Centro politinės jėgos statyboje (1 dalis)

ByAlvidas

Arūnas Gumuliauskas

Romualdas Ozolas išliks žmonių atmintyje ne tik kaip Sąjūdžio kūrėjas, bet ir kaip centristas, Centro sąjungos bei partijos vadovas. Iš tikrųjų jis didelę dalį savo gyvenimo paskyrė šiai politinei organizacijai. R. Ozolas bandė taip šiek tiek pakoreguoti susidariusią partinę sistemą bei amortizuoti kairiųjų ir dešiniųjų politinių jėgų susidūrimus.

Susikūrus Persitvarkymo Sąjūdžiui buvo pradėta griauti totalitarinė valdymo sistema Lietuvoje. LPS tapo svarbiausia legalaus protesto forma. Kita vertus, tokia padėtis dar nereiškė, kad Lietuvoje baigėsi vienpartinės sistemos egzistavimas. Vis dėlto Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba buvo priversta 1989 m. gruodžio 7 d. priimti įstatymą „Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) 6 ir 7 straipsnių pakeitimo“. Šis teisinis žingsnis panaikino SSKP monopolį sovietinėje politinėje sistemoje ir de jure sudarė sąlygas daugiapartiškumui1. Nuo 1989 m. vasario 5 d., kada susikūrė Lietuvos demokratų partija, iki 1990 m. balandžio mėn., kada buvo oficialiai užregistruotos pirmosios penkios politinės partijos Lietuvoje (Lietuvos demokratų partija, Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvių tautininkų sąjunga, Lietuvos socialdemokratų partija, Lietuvos komunistų partija), buvo sukurtos daugiapartinės sistemos formavimosi prielaidos. Be to, laikotarpį nuo 1988 m. iki 1990 m. galima laikyti pereinamuoju etapu nuo vienpartinės sistemos žlugimo prie daugiapartinės sistemos kūrimosi. Romualdas Ozolas taip įvertino šį laikotarpį: „Antrosios Respublikos metas partijų kūrimuisi buvo palankus. Viena vertus, komunistų partijos vienvaldystė bolševikų okupacijos metais buvo diskredituota, kita vertus, vienpartinė diktatūra buvo suformavusi politinio pasipriešinimo psichologiją, labai palankią partinio pliuralizmo sprogimui“2.

1990–1992 m. politinių partijų kūrimosi centru galima laikyti Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą (toliau AT-AS). Pradžioje ši institucija pasižymėjo politiniu beideologiškumu. Kurį laiką net 70, arba 54,29%, deputatų save laikė „nepriklausomais“, t. y. nesusijusiais partine ar kitokia naryste su jokia politine visuomenine organizacija. Tokia situacija truko apie 3 mėnesius. Sudėtinga padėtis šalyje, kardinalūs visuomeninės nuomonės pokyčiai darė įtaką politinio gyvenimo atmosferai. Didelį poveikį politinių jėgų poliarizacijai turėjo Sąjūdžio radikalėjimas. Anksčiau vyravusios jo nuosaikiosios jėgos dėl dirbtinai sukeltos priešpriešos ėmė užleisti savo pozicijas. Iki 1990 m. vasaros trukę nesutarimai parlamentiniame Sąjūdžio bloke paskatino pirmųjų Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo frakcijų atsiradimą (1990 m. birželio 21 d. susiformavo Sąjūdžio centro frakcija, rugsėjo 25 d. – Kairiųjų frakcija, spalio 23 d. – Lenkų frakcija, gruodžio 19 d. – Jungtinė Sąjūdžio frakcija, 1991 m. balandžio 23 d. – Septintoji frakcija, gruodžio 10 d. – Nuosaikiųjų frakcija, 1992 m. sausio 14 d. – Tautos pažangos frakcija).

1990 m. birželio 21 d. deputatas Audrius Rudys perskaitė 16-os AT-AS narių pareiškimą. Jame buvo teigiama, kad susikuria Sąjūdžio centro frakcija (toliau SCF), kuriai vadovavo Aloyzas Sakalas. Grupėje buvo 16 narių (Albinas Januška, Vincas Ramutis Gudaitis, Vilius Baldišis, Petras Vaitiekūnas, Albertas Šimėnas, Jonas Šimėnas, Rimvydas Valatka, Jonas Prapiestis, Eugenijus Petrovas, A. Rudys, Jonas Tamulis, Egidijus Bičkauskas, Virgilijus Kačinskas, Nijolė Oželytė, Stasys Kropas, A. Sakalas). Netrukus prie jų prisijungė dar keturi: Jurgis Jurgelis, Kazimieras Antanavičius, Stanislovas Gediminas Ilgūnas, Vytenis Povilas Andriukaitis. SCF priėmė tik Sąjūdžio remtus deputatus ir atsiribojo nuo LKP. Ši grupė nepritarė ir radikalioms LPS parlamentarų dalies pažiūroms. SCF prioritetą teikė nuosaikiems Parlamento metodams. 20 deputatų šioje frakcijoje išliko per visą AT-AS laikotarpį. Keitėsi tik narių pavardės: vieni iš frakcijos pasitraukė, kiti (pvz., R. Ozolas) įsitraukė. SCF dirbo skirtingų ideologinių pažiūrų deputatai. Šį faktą patvirtino R. Ozolas. Jis teigė, kad centrizmo šalininkai negalėjo „susitapatinti su ten dominavusia politine savivoka, kuri galop įsiformino kaip socialdemokratų frakcija ir išsireiškė socialdemokratų partijos veikla. Tai asmens supratimas. Centro judėjimo, o vėliau Lietuvos centro sąjungos iniciatyvinių grupių sampratoje aktyvumo šaltinis buvo asmuo. Tuo tarpu Atkuriamojo Seimo Centro frakcijos ideologijos subjektas buvo grupė“. Kita vertus, galima teigti, kad parlamente susiformavusios SCF Sąjūdžio centro, nuosaikiųjų, tautos pažangos frakcijos tapo pagrindu naujiems visuomeniniams politiniams judėjimams atsirasti.

Atkūrus nepriklausomybę, Sąjūdis ir Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) ryškiai įsitvirtino politiniame šalies gyvenime. Aiškiai jautėsi jų atotrūkis nuo kitų politinių konkurentų. Sąjūdis ir LDDP skleidė diametraliai priešingas ir tarpusavyje konfrontuojančias politines nuostatas. Tokia situacija skaldė visuomenę, stabdė partinės sistemos kūrimo procesą. Lietuvos piliečiai prarado politinio pasirinkimo galimybę. Valstybei reikėjo trečiosios politinės jėgos, kuriai tektų misija panaikinti dešinę ir kairę skiriančius riboženklius, sukurti bent minimalias partinio bendradarbiavimo, visuomeninės santarvės sąlygas. 1992 m. balandžio 8 d. buvo paskelbtas Centro partijos iniciatorių pareiškimas, kurį pasirašė E. Bičkauskas, Lauras Bielinis, Vaidutis Laurėnas, Mečys Laurinkus, R. Ozolas, E. Petrovas, P. Vaitiekūnas, Vaclovas Vingras. Tų pačių metų balandžio 22 dieną LTV laidoje „Prašau žodžio“ AT-AS deputatas M. Laurinkus visai Lietuvai perskaitė pareiškimą, kuriame teigiama, kad kuriama nauja politinė organizacija – Centro partija. Šį dokumentą pasirašė visuomenei gerai žinomi politikai M. Laurinkus, E. Bičkauskas, E. Petrovas, R. Ozolas, P. Vaitiekūnas ir kt.5 Tačiau tuometinėmis konfrontuojančio politinio gyvenimo sąlygomis įkurti centristinę partiją buvo sudėtinga ir net politiškai rizikinga. Iniciatyvinės grupės narius puolė tiek kairė, tiek dešinė. Jie kaipmat buvo pakrikštyti demokratinių jėgų skaldytojais. Tuo metu Lietuvoje demokratijos garantai žmonėms galėjo būti tik Vytautas Landsbergis arba Algirdas Mykolas Brazauskas. Esant sudėtingai situacijai, 1992 m. liepos 22 d. Vilniuje įvyko iniciatyvinės grupės susirinkimas, kuris nusprendė nekurti politinės partijos, bet pradžiai suburti bendraminčius į visuomeninį-politinį judėjimą – Lietuvos centro judėjimą (toliau LCJ). Kadangi Vilniuje buvo, politiškai „ankšta“ steigiamąjį susirinkimą buvo nutarta surengti Šiauliuose, kur egzistavo palanki terpė centrizmo idėjoms sklisti.

1992 m. rugpjūčio 2 d. Šiaulių inžinierių namuose įvyko steigiamasis LCJ susirinkimas. Tuo metu šis visuomeninis-politinis judėjimas teturėjo per 100 narių. Steigiamajame susirinkime buvo priimta ekonominė programa, įstatai ir principų deklaracija. Pastarojo dokumento pirmame punkte centristai įrašė žmogaus klausimą: „Mes tikime žmogumi, jo protu ir gera valia. Mes pripažįstame jo laisvę, iniciatyvą ir atsakingumą. Aukščiausias žmogaus siekis yra dorovė“. Antras punktas apie tautą: „Mes tikime Lietuvos tauta, jos nelygstama verte ir tęstinumu. Mes pripažįstame tautinių vertybių reikšmę žmogaus apsisprendimui, gyvenimo būdui ir tikslams“. Toliau – apie valstybę: „Mes pripažįstame, kad valstybė kyla iš žmonių susitarimo apginti savo prigimtines teises: galvoti, tikėti, kalbėti, pasirinkti ir būti nepriklausomam“. LCJ pasisakė ir visais svarbiausiais laikmečio klausimais: gyvenimo brangimo, lito įvedimo, privatizavimo, mokesčių sistemos, žemės ūkio reformos, nedarbo ir kitais. 1992 m. rugpjūčio 7 d. buvo paskelbta, kad AT-AS įkuriama „Centro judėjimo deputatų grupė“, vienijanti 9 deputatus (E. Bičkauskas, A. Januška, S. Kašauskas, M. Laurinkus, K. Motieka, R. Ozolas, E. Petrovas, G. Ramonas, P. Vaitiekūnas)6. Taip LCJ įgijo plačias galimybes savo programinėms nuostatoms įgyvendinti įstatymų leidyboje. Rugpjūčio 11 d. judėjimas buvo įregistruotas Lietuvos teisingumo ministerijoje7. R. Ozolas teigė, kad „nuo pat atsiradimo centristinė Lietuvos partija buvo nacionalinių interesų partija, valstybininkų ir valstybės gyvenimo organizatorių partija, nesvarbu, kokias ideologines nuostatas kada akcentavo ar kokias politines aktualijas laikė svarbiausiais veikios barais“8.

Artėjant neeiliniams Seimo rinkimams, LCJ nusprendė įsitraukti į politinės kovos batalijas. Rugsėjo 12 d. Šiaulių inžinierių namuose įvyko judėjimo konferencija, kurioje buvo išrinkta laikinoji taryba. Jos pirmininkas tapo R. Ozolas, pavaduotojai – M. Laurinkus, E. Bičkauskas, Kazimieras Motieka, sekretorius – Vidmantas Staniulis. Centristų forume buvo aptarta LCJ programa ir rinkimų sąrašas. Naujasis judėjimas, pasak R. Ozolo, buvo liberalios orientacijos politinė organizacija, kurios programa apibūdintina kaip socialliberalinė. 1992 m. Seimo rinkimai pasižymėjo masiškumu. Lietuvos piliečiai, pasipiktinę negerėjančia ekonomine padėtimi, balsavo už senąją komunistinę nomenklatūrą, įgijusią partijos (LDDP) formą. Tokiomis sąlygomis LCJ sunku buvo tikėtis sėkmės. Balsavimo rezultatai parodė, kad žmonės buvo nelinkę rodyti savo palankumo ką tik politinėje arenoje atsiradusiai organizacijai. Vis dėlto LCJ turėjo savo atstovų naujajame Seime. Tuo metu visuomenėje labai aukštą reitingą turėjo judėjimo vadovai R. Ozolas ir E. Bičkauskas, laimėję vienmandatėse apygardose Šiauliuose ir Vilniuje. E. Bičkauskas buvo patvirtintas Seimo pirmininko pavaduotoju, o R. Ozolas dalyvavo frakcijoms nepriklausančių Seimo narių grupėje. Iš karto po Seimo rinkimų LCJ paviešino pareiškimą, kuriuo pasiskelbė opozicija daugumą laimėjusiai LDDP.

1993 m. galutinai paaiškėjo, kad Sąjūdis atstovauja tik dalies jos buvusių narių politinėms pažiūroms. Vasario 27 d. Sąjūdžio seimas priėmė nutarimą „Dėl Sąjūdžio reorganizavimo“. Nutarta įkurti Sąjūdžio idealus perimančią politinę partiją, tuomet pavadintą Tėvynės atgimimo sąjunga. Kita vertus, Sąjūdžio, kaip savaveiksmio nepriklausomo judėjimo, nebeliko dar 1992 m. vasarą, kada dalis sąjūdininkų suformavo savas politines organizacijas.

1992 m. gruodžio 3 d. Seimas po daugumos ir opozicijos derybų nutarė surengti Prezidento rinkimus 1993 m. vasario 14 d.. Lietuvos politinės partijos, išskyrus LDDP ir menką įtaką turinčią Lietuvos respublikonų partiją, nesugebėjo ar nenorėjo kelti savo kandidatų į prezidentus. Kandidatui keliamus reikalavimus pavyko įvykdyti tik Stasiui Lozoraičiui ir A. M. Brazauskui. V. Landsbergis atsisakė kandidatuoti ir siūlė savo šalininkams paremti S. Lozoraitį. Į pastarojo rinkimų kampaniją energingai įsitraukė LCJ. R. Ozolas tapo pretendento atstovu ir dažnai jį lydėjo priešrinkiminiuose susitikimuose Lietuvoje. LCJ nariai įsitraukė į LR piliečių parašų rinkimo akciją. Jų reikėjo surinkti ne mažiau kaip 20000. A. M. Brazausko rėmėjai surinko 110571, o S. Lozoraičio – 136867 jų kandidatūras palaikančių piliečių parašų. Šioje akcijoje buvo ženklus ir LCJ indėlis9. Prezidento rinkimų kampanija padėjo LCJ subalansuoti struktūrinių padalinių veiklą, padidino judėjimo populiarumą visuomenėje. Kita vertus, ši akcija dar kartą patvirtino, kad centristams būtina steigti partinę organizaciją.

LCJ pavyko išsiveržti į populiariausių jėgų tarpą. Tačiau Seimo, Prezidento rinkimai parodė, kad būtina politinį judėjimą transformuoti į politinę partiją, kuri turėdama gerai išplėtotą struktūrą pajėgtų visuomenėje išsikovoti autoritetą. 1992 gruodžio 19 dieną įvyko LCJ suvažiavimas. Jame buvo kalbama apie Lietuvos centro partijos įkūrimą. Norint įkurti naują partiją, reikėjo surinkti nustatytą steigėjų parašų skaičių. Sis procesas užsitęsė. 1993 m. kovo 23 d. „Atgimimo“ laikraštyje buvo išspausdintas kreipimasis „Dėl centristinės orientacijos politinės partijos įkūrimo“. Jį pasirašė Centro judėjimo ir Nuosaikiųjų judėjimo nariai. Dokumentas skelbė siekį sukurti centristinės orientacijos politinę partiją ir kvietė registruotis partijos narius – steigėjus10. Analogiški kreipimaisi buvo išspausdinti ir regioniniuose laikraščiuose. Steigiamosios konferencijos išvakarėse LCJ lyderiai R. Ozolas, E. Bičkauskas, K. Motieka ir kt. važinėjo po Lietuvą ir susitikinėjo su centrizmo šalininkais. 1993 m. birželio 5 d. Vilniaus kultūros rūmuose (Vytenio g. 6) įvyko LCJ konferencija. R. Ozolas savo pranešime „Lietuvos centro judėjimo kelias“ kalbėjo apie būtinybę sukurti politinę partiją: „Lietuvos Centro judėjimo perėjimo į partijos statusą reikalauja tolesnė Lietuvos visuomenės politinė struktūrizacija. Šiandieninėje situacijoje partija tampantis centro judėjimas prisiima pačią nedėkingiausią misiją. Leisdamas konkretėti centristiniame spektre esančioms jėgoms – centro kairėje – kairėti, o dešinėje – dešinėti, partija tampantis mūsų judėjimas privalo prisiimti Lietuvos politinio gyvenimo integraliųjų pradų, substancialiųjų savybių išsaugojimo ir stiprinimo misiją. Politinis gyvenimas reikalauja būti normalizuotas, judėjimams arba tampant partijomis, arba išnykstant. Partijos taip pat turi apsispręsti: arba dirbti bendrai, arba vegetuoti. Mes norime. Lietuvai atiduoti maksimumą jėgų ir atiduoti jas pačiu naudingiausiu būdu – apsisprendžiant įtemptam partiniam gyvenimui·ir visuomenės veikimui, nes kas ne kas, o mes jau supratome, kad tik šitaip Lietuvoje gimsta NAUJOJI LIETUVA, nauja Lietuva“11.

Steigiamojoje konferencijoje LCJ priėmė deklaraciją „Dėl Lietuvos Centro sąjungos steigimo“, kurioje teigiama:

,,1992 metų rugpjūčio 2 dieną savo veiklą pradėjęs Lietuvos Centro judėjimas,

– deklaruodamas demokratinės pilietinės visuomenės sukūrimą,

– pasisakydamas už valstybės garantuojamą žmogaus teisę į nuosavybę ir jos gynimą įstatymu,

– pripažindamas privatų turtą kaip laisvės ir valdžios pagrindą ir valstybės skatinamą piliečių ūkinę veiklą,

– kviesdamas gyventojus į ekonominį sąjūdį,

– siūlydamas su kitomis Lietuvos politinėmis jėgomis ieškoti konstruktyvių sprendimų vystant tarpusavio dialogą, aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime ir kaupė praktinius politinės organizacijos darbo įgūdžius, kūrė savo struktūras tikslino programines nuostatas. Lietuvos Centro judėjimo nariai dalyvavo, kuriant Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sprendė konkrečius Lietuvos valstybės vidaus ir užsienio klausimus, dalyvavo Seimo ir prezidento rinkimų kampanijose. Centro judėjimas nustatė dalykinius ryšius su idėjiškai artimomis Lietuvos ir užsienio partijomis ir kitomis organizacijomis.

Siekdamas įtvirtinti centristinės orientacijos politiką ir nuosekliai ją vykdyti, ginti ir atstovauti rėmėjų ir visų programinės veiklos krypčiai pritariančiųjų interesus, Centro judėjimas skelbia steigiąs Centro sąjungą – Lietuvos Respublikos politinę partiją“12.

Tad 1993 m. birželio 5 d. Lietuvos centro judėjimo pagrindu įsteigta Lietuvos centro sąjunga (toliau LCS). LCS pirmininku konferencijos delegatai išrinko R. Ozolą, o tarybos pirmininku – E. Bičkauską. Politologų nuomone, dviejų vadovaujančių postų išskyrimas partijoje padėjo sukurti prielaidas aukštam abiejų LCS lyderių (E. Bičkausko, R. Ozolo) reitingui išsaugoti, o tai nemažai lėmė visos partijos sėkmę. Taip pat konferencijoje buvo priimta programa „Naujoji Lietuva“ ir LCS statutas. Programoje pažymėti LCS tikslai: „<…> naujos Lietuvos kūryba, paremta asmens iniciatyva ir konstitucinėmis Lietuvos valstybės nuostatomis“13. Šiame dokumente išdėstyti ir sąjungos principai: „<…> tiki žmogumi, jo protu ir gera valia; veikia, skatindama žmogaus laisvę, iniciatyvą ir atsakingumą ir aukščiausias jų apraiškas – dorovę ir stabilumą; remiasi tauta ir jos vertybėmis, laikydama jas reikšmingomis kiekvieno žmogaus apsisprendimui, jo gyvenimo būdui ir tikslams, jo humanizmo idealams; siekia ugdyti valstybę, paremtą žmonių susitarimu apginti savo prigimtines teises – tikėti, mąstyti, pasirinkti ir veikti nepriklausomai; garantuoja konstitucinę demokratiją, decentralizaciją ir valdžių atskyrimą, teisės viršenybę valstybės valdyme ir piliečių gyvenime; neigia ir atmeta ideologinį diktatą14. Programoje užfiksuotas centrizmo idėjinis pagrindimas: „Centrizmas konceptualiai koreguoja tradicines kairiąją ir dešiniąją ideologijas. Kairioji ideologija pagrindiniu gyvenimo vertybes kuriančiu veiksniu laiko dirbantį žmogų, teigdama, kad žmogaus statusą lemia jo darbas. Dešinioji ideologija aukščiausia vertybe pripažįsta turtą. Centrizmas abi vertybes – ir darbą, ir turtą – laiko esant nepakeičiamais ir pripažįsta, kad skirtingais visuomenės laikotarpiais jų vaidmuo gali būti nevienodas, o jų integravimo projektas gali tapti gerovės visuomenės kūrimo platforma“15.

LCS statutas nustatė, kad konferencija (suvažiavimas) yra aukščiausia Centro sąjungos institucija. Ji turi išimtines teises: priimti ir keisti Centro sąjungos statutą ir programą, išrinkti LCS pirmininką, tarybą, tarybos pirmininką, Mandatų ir etikos komisiją, Revizijos komisiją, nutarti nutraukti sąjungos veiklą. Politiniu organizacijos lyderiu tapo LCS pirmininkas, kurį rinko konferencija (suvažiavimas) dvejiems metams. Jis turėjo teisę dalyvauti tarybos posėdžiuose patariamojo balso teise, skelbti organizacijos vardu pareiškimus ir kitus dokumentus, teigti tarybai LCS sekretoriaus, komitetų pirmininkų, periodinio leidinio redaktoriaus kandidatūras. Esant ekstremalioms situacijoms (negalint eiti pareigų), jo įgaliojimai galėjo pereiti tarybos pirmininkui. LCS taryba buvo aukščiausia tarp konferencijų (suvažiavimų) veikianti kolegiali institucija. Ją sudarė tarybos pirmininkas, konferencijoje (suvažiavime) išrinkti nariai, skyrių deleguoti nariai, Centro sąjungos frakcijų pirmininkai. Renkamų tarybos narių skaičių galėjo nustatyti tik konferencija (suvažiavimas). Tarybos kompetencijai statute buvo priskirti šie klausimai: patvirtinti LCS atstovų į valstybines valdžios ir valdymo institucijas kandidatūras, nutarti dėl LCS atstovų atšaukimo iš valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, suformuoti LCS komitetus, paskirti LCS pirmininko teikimu komitetų pirmininkus, Mandatų ir etikos komisijos teikimu apriboti LCS nario teises, patvirtinti LCS išlaidų sąmatą, LCS pirmininko teikimu – periodinio leidinio redaktorių. Tarybos pirmininkas buvo renkamas konferencijoje (suvažiavime) 2 metams. Jis šaukė tarybos posėdžius, jiems pirmininkavo, veikė tarybos vardu ir jai atstovavo, pasirašė tarybos priimtus dokumentus, koordinavo komitetų veiklą16. Naujoji politinė organizacija Teisingumo ministerijoje buvo įregistruota 1993 m. spalio 27 d.

Susikūrus šiai partinei organizacijai, Lietuvoje susiformavo trinarė partinė sistema.