Author Archive

ByAlvidas

Kęstutis Girnius. Dygsta nykštukai – politiniai

Artėjant Seimo rinkimams, kuriasi vis daugiau politinių judėjimų, partijų ir partijėlių. Viltis patekti į Seimą gaji net tarp tų, kurios neturi realių šansų įveikti penkių procentų barjerą ar pasiekti pergalę vienmandatėje apygardoje. Nors individualus naujų darinių poveikis bus kuklus, jų visuma gali daryti įtaką rinkimų rezultatams ir būsimos valdančiosios koalicijos sudėčiai

.
Prieš pusantros savaitės buvo įsteigta nauja politinė partija, pasivadinusi Krikščionių sąjunga. Naujasis partijos pirmininkas Rimantas Dagys aiškino, kad partija siekia „susigrąžinti krikščioniškas vertybes į politinį gyvenimą“, ginti tradicinę šeimą, kurią išskaidžius „vargu ar galime kalbėti apie bendruomenę ir valstybę“. Tarp kitų steigėjų minėtini Egidijus Vareikis ir signataras Jonas Šimėnas.

Nesnaudžia kiti politiniai veikėjai. Bene aktyviausiais – Arvydas Juozaitis. Jo judėjimui „Lietuva yra čia“ nesurinkus būtino – ne mažiau kaip 2 tūkst. – steigėjų skaičiaus, sausio mėnesį Juozaitis nutarė susijungti su Pensininkų partija, sukurdamas naują darinį, „Kartų solidarumo sąjunga-Santalka Lietuvai“, kuriam jis vadovaus. Prieš kelias dienas pranešta, kad partija ketina glaudžiai bendradarbiauti su N. Puteikio vadovaujama Centro partija „Gerovės Lietuva“ per Seimo rinkimus ir po jų. Nebus bendro rinkimų sąrašo, nors planuojama nekonkuruoti vienmandatėse apygardose, bei derinti kandidatus.

Sausio pabaigoje trys politikos veteranai – „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) pirmininkas R. Žemaitaitis, Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) vadovas A. Zuokas bei visuomeninio judėjimo „Pirmyn, Lietuva“ vadovas A. Paulauskas – sukūrė naują politinį darinį, kuris vadinsis „Laisvė ir teisingumas“, o šūkis bus „Vienas už visus, visi už vieną Lietuvą!“. Steigėjai pripažįsta, kad rinkiminį šūkį pasirinko dėl asociacijos su trimis muškietininkais. Judėjimas taps politine partija gegužės mėnesį.

Vasario pabaigoje veikiausiai bus steigiama dar vieną dešinės pakraipos partija, kuriai vadovaus Vytautas Radžvilas, ir kuri, ko gero, vadinsis Nacionaliniu susivienijimu. Krikščionių sąjungos perspektyvos nekokios. Švelniai tariant, jos pirmininkas yra kontroversiška asmenybė, o E. Vareikis yra partijų kaitaliojimo didmeistris, rekordininkas.

Naujoji partija yra jo penkta – anksčiau jis buvo krikdemų, moderniųjų krikdemų, konservatorių ir valstiečių nariu. Be to, abu vadovai yra labai silpni oratoriai. Partijos sėkmė priklausys nuo gebėjimo prisivilioti partijos kairėjimu nepatenkintus konservatorių partijos narius bei laimėti neoficialų Katalikų bažnyčios palaiminimą.

Vargu ar šie lūkesčiai išsipildys. Krikščioniškojo konservatorių partijos flango, kuriam priklauso trečdalis partijos narių, nedžiugina partijos pirmininko G. Landsbergio abejingumas tradicinėms vertybėms, bet R. Dagio partija neįkvepia platesnio pasitikėjimo, o E. Vareikis gal net laikomas renegatu.

Kunigas Robertas Grigas partijos suvažiavimą atidarė malda, esą kardinolo S. Tamkevičiaus paprašytas. Kai kurios partijos idėjos sulaukia Bažnyčios pritarimo, bet Bažnyčia elgtųsi neatsakingai, jei ji net netiesiogiai remtų Krikščionių sąjungą. Bažnyčios palaikymui laimėti neturėtų pakakti gražių žodžių ir pažadų, kurių negebėtų įgyvendinti ši neperspektyvi politinė jėga.

Būtų stebuklas, jei šis politinis naujadaras patektų į Seimą, bet jis gal surinks 1,5 arba 2 proc. balsų konservatorių sąskaita. Bažnyčia elgtųsi neatsakingai, jei ji net netiesiogiai remtų Krikščionių sąjungą. Bažnyčios palaikymui laimėti neturėtų pakakti gražių žodžių ir pažadų, kurių negebėtų įgyvendinti ši neperspektyvi politinė jėga.

Sunku suprasti A. Juozaičio blaškymąsi. Po gana sėkmingos prezidento rinkimų kampanijos (jis surinko beveik 5 proc. balsų) atrodė, kad jis paklojo pamatus savo vadovaujamam politiniam judėjimai. Surinkti 2 000 parašų lyg neturėtų būti misija neįmanoma, bet atrodo, kad jam pritrūko kantrybės. Pernai spalį teigęs, kad įsteigs naują politinę partiją, sujungdamas „Lietuva yra čia“ su partija „Tvarka ir teisingumas,“ po kelių mėnesių jis jau vadovauja savo judėjimo ir Pensininkų partijos junginiui. Neaišku, kodėl jis žengė šį žingsnį.

Pensininkų Lietuvoje yra daug, bet Lietuvos pensininkų partija per 2016 m. Seimo rinkimus laimėjo tik 1,01 proc. balsų. Nežinia, kaip Juozaitis derins savo skirtingas viešąsias personas. Pernai jis prisistatė kaip tautiškumo šauklys, aiškinęs kad „prezidento misija yra puoselėti ir ginti šalies bei tautos tapatybę, istorinę atmintį ir savimonę, kovoti dėl palankių sąlygų tautos kūrybinių galių saviraiškai“. Dabar jis ketina daugiau dėmesio skirti šeimos ir regiono politikai, socialiniam teisingumui ir pensininkų problemoms. Juozaitis turės stengtis išjudinti ir sutelkti pensininkus, daugiau dėmesio skirdamas socialiniams negu tautiniams klausimams, tuo pačiu metu išlaikydamas ankstesnių rėmėjų, būtent tautiškai nusiteikusio jaunimo paramą.

Teoriškai tai įmanoma, pensininkai (seneliai) ir jaunimas turi bendrų interesų, bet gali kilti klausimų apie Juozaičio nuoseklumą ir nuoširdumą, o jo flirtas su įvairiomis partijoms sukuria įspūdį politiko, labai norinčio patekti į Seimą.

Jei prieš pusmetį buvau linkęs manyti, kad Juozaičio judėjimas įveiks penkių procentų barjerą, dabar turiu rimtų abejonių.

Jei lieka daug neatsakytų klausimų apie Juozaitį ir jo partiją, tai radikalus amorfiškumas gaubia „Tris muškietininkus“. Neįvyko partijos steigiamasis suvažiavimas, tad nėra ir jokios programos.

Zuokas aiškina, kad naujoji politinė jėga yra konservatyvių-liberalių politinių pažiūrų, kitaip tariant, kiekvienas galės į ją įžiūrėti to, ko nori.

Žemaitaitis yra labiau dešiniųjų pažiūrų, Paulauskas – kairiųjų, Zuokas lyg per vidurį su gal mažu pakrypimu į dešinę.

Kokia bebūtų partijos programa, net steigėjai jos nelaikys reikšmingu dokumentu.

Spėlioju, kad jie susibūrė, vildamiesi, jog kiekvienas galės sulaukti 2 proc. rinkėjų palaikymo, o tris kartus du – tai šeši. Ir bilietas visiems į Seimą. Šitoks apskaičiavimas nėra visiškai iš piršo laužtas.

2016 m. rinkimuose Zuoko partija surinko 2,14 proc. balsų, tuo metu dar nesubyrėjusi TT daugiau negu 5 proc., Paulausko vadovaujamas derinys 1,26 proc. Europos Parlamento rinkimuose.

Tikrovėje skaičiai taip lengvai nesusideda, tad be veiksmingos rinkimų kampanijos šie veteranai liks už borto.

Laukiama, kad kandidatuos ir V. Radžvilas, kaip naujos Nacionalinio susitelkimo partijos vadovas. Nuo nepriklausomybės atgavimo iš politinės paribės nuolat baręs, mokęs, ir už patriotizmo bei tautinio susipratimo stoką koneveikęs kitus politikus, Radžvilas dar kartą pasiūlys savo kandidatūrą Lietuvos žmonėms. Pernai vadovaudamas judėjimui „Visuomeninis rinkimų komitetas „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“, jis surinko 3,17 proc. balsų. Rezultatas nebuvo pats blogiausias, bet norint patekti į Seimą, reikėtų 50 procentų padidinti palaikymą. Tai ne lengva užduotis, ypač kai lietuvių dauguma teigiamai vertina ES, o rūstumas bei hiperbolizuota retorika nėra itin patraukli jaunimui. Nematau Radžvilo partijos naujame Seime. Yra didelė tikimybė, kad nė vienas iš šių naujadarų partijų neįveiks dabartinio barjero, tad turime būti dėkingi prezidentui už tai, kad jis vetavo barjerą mažinantį įstatymą ir jį palaikiusiems deputatams. Visos keturios partijos kartu sudėjus gal surinks 12–15 proc. balsų, daugiausia iš rinkėjų labiau linkusių balsuoti už konservatorius. Tokiu atveju konservatoriams bus gerokai sunkiau suburti veiksmingą, o ne tik dirbtinę koaliciją.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/spausdinti/?id=83558585

ByAlvidas

Ne viskas yra auksas

 

Ne viskas yra auksas, kas nori auksu sužibėt! O sužibėti bando pristatydamas save visuomenei kovotoju už tautos, paprastų žmonių, gerovę, žmogumi be nuodėmės, tiesiog tyru krištolu – tai Naglis Puteikis. Nors pastaruoju metu lankymasis teismuose šiam veikėjui tapo kone kasdienybe dėl ieškinių už neapmokėtas sąskaitas ar bylinėjantis su buvusiais bendražygiais, tačiau nepaisant šių rūpesčių N. Puteikis randa laiko seimo nario pareigoms vykdyti. Pavydėtinas uolumas!

Tai ką veikia N. Puteikis teismuose? 

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla  pagal ieškovų Lauros Radzevičiūtės ir Alvido Šimkaus ieškinį atsakovams, Lietuvos centro partijai ir N. Puteikiui, dėl Lietuvos centro partijos 2019 m. kovo 12 d. neeilinio visuotinio suvažiavimo pripažinimo neteisėtu ir priimtų sprendimų panaikinimo. Bylą nagrinėja Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja G. Žukauskienė.

Teisme N. Puteikis atsidūrė nepateikęs partijos nariams ir Tarybai įvykusio suvažiavimo dokumentų.

Visgi likus kelioms valandoms iki teismo posėdžio N. Puteikis ir jo advokatas pateikė dalį reikalaujamų dokumentų. Ieškovai L. Radzevičiūtė ir A. Šimkus paprašė teismo posėdį atidėti, kad galėtų susipažinti su pateiktais dokumentais. Ieškovams palyginus N. Puteikio pateiktą suvažiavime registruotų dalyvių sąrašą ir suvažiavimo dienai esančių partijos narių sąrašą, paaiškėjo, kad daugiau negu dešimtadalis suvažiavime dalyvavusių asmenų tuo metu nebuvo partijos nariais, o keletas žmonių pasirašė po kelis kartus. Ar tokios klaidos atsirado netyčia? Ar tai sąmoningas savanaudiškas manipuliavimas ir noras patenkinti tuščias ambicijas? Ar noras suktis vilkeliu, nepaisant garbės ir padorumo, ir be jokios sąžinės graužaties trūks plyš įrodyti, kad minėtame partijos suvažiavime dalyvavusių skaičius sudarė kvorumą. Netolimoje ateityje tai įvertins teismas.

Paviešinus žinią, kad teisėta Lietuvos centro partijos valdyba sustabdė N. Puteikio narystę partijoje, N. Puteikis tai neigė, aiškindamas, kad toks sprendimas neteisėtas.

„Stebiuosi, kad šie žmonės neapsišaukė Lietuvos karaliais ir karalienėmis“, – ironizavo N. Puteikis. Deja, teisme jam teko pripažinti, kad tuometinės partijos Valdybos sprendimas buvo teisėtas –N. Puteikis negali atstovauti partijos dėl sustabdytos narystės. Taigi, šiuo metu partijai atstovauja advokato padėjėjas L. Ragauskis.

Puteikis, pasitelkęs mizantropinį manipuliacijų arsenalą ir …žmoną, įnirtingai skinasi politinį kelią, paversdamas užvaldytą politinę partiją savo šeimos UAB‘u.

Apima nuojauta, kad tokiu būdu yra siekiama pasinaudoti partijos gaunama pinigine dotacija asmeninei šeimos naudai.

Naglis ir Nina Puteikiai priima sprendimus nepaisydami partijos interesų ir kitų narių nuomonės. Vienas po kito iškyla aikštėn tokios N. Puteikio ,,šeimyninės rangos“ įrodymai. N. Puteikis jau dabar partijos pinigus galimai naudoja kaip savus, savo šeimos reikmėms – apdraustas automobilis, kuriuo Klaipėdoje važinėja N. Puteikienė. Vien šiam automobiliui apdrausti privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės ir Kasko draudimu N. Puteikis iš partijos sąskaitos apmokėjo 400 eur. Apmokėdamas šias sąskaitas N. Puteikis teigia, kad vadovaujasi partijos valdybos nutarimais. Nieko rimta, jei toks sprendimas būtų priimtas teisėtos partijos valdybos. Ups, tokio sprendimo nėra!

Maža tų apmokėtų draudimų, dar apmokamos ir N. Puteikienės kelionės į Kauną, paaiškinant, kad toji vyko į partijos suvažiavimą. O keliauta tai karališkai! N. Puteikienės kelionė į Kaune vykusį suvažiavimą partijai kainavo 350 eurų, kurie sumokėti IĮ ,,Saugus vežėjas“. Gal ir būtų reikėję tokios kelionės deleguotiems Klaipėdos skyriaus nariams – suvažiavimas rimtas reikalas, tačiau bėda ta, kad nei N. Puteikienė, nei kartu su ją vykę bendrakeleiviai, skyriaus susirinkime nebuvo išrinkti delegatais. Vėl ups! Tikrieji Klaipdos skyriaus delegatai vyko samdytu transportu už savo asmenines lėšas, kurių niekas nekompensavo.

Tokios tokelės.

Tai tuomet tikėtina, kad ir už kitas N. Puteikienės bei jos patikėtinių keliones N. Puteikis savanaudiškai ir savavališkai apmokėjo iš partijos sąskaitos – dokumentuose aptikta sąskaita faktūra Nr. AAA 407 už 2019-04-06, pagal kurią S. Rimkienės įmonei sumokama 450 eur už keleivių vežimo paslaugas. Partijos Klaipėdos skyrius tuo metu nerengė skyriaus susirinkimų, todėl negalėjo deleguoti savo skyriaus narių į jokius renginius.

Tai kieno kelionės buvo apmokėtos? 

Tikėtina, kad N. Puteikienės. Ir vėl ups! O kur ji keliavo? Kokiu tikslu? Gali būti, kad N. ir N. Puteikiai buvo neaptarę savo viešų pareiškimų, o gal šeimyninė ranga nebuvo pilnai suderinta – pavasarį, kaip tik tuo, neaišku kieno kelionės metu, N. Puteikienė visu balsu viešai skelbė, kad ji nėra partijos narė ir nebus, nes nori būti NEPRIKLAUSOMA. Rudeniop nuomonę pakeitė ir jau manosi esanti partijos nare, nors skyriui ar teisėtai valdybai prašymo įstoti nepateikė.

Gali būti, kad N. Puteikienę į partiją, nė šuniui nesulojus, priėmė jos vyras N. Puteikis – taip galėtų būti paprasčiau darniai ir šeimyniškai kaišioti rankeles į partijos kišenę.

Taip sakant, gerovėje pagyventi! Peršasi ir mintis, kad N. ir N. Puteikiai tikisi, kad galbūt N. Puteikienei tapus partijos nare, bus galima pateisinti N. Puteikienės reikmėms išleidžiamus pinigus.

Kaip tai įvertins VRK tikrindama partijos ataskaitas? Ar pastebės pažeidimus? O gal čia viskas teisėta, o N. ir N. Puteikiai yra tyri kaip krištolas teisuoliai, kaip auksas žibantys Lietuvos politinėje padangėje. O jei ir vėl ups?

ByAlvidas

Lietuvos centro partijos nuosekliųjų centristų frakcijos RYŽTO GYVENTI GAIRĖS

Mes imamės aiškiai nurodyti savo konkrečius darbus. Jokių tuščių žodžių mūsų programinėse nuostatuose  nėra ir nebus. Remiasi ji keleta pagrindinių nuostatų, kurios kiekvienam žmogui – tiek politikui, tiek ne politikui – aiškiai pasako, kas yra Lietuvos centro partijos nuosekliųjų centristų frakcija.

Mūsų motyvas: kurti save – tai kurti nemirštančią Lietuvą ir kitokią Europą.

Mes imamės Lietuvos žmonių nuostatų ir požiūrio į gyvenimą keitimo iš pasyvaus laukiančio į aktyviai veikiantį ir kuriantį.

Asmuo mums – tai žmogus, kuris nori gyventi, ir nori gyventi čia, bet ne tik čia ir dabar, kaip yra sakoma, o čia ir visada. Pakeitimas, atrodytų, nedidelis, bet iš esmės atribojantis nuo liberalizmo, kuris gyvena tik šia diena,

Kitas asmuo mūsų žmogui yra kaimynas, tas, su kuriuo reikia sugyventi. Taigi, santarvės nuostata – per visą mūsų politiką.

Trečias labai svarbus dalykas – visuomenė. Ją suprantame ne kaip individų sumą, o kaip bendruomenę. Bendruomenių kūrimas kaime, o ir visoje Lietuvos visuomenėje, t. y. korporatyvinis organizavimasis – irgi mūsų frakcijos darbas.

Tauta mums yra etniniu pamatu besiburianti bendruomenė, kuri gyvena bendrų reikšmių, bendrų prasmių ir vertybių erdvėje. Todėl visi, kurie į šitą erdvę įsijungia, gali būti ir yra mūsų žmonės, nes jie – mūsų tikslų žmonės. Lietuvių tauta yra Lietuvos tautos kūrėja, telkianti jon visas nepriešiškas tautinių mažumų bendrijas.

Lietuva vėl likusi be suverenios valstybės. Užtat mes sakome, kad tauta turi gyventi ir tvarkytis demokratiškai griežtos nacionalinės kultūrinės autonomijos siekiu. Tą teigiame aiškiai ir tvirtai, kad kultūros žmonės galų gale žinotų esant partiją (jos frakciją), kuri iš tiesų gina jų interesus, taigi, ir gyventi norinčią tautą.

Gyvenimo būdas – ir asmeninis, ir korporacinis, ir nacionalinis, remiamas aktyviu, netgi agresyviu santykiu su visais aplinkos iššūkiais, galinčiais pakenkti Lietuvos bendruomenės interesams. Mes niekam negrasiname, nieko neuzurpuojame, bet tegul negrasina ir mums.

Mūsų siekis – garbinga kūryba. 

Ir pagaliau – mūsų politikos prioritetai: švietimas, švietimasis, lavinimasis ir nacionalinės savimonės kūrimas visą gyvenimą, nes tai – niekada nenutrūkstantis procesas; sveikata – žmogaus asmeninės gerovės pradžia; nacionalinis ūkis, kurio pamatas – stiprus ir iniciatyvus nacionalinis verslas; kaimas – su savo verslais, kooperacija ir moderniais ūkiais; jaunimas – su valstybine pagalba kiekvienam čia gyvenančiam ir norinčiam įsikurti jaunam žmogui, su diplomatine pagalba tam, kuris išvyksta, ir su palengvintu sutikimu čia, kada jis apsisprendžia grįžti į Lietuvą kaip vienintelę gyvenimo vietą.

Visų tų veiksmų tikslas yra galų gale įveikti išmirimą, apatiją ir pradėti gyventi džiaugsmingai ir prasmingai.

Lietuvos centro partijos nuosekliųjų centristų frakcijos tikslas nėra valdžia dėl valdžios (daugelis partijų sako: daugiau valdžios!), o trinarės partinės sistemos palaikymas, kuris vienintelis garantuoja Lietuvos politinės sistemos stabilumą bei patikimumą, nepanaikinantį, kaip tai bandoma padaryti dabar, galimybių atstovauti daugumai, Lietuvos piliečiams.

ByAlvidas

ROMUALDO OZOLO VALSTYBĖS IDĖJA

ALGIMANTAS JANKAUSKAS 

Nepriklausomybės sąsiuvinių“  2019 4 (30)

Spalio 23-ioji, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo baigiamoji diena, prieš 31 metus Romualdui Ozolui buvo jo „žvaigždžių valanda“. Simboliška, kad 2019 m. spalio 23 d. Teatro g. 11, Vilniuje, atidengta atminimo lenta, kurioje iškaltas įrašas: „Šiame name 1978–1991 m. gyveno Sąjūdžio steigėjas, filosofas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas. 1939–2015.“

Ilgai diskutuota, kokie žodžiai tiksliausiai įamžintų R. Ozolo atminimą. Juk jo gyvenimo darbus būtų galima tęsti ir tęsti – savaitraščio „Atgimimas“ steigėjas ir redaktorius, pirmosios Vyriausybės vicepremjeras, centrizmo ideologas, derybininkas su Sovietų Sąjunga, vėliau – Rusija, Rytų Lietuvos, vėliau – Regioninių problemų komisijos pirmininkas, kovotojas su korupcija ir laukine privatizacija, rašytojas, „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ steigėjas… Už jų glūdi nuolatinė R. Ozolo pastanga „prašviesinti protą ir sau, ir tautai“, rūpestis gyventi „išsaugant sielą“ – niekam jos neparduodant, neužstatant, nepametant.

Grįžimo namo“ filosofija – išsivadavimo iš okupuotosios sąmonės gairės

Ieškant atsakymo, kokia yra Ozolo valstybės idėja, tenka pažvelgti į jį kaip filosofą, jo „grįžimo namo“ filosofiją. Kokia tai filosofija? Ar buvo R. Ozolas filosofas? Juk disertacija tema „Kultūros pažangos kriterijų klausimu“ buvo neužbaigta ir neginta.

Filosofo be akademinių titulų statusas nesumenkina jo autentiško filosofavimo svarbos.

R. Ozolas buvo vienas iš nedaugelio, suvokęs sovietinę okupaciją kaip „civilizacinį trūkį“, okupuotosios sąmonės savivokos svarbą ir pokario intelektualinėje dykvietėje gebėjęs rasti jo pasaulio matymą ir mąstymą formavusius atsparos taškus. Savo žemės, kaip vienintelės patikimos buvimo vietos, suvokimas formavo pamatinį R. Ozolo pasaulio matymo tašką – „pasaulis yra čia, kur gyvena jį kuriantis žmogus“. Be šio pasaulio vizijos ir ją lydėjusios gyvenimo patirties nebūtų buvę ir R. Ozolo kaip Sąjūdžio steigėjo ir ideologo. Sąjūdžio gimimą jis sutiko intelektualiai ir moraliai pasirengęs, pelnė autoritetingo lyderio vardą.

„Grįžimo namo“ filosofija – tai autentiškas sovietmečio kartos atstovo filosofavimo būdas, kurį išskiria savita tikrumo paieška netikrumo būvyje, pasak Hanos Arendt (Hannah Arendt), „įsiterpiant pertrūkyje tarp praeities ir ateities“2; tai – okupuotosios sąmonės savivokos ir išsivadavimo iš jos filosofija.

Apmąstydamas asmeninio dvasinio gyvenimo sovietmečiu lūžius, R. Ozolas rašė: „Aš nesiekiau sukurti „savo filosofijos“. Aiškinausi pasaulį, kad galėčiau jame gyventi ir veikti. Gal todėl nebuvo jokių problemų dėl tolesnio gyvenimo pobūdžio, kai atėjo metas daryti tai, kas vėliau buvo pavadinta Sąjūdžiu.“

„Grįžimo namo“ filosofijos jausenos, idėjos, postulatai (teritorija, kalba, tikėjimas) atsekami iš R. Ozolo dienoraščių, filosofijos istorijos paskaitų, išleistų knygų. Jų pradmenys – „įvadu į Sąjūdį“ tapusiame straipsnyje „Pasaulis yra čia“ (1983). Apie okupuotąją sąmonę jame kalbama kaip apie „žinybinį pasaulį“, kylantį iš „analogijų kultūros“1. Toks sovietmečio pasaulio suvokimas nėra autentiškas, jis savo esme yra empiriškas ir eklektiškas, formuojantis kopijavimo ir prisitaikymo įpročius, autoriaus žodžiais, „tikru gyvenimu laikantis tik tris dalykus: butą (namą), sodybinį sklypą (kolektyvinį sodą) ir kapus“2. R. Ozolo istoriškai atsekama empirinio mąstymo nelaisvė ga- lutinai įsitvirtino vėlyvojo sovietmečio išugdytuose „didžiojo dorovinio abejingumo kartos“ įpročiuose. Atsiribojusi nuo klasikinio proto ir doros tradicijų, vėlyvojo sovietmečio karta prisitaikymo mentalitetą apsukriai išnaudojo, tapdama pokomunistinės transformacijos laimėtoja ir nomenklatūrinių tradicijų tęsėja atkūrus nepriklausomą valstybę.

Išsivadavimo iš okupuotosios sąmonės kelią R. Ozolas įsivaizdavo kaip fundamentalų pokytį – naujojo Atgimimo, žmogaus asmens grįžimo į save per tautinį bendrumą siekį.

„Svarbiausias mūsų šūkis, mano supratimu, dabar yra toks: per socializmą – į nacionalizmą“, – tokį įrašą jis paliko dienoraštyje po Prahos pavasario žlugus viltims sukurti tikresnį gyvenimą – socializmą su žmogišku veidu.

„Grįžimo namo“ filosofija tapo idėjinėmis naujo Atgimimo žodyno (dora, protas, dvasia), Sąjūdžio programinių dokumentų kūrimo gairėmis. „Sąjūdis yra Lietuvos žmonių judėjimas už savo dvasios, kultūros ir gamtos atgaivinimą. /…/ pagrindinis Sąjūdžio siekis – naujos visuomeninės sąmonės suformavimas, naujų santykių, naujo gyvenimo būdo išugdymas, naujos politikos suformavimas“, – taip 1988 metų rudenį Sąjūdį apibrėžė R. Ozolas4.

                                                           Valstybės idėja trijuose R. Ozolo tekstuose

R. Ozolas – vienas iš nedaugelio politikų, turėjusių Lietuvos valstybės viziją ir ją nuo- sekliai gynusių. Valstybės, pasak R. Ozolo, kuriamos dėl to, kad etnosas galėtų save teigti ir ginti. Etnosas tik tada ir tampa tauta, kai sau teigti ir ginti sukuria valstybę. Valstybė yra pagrindinis įrankis etnosui išplėtoti savo kūrybines galias ir sukurti sąlygas įgyvendinti mūsų civilizacijos garantuojamas žmogaus teises ir laisves.

Lietuvos valstybę R. Ozolas apibrėžia kaip tautinę, pilietinę ir demokratinę valstybę, bendrumą su kitu kuriančią sutarimo būdu. Tokios valstybės tikslas yra lietuvių tautos išsaugojimas, sustiprinimas ir įtvirtinimas pasaulyje, kuris garantuotų jai saugų ir patikimą gyvenimą savo istorinėje tėvynėje. „Ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje“, – politinis credo, kurio jis nuosekliai laikėsi.

Nepakitusi ši valstybės idėja atsekama ir toliau analizuojamuose trijuose tekstuose. Jų atrankos kriterijai – skirtingi laikotarpiai ir programinė reikšmė.

Pirmasis tekstas „Būties orientyrai Atgimime“ – 1991 m. birželio 16 d. datuotas rankraštis. Tai Tomo Mano draugijos seminare Nidoje skaitytas pranešimas. Sąjūdžio istori- joje Tomo Mano seminarai, pradedant pirmuoju 1987 m. liepos 19 d., žymėjo posūkį „nuo minties prie veiksmo“. R. Ozolas, vienas iš Tomo Mano seminaro sumanytojų ir aktyvių dalyvių, prisimena: „Tai buvo tikras bendraminčių suėjimas, kur šnekėta apie aukščiausias materijas, bet turėta galvoj visiškai kas kita, nagrinėta nacionalinės valstybės atvirumo koncepcija.“1 Taigi 1991 metais jau aiškiai formuluojami nepriklausomos demokratinės valstybės principai. „Lietuvos nepriklausomos demokratinės valstybės ateitis iš principo gali būti garantuota, jeigu ji ir kurta buvo, ir gyventi bandys, vadovaudamasi mintimi, kad:

1) žmonės būties akivaizdoje lygūs ir kiekvienas vienodai vertingas; 2) tautos yra žmonių buvimo būdas ir žmogiškumo tapsmo vieta; 3) valstybės yra žmonių savitaigos būdas ir jų būtiškumo tapsmo vieta; 4) pasaulio tautų bendrija yra žmonijos proto ir moralės įkūnijimas; 5) politika yra galimybių buvimą paversti būtimi paieška; 6) darbas yra žmogaus gyvenimo būdas ir pragyvenimo priemonė; 7) tikėjimas yra žinojimo prielaida ir dvasinės santarvės bei pasaulio harmonijos galimybė.“

Antrasis R. Ozolo valstybės sampratą liudijantis tekstas yra prieš 24 metus (1995 m.) Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ir Lietuvos polito- logų asociacijos metinėje konferencijoje „Demokratija Lietuvoje: elitas ir masės“ skaitytas pranešimas. Šios konferencijos ilgą laiką buvo vertinamos kaip svarbūs politologų ir politikų forumai, kuriuose analizuojamos aktualios Lietuvos ir pasaulio raidos tendencijos. R. Ozolo pranešime „Demokratija Lietuvoje: nuo idėjos iki tikrovės“ klausiama: ar pažengusi demo- kratija nuo Atgimimo laikų? Atsakymas – „demokratijos supratimas iš esmės nepakito… Ne vienu atveju kalbos apie demokratiją šiandien tampa demagogija.“

Kodėl per penkerius valstybės kūrimo metus demokratija nepakito? R. Ozolo pateikta demokratijos būklės analizė fundamentali, o padarytos išvados aktualios ir šiandien. Kad demokratija veiktų, reikalingas subjektas, kitaip tariant – politinė tauta: „Visuomenės tautinis subjektiškėjimas yra normalios demokratijos plėtros Lietuvoje svarbiausia prielaida.“

Valstybė turi turėti subjektą – juridinį, politinį, ūkinį ir visus kartu. Iš tikrųjų lietuviškasis valstybės subjektas yra patvirtintas tik Konstitucijoje, tačiau neveikia nei pagal Konstituciją, nei neformaliai. Subjektiškumo paieška politiškai išnyko sugrįžus ir vėl įsitvirtinus nomenklatūriniams įpročiams. Valstybės subjektyvizacijos pastangos baigėsi demokratinio ūkio modelio atmetimu ir perėjimu prie oligarchinės valstybės modelio su stambiojo kapitalo monopoline galia ir smulkiojo ir vidutinio verslo nusmukdymu. „Demokratijos raidos Lietuvoje požiūriu, svarbiausiu klausimu tampa nacijos, kaip kolektyvinio veiklos subjekto, problemų apmąstymas ir principinių sprendimų radimas“, – reziumavo R. Ozolas 1995 metų rudenį.

Trečiasis tekstas liudija naują Lietuvos valstybingumo raidos etapą Lietuvą narystės Europos Sąjungos išvakarėse. Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 15 metų minėjime 2003 m. spalio 22 d. Sąjūdžio bičiuliams Seime R. Ozolas skaitė pranešimą „Suvereniteto idėja šiandien“. Pranešimas apibendrinamas žodžiais: „Sunku tai sakyti buvusiems saviesiems. Bet reikia. Nes Europos Sąjunga Lietuvos valstybės nebenumato.“

Kada ir kodėl žodį nepriklausomybė pakeitė abstrakti laisvė be atsakomybės? R. Ozolo manymu, mūsų nepriklausomą valstybę kuriančios valios griuvimo riba yra 1992 metų pavasaris, pradedant vadinamąja parlamentine rezistencija ir baigiant „prezidento be Konstitucijos“ referendumu, o ilgainiui – ir antisąjūdinės kontrrevoliucijos aktu ir neoso- vietinio nomenklatūrinio režimo restauracija.

Būdamas ištikimas Kovo 11-osios nepriklausomos valstybės idėjai, R. Ozolas kritiškai priėmė integracinius Lietuvos valstybingumo pokyčius, apsisprendė ginti „Europos be sąjungų“ poziciją. Ją grindė tokiu argumentu: nors valstybė atkurta, tačiau neįtvirtinta piliečių sąmonėje. Lietuviai netapo politine tauta, politiniu subjektu, gebančiu save valdyti ir atlaikyti globalizmo iššūkius. Jis buvo įsitikinęs, kad okupuotosios sąmonės likučiai, polinkis į politinį servilizmą Lietuvą nuves į nuolaidžiavimo ir prisitaikymo politiką. Į klausimą, kokia pagrindinė Lietuvos problema, R. Ozolas 2002 metais atsakė: „Ji tokia: mes į save kol kas tebežiūrime kitų akimis.“2

Vietoje pabaigos

  1. R. Ozolo atminimo metus pradėję konferencija „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“ ir paroda Seime, išleidę jo darbų bibliografinę rodyklę, rinktinę „Pasaulis grįžta namo“, tikimės juos pabaigsią jo politinės autobiografijos ir bičiulių atsiminimų knyga „Romualdas Ozolas. Išsaugoti sielą“ (serija „Nepriklausomybės Akto signatarai“) ir pirmuoju rinktinių raštų tomu („Filosofijos istorija“).

Perskaitykime Ozolą. Tai patikima idėjinė atrama, tikrumo liudijimas namo grįžtančiam

ByAlvidas

Centrizmo problematika Lietuvoje

Centrizmas kaip terminas dažnai vartojamas moderniojoje Lietuvos politinėje istorijoje. Jį savinasi įvairios partinės organizacijos norėdamos maskuoti tikrąją savo ideologinę pakraipą. Tokia politikų manipuliacija centrizmu daro šį terminą neaiškų. Centrizmas tapo lyg ir neapibrėžta ideologine orientacija politiniame gyvenime. Vis dažniau išgirstama apie centro dešiniąsias ar centro kairiąsias politines jėgas. Ši tema dar nėra politologų, istorikų mokslinių tyrinėjimų objektas. Centrizmo problematika Lietuvoje plačiai nenagrinėta.

Humanizmas, svarbiausia naujųjų laikų visuomenės orientacija, pagimdė liberalizmą – pirmą naujųjų laikų politinę doktriną, deklaravusią žmogaus veiklos laisvę. Kaip reakcija į liberalinį radikalizmą susiformavo konservatizmas. Liberalizmo ir konservatizmo kovoje gimė XIX amžiaus demokratija, kapitalizmas ir juo grindžiama pasaulio imperinė sistema, kurioje subrendo socializmo (komunizmo) doktrinos, pasaulinės „dviejų stovyklų“ sistemos ideologinis pamatas ir epochos ideologinės konfrontacijos esmė. Socialistinis radikalizmas pagimdė dvi savo valstybinės raiškos formas – komunistinę ir nacionalsocialistinę, vieną – kosmopolitinę, kitą – nacionalistinę, kurių susirėmimas užtruko beveik visą XX amžių. Nacionalistinio tipo diktatūros buvo įveiktos sparčiau, kosmopolitinio – tik prieš amžiaus pabaigą. Komunizmo ir antikomunizmo kova ir šiandien linkusi reikštis senaisiais komunizmo ir fašizmo protrūkiais arba ramesnėmis kosmopolitizmo ir nacionalizmo tėkmėmis. Kosmopolitizmu linkęs naudotis liberalizmas, nacionalizmu – konservatizmas. Kiek šiais pagrindais remiasi kairės–dešinės konfrontacija, tiek jos abi stovi ant istoriškai išnaudotų politinių ir idėjinių pamatų. Asmenų dvasiškumą ir visuomenių tautiškumą laikydama gyvenimo įvairovės bei turiningumo ištaka,

Centristinė politika – tai nacionalinės valstybės pilietinės visuomenės kūrimo bei jėgų tam darbui telkimo politika. Šia prasme ji atsiliepia ir pasaulio, ir Lietuvos aktualiausiems interesams.
“Kapitalizmas išsėmė save taip, kaip anuomet save išsėmė socializmas. Tik socializmas įėjo į savo pertvarką, o kapitalizmo laukia pervarta.” Centrizmas konceptualiai koreguoja tradicines kairiąją ir dešiniąją ideologijas. Kairioji ideologija pagrindiniu gyvenimo faktoriumi laiko darbą. Dešinioji – turtą. Centrizmas abi vertybes – ir darbą, ir turtą – laiko nepakeičiamomis ir teigia, kad tik jų integravimo projektas gali tapti gerovės visuomenės pamatu.

Kaip politinio veikimo būdas ir politikos vykdymo forma centrizmas reiškiasi teisingu visuomenės interesų derinimu ir jų balansu, valstybės stabilumu ir patikimumu. Remdamasis asmens prioritetu, ieškodamas jo asmeniškumą išsaugančių visuomeninio bendravimo formų ir normų, kurdamas dalinumų ir priešpriešų įveikimo galimybes, tame tarpe ir valstybės bei jos institutų pagalba, centrizmas tampa visuotinių ir bendrų vertybių ugdymo metodika ir šiuolaikinio – atsakingo – žmogaus laisvės ideologija.

 

ByAlvidas

Ištraukos iš Romualdo Ozolo knygos „Supratimai“.

Pateikiame keletą R. Ozolo knygos ištraukų. Apie praeitį, o gal ir dabartį.

Autorius pratarmėje rašo:

„Supratimai: kas tai? Tiksliai pasakyti ir negalėčiau.Gal gyvenimo mąstymai? Gal proto arimai?“

1956 m.
   „Jei nužudo vieną žmogų, žudiką irgi nužudo, jei kas nužudo milijonus, tam stato paminklus. Kas pavagia kilogramą – tam kalėjimas, kas vagia tonom – tam rūmai, kurortai, teatrai, viskas.“
1967 m.
   „Žmonių santykiai ir pas mus priklauso nuo žmogaus turimų daiktų vertės, nes tai yra XX amžiaus žmonių santykių matas, atsiradęs kartu su pingo įsigalėjimu.“
1969 m.
   „Švietimas tautos išlikimui vaidina lemiamą vaidmenį.“
1970 m.
„Žmogus – tai valia ir protas. Ir žmogaus valia, ir jo protas yra nieko verti, jei žmogus neturi supratimo, kas yra pareiga…“
   1971 m.
„Ką reiškia gyventi protingai?Tai reiškia gyventi nuolat klausinėjant ir randant atsakymus, kaip būti ir veikti, protingai veikti.
Ką reiškia veikti protingai?Tai reiškia veikti pagal savo sąžinę ir visų pirma vadovaujantis įsitikinimu, kad žmogus turi gyventi.“
„Primityvūs žmonės, kaip ir primityvios tautos, laisvę įsivaizduoja kaip kažkokią absoliučią būseną, todėl yra amžinai nelaimingi.“
„Užtenka pasėti baimę ir nepasitikėjimą, sukurti gana skurdų būrį ir ugdyti materialines gerovės siekimą (jo dažnai nė ugdyti nereikia) – ir žmogus ės žmogų.“
   1972 m.
   „Tik tas, kuris peržengia savo ir savo šeimos rėmus, ima rūpintis tautos, pasaulio reikalais, tik tas tampa subrendusiu žmogumi.“
1974 m.
   „Mes amžiais buvome pavergti – mes neturim humoro, nes neturim to jausmo: mums nuolat reikėjo gintis ne nuo gyvenimo, o nuo mirties, o humoras čia jau bejėgis…
Mus gelbėjo tik jausmas ir intuicija. Užtat mes dainininkai ir „lyrikai.“
1976 m.
   „Tiesa yra išgyvenimo riba. Ko neišgyvenai – nesuprasi. Teiginys tiktai tada tampa tiesa, kai jį išgyveni.“
1978 m.
   „Turtas – pati populiariausia bausmė už nusikaltimą.“
„Didžiuma žmonių nuo pat vaikystės auga abejingai  visiems idealams, išskyrus vieną paprastą tiesą: pasirūpinti savimi. Iš čia – mūsų idėjinis indiferentizmas, visuomeninis abejingumas, materializmas ir žiaurumas, Tai atsiminti nuolat!
1979 m.  
„Jeigu pats nesi visiškai kvailas, nė vienas žmogus tau neatrodys kvailas tiek, kad iš jo negalima būtų pasimokyti.“
„Nesiskųsk, kad kenti. Žinok – gyveni.“
„Vienintelė pateisinama medžio mirtis – mirtis dėl knygos.“
   1983 m.
   „Džiaugsmą teikia tik tai, kas daroma laiku. Laiku turi mokytis, laiku ištekėti ar vesti, laiku gimdyti ir auginti vaikus, laiku ginti disertacijas ir rašyti knygas. Visa, kas vėlinama, kupina liūdesio. Viskas turi būti daroma laiku.‘
1984 m.
„Ir emigracija yra nenatūralus dalykas, ir emigrantų nutautėjimas yra tragedija.“
„Kad ir karščiausia meilė – ateina metas, kai žmonės nebetenka vienas kitam buvusio traukimo ir net patrauklumo. Jie pradeda dairytis į šalis. Po to ateina – lėčiau ar greičiau – išsiskyrimas.
Štai kodėl yra reikalingas vedybos – prievartinis dviejų žmonių artumas.
Didelė patirtis, didelė išmintis užfiksuota vedybose: be jų kur kas sunkiau būtų žmogui įveikti savo potroškius.“
„Na, ir gyvenama! Geriama iki negyvumo, žudoma ir žudomasi.  Prievartaujama ir niekinama. Švenčiama ir džiūgaujama. Valgoma ir miegama. Puošiamasi ir puikuojamasi. Ištisas materialybės vartojimo fejerverkas…
Žmogus nebemato žmogaus, mato partnerį arba priešą, statistinį vienetą arba įrankį, daiktą arba medžiagą. Dvasios, dvasiškumo sąvoka išnyko kaip dūmas, užtat atsirado drąsos, šaunumo, negailestingumo, ištvermingumostabai, kultai, sampratos. Koks tikslas? Tikslo nėra. Tikslas čia pat, manyje: mano noras patirti malonumą, mano troškimas vartoti.
Šio troškimo negali pažaboti jokia valdžia, joki asantvarka…Užtat išeitis iš tos situacijos, kurioj dabar atsidūrė pasaulis, taip pat yra tik žmoguje: tik jis pats gali išsikelti sau tiklą už save, tikslą siekti ne savo malonumo, o ko nors kitko, tarkim – tautos išlikimo arba pilnakraujo jos gyvenimo.“
„Dabar man aišku kaip niekada iki šiol: negali žmonės gyventi be tikėjimo, kad yra dideli žodžiai, ir yra ne šiaip sau, kažkur ir kažkada, o yra tikrai.
Negali gyventi be tikėjimo, kad yra DIEVAS, GĖRIS, TIESA, MEILĖ, LAIMĖ, SUPRATIMAS ir panašiai. …Be tų žodžių, be tikėjimo jais žmonės nyksta ir žūsta.“

 

ByAlvidas

Pamatinių Lietuvos centro partijos nuostatų tęstinumo DEKLARACIJA

Lietuvos centro partijos nariai, siekiantys išsaugoti partiją, susirinkę 2019 m. spalio 26 d., apsvarstė esamą padėtį ir nepritaria dabartinės LCP partijos vadovybės vienašališkiems veiksmams ir pareiškimams, nesitariant su partijos skyrių nariais.

Padėtis partijoje kritiška.

Viešai deklaruojant partijos įkūrėjo Romualdo Ozolo darbų tęstinumą, jo suformuotos pamatinės ideologinės vertybinės nuostatos atmetamos kaip nenaudingos, o siekiant trumpalaikių populistinių tikslų ketinama keisti istoriškai svarbų partijos pavadinimą. Vietoje nuoseklios partijos veiklos- tik pagal blogiausias rinkiminių komitetų tradicijas, vadovybę reklamuojantys vieši pasisakymai. Partijos pozicija nebuvo pareikšta nei vieno rezonansinio įvykio tema.  Vienintelis dabartinių LCP vadovų siekis – gauti valstybės dotaciją. Dėl šio tikslo paminamos ne tik moralinės, bet ir partijos įstatų normos.

Šiuo pranešimu deklaruojame ištikimybę Lietuvos centro sąjungos Steigiamajame suvažiavime 1993 m. birželio 5 d. priimtai bei 2003 m. birželio 1 d. Nacionalinės centro partijos atkuriamajame suvažiavime atnaujintai partijos programai.

Kviečiame susiburti siekiant išsaugoti pamatines LCP vertybes ir
įkuriame Lietuvos centro partijos N
uosekliųjų centristų frakciją (Centristai)

Centristų nuostata – centro pozicija negali būti pakeista jokiomis ideologinėmis nuostatomis, nei kairės, nei dešinės.

Centristai aiškiai suvokia savo atsakomybę atstovaujant lietuvių tautos ir Lietuvos žmonių interesus.

Centristai siekia užtikrinti patikimą mūsų visų ateitį globaliame pasaulyje, o Lietuvos centro partija atstovauja Lietuvos nacionalinius interesus.

Lietuva yra mūsų namai. Mes norime čia gyventi. Gyventi prasmingai, saugiai ir pasiturinčiai. Lietuvos centro partija yra politinis šių siekių garantas.

Centristų susirinkime 2019 m. spalio 26 d. frakcijos pirmininku išrinktas Alvidas Šimkus, pirmąja pavaduotoja – Sandra Lisenkova, antruoju pavaduotoju – Valerijus Šabrauskas, sekretore – Gertrūda Petrėtienė.

Centristų tarybą sudaro šie nariai: Rima Štefane (Telšiai), Rūta Stungurienė (Kelmė), Stanislovas Guščius (Plungė), Rolandas Magelinskas (Klaipėda), Irena Montvydienė (Klaipėda).

 

 

Deklaracija priimta LCP centristų frakcijos steigėjų susirinkime

2019 m. spalio 26 d.

ByAlvidas

Janutienė neigia Puteikio planus, bet jis turi savo versiją

Lietuvos centro partijos pirmininkas Naglis Puteikis, priklausantis Seimo LVŽS frakcijai, DELFI tvirtino, kad kai baigsis rinkimai į atsilaisvinusias Seimo narių vietas, kur naują frakciją, kurioje, jo teigimu, bus ir Rūta Janutienė, ir Kristupas Krivickas. Tačiau pati R. Janutienė tokius planus neigia, o ir pats N. Puteikis kiek vėliau persigalvojo.

„Kai išrinks Janutienę ir Krivicką, savo kursime (frakciją – DELFI). Koalicijoje su valstiečiais“, – DELFI teigė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys N. Puteikis. Jis teigė, kad yra įsitikinęs, jog tiek K. Krivickas, tiek R. Janutienė laimės rinkimus antrame ture.

Vis dėlto pati R. Janutienė neigia tokius planus. „Jeigu būsiu išrinkta, aš jungsiuosi prie „valstiečių“ frakcijos“, – N. Puteikio planus neigė R. Janutienė.

Į Seimą žurnalistė R. Janutienė kandidatuoja kaip ir Lietuvos centro partijos, ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) kandidatė.

Apie planus prisijungti prie „valstiečių“ frakcijos DELFI R. Janutienė kalbėjo dar rinkimų vakarą, kai paaiškėjo, kad ji surinko daugiausia rinkėjų balsų pirmajame ture.

Kiek vėliau su DELFI susisiekusi R. Janutienė teigė, kad ji turi savo poziciją, kuri nepriklauso net nuo partijos, su kuria ji eina į rinkimus, pirmininko pozicijos.

Kaip ir sakiau, taip ir ketinu daryti. Niekada savo žodžio nekeičiau. Eisiu į „valstiečių“ frakciją be jokių išankstinių sąlygų. Eisiu ten, kad paremčiau visas jų socialines iniciatyvas 2020-ųjų metų biudžete“, – tvirtino R. Janutienė ir pridūrė, kad ir pati niekam nekelia jokių išankstinių sąlygų.

Puteikis: pajuokavau

Apie planus kurti naują frakciją DELFI tvirtinęs N. Puteikis kiek vėliau persigalvojo. „Mes tikrai nekursime jokios frakcijos, liksime „valstiečių“ sudėtyje. Jokių ėjimų iš „valstiečių“ frakcijos“, – tvirtino N. Puteikis.

DELFI primena, kad vos prieš valandą jis kalbėjo visiškai kitaip.

Visą straipsnį skaitykite:

https://m.delfi.lt/lietuvoje/article.php?id=82209085

 

ByAlvidas

Buvę bendražygiai į teismą padavė Naglį Puteikį

Su Lietuvos centro partija (LCP) į tarybą išrinkti Klaipėdos miesto politikas Alvidas Šimkus ir Alytaus miesto tarybos narė Laura Radzevičiūtė kreipėsi į teismą dėl galimai neteisėtų LCP partijos pirmininko Naglio Puteikio veiksmų ir dokumentų klastojimo. Į ginčą įtraukta ir Teisingumo ministerija.

Kaip teigiama pranešime, N. Puteikis nei partijos nariams, nei Teisingumo ministerijai, nei Juridinių asmenų registrui iki šiol nepateikė Lietuvos centro partijos 2019 m. kovo 12 d. neeilinio visuotinio susirinkimo protokolų kopijų.

„Visuotinio susirinkimo metu galimai neteisėtai buvo priimti sprendimai dėl partijos naujo valdybos pirmininko išrinkimo ir sąrašo į Europos Parlamento (EP) rinkimus, kuriame pirmuoju numeriu buvo įregistruotas Antanas Guoga, patvirtinimo“, – teigiama tekste, kurį pasirašė A. Šimkus ir L. Radzevičiūtė.

„(…) Tai patvirtina įtarimus, kad šis LCP susirinkimas buvo neteisėtas ir jo metu galimai tyčia buvo klastojami dokumentai“, – rašoma pranešime.

Ieškinyje prašoma Lietuvos centro partijos 2019 m. kovo 12 d. neeilinį suvažiavimą ir jo sprendimus pripažinti neteisėtais, taip pat „išsireikalauti“ nepateiktų dokumentų kopijų. Kaip trečiasis asmuo į ginčą įtraukta ir Teisingumo ministerija.

Kaip jau buvo rašyta, LCP partijoje kilo konfliktas, kai A. Guoga buvo įregistruotas į EP sąrašą, kai kurie partiečiai sakė, kad partija neva buvo „nupirkta“.

Vėliau esą tuometinė teisėta Lietuvos LCP partijos valdyba sustabdė paties N. Puteikio narystę partijoje, iš partijos buvo pašalinta 1000 narių. Kaip Eltai teigė buvęs valdybos pirmininkas A. Šimkus, toks sprendimas buvo priimtas, nes nebuvo rasta išmestų žmonių stojimo į partiją paraiškų.

Tokius veiksmus N. Puteikis įvardino kaip perversmą partijoje ir žadėjo kreiptis į Generalinę prokuratūrą ir Teisingumo ministeriją,

Visą straipsnį skaitykite

https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1073319/buve-bendrazygiai-i-teisma-padave-nagli-puteiki

ByAlvidas

Politologai: po prezidento rinkimu Puteikio politinės perspektyvos liūdnos

Anksčiau laiko iš prezidento rinkimų pasitraukusiam ir balsuoti už kitus kandidatus į šalies vadovo postą raginusiam parlamentarui Nagliui Puteikiui šviečiasi liūdnos politinės perspektyvos, mano Eltos kalbinti politologai.

Vis dėlto N. Puteikio, kaip savarankiško, spalvingo politinio vieneto Lietuvos politikoje galimybės eina į pabaigą, mano politologas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius. Kandidato surengtas pasitraukimo iš Prezidento rinkimų manevras, anot jo, liudija, kad normaliais būdais tos šlovės įgyti jau nebepajėgiama. Politologo manymu, norint išlikti Lietuvos politinėje erdvėje, N. Puteikiui reikėtų jungtis su kažkuriuo kitu politiniu judėjimu, tačiau jame, samprotavo V. Valentinavičius, N. Puteikis dalyvautų jau ne kaip lyderis.

Nors N. Puteikiui sekdavosi ankstesniuose rinkimuose Klaipėdoje, taip pat jam sekėsi ir praėjusiuose Prezidento rinkimuose (N. Puteikis 2014 m. prezidento rinkimuose surinko 9,32 proc. rinkėjų balsų. – ELTA), tačiau, anot V. Valentinavičiaus, jo susidėjimas su Kristupu Krivicku jau rodė, kad N. Puteikio perspektyvos yra niūrios, o pasitraukimas iš kovos dėl prezidento posto buvo paskutinis bandymas atkreipti į save dėmesį. Kalbėdamas apie N. Puteikio galimybes Europos Parlamento rinkimuose, politologas taip pat vertino jas skeptiškai.

Kitas kalbintas politologas, Vytauto didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis, N. Puteikio tolesnę politinę karjerą taip pat vertina kaip neperspektyvią. Pasak jo, Seimo narys jau kurį laiką kūrėsi aplink save blogos reputacijos lauką, o pasitraukęs iš prezidentinės kovos, parodė neištikimybę savo elektoratui. „Jis šiuose rinkimuose pademonstravo didžiulį neprincipingumą, savotiškai išdavė savo rinkėjus“, – teigia politologas. Vertindamas didžiausias N. Puteikio problemas, ekspertas atsižvelgė į politiko nepastovumą, kas, jo nuomone, politikui kainavo bendražygių praradimą politinėje erdvėje. „Susidėti su juo reiškia iš tikrųjų laukti kažkokių netikėtumų, kurie gali sukelti problemų“, – pridūrė L. Bielinis. Taip pat, paminėjo profesorius, N. Puteikiui bus sunku įveikti žiniasklaidos negatyvią nuomonę apie jį, kas, anot jo, yra labai svarbu dalyvaujant rinkimuose. „Puteikiui bus labai sudėtinga laimėti bet kokius būsimus rinkimus, ar tai bus rinkimai į Europos Parlamentą, kas, mano galva, yra sudėtinga Puteikio tipo žmogui, ar tai bus Seimo rinkimai. Iki pastarųjų laiko dar daug, tačiau, manau, kad jam bus labai problemiška laimėti tuos rinkimus“, – Eltai teigė L. Bielinis.

Visą straipsnį skaitykite : https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/politologai-po-prezidento-rinkimu-puteikio-politines-perspektyvos-liudnos.d?id=81180017