ByAlvidas
Nepriklausomybės sąsiuviniai. ROMUALDAS OZOLAS. LIETUVA: VEIKSMŲ KNYGA I dalis
Istoriniai tautos pradmenys
I skyrius
Žmogaus ir visuomenės apibrėžtys
Žmogus yra visų daiktų matas, žmogaus asmuo yra visų veiksmų atskaitos taškas. Tai ne propagandinė frazė, o dviejų tūkstančių metų Vakarų civilizacijos išdava, kurią šiandien (lengviau ar sunkiau, su kančiomis) perima visas pasaulis. Ir Lietuva.
Žmonės, kaip ir visi pasaulio daiktai, jungiasi pagal panašumą, kurio pats giliausias pamatas yra prigimtis. Taip randasi giminės, gentys, tautos. Tai irgi ne kokia nauja mintis, o pasaulio gyvenimo faktas.
Pasaulio istorija – tai žmonių gyvenimas, giminėms tampant gentimis, gentims – tautomis, tautoms – Pasaulio bendrija. Šis žmonių tapsmas Pasaulio bendrija – tai tūkstančių genčių ir tautų žuvimas, besitęsiantis ligi šiolei. XX amžius pasiekė žmogaus teisių gynimo visame pasaulyje. Tačiau dar nepasiekė tautų teisių gynimo. Esama stiprių politinių jėgų, kurioms žmogaus teisės atrodo vienintelis humanizavimo kriterijus, kurioms tautos teisės ir nebus reikalingos gynimo.
Stovime ties pasaulio be tautų riba, bet ar jis bus toks – nežinia.
XX amžiaus totalitarinės tvarkos buvo kuriamos tautų naikinimui įdiegti.
XX amžiaus demokratijos – tai žmogaus raiškos tautų ribose politiniai režimai.
Būdami atviri Pasaulio tautų bendrijos formavimuisi ir jame dalyvaudami, turime galvoti apie savo tautos įjungimą į Pasaulio bendriją.
Tą procesą gali garantuoti tik valstybė, kurią ir atkūrėme 1990 metais.
II skyrius
Tautos XX amžiaus slinktys
XX amžiaus pradžioje lietuvių tauta padarė trečią rimčiausią (pirmieji du – apsisprendimas kurti valstybę ir organizuoti gynybą nuo kryžiuočių okupacijos, realizuotas Mindaugo karūna, ir, antras, kovoje dėl išlikimo ieškoti bendradarbiavimo su Lenkija, pirmąkart esmingai tą nuostatą realizuojant Krėvos unija) savo istorijoje apsisprendimą: kurti nacionalinę valstybę, kurios ribos įsitektų lietuvių etninėse žemėse (tas apsisprendimas realizuotas Lietuvos ir Rusijos taikos sutartimi, nubrėžusia sienas tarp buvusios caro okupuotos Lietuvos ir carinės imperijos palikuonies bolševikinės Rusijos).
1918–1940 metais egzistavusi nepriklausoma Lietuvos Respublika buvo pirmoji Lietuvos istorijoje monoetninė valstybė (dalis jos rytinės teritorijos buvo okupuota Lenkijos). Kad ir kokia sudėtinga buvo jos plėtra tiek vidujai, tiek išoriškai, Respublikos rezultatas Lietuvai ir pasauliui akivaizdus: susiformavo aiški nacionalinė sąmonė su konstruktyviu ūkiu ir perspektyvia kultūra.
Patriotinė dvasia ir tautinė kultūra buvo bandytos sunaikinti 1940–1990 metų okupacijos laikotarpiu. Pasipriešinimas okupaciniam terorui (valstybės veikėjų naikinimas, inteligentijos ir pasiturinčiosios valstietijos naikinimas ir tremtys, valdysenos pakeitimas, ūkio struktūros sunaikinimas ir performavimas, kultūros cenzūravimas ir administravimas) pagimdė didžiulę emigraciją, ilgiausiai Europoje trukusį partizaninį karą (karą po karo), baisią rezignaciją ir pagaliau įvairias naujojo pasipriešinimo formas (Pasaulio lietuvių bendruomenės veikla, Helsinkio grupė, Katalikų bažnyčios kronika, Lietuvos laisvės lyga, pagaliau – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis).
Okupacijos nuostoliai buvo baisūs: pusei amžiaus iš normalios kapitalizmo plėtros išmuštas ūkis, visiškai pajungtas satelitiniam Rytų žaliavų perdirbimui ir tokiam pat Lietuvos žemių naudojimui; pusei amžiaus sustabdyta laisvos sąmonės laisvame gyvenime savivokos ir savitaigos formų ieškančios sąmonės branda; pusei amžiaus į visai kitų dvasinių vertybių sistemą, represyviai ją perteikiant, įmesta visuomenės dvasia. Taip, visa tai gimdė legalaus pasipriešinimo formas, tačiau jos buvo pažymėtos moralinio kompromiso arba akivaizdaus kolaboravimo žyme.
Atkūrus nepriklausomybę svarbiausiu darbu tapo atsiribojimas nuo buvusios okupantės Rusijos, kuri neprarado savo pretenzijų į Baltijos šalių bent kokio lygio kontrolę, ir įsijungimas į Vakaruose besiformuojančias tarptautines struktūras – visų pirma Europos Sąjungą, taip pat į gynybinę Šiaurės Atlanto organizaciją – NATO. Vidiniu valstybės rūpesčiu tapo valstybės turto pervedimo į privataus turto kategoriją problemos.
Atgimimo laikotarpiu (1988–1992) propaguotos ir teigtos savarankiškumo ir suverenumo nuostatos greitai buvo modifikuotos turto priklausomybės supratimų, vienų (kairiųjų) tempiant į dominuojančią valstybės turto padėtį, kitų (dešiniųjų) – į visišką jo išvalstybinimą. Masinis turto grobstymas ir kapitalo išplovimas užsienin pagimdė neviltį, kurią kraštutiniai kairieji suformulavo teze „prie ruso buvo geriau“, o dešinieji išreiškė Mažeikių naftos komplekso perdavimu amerikiečių monopolijai, už tai dar primokant porą milijardų litų iš valstybės biudžeto.
Ideologinėje ir finansinėje kovoje dėl pozicijų okupacijos paveikta ir Atgimimo nepakankamai sustiprinta sąmonė išryškino savo esmę: mes turime kažkam priklausyti. Klausimas tai sąmonei vienas: Rytams ar Vakarams.
Šios „Veiksmų knygos“ tikslas – ne tik suformuluoti alternatyvą abiem kapituliacijų variantams, bet ir parodyti, kokiu būdu įmanoma trečioji išeitis: mes jei ir priklausom, tai priklausom patys sau, jeigu kur nors integruojamės, tai ne išeinam iš Lietuvos žemės kaip emigrantai ar gastarbaiteriai, o Europos Sąjunga, NATO ateina čia ir veikia su mumis kaip su partneria