulinėje praktikoje vyrauja sprendimai formuojantys miesto ir uosto plėtrą atskyrimo keliu, fiziškai, geografiškai nutolinant uostą nuo gyvenamųjų teritorijų. Mano požiūris – atsargus.

Klaipėdoje nebeliko nei 150 tūkstančių gyventojų. Ar turite planų, kaip sustabdyti klaipėdiečių emigravimą iš miesto?

Emigracija įvyko natūraliai, kadangi dauguma miestiečių išsikėlė į nuosavus namus prie Klaipėdos, kurių teritorijos jau priklauso Klaipėdos rajonui. Manyčiau, kad kai kuriuos rajonus reikėtų prijungti prie miesto, tai būtų sąžininga visų atžvilgiu. Daugumą priemiesčių gyventojų dirba mieste, jų vaikai lanko miesto darželius, mokyklas, būrelius.

Vienas iš svarbesnių gyventojų skaičiaus didinimo veiksnių – tai jaunų žmonių pritraukimas mokytis, studijuoti ir dirbti Klaipėdoje. Klaipėdoje daugiausia jaunimo prarandama abiturientams išvykstant studijuoti į kitus du didmiesčius,kuriuose koncentruotos aukštosios mokyklos.

Būtina gerinti Klaipėdos aukštųjų mokyklų reputaciją, gal net sukurti specialų mokymosi, studijų ir karjeros galimybių Klaipėdoje rinkodaros planą, kartu su bendrojo ugdymo mokyklomis, profesiniais mokymo centrais ir universitetu bei kolegijomis, vaikais ir tėvais bei verslo atstovais. Čia reikia kompleksinių sprendimų.

Kaip apibūdintumėte Klaipėdos miesto tarybos opozicijos ir daugumos santykius?

Politiškai korektiški ir dalykiški.

Ar Jus, pasukusį politiko keliu, palaiko artimųjų ratas, ar kartais kyla ginčų, diskusijų ir nesutarimų su namiškiais?

Politikoje aktyviai dalyvauju nuo 1999 metų. Ypatingo pritarimo nesulaukiu, bet ir prieštaravimų didelių nebuvo. Šeimoje esame pakankamai savarankiški ir visi suprantame – patys esame atsakingi už savo sprendimus.

Ar jau galvojate apie galimybę dalyvauti rinkimuose ir į kitos kadencijos miesto tarybą?

Būdamas politikoje visada turi dalyvauti rinkimuose. Rinkimai yra tarsi visuomenės barometras, kuris parodo, ar tavo veikla reikalinga, ar tavimi pasitikima.

Kokius seniai pamirštus darbus namie pavyko nuveikti karantino metu?

Jei darbas pamirštas ir neatliktas, tai reiškia, kad nelabai buvo ir reikalingas, todėl pamirštų darbų neturiu.

Kokius tris pirmus darbus atliksite pirmiausiai, kai tik baigsis karantinas?

Kadangi Tarybos, komiteto posėdžiai vyksta be trikdžių, tik nuotoliniu būdu, tai „degančios” veiklos nėra, todėl pirmiausia apsilankysiu pas kirpėją.

Kaip atsidūrėte politikoje?

Politika yra priemonė, kuria realiai galima įgyvendinti savo ir bendraminčių idėjas. Tai mane „veža“. Yra nemaža dalis žmonių, kurie nenuilsdami piktinasi viskuo, tačiau nė piršto nepajudina, kad kažkas pasikeistų. Aš esu tas, kuris supranta, kad siekiant kažką pakeisti, reikia veikti. Bent jau pabandyti. Tikiuosi, kad mano bandymas bus sėkmingas, ir man pavyks įgyvendinti didžiąją dalį numatytų prieš rinkimus darbų.

Koks praeities, ar dabarties politikas Jums yra sektinas pavyzdys?

Lietuvoje savo politikos mokytoju laikau a.a. šviesios atminties Romualdą Ozolą. Man teko garbė su juo kartu dalyvauti Lietuvos centro partijos steigime ir ilgametėje veikloje.

R. Ozolo padrasintas pradėjau rašyti straipsnius, jo padedamas išleidau savo straipsnių rinkinį „Mintys apie politiką“ (2008).

R. Ozolas yra vienas iš nedaugelio politikų, kuris turėjo Lietuvos valstybės viziją ir ją nuosekliai gynė. Lietuvos valstybę R. Ozolas apibrėžė kaip tautinę, pilietinę ir demokratinę, bendrumą su kitu kuriančią sutarimo būdu.

Tokios valstybės tikslas yra lietuvių tautos išsaugojimas, sustiprinimas ir įtvirtinimas pasaulyje, kuris garantuotų jai saugų ir patikimą gyvenimą savo istorinėje tėvynėje. „Ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje“, – politinis credo, kurio jis nuosekliai laikėsi. Tokia yra ir mano politinė nuostata.

Ar mokate gaminti maistą? Jei taip, ką paruoštumėte savo svečiams?

Gerai gaminu įvairų maistą ir svečiams galėčiau paruošti pilną pietų su desertu stalą. Mūsų šeimoje nesame pasiskirstę konkrečiomis pareigomis, todėl kas gali, tas ir gamina.

Ar teko laikytis dietos?

Taip, laikausi praktiškai visada. Vos tik atsipalaiduoji ir… vėl virš viršsvorio dar viršsvoris.

Ar esate savikritiškas? Ar pripažįstate savo klaidas?

Taip, esu savikritiškas. Tai kartais trukdo. Klaidas pripažįstu, tačiau iš to tragedijos stengiuosi nedaryti, savigrauža neužsiimu. Vadovaujuosi principais, kas nedirba – tas neklysta, ir gyvenimas tęsiasi.

Ar kitiems sunku Jus perkalbėti?

Jei kalba argumentuotai– tai ne, bet jei kalba „emocijomis“ – tai sunku, praktiškai neįmanoma.

Kokį didžiausią iššūkį gyvenime teko patirti?

Visas gyvenimas – tai vienas didelis iššūkis. Eiti į pirmą klasę, įstoti į universitetą, eiti į pirmąjį pasimatymą, pradėti pirmąjį darbą, ir… pirmą kartą būti išrinktam į miesto tarybą!

Kokie Klaipėdos simboliai, Jūsų manymu.labiausiai reprezentuoja uostamiestį?

Klaipėdos simboliai įvairūs, kaip ir pati Klaipėda. Manyčiau, kultūriniai istoriniai yra Jūrų muziejus, Dramos teatras, Teatro aikštė su Anikės skulptūra, senasis paštas su karilionu; industriniai – tai jūrų uostas su kranų žirafomis, Melnragės molas, „Meridianas“, ir romantiniai gamtiniai– tai pirmiausia jūra, jos dvelksmas, ošimas, bangų dūžiai į molą, marios, Danė.

Kokia Klaipėdos vieta, gatvė, aikštė, Jums asmeniškai patraukliausia?

Mažvydo alėja, Skulptūrų parkas. Danės upės krantinės

Kokia Klaipėda bus po 50 metų?

Gražus modernus laikmečio dvasią atitinkantis miestas. Miestas, kuriame gera gyventi!

Ačiū už atsakymus ir sugaištą laiką.

https://www.ve.lt/naujienos/visuomene/zmones/alvidas-simkus-esu-tas-kuris-supranta-kad-siekiant-kazka-pakeisti-reikia-veikti-1791530/?fbclid=IwAR0-4lds5yRSW5XzRq-1fc8mel1zval3Q5TcGgRBKHnw8sMQr1ZX7u4w0gM

 

ByAlvidas

Ne viskas yra auksas

 

Ne viskas yra auksas, kas nori auksu sužibėt! O sužibėti bando pristatydamas save visuomenei kovotoju už tautos, paprastų žmonių, gerovę, žmogumi be nuodėmės, tiesiog tyru krištolu – tai Naglis Puteikis. Nors pastaruoju metu lankymasis teismuose šiam veikėjui tapo kone kasdienybe dėl ieškinių už neapmokėtas sąskaitas ar bylinėjantis su buvusiais bendražygiais, tačiau nepaisant šių rūpesčių N. Puteikis randa laiko seimo nario pareigoms vykdyti. Pavydėtinas uolumas!

Tai ką veikia N. Puteikis teismuose? 

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla  pagal ieškovų Lauros Radzevičiūtės ir Alvido Šimkaus ieškinį atsakovams, Lietuvos centro partijai ir N. Puteikiui, dėl Lietuvos centro partijos 2019 m. kovo 12 d. neeilinio visuotinio suvažiavimo pripažinimo neteisėtu ir priimtų sprendimų panaikinimo. Bylą nagrinėja Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja G. Žukauskienė.

Teisme N. Puteikis atsidūrė nepateikęs partijos nariams ir Tarybai įvykusio suvažiavimo dokumentų.

Visgi likus kelioms valandoms iki teismo posėdžio N. Puteikis ir jo advokatas pateikė dalį reikalaujamų dokumentų. Ieškovai L. Radzevičiūtė ir A. Šimkus paprašė teismo posėdį atidėti, kad galėtų susipažinti su pateiktais dokumentais. Ieškovams palyginus N. Puteikio pateiktą suvažiavime registruotų dalyvių sąrašą ir suvažiavimo dienai esančių partijos narių sąrašą, paaiškėjo, kad daugiau negu dešimtadalis suvažiavime dalyvavusių asmenų tuo metu nebuvo partijos nariais, o keletas žmonių pasirašė po kelis kartus. Ar tokios klaidos atsirado netyčia? Ar tai sąmoningas savanaudiškas manipuliavimas ir noras patenkinti tuščias ambicijas? Ar noras suktis vilkeliu, nepaisant garbės ir padorumo, ir be jokios sąžinės graužaties trūks plyš įrodyti, kad minėtame partijos suvažiavime dalyvavusių skaičius sudarė kvorumą. Netolimoje ateityje tai įvertins teismas.

Paviešinus žinią, kad teisėta Lietuvos centro partijos valdyba sustabdė N. Puteikio narystę partijoje, N. Puteikis tai neigė, aiškindamas, kad toks sprendimas neteisėtas.

„Stebiuosi, kad šie žmonės neapsišaukė Lietuvos karaliais ir karalienėmis“, – ironizavo N. Puteikis. Deja, teisme jam teko pripažinti, kad tuometinės partijos Valdybos sprendimas buvo teisėtas –N. Puteikis negali atstovauti partijos dėl sustabdytos narystės. Taigi, šiuo metu partijai atstovauja advokato padėjėjas L. Ragauskis.

Puteikis, pasitelkęs mizantropinį manipuliacijų arsenalą ir …žmoną, įnirtingai skinasi politinį kelią, paversdamas užvaldytą politinę partiją savo šeimos UAB‘u.

Apima nuojauta, kad tokiu būdu yra siekiama pasinaudoti partijos gaunama pinigine dotacija asmeninei šeimos naudai.

Naglis ir Nina Puteikiai priima sprendimus nepaisydami partijos interesų ir kitų narių nuomonės. Vienas po kito iškyla aikštėn tokios N. Puteikio ,,šeimyninės rangos“ įrodymai. N. Puteikis jau dabar partijos pinigus galimai naudoja kaip savus, savo šeimos reikmėms – apdraustas automobilis, kuriuo Klaipėdoje važinėja N. Puteikienė. Vien šiam automobiliui apdrausti privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės ir Kasko draudimu N. Puteikis iš partijos sąskaitos apmokėjo 400 eur. Apmokėdamas šias sąskaitas N. Puteikis teigia, kad vadovaujasi partijos valdybos nutarimais. Nieko rimta, jei toks sprendimas būtų priimtas teisėtos partijos valdybos. Ups, tokio sprendimo nėra!

Maža tų apmokėtų draudimų, dar apmokamos ir N. Puteikienės kelionės į Kauną, paaiškinant, kad toji vyko į partijos suvažiavimą. O keliauta tai karališkai! N. Puteikienės kelionė į Kaune vykusį suvažiavimą partijai kainavo 350 eurų, kurie sumokėti IĮ ,,Saugus vežėjas“. Gal ir būtų reikėję tokios kelionės deleguotiems Klaipėdos skyriaus nariams – suvažiavimas rimtas reikalas, tačiau bėda ta, kad nei N. Puteikienė, nei kartu su ją vykę bendrakeleiviai, skyriaus susirinkime nebuvo išrinkti delegatais. Vėl ups! Tikrieji Klaipdos skyriaus delegatai vyko samdytu transportu už savo asmenines lėšas, kurių niekas nekompensavo.

Tokios tokelės.

Tai tuomet tikėtina, kad ir už kitas N. Puteikienės bei jos patikėtinių keliones N. Puteikis savanaudiškai ir savavališkai apmokėjo iš partijos sąskaitos – dokumentuose aptikta sąskaita faktūra Nr. AAA 407 už 2019-04-06, pagal kurią S. Rimkienės įmonei sumokama 450 eur už keleivių vežimo paslaugas. Partijos Klaipėdos skyrius tuo metu nerengė skyriaus susirinkimų, todėl negalėjo deleguoti savo skyriaus narių į jokius renginius.

Tai kieno kelionės buvo apmokėtos? 

Tikėtina, kad N. Puteikienės. Ir vėl ups! O kur ji keliavo? Kokiu tikslu? Gali būti, kad N. ir N. Puteikiai buvo neaptarę savo viešų pareiškimų, o gal šeimyninė ranga nebuvo pilnai suderinta – pavasarį, kaip tik tuo, neaišku kieno kelionės metu, N. Puteikienė visu balsu viešai skelbė, kad ji nėra partijos narė ir nebus, nes nori būti NEPRIKLAUSOMA. Rudeniop nuomonę pakeitė ir jau manosi esanti partijos nare, nors skyriui ar teisėtai valdybai prašymo įstoti nepateikė.

Gali būti, kad N. Puteikienę į partiją, nė šuniui nesulojus, priėmė jos vyras N. Puteikis – taip galėtų būti paprasčiau darniai ir šeimyniškai kaišioti rankeles į partijos kišenę.

Taip sakant, gerovėje pagyventi! Peršasi ir mintis, kad N. ir N. Puteikiai tikisi, kad galbūt N. Puteikienei tapus partijos nare, bus galima pateisinti N. Puteikienės reikmėms išleidžiamus pinigus.

Kaip tai įvertins VRK tikrindama partijos ataskaitas? Ar pastebės pažeidimus? O gal čia viskas teisėta, o N. ir N. Puteikiai yra tyri kaip krištolas teisuoliai, kaip auksas žibantys Lietuvos politinėje padangėje. O jei ir vėl ups?

ByAlvidas

Lietuvos centro partijos nuosekliųjų centristų frakcijos RYŽTO GYVENTI GAIRĖS

Mes imamės aiškiai nurodyti savo konkrečius darbus. Jokių tuščių žodžių mūsų programinėse nuostatuose  nėra ir nebus. Remiasi ji keleta pagrindinių nuostatų, kurios kiekvienam žmogui – tiek politikui, tiek ne politikui – aiškiai pasako, kas yra Lietuvos centro partijos nuosekliųjų centristų frakcija.

Mūsų motyvas: kurti save – tai kurti nemirštančią Lietuvą ir kitokią Europą.

Mes imamės Lietuvos žmonių nuostatų ir požiūrio į gyvenimą keitimo iš pasyvaus laukiančio į aktyviai veikiantį ir kuriantį.

Asmuo mums – tai žmogus, kuris nori gyventi, ir nori gyventi čia, bet ne tik čia ir dabar, kaip yra sakoma, o čia ir visada. Pakeitimas, atrodytų, nedidelis, bet iš esmės atribojantis nuo liberalizmo, kuris gyvena tik šia diena,

Kitas asmuo mūsų žmogui yra kaimynas, tas, su kuriuo reikia sugyventi. Taigi, santarvės nuostata – per visą mūsų politiką.

Trečias labai svarbus dalykas – visuomenė. Ją suprantame ne kaip individų sumą, o kaip bendruomenę. Bendruomenių kūrimas kaime, o ir visoje Lietuvos visuomenėje, t. y. korporatyvinis organizavimasis – irgi mūsų frakcijos darbas.

Tauta mums yra etniniu pamatu besiburianti bendruomenė, kuri gyvena bendrų reikšmių, bendrų prasmių ir vertybių erdvėje. Todėl visi, kurie į šitą erdvę įsijungia, gali būti ir yra mūsų žmonės, nes jie – mūsų tikslų žmonės. Lietuvių tauta yra Lietuvos tautos kūrėja, telkianti jon visas nepriešiškas tautinių mažumų bendrijas.

Lietuva vėl likusi be suverenios valstybės. Užtat mes sakome, kad tauta turi gyventi ir tvarkytis demokratiškai griežtos nacionalinės kultūrinės autonomijos siekiu. Tą teigiame aiškiai ir tvirtai, kad kultūros žmonės galų gale žinotų esant partiją (jos frakciją), kuri iš tiesų gina jų interesus, taigi, ir gyventi norinčią tautą.

Gyvenimo būdas – ir asmeninis, ir korporacinis, ir nacionalinis, remiamas aktyviu, netgi agresyviu santykiu su visais aplinkos iššūkiais, galinčiais pakenkti Lietuvos bendruomenės interesams. Mes niekam negrasiname, nieko neuzurpuojame, bet tegul negrasina ir mums.

Mūsų siekis – garbinga kūryba. 

Ir pagaliau – mūsų politikos prioritetai: švietimas, švietimasis, lavinimasis ir nacionalinės savimonės kūrimas visą gyvenimą, nes tai – niekada nenutrūkstantis procesas; sveikata – žmogaus asmeninės gerovės pradžia; nacionalinis ūkis, kurio pamatas – stiprus ir iniciatyvus nacionalinis verslas; kaimas – su savo verslais, kooperacija ir moderniais ūkiais; jaunimas – su valstybine pagalba kiekvienam čia gyvenančiam ir norinčiam įsikurti jaunam žmogui, su diplomatine pagalba tam, kuris išvyksta, ir su palengvintu sutikimu čia, kada jis apsisprendžia grįžti į Lietuvą kaip vienintelę gyvenimo vietą.

Visų tų veiksmų tikslas yra galų gale įveikti išmirimą, apatiją ir pradėti gyventi džiaugsmingai ir prasmingai.

Lietuvos centro partijos nuosekliųjų centristų frakcijos tikslas nėra valdžia dėl valdžios (daugelis partijų sako: daugiau valdžios!), o trinarės partinės sistemos palaikymas, kuris vienintelis garantuoja Lietuvos politinės sistemos stabilumą bei patikimumą, nepanaikinantį, kaip tai bandoma padaryti dabar, galimybių atstovauti daugumai, Lietuvos piliečiams.

ByAlvidas

ROMUALDO OZOLO VALSTYBĖS IDĖJA

ALGIMANTAS JANKAUSKAS 

Nepriklausomybės sąsiuvinių“  2019 4 (30)

Spalio 23-ioji, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo baigiamoji diena, prieš 31 metus Romualdui Ozolui buvo jo „žvaigždžių valanda“. Simboliška, kad 2019 m. spalio 23 d. Teatro g. 11, Vilniuje, atidengta atminimo lenta, kurioje iškaltas įrašas: „Šiame name 1978–1991 m. gyveno Sąjūdžio steigėjas, filosofas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas. 1939–2015.“

Ilgai diskutuota, kokie žodžiai tiksliausiai įamžintų R. Ozolo atminimą. Juk jo gyvenimo darbus būtų galima tęsti ir tęsti – savaitraščio „Atgimimas“ steigėjas ir redaktorius, pirmosios Vyriausybės vicepremjeras, centrizmo ideologas, derybininkas su Sovietų Sąjunga, vėliau – Rusija, Rytų Lietuvos, vėliau – Regioninių problemų komisijos pirmininkas, kovotojas su korupcija ir laukine privatizacija, rašytojas, „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ steigėjas… Už jų glūdi nuolatinė R. Ozolo pastanga „prašviesinti protą ir sau, ir tautai“, rūpestis gyventi „išsaugant sielą“ – niekam jos neparduodant, neužstatant, nepametant.

Grįžimo namo“ filosofija – išsivadavimo iš okupuotosios sąmonės gairės

Ieškant atsakymo, kokia yra Ozolo valstybės idėja, tenka pažvelgti į jį kaip filosofą, jo „grįžimo namo“ filosofiją. Kokia tai filosofija? Ar buvo R. Ozolas filosofas? Juk disertacija tema „Kultūros pažangos kriterijų klausimu“ buvo neužbaigta ir neginta.

Filosofo be akademinių titulų statusas nesumenkina jo autentiško filosofavimo svarbos.

R. Ozolas buvo vienas iš nedaugelio, suvokęs sovietinę okupaciją kaip „civilizacinį trūkį“, okupuotosios sąmonės savivokos svarbą ir pokario intelektualinėje dykvietėje gebėjęs rasti jo pasaulio matymą ir mąstymą formavusius atsparos taškus. Savo žemės, kaip vienintelės patikimos buvimo vietos, suvokimas formavo pamatinį R. Ozolo pasaulio matymo tašką – „pasaulis yra čia, kur gyvena jį kuriantis žmogus“. Be šio pasaulio vizijos ir ją lydėjusios gyvenimo patirties nebūtų buvę ir R. Ozolo kaip Sąjūdžio steigėjo ir ideologo. Sąjūdžio gimimą jis sutiko intelektualiai ir moraliai pasirengęs, pelnė autoritetingo lyderio vardą.

„Grįžimo namo“ filosofija – tai autentiškas sovietmečio kartos atstovo filosofavimo būdas, kurį išskiria savita tikrumo paieška netikrumo būvyje, pasak Hanos Arendt (Hannah Arendt), „įsiterpiant pertrūkyje tarp praeities ir ateities“2; tai – okupuotosios sąmonės savivokos ir išsivadavimo iš jos filosofija.

Apmąstydamas asmeninio dvasinio gyvenimo sovietmečiu lūžius, R. Ozolas rašė: „Aš nesiekiau sukurti „savo filosofijos“. Aiškinausi pasaulį, kad galėčiau jame gyventi ir veikti. Gal todėl nebuvo jokių problemų dėl tolesnio gyvenimo pobūdžio, kai atėjo metas daryti tai, kas vėliau buvo pavadinta Sąjūdžiu.“

„Grįžimo namo“ filosofijos jausenos, idėjos, postulatai (teritorija, kalba, tikėjimas) atsekami iš R. Ozolo dienoraščių, filosofijos istorijos paskaitų, išleistų knygų. Jų pradmenys – „įvadu į Sąjūdį“ tapusiame straipsnyje „Pasaulis yra čia“ (1983). Apie okupuotąją sąmonę jame kalbama kaip apie „žinybinį pasaulį“, kylantį iš „analogijų kultūros“1. Toks sovietmečio pasaulio suvokimas nėra autentiškas, jis savo esme yra empiriškas ir eklektiškas, formuojantis kopijavimo ir prisitaikymo įpročius, autoriaus žodžiais, „tikru gyvenimu laikantis tik tris dalykus: butą (namą), sodybinį sklypą (kolektyvinį sodą) ir kapus“2. R. Ozolo istoriškai atsekama empirinio mąstymo nelaisvė ga- lutinai įsitvirtino vėlyvojo sovietmečio išugdytuose „didžiojo dorovinio abejingumo kartos“ įpročiuose. Atsiribojusi nuo klasikinio proto ir doros tradicijų, vėlyvojo sovietmečio karta prisitaikymo mentalitetą apsukriai išnaudojo, tapdama pokomunistinės transformacijos laimėtoja ir nomenklatūrinių tradicijų tęsėja atkūrus nepriklausomą valstybę.

Išsivadavimo iš okupuotosios sąmonės kelią R. Ozolas įsivaizdavo kaip fundamentalų pokytį – naujojo Atgimimo, žmogaus asmens grįžimo į save per tautinį bendrumą siekį.

„Svarbiausias mūsų šūkis, mano supratimu, dabar yra toks: per socializmą – į nacionalizmą“, – tokį įrašą jis paliko dienoraštyje po Prahos pavasario žlugus viltims sukurti tikresnį gyvenimą – socializmą su žmogišku veidu.

„Grįžimo namo“ filosofija tapo idėjinėmis naujo Atgimimo žodyno (dora, protas, dvasia), Sąjūdžio programinių dokumentų kūrimo gairėmis. „Sąjūdis yra Lietuvos žmonių judėjimas už savo dvasios, kultūros ir gamtos atgaivinimą. /…/ pagrindinis Sąjūdžio siekis – naujos visuomeninės sąmonės suformavimas, naujų santykių, naujo gyvenimo būdo išugdymas, naujos politikos suformavimas“, – taip 1988 metų rudenį Sąjūdį apibrėžė R. Ozolas4.

                                                           Valstybės idėja trijuose R. Ozolo tekstuose

R. Ozolas – vienas iš nedaugelio politikų, turėjusių Lietuvos valstybės viziją ir ją nuo- sekliai gynusių. Valstybės, pasak R. Ozolo, kuriamos dėl to, kad etnosas galėtų save teigti ir ginti. Etnosas tik tada ir tampa tauta, kai sau teigti ir ginti sukuria valstybę. Valstybė yra pagrindinis įrankis etnosui išplėtoti savo kūrybines galias ir sukurti sąlygas įgyvendinti mūsų civilizacijos garantuojamas žmogaus teises ir laisves.

Lietuvos valstybę R. Ozolas apibrėžia kaip tautinę, pilietinę ir demokratinę valstybę, bendrumą su kitu kuriančią sutarimo būdu. Tokios valstybės tikslas yra lietuvių tautos išsaugojimas, sustiprinimas ir įtvirtinimas pasaulyje, kuris garantuotų jai saugų ir patikimą gyvenimą savo istorinėje tėvynėje. „Ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje“, – politinis credo, kurio jis nuosekliai laikėsi.

Nepakitusi ši valstybės idėja atsekama ir toliau analizuojamuose trijuose tekstuose. Jų atrankos kriterijai – skirtingi laikotarpiai ir programinė reikšmė.

Pirmasis tekstas „Būties orientyrai Atgimime“ – 1991 m. birželio 16 d. datuotas rankraštis. Tai Tomo Mano draugijos seminare Nidoje skaitytas pranešimas. Sąjūdžio istori- joje Tomo Mano seminarai, pradedant pirmuoju 1987 m. liepos 19 d., žymėjo posūkį „nuo minties prie veiksmo“. R. Ozolas, vienas iš Tomo Mano seminaro sumanytojų ir aktyvių dalyvių, prisimena: „Tai buvo tikras bendraminčių suėjimas, kur šnekėta apie aukščiausias materijas, bet turėta galvoj visiškai kas kita, nagrinėta nacionalinės valstybės atvirumo koncepcija.“1 Taigi 1991 metais jau aiškiai formuluojami nepriklausomos demokratinės valstybės principai. „Lietuvos nepriklausomos demokratinės valstybės ateitis iš principo gali būti garantuota, jeigu ji ir kurta buvo, ir gyventi bandys, vadovaudamasi mintimi, kad:

1) žmonės būties akivaizdoje lygūs ir kiekvienas vienodai vertingas; 2) tautos yra žmonių buvimo būdas ir žmogiškumo tapsmo vieta; 3) valstybės yra žmonių savitaigos būdas ir jų būtiškumo tapsmo vieta; 4) pasaulio tautų bendrija yra žmonijos proto ir moralės įkūnijimas; 5) politika yra galimybių buvimą paversti būtimi paieška; 6) darbas yra žmogaus gyvenimo būdas ir pragyvenimo priemonė; 7) tikėjimas yra žinojimo prielaida ir dvasinės santarvės bei pasaulio harmonijos galimybė.“

Antrasis R. Ozolo valstybės sampratą liudijantis tekstas yra prieš 24 metus (1995 m.) Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ir Lietuvos polito- logų asociacijos metinėje konferencijoje „Demokratija Lietuvoje: elitas ir masės“ skaitytas pranešimas. Šios konferencijos ilgą laiką buvo vertinamos kaip svarbūs politologų ir politikų forumai, kuriuose analizuojamos aktualios Lietuvos ir pasaulio raidos tendencijos. R. Ozolo pranešime „Demokratija Lietuvoje: nuo idėjos iki tikrovės“ klausiama: ar pažengusi demo- kratija nuo Atgimimo laikų? Atsakymas – „demokratijos supratimas iš esmės nepakito… Ne vienu atveju kalbos apie demokratiją šiandien tampa demagogija.“

Kodėl per penkerius valstybės kūrimo metus demokratija nepakito? R. Ozolo pateikta demokratijos būklės analizė fundamentali, o padarytos išvados aktualios ir šiandien. Kad demokratija veiktų, reikalingas subjektas, kitaip tariant – politinė tauta: „Visuomenės tautinis subjektiškėjimas yra normalios demokratijos plėtros Lietuvoje svarbiausia prielaida.“

Valstybė turi turėti subjektą – juridinį, politinį, ūkinį ir visus kartu. Iš tikrųjų lietuviškasis valstybės subjektas yra patvirtintas tik Konstitucijoje, tačiau neveikia nei pagal Konstituciją, nei neformaliai. Subjektiškumo paieška politiškai išnyko sugrįžus ir vėl įsitvirtinus nomenklatūriniams įpročiams. Valstybės subjektyvizacijos pastangos baigėsi demokratinio ūkio modelio atmetimu ir perėjimu prie oligarchinės valstybės modelio su stambiojo kapitalo monopoline galia ir smulkiojo ir vidutinio verslo nusmukdymu. „Demokratijos raidos Lietuvoje požiūriu, svarbiausiu klausimu tampa nacijos, kaip kolektyvinio veiklos subjekto, problemų apmąstymas ir principinių sprendimų radimas“, – reziumavo R. Ozolas 1995 metų rudenį.

Trečiasis tekstas liudija naują Lietuvos valstybingumo raidos etapą Lietuvą narystės Europos Sąjungos išvakarėse. Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 15 metų minėjime 2003 m. spalio 22 d. Sąjūdžio bičiuliams Seime R. Ozolas skaitė pranešimą „Suvereniteto idėja šiandien“. Pranešimas apibendrinamas žodžiais: „Sunku tai sakyti buvusiems saviesiems. Bet reikia. Nes Europos Sąjunga Lietuvos valstybės nebenumato.“

Kada ir kodėl žodį nepriklausomybė pakeitė abstrakti laisvė be atsakomybės? R. Ozolo manymu, mūsų nepriklausomą valstybę kuriančios valios griuvimo riba yra 1992 metų pavasaris, pradedant vadinamąja parlamentine rezistencija ir baigiant „prezidento be Konstitucijos“ referendumu, o ilgainiui – ir antisąjūdinės kontrrevoliucijos aktu ir neoso- vietinio nomenklatūrinio režimo restauracija.

Būdamas ištikimas Kovo 11-osios nepriklausomos valstybės idėjai, R. Ozolas kritiškai priėmė integracinius Lietuvos valstybingumo pokyčius, apsisprendė ginti „Europos be sąjungų“ poziciją. Ją grindė tokiu argumentu: nors valstybė atkurta, tačiau neįtvirtinta piliečių sąmonėje. Lietuviai netapo politine tauta, politiniu subjektu, gebančiu save valdyti ir atlaikyti globalizmo iššūkius. Jis buvo įsitikinęs, kad okupuotosios sąmonės likučiai, polinkis į politinį servilizmą Lietuvą nuves į nuolaidžiavimo ir prisitaikymo politiką. Į klausimą, kokia pagrindinė Lietuvos problema, R. Ozolas 2002 metais atsakė: „Ji tokia: mes į save kol kas tebežiūrime kitų akimis.“2

Vietoje pabaigos

  1. R. Ozolo atminimo metus pradėję konferencija „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“ ir paroda Seime, išleidę jo darbų bibliografinę rodyklę, rinktinę „Pasaulis grįžta namo“, tikimės juos pabaigsią jo politinės autobiografijos ir bičiulių atsiminimų knyga „Romualdas Ozolas. Išsaugoti sielą“ (serija „Nepriklausomybės Akto signatarai“) ir pirmuoju rinktinių raštų tomu („Filosofijos istorija“).

Perskaitykime Ozolą. Tai patikima idėjinė atrama, tikrumo liudijimas namo grįžtančiam

ByAlvidas

Centrizmo problematika Lietuvoje

Centrizmas kaip terminas dažnai vartojamas moderniojoje Lietuvos politinėje istorijoje. Jį savinasi įvairios partinės organizacijos norėdamos maskuoti tikrąją savo ideologinę pakraipą. Tokia politikų manipuliacija centrizmu daro šį terminą neaiškų. Centrizmas tapo lyg ir neapibrėžta ideologine orientacija politiniame gyvenime. Vis dažniau išgirstama apie centro dešiniąsias ar centro kairiąsias politines jėgas. Ši tema dar nėra politologų, istorikų mokslinių tyrinėjimų objektas. Centrizmo problematika Lietuvoje plačiai nenagrinėta.

Humanizmas, svarbiausia naujųjų laikų visuomenės orientacija, pagimdė liberalizmą – pirmą naujųjų laikų politinę doktriną, deklaravusią žmogaus veiklos laisvę. Kaip reakcija į liberalinį radikalizmą susiformavo konservatizmas. Liberalizmo ir konservatizmo kovoje gimė XIX amžiaus demokratija, kapitalizmas ir juo grindžiama pasaulio imperinė sistema, kurioje subrendo socializmo (komunizmo) doktrinos, pasaulinės „dviejų stovyklų“ sistemos ideologinis pamatas ir epochos ideologinės konfrontacijos esmė. Socialistinis radikalizmas pagimdė dvi savo valstybinės raiškos formas – komunistinę ir nacionalsocialistinę, vieną – kosmopolitinę, kitą – nacionalistinę, kurių susirėmimas užtruko beveik visą XX amžių. Nacionalistinio tipo diktatūros buvo įveiktos sparčiau, kosmopolitinio – tik prieš amžiaus pabaigą. Komunizmo ir antikomunizmo kova ir šiandien linkusi reikštis senaisiais komunizmo ir fašizmo protrūkiais arba ramesnėmis kosmopolitizmo ir nacionalizmo tėkmėmis. Kosmopolitizmu linkęs naudotis liberalizmas, nacionalizmu – konservatizmas. Kiek šiais pagrindais remiasi kairės–dešinės konfrontacija, tiek jos abi stovi ant istoriškai išnaudotų politinių ir idėjinių pamatų. Asmenų dvasiškumą ir visuomenių tautiškumą laikydama gyvenimo įvairovės bei turiningumo ištaka,

Centristinė politika – tai nacionalinės valstybės pilietinės visuomenės kūrimo bei jėgų tam darbui telkimo politika. Šia prasme ji atsiliepia ir pasaulio, ir Lietuvos aktualiausiems interesams.
„Kapitalizmas išsėmė save taip, kaip anuomet save išsėmė socializmas. Tik socializmas įėjo į savo pertvarką, o kapitalizmo laukia pervarta.“ Centrizmas konceptualiai koreguoja tradicines kairiąją ir dešiniąją ideologijas. Kairioji ideologija pagrindiniu gyvenimo faktoriumi laiko darbą. Dešinioji – turtą. Centrizmas abi vertybes – ir darbą, ir turtą – laiko nepakeičiamomis ir teigia, kad tik jų integravimo projektas gali tapti gerovės visuomenės pamatu.

Kaip politinio veikimo būdas ir politikos vykdymo forma centrizmas reiškiasi teisingu visuomenės interesų derinimu ir jų balansu, valstybės stabilumu ir patikimumu. Remdamasis asmens prioritetu, ieškodamas jo asmeniškumą išsaugančių visuomeninio bendravimo formų ir normų, kurdamas dalinumų ir priešpriešų įveikimo galimybes, tame tarpe ir valstybės bei jos institutų pagalba, centrizmas tampa visuotinių ir bendrų vertybių ugdymo metodika ir šiuolaikinio – atsakingo – žmogaus laisvės ideologija.

 

ByAlvidas

Pamatinių Lietuvos centro partijos nuostatų tęstinumo DEKLARACIJA

Lietuvos centro partijos nariai, siekiantys išsaugoti partiją, susirinkę 2019 m. spalio 26 d., apsvarstė esamą padėtį ir nepritaria dabartinės LCP partijos vadovybės vienašališkiems veiksmams ir pareiškimams, nesitariant su partijos skyrių nariais.

Padėtis partijoje kritiška.

Viešai deklaruojant partijos įkūrėjo Romualdo Ozolo darbų tęstinumą, jo suformuotos pamatinės ideologinės vertybinės nuostatos atmetamos kaip nenaudingos, o siekiant trumpalaikių populistinių tikslų ketinama keisti istoriškai svarbų partijos pavadinimą. Vietoje nuoseklios partijos veiklos- tik pagal blogiausias rinkiminių komitetų tradicijas, vadovybę reklamuojantys vieši pasisakymai. Partijos pozicija nebuvo pareikšta nei vieno rezonansinio įvykio tema.  Vienintelis dabartinių LCP vadovų siekis – gauti valstybės dotaciją. Dėl šio tikslo paminamos ne tik moralinės, bet ir partijos įstatų normos.

Šiuo pranešimu deklaruojame ištikimybę Lietuvos centro sąjungos Steigiamajame suvažiavime 1993 m. birželio 5 d. priimtai bei 2003 m. birželio 1 d. Nacionalinės centro partijos atkuriamajame suvažiavime atnaujintai partijos programai.

Kviečiame susiburti siekiant išsaugoti pamatines LCP vertybes ir
įkuriame Lietuvos centro partijos N
uosekliųjų centristų frakciją (Centristai)

Centristų nuostata – centro pozicija negali būti pakeista jokiomis ideologinėmis nuostatomis, nei kairės, nei dešinės.

Centristai aiškiai suvokia savo atsakomybę atstovaujant lietuvių tautos ir Lietuvos žmonių interesus.

Centristai siekia užtikrinti patikimą mūsų visų ateitį globaliame pasaulyje, o Lietuvos centro partija atstovauja Lietuvos nacionalinius interesus.

Lietuva yra mūsų namai. Mes norime čia gyventi. Gyventi prasmingai, saugiai ir pasiturinčiai. Lietuvos centro partija yra politinis šių siekių garantas.

Centristų susirinkime 2019 m. spalio 26 d. frakcijos pirmininku išrinktas Alvidas Šimkus, pirmąja pavaduotoja – Sandra Lisenkova, antruoju pavaduotoju – Valerijus Šabrauskas, sekretore – Gertrūda Petrėtienė.

Centristų tarybą sudaro šie nariai: Rima Štefane (Telšiai), Rūta Stungurienė (Kelmė), Stanislovas Guščius (Plungė), Rolandas Magelinskas (Klaipėda), Irena Montvydienė (Klaipėda).

 

 

Deklaracija priimta LCP centristų frakcijos steigėjų susirinkime

2019 m. spalio 26 d.

ByAlvidas

DAR KARTĄ – NE (Atsakymas N. Puteikiui)

Naglis Puteikis kitą nuomone turinčius partiečius puola stengdamasis  juos užtildyti, tačiau į partijos narių užduotus klausimus neatsako.

Ištrauka iš N. Puteikio laiško partijos nariams.

  1. Štefanė taip pat viešai – LCP tinklapyje platino dezinformaciją, neva LCP pirmininkas neeiliniam tarybos posėdžiui privalo pateikti sprendimų projektus prieš 3 dienas, kai įstatuose parašyta priešingai : ‚5. Centro partijos Tarybos posėdyje svarstymui teikiamų klausimų dokumentų projektai pateikiami Tarybos nariams ne vėliau kaip prieš 3 dienas iki posėdžio. Esant reikalui, Centro partijos pirmininkas šaukia neeilinius Tarybos posėdžius.‘

Tačiau minėti asmenys toliau tęsia viešą LCP diskreditavimą, tuo griaudami abi LCP rinkimų kampanijas.

Minėti asmenys  yra  V. Šabrauskas kuris uždavė klausimus N. Puteikiui

http://www.ve.lt/naujienos/klaipeda1/klaipeda/atviri-klausimai-nagliui-puteikiui-1705592/

Rima Štefami kreipėsi į LCP Etikos komisiją

Dėl galimai nederamo LCP nario N. Puteikio elgesio

Kai laivas skęsta, būtina imtis veiksmų. Pirmiausia – apie tai bet kokiais būdais informuoti kapitoną. Kas ir daroma. Šiuo atveju nėra kada laikytis nei „vertikaliosios“, nei „horizontaliosios“ demokratijos. Būtini veiksmai. Net vokiečiai pripažįsta, kad net pas juos demokratija neveikia.

Padėtis partijoje yra apgailėtina, švelniai tariant. Išsikeltas gražus tikslas – gauti dotaciją. Pažadų milijonas, bet jie liks tik pažadais, nes Jūs, Pirmininke, nemokate laikytis žodžio, o nuo šlovės, valdžios ir pinigų apsisuko galva. Gerais norais kelias į pragarą grįstas. NĖRA VERTYBINIO PAGRINDO.

Ne aš, o Jūs norite primesti savo valią visiems. Jūs esate tik IŠRINKTAS. Jumis tikėjo ir pasitikėjo. Eidama Jūsų minamu taku, LCP gali tapti dar viena PARAZITUOJANČIA RĖKSNIŲ PARTIJA, gyvenančia iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Jūsų „verslo planas dega“, todėl keliate ultimatumus. Be žmonių – Jūs esate NIEKAS.

Dar prieš kelis mėnesius aš stojau Jūsų pusėn. Jus iš tiesų užgauliojo, žemino. Aš mačiau, kas vyksta, bet pasirinktas „kovos“ būdas man buvo nepriimtinas, tad reikalavau bent minimalios pagarbos vienas kitam. Aš tyliai išsakydavau Jums savo pastabas, bet atėjo laikas kalbėti garsiai.

Dešimt metų aršiausioje dešiniųjų partijoje padarė savo. Jūs perėmėte jų mąstymo ir veikimo būdą. Tuos pačius principus norite įdiegti į partiją, kuri NORS BUVO MAŽA, BET BUVO ŠVARI. Net šaukštas deguto pagadina visą statinę medaus. Jūs labai gerai suprantate, kad mano prašymai Etikos komisijai gali būti išnagrinėti Jūsų nenaudai. Tai kertasi su JŪSŲ ASMENINIAIS NORAIS. Lietuvos norų – aš nematau. Priešingu atveju. nuo „kitos Lietuvos“ būtų tik vienas atstovas. Jei pirmą kartą Jums kandidatuojant, aš Jus palaikiau, dabar sakau – NE.  Kartais geriau vaikščioti pėstute, džiaugtis saule ar keiksnoti kiaurai merkiantį lietų, bet nesėdėti šiltame, prabangiame automobilyje, pardavus sąžinę šėtonui. Lietuvos problemų neišspręsi vienu milijonu, tam reikalinga SĄŽINĖ. Be jos TEISINGUMO nebūna. Šiuo ultimatumu, Jūs pats parodėte, kad demokratija, kurią taip liaupsinate, Jums nė motais…

Apgailestauju dėl Jūsų apsisprendimo ir tų, kurie su Jumis.

Pagarbiai,

Rima Štefane

P.S. Greit gegužė. Gegutė kukuos. Žinot, kaip ji savo vaikelius augina? Padeda kiaušinėlius silpnesnių paukštelių lizdeliuose…. Toliau be komentarų………….