„Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius”,

ByAlvidas

„Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius”,

Vidmantas Valiušaitis
Vakar viena akim žvilgterėjau į debatus per TV apie „migracijos politiką”.
Kai istorijos žinios siekia tik tiek, kiek leidžia jauno žmogaus atmintis – 10-15 pastarųjų metų – tada „viskas aišku”, „labai paprasta”, tikra „panaceja” tas paktas.
Bet kai žvelgi į reiškinį iš 100, 200 ar 500 metų perspektyvos – reikalas atrodo gerokai sudėtingesnis.
Prisimenat kokie buvo paskutiniai a.a. Stasio Lozoraičio žodžiai, kurios jis ištarė jau mirties patale? Priminsiu: „Saugokit sienas”.
Arba Mykolas Lietuvis savo lotynų kalba parašytame veikale „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius”, išleistame 1550 m., rašė:
„Pas mus atbėga daugybė maskvėnų. Jie, ištyrę mūsų reikalus ir gerai susipažinę su mūsų finansais, turtu, politine būkle ir mūsų papročiais, laisvai grįžta pas savuosius. Dar mūsų krašte gyvendami, jie slapta perdavinėja mūsų nutarimus saviesiems. O totoriai bėglius laiko kaip vergus, o livoniečiai, nors maskvėnai jų žemių nėra užėmę ir turi su jais sudarę taikos ir geros kaimynystės sutartis, tokius bėglius žudo. Be to, kas bėglį nugalabija, gauna ne tik jo daiktus, bet ir iš valdžios tam tikrą pinigų sumą. Šiuo atžvilgiu jie laikosi Siracho sūnaus žodžių, raginančių: „Niekad netikėk savo priešu, nestatyk jo šalia savęs, nes jis, tave nustūmęs, gali atsistoti tavo vieton”. Jei ir mes būtume laikęsi tokių patarimų, būtume nepraradę Seversko pilių ir sričių, su kuriomis nuo mūsų atsiskyrė Možaiskis ir Osomačičius. Juk mes juos priėmėm kaip nuskurdėlius, o jie pabėgo, tapę turtuoliais, pralobę iš sričių, kurios buvo pavestos jiems valdyti.”