ByAlvidas
Nepriklausomybės sąsiuviniai ROMUALDAS OZOLAS. LIETUVA: VEIKSMŲ KNYGA
Tęsiame pažintį su unikaliu Romualdo Ozolo rankraštiniu palikimu, kurio didžioji dalis perduota ir tvarkoma Lietuvos centrinio valstybės archyvo specialistų. Skaitytojui pristatome dokumentą, pavadintą „Lietuva: veiksmų knyga“.
Tai veikiausiai sumanytos knygos pradžia: numatytas turinys, parašyta pratarmė, įvadas ir du skyriai. Rašyta 2000 metų balandžio–liepos mėnesiais, deja, nebaigta. Greičiausiai, tai tuo metu ryškėjusios „naujosios politikos“ gaires formuluojantis dokumentas.
Lietuvai pasiekus imitacinės orientacijos į Vakarus piką („Williams International“ atėjimas į Mažeikius), išgyvenant pakvietimo tapti Europos Sąjungos nare entuziazmą, R. Ozolo rūpestis – išlikti, išsaugoti nacionalinio ūkio likučius, stiprinti tautinį ir kultūrinį savitumą. „Veiksmų knygos“ tikslas – „alternatyvi nacionalinio ūkio savarankiškumo Europos Sąjungos kontekste politika“.
Dokumento išliekamoji vertė – apmąstymai apie okupuotosios sąmonės palikimą ir jo įtaką Antrosios Lietuvos Respublikos politiniams sprendimams. R. Ozolo įžvalga dėl mūsų sąmonės orientacijos – „mes turim kažkam priklausyti“ – išlieka aktuali, apmąstant Lietuvos valstybės 30-mečio būvį.
Pratarmė
Ši „Veiksmų knyga“ yra lietuvių tautos plėtros nacionalinės programos metmenys.
Istorija čia apžvelgiama tiek, kiek būtina suvokti tautos kilmę, būdą ir gyvenimo tikslus.
Šiuolaikinio gyvenimo istorija dar labai trumpa – viso labo ne visas XX amžius. Ji formuoja mūsų šiandieninį ūkį, kultūrą ir interesus. Pagrindiniai to meto bruožai kaip mūsų išgyvenimo ir gyvenimo būdo parametrai tarnauja įvadine dalimi valstybės struktūrinio suskirstymo pagrindimui ir prioritetinių veiksmų tose valdymo srityse nustatymui.
Svarbiausia programos dalis yra valstybės valdymo struktūra ir jos padalinių veiksmai, kurie turėtų garantuoti saugią tautos ateitį.
Valstybės valdymo struktūra išskleidžiama: 1) pagrindžiant sistemą, 2) nurodant svarbiausias baro veiklos sritis, 3) išskiriant prioritetinius darbus ir 4) išryškinant toliau tirtinus klausimus.
Atskirai (III dalis) aptariami nacionaliniai uždaviniai, kuriuos turi spręsti visi valdžios lygmenys, visoms ideologijoms atstovaujančios politinės organizacijos, pagaliau – visuomenė kaip viešosios nuomonės, intelekto ir mentalumo vienovė.
2000 04 30, 13.49 R. O.
Įvadas
Istorijos palikimai
Lietuviai vis dar gyvena, nors jų jau nebeturėjo būti. Lietuvių sunaikinimu nuosekliai buvo užsiėmę vokiečiai, rusai ir lenkai, vykdydami karus ir okupacijas, tremtis, genocidus ir ekocidus, dementalizacijas ir asimiliacijas*. Demografinė pasekmė: daugiau kaip dešimt kartų mažesnis gyventojų skaičius lyginant su Lenkija šiandien, nors X amžiuje, kai Lietuvos ir Lenkijos valstybės dar tik ryškėjo, abiejų tautų gyventojų skaičius buvo beveik toks pat**.
Teritorinė pasekmė: nutautintos ir asimiliuotos baltų gentys teritorijose, kurios dešimt kartų didesnės už šiandieninę Lietuvos teritoriją***.
Kultūrinė pasekmė: keletą amžių lietuviai kūrė kultūros ir civilizacijos vertybes kitoms tautoms – gudams, lenkams, vokiečiams, rusams, prarasdami viduramžių, Renesanso ir klasikinio kapitalizmo epochas, į XX amžių įžengdami kaip mažai raštinga, pusiau nutautusi valstietiško mentaliteto tauta****.
Mentalinė pasekmė: nepasitikėjimas „užribiu“ ir naujovėmis, nacionalizmas arba kosmopolitizmas, pavydas ir klasta, gerumas ir žiaurumas, jusliškumas ir dar nedrąsus racionazmas.
Labai svarbūs Lietuvai specifiniai XX amžiaus palikimai.
Ištrūkusi iš 120 metų trukusios rusų vergovės XX amžiaus pradžioje, prieš didįjį totalitarinių režimų susidūrimą amžiaus viduryje, Lietuva paragavo laisvės skonio ir, nors tautos didžiuma neatlaikė išmėginimo ir pasidavė naujai okupacijai be pasipriešinimo, laisvės viltis gyvavo visus penkiasdešimt bolševikinės okupacijos metų. Laisvė ir toliau sąlygoja ir sąlygos Lietuvos savitaigos pobūdį: Nepriklausomybė aukščiau už viską!
Deja, per tuos penkiasdešimt okupacijos metų dėl totalitarinės ūkio tvarkymo sistemos Lietuvos žmonės buvo atjunkyti nuo savarankiško visuomeninio ir ūkinio gyvenimo, neteko santykio su turtu ir kapitalu, kas išsivadavus sudarė palankiausias sąlygas masiniam piktnaudžiavimui ir nusikalstamumui, atvedusiam į valstybės finansinį bankrotą, kurio pavidalus dabar ir bandome įveikti.
Esama ir specifinio Antrosios nepriklausomos respublikos istorinio palikimo: beveik visas tarybiniais metais sukauptas valstybinis ir „kolektyvinis“ turtas yra išgrobstytas arba išparduotas užsienio monopolijoms, beveik veidrodiškai pakartojančioms Lietuvos priklausomybės schemą, tik šįkart ne nuo Rytų, o nuo Vakarų. Įstojimas į Europos Sąjungą tą priklausomybę apiformins juridiškai.
Ši turto priklausomybės schema atspindėjo ir pagrindinius politinius buvusiųjų valdžių veiksmus. Bijodami opozicijos puolimų dėl galimų simpatijų Rusijai, kairieji su savo parlamentu ir vyriausybėmis rūpinosi tik ankstesniais dešimtmečiais sukurtų ūkio struktūrų ir jų valdymo nomenklatūros išsaugojimu, o dešinieji, argumentuodami integracijos į Vakarų struktūras sąlygomis, išpardavė visą tą turtą be ceremonijų ir skrupulų, jau dabar realizuodami Lietuvos ūkio visiškos priklausomybės nuo Vakarų monopolijų nuostatą.
Tai nuostatai alternatyvi yra nacionalinio ūkio savarankiškumo Europos Sąjungos kontekste politika. Į jos realizavimo galimybes ir apeliuoja ši „Veiksmų knyga“.
* Reikia sudaryti pagrindinių naikinimų schemas.
** Demografinių duomenų lentelės!
*** Teritorijos mažėjimo lentelės.
**** Svarbiausi kitoms tautoms kūrę žmonės ir paminklai.