Vytautas Čepas SVAIGULYS

Iš anksto atsiprašau „teisingai mąstančių” ir prašau neįsižeisti. Verčiau prisiminkime!

Dar visi neseniai per Europą ritosi džiugi entuziazmo ir mielaširdystės kupina banga dėl į kontinentą plūstelėjusių imigrantų: „Atvykite, priimsime visus“, net nepasiteiravusi, ką apie tai galvoja kitų valstybių vadovai, tėškė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. „Mūsų namai – Jūsų namai“, – virš galvos plakatus kėlė gaivališkos tolerancijos savyje nebetalpinančios personos, o nuo kosmopolitinės ekstazės apspangę žmogeliai geležinkelio stotyse atvykėliams tiesė raudonus kilimus, mėtė gėles, miestų merai ir net premjerai dalino šiltus rūbus ir maistą. Tikrai kilnu, jausminga ir net didinga!

Tuo metu pykčio, neapykantos ir net grasinimų strėlės smigo Čekijos, Vengrijos ir kt. vyriausybėms, suabejojusioms tokios politikos protingumu bei didžiadvasingumu ir atsisakiusioms paklusti Briuselio diktatui. Ksenofobai, separatistai, nacionalistai, rasistai, Europos vienybės griovėjai! – žaibus svaidė tolerancijos ir kosmopolitizmo didybėje svaigstantys veikėjai.

Tačiau pakako kelių mėnesių, kad tie aršūs smerkėjai ir žaibų svaidytojai net neraudonuodami pasektų „ksenofobų“, „separatistų“ ir „rasistų“ pavyzdžiu. Ką tik demonstravę tobulą klinikinę toleranciją, pradėjo patys uždarinėti valstybių sienas, statyti milžiniškas tvoras, riboti judėjimo laisvę, skelbti padidinto lygio teroro aktų pavojus. Visas tolerantiškumo svaigulys ūmiai išgaravo, vos tik susidūrus su imigrantų įpročiais.

Vargu ar reikėjo tikėtis, kad bus kitaip. Juk ir be „gilios ir visapusiškos situacijos analizės“, kaip nūnai sakoma iš aukštų Briuselio tribūnų, aišku, kad nesugebėję į krikščioniškąją Europos kultūrą integruoti net trečios čia gyvenančių imigrantų iš islamiškojo pasaulio kartos (Lietuvoje – migrantų iš Rytų), dabar viską stebuklingai išspręsime. Stebuklų nebūna ir net „gili ir visapusiška analizė“ čia mažai ką pakeis, milijonai kitos kultūros, mentaliteto, kito tikėjimo jaunų žmonių, plūstančių į žemyną, pavers jį žaižaruojančio pykčio, neapykantos ir nesibaigiančių tragedijų katilu.

Kiek dar reikės sprogdinti, šaudyti, peiliais badyti kito tikėjimo žmones, prievartauti moteris, kad viešai taip niekada ir neprisistatę naujosios Europos architektai suvoktų, jog betautės, bedievės, belytės, beveidės, bevalės Europos kūrimas yra iliuzija, laidojanti per amžius susiformavusius tautinius idealus, vertybes, papročius, bet neduodanti nieko pozityvaus, tik nerimą, nusivylimą, agresiją ir nesibaigiančią sumaištį.

Vidurio ir Rytų Europos valstybės visa tai yra išbandžiusios savo kailiu. Sovietinės baimės sindromas, visiškai nesuprantamas vakariečiams, yra nesena mūsų kasdienybė, primenanti ne tik klaikią egzistenciją, bet ir laikus kada savo valstybėje gyvenome svečio teisėmis.

Gražiai tokią situaciją savo Nobelio premijos laureato paskaitoje 1982 metais apibūdino Kolumbijos rašytojas Gabrielis Garsija Markesas: „Atrodo natūralu, kad jie, reikalaudami matuoti mus pagal tą patį mastelį, kurį jie taiko sau, užmiršdami, kad ne visiems tinka vienodi gyvenimo išbandymai, kad savosios tapatybės ieškojimas mums yra lygiai toks pat sunkus ir žiaurus, koks buvo jiems. Mūsų tikrovės aiškinimas, remiantis svetimais pavyzdžiais, padaro mus dar labiau nesuprantamus, dar mažiau laisvus, dar vienišesnius.“

Protingų žodžių niekas negirdi. Dabar štai vėl: imigrantų kvotos, limitai, išpirkinėjimai! Tik raudonų kilimų jau nebetiesia, verčia lipti per tvoras. Sako, kad po „gilios ir visapusiškos situacijos analizės” net kalbėti lietuviškai mokys. Gaila ir skaudu, kad galvoti pradedame tada, kada gauname kuoka per galvą. Lietuvoje tai jau dėsnis!